esu sudėta iš gabaliukų
●
kai moterys žu-
do
kai ėda po lė-
to
kai baltą mė-
są
nuo kaulo plė-
šo
po gabaliuką
po ma-
žą
juk neskauda?
jos klau-
sia
kai moterys žu-
do
nepastebėsi
iš kar-
to
Prie Olando Kepurės rasti žmogaus pelenai
Šiandien žmogaus pelenus barsto, o gal supila krūvon su visu kolumbariumo* žetonu.
Karvės sunumeruotos, jų ausų speneliai plastmasėm kniedyti.
Karvienos, kiaulienos, vištienos, žuvienos. Žmogienos?
Nu ne, juk žmogus šventa. Kas žmogaus, šventa.
Iš Sibiro kaulus tempė čemodanuose, kad tik savoj žemėj, kad tik su visam.
Iš Australijos urnoj vežė, ant molo barstė.
Nežinojo, kad gautų baudos nuo 14 iki 60 eurų.
Sakė, sunkieji metalai žmogaus pelenuos kaupias (todėl neekologiška bet kur juos barstyti).
Tai kodėl nieks ten aukso** neieško?
Sunyko perdien, pernakt, persyk, per vieną riozą sudegino, užsimiršo, pradingo, pranyko, į pelenus iškrito,
ant miško samanų, ant molo akmenų.
Tipo, prie gamtos.
Tik krematoriumo žetoną paliko.
Pamirš(k)o?
Suras dabar pagal skaičius.
Tą, kuris dar gyvas.
* Turėtų būti „krematoriumo“.
** Auksas nėra sunkusis metalas, bet metalas.
●
išbarstyti mūsų genai palei patvorius pamiškes
įaugę į žolę samanas
krauju aptaškytos žemę kasusios panagės
tavo vyras nušautas
eik pasiimk nabagą palei rozalikę
mūsų istorijos pamestos
metų metais tylėtos tik antkapiai
stovi jei jis nebūtų miręs
tu dabar negyventum jei kitas
nebūtų – aš nebūčiau gimusi
niekad nesutikta pusseserė
žaidžia feisbuko jūroje
mūsų skruostai vienodi
abi tuos pačius paveldėjom
raudonplaukius vaikus myluoju
kažkur latvijos pasieny
jos vyrui šypsausi tais skruostais
paskolintais
mecenatas
į kovą kviečia trimitais
laiškais
el. nuorodom
anoniminiais komentarais
čia moterys tėra dulkės
nusėdančios ant šarvų
karžygio po mūšio
į kovą į kovą į kovą
varom į lovą
tave tokiam kontekste tematau
jis siūlė pasidulkinti
čia ant stalo
žmonos akivaizdoje
pirmiausia kilo mintis
gal tu girtas?
tada vėliau
tu man net nepatinki
pasižiūrėk į save lipšnus seni
prakiuręs pakaušis
papilvė nutįsusi kaip stanikas senolės
į kovą varom į kovą
krentam į lovą
jis siūlė rašytojoms
kurios žaidžia tik vaizduotėj
o gyvenime – atsargios pelės
ans nesuprato kame reikalas
juk jos pačios siunčia signalus
kvatoja daug kalba
klubais siūbuoja
taršo vėjy plaukus geltonus
sirenos senos
kuršių marių narės
tas milijonierius senis
net nesuprato
kodėl jos pabėgo
lipo pro langus naktį
šaukės likimo dar padėti
narės tik dainuodamos stiprios
sausumoj ant kranto
jos tik išmestos žuvys
pasmerktos žūti
tada jos tylėjo
graužės kamputy kojas
rankas iki kaulo
kad kaltos vien todėl kad gimė
vilioti skleisti švytėti
alkanos akys tokias mato