Garso šešėliai ir šviesos ritmai
Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje atidaryta lietuvių menininkės scenografės Renatos Valčik ir japonų menininko kompozitoriaus, perkusininko Tomoo Nagai paroda-instaliacija „The Shadow of Notes“ („Garso šešėlis“). Paroda veiks iki rugpjūčio pabaigos.
Giedriaus Akelio nuotrauka
Giedriaus Akelio nuotrauka
Per du muziejaus aukštus eksponuojamoje instaliacijoje garso ir vaizdo sąryšio ieškoma pasitelkiant Visatos kūrimosi pasakojimą, besiremiantį universalia mitologine struktūra. Pravėrus pirmo aukšto duris, žiūrovą pasitinka Didysis Sprogimas – akimirka, kai absoliučioje tuštumoje ima kurtis pirminė struktūra. Iš didžiojo uragano palubėje įsuktų juodų sustandintų rūbų sustabdytos akimirkos žemyn driekiasi šimtai juodų tiesių virvelių, instaliacijoje ir ją pratęsiančiuose šešėliuose įgyjančių ne vieną prasmę, tampančių tarsi pirminėmis Didžiojo instrumento stygomis, laukiančiomis, kad bus suvirpintos.
Pradinis autorių sumanymas buvo parodyti judesį – tekėjimą erdvėje, srautą, garso veržimąsi per sienas. Jau pirminėje vizijoje atsiradusios stygos – tarsi bandymas štrichuoti garsą. Anot menininkų, garsas gali eiti per grindis, kirsti erdves. Jis gali būti it spindulys, šviesa. Ėmęs mąstyti apie garso šešėlį, T. Nagai suprato, kad tai yra jų ekspozicijos raktas. Taip pat svarbi mintis, kad iš šešėlio mes negalime tiksliai nusakyti, kaip atrodo daiktas, jis suteikia laisvę improvizuoti.
Vos užėję į pirmąją – juodąją salę, žiūrovai iš karto prityla, jų judesiai sulėtėja, nesinori nieko kalbėti, o jei kyla būtinybė ką nors pasakyti, leidžia sau tuos kelis būtinus žodžius ištarti pakuždomis. Įtaigią, įtraukiančią, meditatyvią atmosferą kuria tiek visoje instaliacijoje skambanti T. Nagai muzika, tiek meistriško apšvietimo sukurti instaliaciją pratęsiantys šešėliai ant sienų ir grindų, transformuojantis juodųjų rūbų formoms tampantys kažkokiomis tolimomis, nepažįstamomis būtybėmis, tiek skirtingu ryškumu atsispindinčios stygos, kurios virsta rezonuojančiais, į tolį tylančiais garsais.
Kurdamas muziką, T. Nagai save mato tarsi tapytoją, erdvėje dėliojantį garsų potėpius. Jis tai net įvardija kaip pradinę šios instaliacijos įkvėpimo sėklą. Dueto paroda iki galo išsklaido muzikos kūrėjams nemalonų vertintojų įprotį jų kūrinius įvardyti kaip foną. Erdvėje aidintys, tarp begalės stygų įsipinantys bei objektus tęsiantys garsai yra visiškai organiška vizualaus kūrinio dalis, kurios iš pastarojo nebūtų įmanoma atimti arba ignoruoti apeinant. Garsai kuria, praplečia, virpina vaizdinius, o vaizdai kuria muziką savo ritmais bei meistriškai atrastais šviesos ir šešėlio tonais.
Prieš pradėdamas kurti muziką, T. Nagai studijavo skulptūrą, reiškėsi kaip vizualiųjų menų kūrėjas. Kuriant garso skulptūras, medžiaga jam tampa garsas. Nuo materialaus objekto jis juda prie nematomos, neapčiuopiamos garso raiškos. Abiem menininkams svarbiausia kūrinio dalis – jo atmosfera. Kad ir kokia būtų pasirinkta vizuali forma – instaliacija ar objektas, – svarbiausias nematerialus jo skleidžiamas laukas, kuriantis bendrą nuotaiką.
Taip pat neįmanoma neprisiminti Renatos Valčik seniau išsakyto siekio ieškoti scenografijos, skulptūros, instaliacijos ir performanso meno ryšio, kvestionuojant jų ribas. Dar praeitais metais „Arkos“ galerijoje vykusioje scenografijos parodoje „Navigacija“ į visai kitokią skulptūrą-instaliaciją sustoję spektaklio „Aklieji“ aktorių kostiumai šįkart sustingo į Didžiojo Sprogimo uragano judesio sustabdytą kadrą palubėje. Autorė į atskirus savo kūrinius ar jų segmentus žiūri kaip į didesnės visumos dedamąsias, galinčias keliauti iš vienos atmosferos į kitą, būti perprasminamas ir kurti vis naujus pasakojimus.
Vėliau žiūrovas kiek pritemdytais laiptais kviečiamas leistis į rūsį, kur jį pasitinka antroji instaliacijos dalis – žvaigždynas. Skliautiniame rūsyje intensyvus nuo lubų iki žemės besidriekiančių baltų siūlų ritmas, sumanytas kaip viršuje esančių juodųjų tęsinys. Anot autorių, tai yra tarsi atomai – pačios mažiausios dalelės, keliaujančios per laiko, dimensijų sluoksnius, besidėliojančios į formas. Čia autoriai prisimena, kad ir idėjos yra tarsi į juos atskriejančios dalelės, o menininkas – lyg filtras, lyg įrankis, padedantis joms įsikūnyti.
Virš laiptų ore sukomponuota ready-made elementų – lėkščių – skulptūra-muzikos instrumentas yra vizualiai organiškas instaliacijos tęsinys. Visoje instaliacijoje skamba įrašyta šiuo instrumentu grota muzika, taip pat T. Nagai kartais atlieka gyvus pasirodymus. Į kiekvieną naują vietą kūrėjas keliauja nesiveždamas jokių muzikos instrumentų ar medžiagų. Jis ieško įvairių daiktų, kuriais galėtų groti. Garsas tampa pirmuoju siekiniu, lemiančiu vizualiuosius kūrinių sprendimus. Keraminiai indai – gan naujas T. Nagai atradimas, padėjęs išgauti gryną, maksimaliai nuo materialaus objekto pavidalo atsietą garsą. Anot autoriaus, medis ar metalas turi atpažįstamą savo, kaip medžiagos, skambesį, o keramikos transliuojamas garsas yra visiškai laisvas nuo jos medžiagiškumo.
Toliau žiūrovas vedamas į tylią, tamsią erdvę, kurioje iš abiejų pusių boluoja tuščių lėkščių ritmai. Tai yra tarsi tylusis prieš tai buvusios T. Nagai skulptūros-instrumento tęsinys, tarsi muzikinė pauzė. Pauzės, ritmai, ritmo sulaužymas – bendra vizualinei ir muzikinei kompozicijai. Abiem kūrėjams procese svarbu sekti garsą ir šviesą. Šviesa turi šešėlius, o garsas – tylos pauzes.
Dar einant tamsiuoju kambariu kviečia iš paties rūsio galo sklindanti jauki švieselė. Finalinis instaliacijos taškas –
Svajonių planeta. Nedideliame lizdelyje, supamame šiltų garsų ir žmonių juoko, tarp samanų ir šakų savo gyvenimą kuria miniatiūrinės R. Valčik žmonių skulptūrėlės, kurių kiekviena turi savo istoriją ir charakterį. Ant paties lizdo krašto visus stebi ir šnekučiuojasi dvi senutės, atsiskyrėlis jaunuolis, palypėjęs ant medžio šakos, valgo ledus, pusamžis vyras pražingsniuoja skaitydamas laikraštį, į vandenį šoka plaukikas, o lizdo šonus nepaliaujamai tvarko ir kuria grupelė darbininkų.
Lizdas, Svajonių planeta, pati mažiausia, kruopščiausia, subtiliausia instaliacijos dalis, kalba apie didžiojo kūrybinio proceso išsiskleidimą gyvenimu, mums atpažįstamos jaukios kasdienybės ženklais. Stiprus archetipinis lizdo simbolis kalba apie namus, taip pat jis yra saugantis, apgaubiantis.
Visa instaliacija yra tarsi meditatyvi kelionė nuo kosmoso arba atomo struktūros iki mums atpažįstamų gyvos kasdienybės ženklų. Nuo pat pradžių susikaupti ir įsiklausyti kviečianti stipri garsų, šviesų ir formų atmosfera leidžia žiūrovui išgyventi šią kelionę nutylant, pasineriant į save, tačiau kartu ir natūraliai atrandant atidumą ypač trapiai kūrinio aplinkai. Instaliacija „Garso šešėlis“ – itin įtaigus vizualinės formos, ją tęsiančio garso bei šviesos ir šešėlio teatras.
