Vėros režisuotas pasaulis
Veronika Šleivytė su dukterėčia. XX a. 4–5 deš.
Veronikos Šleivytės fotografiją, kurioje ji skaito laikraštį šalia besideginančios, vos pradėjusios bręsti mergaitės, įsikėliau į feisbuką prieš šešerius metus. Abi nuotraukoje pozuoja nuogos, kaip vėliau perskaičiau viename iš straipsnių apie fotomenininkę, kadras – surežisuotas, o mergaitė – Vėros giminaitė. Nuotrauka man priminė vaikystės vasaras – prosenelio kaime nuogos pievoje degindavomės su teta ir pusseserėmis. Taip pat atspindėjo skirtingo amžiaus moterų kūno harmoniją, kurią, būdama vaikas ir stebėdama apsinuoginusias pusseseres ir tetą, suvokiau tik intuityviai. Feisbuko sistema nuotrauką užblokavo – ji neatitiko šiuolaikinių saugumo standartų, kur kūnas, kaip meno kūrinys, vertinamas tik kaip seksualinis objektas.
Negausi informacija internete ir keletas straipsnių spaudoje – tuo metu tik tiek pavyko surasti apie sudominusią menininkę. 2017 m. rudenį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengiama paroda „Vėros Šleivytės gyvenimo filma“ (kuratorės – Ieva Meilutytė-Svinkūnienė ir Milda Dainovskytė), o 2020 m. išeina fotoalbumas „Foto Vėros Šleivytės“ – taip menininkė dažnai pasirašydavo savo nuotraukas.
„Kartais Vėra taip atrodo“ – šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančios parodos pavadinimas – taip pat citata iš Šleivytės mėgtų parašų kitoje nuotraukos pusėje. Aplankius parodą, pavadinimas įgyja dar kitą prasmę – tarp daugiau nei 250 kadrų parodoje, be jau matytos, galima išvysti ir kitą Vėrą, kuri „kartais“ atrodo kaip burianti čigonė – susivėlusi, linksma, pozuojanti su kortų kalade. Nuliūdusi apgriautame pusapskričiame namo Kauno Žemaičių gatvėje balkone, vilkinti pižama pagal to meto manierą. Be šimtų kadrų su kitomis moterimis – draugėmis, meilužėmis, bendradarbėmis, man buvo netikėta išvysti tiesiog švytinčią Vėrą, mylinčią ir mylimą motinos (mamai dedikuotas autoportretas su gėlėmis), su kuria, kaip vėliau perskaičiau, ją siejo glaudus ir palaikantis ryšys. Su parodoje sutikta Laima Kreivyte (Laimos eilėraštis „esu“ eksponuojamas šalia Vėros laiškų stendo, kuriame yra ir atvirukai su palinkėjimais mamai) kalbėjom, iš kur menininkės drąsa ir stiprybė tokiu laikmečiu (gimė 1906 m.) būti „kitokiai“, neslėpti, nesigėdinti ir visiškai natūraliai ir su meile priimti homoseksualią tapatybę. Tik spėju – galbūt dėl artimiausių žmonių, tarp jų ir sesers Marijonos, palaikymo?
Parodą, profesionaliai suvaldytą Mildos Dainovskytės ir Agnės Narušytės, galima apžiūrinėti kaip atskirus vaizdų naratyvus, nebūtinai numeruota tvarka. „Daiktų detektyvai“, „Autoportretai“, „Vėros meilės įstatai“, „Socialiniai kūnai“, „Viktariškiuose“, „Kaune“, „Gėlių tapytoja“ – parodos potemės, pavadinimais sufleruojančios ir nuotraukų sukūrimo laiką. Paradoksalu, kad savęs Šleivytė neįvardindavo kaip fotografės, dailininkei grafikei fotografija tebuvo būdas fiksuoti savo ir artimųjų gyvenimus. Atskiruose stenduose – menininkės laiškai moterims, artimiesiems, sveikinimai, nuotraukų reversinės pusės, pasakančios ne mažiau nei pačios nuotraukos. Tiesiog būtina rasti laiko „V. Šleivytės gyvenimo filmai 1952–1953“ – atskiram kūriniui, susirašinėjimui ir nuotraukų serijai su mylimąja Rėda Kuzmaite.
Vėros pasaulis – visų pirma ji, pozuojanti beveik visose gyvenimiškose situacijose, kurianti metraštį apie save, jį režisuojanti, žaidžianti su šviesa. Būsimam kadrui sustačiusi veikėjų figūras, paskiausiai būtinai atsistojanti šalia, kartais kiek teatrališkai imituojanti sugalvotos scenos nuotaiką. Ir net pasitraukusią į antrą planą, kadre matai visų pirma ją – tarpukario ir pokario kūrėją, dailininkę ir tiesiog moterį – mylimą ir mylėjusią, – aštriu, kiek šelmišku žvilgsniu žiūrinčią į mus, žiūrinčias.
