Raudonasis albumas

 

Marta ir Aleksas, seneliai iš tėčio pusės, gyveno dviaukščiame mediniame name tarp geležinkelio ir bažnyčios. Nežinia, nuo ko – jos varpų, laiką kas pusvalandį mušančio sieninio laikrodžio storomis stiklo durimis, traukinių bildėjimo, stoties garsiakalbių, kurių gausmą vėjas taršydamas paversdavo grėsmingomis sirenomis, ar visų šių garsų maišaties, – drobiniais audeklais aptraukta svetainės siena išsipūsdavo, o kambarių grindys pradėdavo vibruoti. Mažyčiai žemės drebėjimai kelioms sekundėms suardydavo tirštą, beveik užčiuopiamą Martos ir Alekso namų tylą; įsiterpdavo į jų rutiną įspėdami, kad už stiklo tiksintis laikas yra stichija, galia nenusileidžianti nei orui, nei vandeniui, nei žemei ar ugniai.

Dviaukštis senelių namas iš tolo traukė akį senoviškais ąžuoliniais rankų darbo raižiniais, puošusiais pastato konstrukcijai kiek per plonas medines sienas. Aleksas, iš savo dirbtuvių kieme išsitraukęs ilgas kopėčias, jas kasmet atnaujindavo padengdamas permatomo lako sluoksniu. Tai buvo išskirtinė vieta, nepaliaujamai liudijusi, kad mūsų seneliai priklausė sunkiai apibrėžiamai žmonių kategorijai – nebuvo turtuoliai, tačiau visko turėjo, o miesto gyventojai juos itin gerbė. Aleksas buvo mechanikos inžinierius, tačiau savo malonumui ilgai dirbo garvežio mašinistu, o Marta visą gyvenimą praleido vaistinėje, tobulindama jau esamus ir aistringai kurdama naujus receptus.

Jų lentynos linko nuo sunkių, tarsi vandenyje mirkytų, o paskui išdžiovintų knygų storais rudais viršeliais, iliustruotų enciklopedijų ir albumų su nuotraukomis, prie lapų pritvirtintomis banguotais kampučiais iš balto kartono. Šiurpiausias, bet dėl to dar labiau traukiantis atsiversti buvo raudonasis albumas su spynele, prikimštas laidotuvių nuotraukų. Jį vartydama susipažinau su tolimiausių kartų mirusiais mūsų giminaičiais, tarsi, sklaidant albumą ir klausantis Martos pasakojimų apie karstuose gulinčius, krėsluose pasodintus arba paukščiams sukapoti atvirame ore pakabintus lavonus, šlamėtų ne popierius, o mėsingi, padūmavusiu šalčiu dvelkiantys giminės medžio lapai, kuriems prilygti nebūtų galėjusi jokia sintetinė „Wunder-Baum“ eglutė. Priešingai, tai šis albumas atrodė labiau vertas stebuklų medžio vardo.

Velioniai iš gedinčiųjų bei kitų laidotuvių dalyvių išsiskyrė švariais vaškiniais veidais ir baltomis kaip jų karstus supančios chrizantemų puokštės plaštakomis, tarsi gyvieji būtų trumpam nusimetę savo nesibaigiančias pareigas ir užsukę išlydėti artimųjų tiesiai iš darbų anglių kasyklose, žydinčiuose, bet vis tiek purvinuose bulvių laukuose, suodinose virtuvėse ar galvijų tvartuose. Kai kurios numirėlės netgi atrodė gyvybingesnės už giedotojas – močiutė pasakodavo, jog ne viena karste gulinti moteris pirmą kartą padažyta buvo per savo laidotuves. Žvelgdama į nespalvotas raudonojo albumo fotografijas jausdavausi lyg žiūrėdama mistinį serialą su daugybe susipynusių personažų siužetinių linijų, kurios vienaip ar kitaip nulėmė mano gimimą. Šitas, tavo proprosenelis Benediktas, mirė sugeltas bičių. Buvo alergiškas nuodams, nors tais laikais nieks per daug nesigilino, – smiliaus pagalvėle glostydama gumbuotą vyro, karste gulinčio su medaus koriu ir šventojo paveikslėliu, veidą, šnibždėdavo Marta. O va šita buvo pasileidus sena merga, ant vyrų korės kaip ant arklių. Matai, ir pilvas dėl to ištinęs, – tęsdavo kitą lapą atvertusi močiutė, o aš vaikystėje galėdavau tik spėlioti, kaip vyrai susiję su pilvo tinimu, ir kodėl apskritai ant jų reikia lipti. Kai kuriuos lapus Marta praleisdavo, sakydama, kad man dar anksti juos pamatyti. Tada įsivaizduodavau ant didžiulio giminės lapuočio pakabintus išmatomis ir puvėsiais dvokiančius pakaruoklius, kraupiai nužudytus vaikus ištrupėjusiais pieniniais dantimis ir peršautomis galvomis, mintyse pradėdavau regėti vaizdinius keistų beveidžių monstrų, kurių juodais smailianosiais batais apauti čiuptuvai lenda iš per mažo karsto, bandydami gedinčiuosius įsitempti vidun ir pradanginti. Prikaustyta su siaubu sumišusio įkyraus smalsumo, močiutės klausinėdavau, kada tas tinkamas metas ateis, tačiau Marta užversdavo albumą, užrakindavo kietus raudonus viršelius jungiančią nudilusią spynelę ir padėdavo jį atgal į vietą. Tada ant turkiškais raštais marginto kilimo priberdavo sagų, iš pradžių jas rūšiuodavau pagal spalvas, o nuoboduliui pradėjus slinkti metaliniais, mediniais, kauliniais ir plastmasiniais jų paviršiais imdavau dėlioti raudonojo albumo vaizdus atkartojančius abstrakčius koliažus. Taip kilimas tapdavo mano žaidimų aikštele, kur laidojimo namų karstuose guldydavau lavonus, statydavau kapines su metalinių sagų antkapiais, o į kilimo gobeleną įausti eglišakių žalumo plotai virsdavo vešliais kapinynų sodais. Kai atsibosdavo ir tai, nusliūkindavau į svetainę, kuri drauge buvo Martos darbo kambarys, ir praskleisdavau drobėmis uždengtą medinę sieną. Močiutė ten džiovino smulkius vaistinius augalus, prieskonines žoleles ir kitus žalumynus, kurių aromatai sudarydavo papildomą sieną iš kvapo. Ardydavau ją atsargiai, čiobrelius ir kadagius suspausdavau vienoje, rozmarinų šakeles ir kmynų skėčius – kitoje saujoje. Tada grįždavau nešina kapinėms skirtais sumedėjusiais krūmynais, ant kapų žemės dygstančiomis vaistažolėmis, aplink paminklus besiraizgančiomis gebenėmis ir vijokliškais vynuogienojais, kurių mišku dvelkianti šiluma nuo įkaitusios medinės sienos būtų prikėlusi kiekvieną numirėlį.

Raudonasis albumas būdavo ištraukiamas retai, kai tėvai pas senelius mane palikdavo ilgiau nei dviem dienoms. Čia apsistodavau vaikystėje, jiems su nuolat sergančiu broliu prireikus važiuoti į sostinę pas gydytojus. Tėvai likdavo ten savaitgaliams, o grįžę pasakodavo, ką matę ir aplankę, pas kuriuos pažįstamus iš studijų laikų apsistoję. Tais vakarais, kai senelių namai pakvipdavo kraujinių vėdarų, močiutės vadinamų juoduoju pudingu, riebalais, kuriuos kepdama Marta pasitikdavo grįžtančiuosius, kai tėvai iš čežančio celofaninio maišo ant valgomojo stalo berdavo tiek lauktuvių parvežtus šokoladinius saldainius, tiek ne mažiau saldžius pasakojimų apie išvyką trupinius, brolio akys tviskėdavo stiklinėmis didmiesčio parduotuvių vitrinomis. Buvau įsitikinusi, jog mano šeima, kaip ir močiutė Marta, raudonojo albumo nuotraukose įamžinta beveik visose laidotuvėse ar šermenyse, gyveno slaptą gyvenimą, apie kurį nieko nežinojau. Lygiai taip tikėjau, jog niekas nenutuokia, kad tas turkiškas kilimas yra šlepetėmis nuolat mindomos kapinės, iš tiesų skirtos mirusiesiems prikelti, vėl paversti juos gyvais, lendančiais iš sagomis ir džiovintomis žolėmis apkrautos austo gobeleno žemės.

Teko palaukti, kol suvokiau močiutę darius tą patį – slapta ieškojus visrakčio, rakinančio surūdijusias ne tik savo, bet ir kitų nemirtingumo durų spynas, nuolat siekus žmones paversti pavidalus keičiančiomis būtybėmis, su kuriomis ji leistųsi į nesibaigiančias keliones laiku. Jie įkrautų savo elektromobilį moderniose pakelės stotelėse, išsilaipintų Čilėje, kur Monte Verdėje, iškirtus miško plotą, pelkynuose su kitais tyrėjais aptiktų sterblinio mastodonto kaulą. Vėliau arklių tempiamą vežimą keliautojai sustabdytų prie vienos iš daugybės dulkėtų Airijos smuklių. Čia jie užsisakytų juodojo pudingo ir saldaus „Guinnesso“ alaus, o bokalai putotų visiems švenčiant amžinybę. Tada atsidurtų Egipte, kur Cheopsas dar tik planuotų, kaip jo kapas turėtų atrodyti, tačiau močiutė jau žinotų, kad dvidešimto amžiaus pradžioje šveicaras Teodoras Tobleris sukurs piramides atkartojantį pienišką šokoladą su medumi, migdolais ir nuga, nors pirminę idėją bus įkvėpę Alpių kalnai. Marta prisimins, kaip kažkada, neatmenamai senais, o gal dar tik būsimais laikais, savo anūkus vaišins tuo pačiu „Toblerone“ – kaip aš su Edžiu šokoladinėse piramidėse ieškosime įspaustos pirmosios savo vardo raidės. Viena E – Edžiui, kita E – Elenai, – sakys močiutė, kurios, kaip ir jos vyro Alekso, pirmosios vardo raidės šokolado luite nebus. Marta viską prisimins, nes praeities nuotrupas kaip vertingus papuošalus laikys skardinėse dėžutėse. Šioms prisipildžius, jau bus išrastos nešiojamosios atminties talpyklos. Tada viskas stos į savo vietas, ir laiką pagaliau liausimės suvokę kaip nuoseklų, sudarytą iš atskaitos taškų. Nebus nei pradžios, nei pabaigos, neliks gedulo ir atsisveikinimų, galvojau aš, o laikas taps pagrindiniams elementams lygiaverte stichija, savo ilga ir nenutrūkstančia linija, primenančia kruopščiai renkamą kito žemyno telefono numerį, pasaulį padalijusia į skirtingus fragmentus iš skaitmenų.

Tokia pat fragmentiška buvo ir pati Marta, sakydavau sau mintyse. Vienu metu ji buvo tiek žvakių dagčius prie karsto pakerpanti mergaitė su juodais organzos kaspinais kasose, tiek trumpaplaukė slaugė, įsiamžinusi prie lovoje į šmėklą virtusio negyvėlio. Močiutė buvo ir ta aukštaūgė, nuotraukoje žvelgianti į vaistinėje pašarvoto sušaudyto vyriškio kaktą, aprištą medžiagos skiaute, ir toji elegantiška dama su aukštakulniais, sėdinti viename iš krėslų šalia skrybėlėtos velionės, kurią po žeme užkasė kartu su supamąja kėde. Viename kadre, pravėrusi paryškintas lūpas, Marta stovi prie pakabinto ant sienos kilimo su siuvėjų tarsi tyčia pražiodytais gašliais kalijų žiedais ir laiko įrėmintą mirusiojo portretą. O kitoje nuotraukoje ji vėl pasikeitusi – banguoti plaukai nesiekia pečių, apvilktų vyrišku švarku, ji sėdi prie gedulingų pietų stalo ir tarp pirštų spaudžia sausą papirosą.

Kraujiniai vėdarai, plaunamų kiaulės žarnų kvapas ir džiovintos mėtos. Vaistų buteliukai, milteliai ir kremai. Išblukęs perlų vėrinys, smulki nosis su kvapų neužuodžiančiomis šnervėmis ir metalinės šukos. Raudonasis albumas, gintarinis alus iš šampanui gerti skirtos taurės ir grotuvas, praryjantis žaižaruojančius klasikinės muzikos diskus. Išstumiamas vyšnių spalvos lūpdažis, perlamutrinės pudros rutuliukai ir saulės šviesoje smėlinius atspalvius keičiantis nagų lakas. Marta, kaip ir jos namai, susidėjo iš daugybės objektų, močiutės įvaizdžiui vienu metu tiek suteikiančių vientisumo, tiek skaldančių jį į dalis. Galbūt dėl to keistas, vis kintantis močiutės grožis man regėjosi kaip bet kada sudužti galintis krištolo rutulys – tada kiekvienas ją pažįstantis imtų stumdytis ir peštis, kad gautų bent mažą Martos skeveldros žėrutį.

Senelių namuose buvo ne tik krištolo rutulių, bet ir sunkaus stiklo vazų, trapių porcelianinių statulėlių, gipsinių biustų bei kūno dalių modelių. Toršerų ir lavos lempų, kurioms įšilus už stiklo lėtai pakildavo kibirkščiuojantys blizgučiai, o įkaitęs parafino vaškas sudarydavo hipnotizuojančius, akimirksniu susijungiančius ir vėl išyrančius keistų formų pavidalus, į kuriuos galėdavai žiūrėti valandų valandas. Čia buvo prisukamų vilkelių, stiklo karoliukų iš suirusių močiutės vėrinių, skardinių dėžių su senoviškomis monetomis, pietų servizų su dugnuose plasnojančiomis gervėmis, susivijusiomis gyvatėmis ir graviruotų stalo įrankių. Vaikystėje galvodavau, kad jei šią daiktų gausą perkeltume į mūsų namus, ją netrukus apspistų lipnios dulkės, visa versdamos skurdžia neišnarpliojama betvarke, o čia kiekvienas daiktas turėjo savo vietą.

Pirmą pastato aukštą seneliai nuomojo močiutės Martos draugei, kuri čia įkūrė grožio saloną, o antrame gyveno patys. Kai sausį virš Dvynių žvaigždyno išryškėdavo Kapelos žvaigždė, kai jų dešinėje patekėdavo Orionas, virš kurio pasirodydavo Sietyno žvaigždžių spiečius, žinodavau, kad vieni metai vėl prarijo kitus, o mes greit sulauksime kvietimo į močiutės gimtadienį. Kaskart iš naujo įsitikindavau, kad ši sistema tobulai iliustruoja nuo mūsų slepiamą dėsnį: labiau už visus šiame pasaulyje knibždančius gyvius gyvenimas myli mirtį. Jis nuolat siunčia dovanas savo nebyliai tamsybių meilužei, o ši saugo jas per amžius. Nors žemėje, o ne danguje, kuris kaip seiles išspjauna ir vėl praryja debesis, planetas, žvaigždes ar ištisas galaktikas, gyvenantys žmonės to negali įtarti.

Vis dėlto močiutė Marta apie šią gyvenimo meilę be atsako žinojo, nes kasmet artėjančią mirtį švęsdavo į gimtadienio iškilmes sukviesdama artimiausius kolegas iš vaistinės ir giminaičius iš kitų miestų. Kaskart iš naujo būdavau pribloškiama tų namų elegancijos. Puota prasidėdavo dar laiptinėje, jos prietemoje į antrą aukštą kylant girgždančiais mediniais laiptais, kur rūkomajame galėdavai išgirsti žemus pažįstamus balsus ir užuosti vanilinio pypkinio tabako kvapą, sumišusį su smilkstančia mira ir žiemiška žvarba, sklindančia pro pravirą langą. Kai jau stovėdavome prie prieškambario, kur tėtis sveikindavosi su pypkes papsinčiais vyrais, būdavo sunku atskirti, ko rūkomajame daugiau – jų išpūstų dūmų ar pieniškos vakaro miglos, prietemoje spragsinčių žiebtuvėlių ar žvaigždynų, kuriuos svečiai aptarinėdavo.

Kai bažnyčios varpai ir sieninis laikrodis išmušdavo septynias vakaro, danguje žemiau Dvynių išnirdavo Mažojo Šuns žvaigždynas, o aš pasistiebusi paliesdavau durų skambutį, mamos rankos spausdavo tiek rožių, kiek Martai sukakdavo metų. Tėtis laikydavo gimtadienio dovaną, o brolis Edis, kurio taip ir neįpratome vadinti Matu, prigludęs prie durų klausydavosi artėjančių močiutės žingsnių. Tokiais šventiniais vakarais čia įsigalėdavo naujos etiketo taisyklės – nuo skambučio spustelėjimo prie atrakintų durų iki kreipimosi į močiutę vardu. Gimtadieniui patiekalus ruošti ji pradėdavo dar prieš savaitę, kad puotos išvakarėse beliktų nusileisti į grožio saloną, plaukus patikėti draugės žirklėms, nagus – dildėms ir pincetams, kuriais manikiūrininkė prilipindavo deimančiukus, o veidą ir dekoltė zoną – masažuotojos rankoms, į odą įtrindavusioms pačios Martos ruoštus serumus. Prieškambaryje, kuriame nusiaudavome batus ir įsispirdavome į šlepetes, močiutė mus pasitikdavo spindinti ir metais ne vyresnė, bet jaunesnė. Dovanas ji priiminėdavo virtuvėje, sujungtoje su valgomuoju, kuriame už nerta staltiese dengto stalo šnekučiuodavosi svečiai, o iš grotuvo sklisdavo lengvos fortepijono melodijos. Virtuvė tokiais vakarais virsdavo būsimų iškilmių portalu, ji tapdavo teatro scena, kurioje svečių akivaizdoje močiutė išpakuodavo dovanas. Jau sėdintys valgomajame, Martą apdovanoti anksčiau spėję spektaklio žiūrovai sutartinai aikčiodavo dovanų kaspinams slystant jai tarp pirštų, vis labiau apnuoginančių išpakuojamą staigmeną. Rasti kuo efektingiau atrodančią, bet įperkamą dovaną buvo tėčio pareiga, tačiau kad ir ką jis išrinkdavo, tėvai susiriedavo. Ko gero, tai buvo vienintelė diena per visus metus, kai tėtis ieškodavo daikto, kuris nebūtų padielka, ir dėl to sulaukdavo mamos priekaištų, kad išlaidauja pataikaudamas susireikšminusiai bobai, – visai nesvarbu, kad tėtis ją mylėjo.

Valgomajame Marta patiekdavo užkandžius – ant metalinių iešmų suvertas, medaus ir citrinų sulčių padaže marinuotas samanų spalvos alyvuoges, perregimomis juostelėmis pjaustytą kumpį, susuktą taip, kad jo klostės atkartotų rožių žiedus; vieno kąsnio sumuštinius, puoštus bazilikų lapeliais, jūros druskos kristalais apibarstytas duonos lazdeles, kurias nardindavome į pelėsinio sūrio padažą, ir traškios tešlos krepšelius su ikrais, oranžinio neono spalva derančiais su drėgnais apelsinų griežinėliais. Pagrindinis gėrimas čia būdavo alus, supilstytas į nedidukus žalsvo stiklo bokalus su augalinių ornamentų raižiniais. Žinoma, alų gerdavo tik suaugusieji, kurių puotoje būdavo daugiausia. Mudu su broliu ir kiti vaikai, dažniausiai Martos draugių iš vaistinės anūkai, valgomajame siurbčiodavome kmynų girą.

 

●

 

Tačiau tą žiemą viskas buvo kitaip. Laiptinėje mus pasitiko ne miros ir ne vanilinio tabako, bet kepamo juodojo pudingo kvapas, o virtuvėje nesimatė jokių dovanų. Kai tėtis įteikė Martai mūsiškę, ji atsainiai padėjo dėžę ant staliuko ir pakvietė sėstis. Valgomasis buvo pustuštis, prie stalo sėdėjo pirmą kartą čia viešintys du skrybėlėti vyrai ir senelis, o vietoj įprasto gintarinio alaus bei užkandžių stovėjo vyno butelis ir bevardės kartoninės dėžės. Anksčiau aštuntą vakaro bildančiam traukiniui, bažnyčios varpams ir sieniniam laikrodžiui valgomajame sukėlus vos juntamą žemės drebėjimą, danguje išryškėjus Sirijui, o suaugusiesiems persikėlus į svetainę, su broliu laukdavome, kol visi įsitaisys kitame kambaryje, ir išgerdavome nepabaigtą jų alų. Dabar, vos spėjus prisėsti, iškart supratome, kad kažkas negrįžtamai pasikeitė. Edis buvo pristatytas brangius juodus kostiumus vilkintiems vyriškiams, o šie ėmė klausinėti apie jo ligą.

Vienas nepažįstamasis iš vidinės švarko kišenės išsitraukė monoklį ir apžiūrėjo Edžio raineles, o kitas kažką užsirašė. Žvelgiau broliui į akis – ieškojau siūlo, kuriuo vaikystėje jos atrodė pritvirtintos prie veido kaip prie pliušinio žaislo, tačiau mačiau ne akis, o drumstą žvilgsnio žvilgesį, kuris Edžiui susirgus įgijo žalsvo kartėlio, tarsi tuose stiklo rutuliuose, kaip lavos lempose vaško, būtų priberta pelynų. Mama pradėjo pirmoji. Ji viską papasakojo nuo pat pradžių. Kaip ilgai Edis mokėsi vaikščioti, kaip dėl to buvo pervadintas šventu apaštalo Mato vardu. Kiek daug medikų, būrėjų bei dvasinių vedlių teko aplankyti ir kiek laiko prireikė brolio ligai galutinai susiformuoti, kad gydytojai pagaliau ją įvardintų. Mama pasakojo apie dusulio priepuolius, apie muzikos mokykloje pučiamą fagotą, tarsi su išpučiamu oru galėtų ištekėti ir plaučiuose susikaupęs vanduo. Ji kalbėjo apie naktis, kai atsiklaupusi meldžiasi priešais ant sienos kabantį Kristaus portretą, suklijuotą iš smulkių gintarų ir smėlio. Dabar Edžio liga buvo vientisa, sudaryta iš plaučiuose teliūskuojančios masės, primenančios juodojo pudingo įdarą iš kraujo, perlinių kruopų, džiovintų mėtų ir gvazdikėlių, druskos ir juodųjų pipirų, kuriuos sumaišiusi močiutė kimšdavo į storąsias kiaulės žarnas. Jų galus užspausdavo pagaliukais iš jaunų obels šakelių ir pašaudavo į vaikystėje vis dar veikusią, gerai iškūrentą duonkepę, kai jos viduje likdavo tik žarijos.

Šio močiutės gimtadienio metu per laiką aprūkusią duonkepę buvo pakeitusi dujinė viryklė ir orkaitėje svilo persprogusios žarnos, kurių kraujo, kruopų bei prieskonių masė suiro, bet dėl to tapo dar traškesnė ir gardesnė juodąjį pudingą į burnas kemšantiems nepažįstamiesiems. Riebaluotos jų lūpos neužsičiaupdamos čepsėjo, storapirštės plaštakos laikė taures raudonojo vyno, o Marta kaitė vandenį kavai ir šią netrukus patiekė svetainėje. Vyriškiai tarpusavyje vis šnabždėjosi, o vienas jų iš portfelio išsitraukė dar vieną užrašų knygelę ir užsirašė močiutės diktuojamą vėdarų receptą. Jiems rūpėjo kraujas, jie norėjo sužinoti, ar kiaulės kraują galima keisti kitu, ar tinka storosios stirnų, elnių ir briedžių žarnos ir kaip tinkamai jas paruošti. Močiutė pritariamai linksėjo, jos iš vakaro pakirpti rusvi plaukai spindėjo, o žaižaruojančio smėlio spalva nulakuoti nagai šmėsčiojo ore – beveik diriguodami orkestrui, kurio plika akimi nebūtum galėjęs įžiūrėti. Ir vis dėlto jis čia buvo, nes, sieniniam laikrodžiui išmušus aštuntą vakaro, plonos medinės valgomojo sienos suvirpėjo, o lėkštės su pudingo likučiais nuslydo ant grindų. Vyno taures suaugusieji tvirčiau suspaudė delnuose, tačiau spėjau išvysti, kaip jose teliūskuojanti skysta raudona tamsa subangavo.

Močiutė svečius, senelį ir tėvus pakvietė į svetainę, kurios sienas dengė audeklai, man su broliu nurodė sutvarkyti valgomąjį, o pati paėmė kartonines iš vietos nepajudintas dėžes. Rinkdami ant grindų nuslydusias lėkštes, svetainėje išgirdome šampano butelio pokštelėjimą. Tai buvo lemiamas signalas, kad vyno pabaigti jie nebegrįš. Tada, kaip anksčiau, kai pirmaisiais kartais apsvaigdavome nuo gurkšnelio alaus, su Edžiu išgėrėme likusį alkoholį –
keliais maukais į gerkles susipylėme banguoti nustojusią vyno tamsą, o jos raudonis nusėdo ant mūsų liežuvių. Iškišę rodėme juos vienas kitam ir prunkštėme, tarsi ne tik valgomajame, bet ir visame pasaulyje būtume likę vienudu. Apsvaigimo sukeliama euforija man buvo pažįstama, buvau ragavusi ir alaus, ir vyno, ir kitų suaugusiesiems skirtų gėrimų. Nors dar nežinojau, ar saldų svaigulį nuo vyno teko patirti ir Edžiui, neabejojau, kad brolio akių tamsos nepamiršiu taip lengvai, kaip greitai paskui priprasiu prie kontrolės praradimo pojūčio, lipnaus atsipalaidavimo – to staigaus atsidavimo visatai akto, kurio galop ilgėsiuosi net visiškai pasigėrusi. Tačiau dabar buvome tik mes, tik paraudę mūsų liežuviai, tik tarškančios lėkštės, kurias plaudami virtuvės kriauklėje suokalbiškai kikenome. Mūsų juokas liejosi, purslodamas taškėsi ant grindų kartu su muiluotu indų ploviklio vandeniu, ir aš netikėtai pačiai sau apkabinau Edį, tarsi tai būtų vienas iš nebylių pažadų vienas kitu pasirūpinti. Net jei man tektų už brolį laikyti solfedžio egzaminą, o jam, jau dabar mane praaugusiam, reiktų visu ūgiu užstoti vyresniąją seserį nuo sukilusio prieš ją pasaulio.

Kai pasirodėme svetainėje, didelis tarsi prie kranto prisišvartavęs laivas vakaras jau buvo atplaukęs. Šis kambarys įprastai buvo skirtas darbui. Prie lango stovėjo masyvus gludinto medžio sekreteras, kuriame močiutė laikė savo užrašines, laiškus ir dokumentus, pieštukus, liniuotes bei rašalo buteliukus. Kaskart jai atvėrus sekreterą ir pavertus jį stalu, prie kurio močiutė pristumdavo medinę kėdę su išraižytomis tulpėmis, kambaryje pasklisdavo deginto cinamono kvapas. Norėdavau, bet nedrįsdavau prisiartinti ir patikrinti, ar rakinamuose baldo stalčiuose iš tiesų guli jo lazdelės. Švenčių metu sekreteras būdavo nukrautas gėlių puokštėmis, o kambario viduryje atsirasdavo išskleidžiamas stalas. Taip ši erdvė tapdavo svetaine, kurioje Marta vaišindavo karštais patiekalais. Pagrindinis apšvietimas čia nebūdavo naudojamas, todėl tik lavos lempos ir žvakės būdavo atsakingos už mistiškos atmosferos kūrimą. Baltos sienų drobės virpėdavo į jas žvelgiant pro ilgų ant stalo išdėliotų žvakių liepsnas, besiplaikstančias permatomo stiklo buteliuose. Matydavau, kaip mamos pirštai po stalu įsirėžia į tėčio šlaunį – ji taip darydavo baimindamasi, kad šis pradės kalbėti nesąmones. Išvysdavau, kaip Martai atvožus metalinį specialaus indo dangtį karšti garai nuo troškintų daržovių ir tviskančių jautienos kepsnių, apibarstytų citrinžolėmis, pakyla į viršų ir visą kambarį su svečiais kelioms sekundėms pradangina, o tada sugrąžina energingesnius, akimirksniu pakylėtus lengvo būsimo patiekalų skonio sukelto azarto.

Dabar vietoj kepsnių ant stalo puikavosi tos pačios kartoninės dėžės, o atvertas sekreteras blyškioje stalinės lempos šviesoje kaip traškų sausio sniegą vertė popieriaus lapus, užrašų knygas ir dulkėtus dokumentus. Įprastą džiovintų žolelių ir rusvo, dykumas primenančio deginto cinamono kvapą pakeitė sodraus jūros druskos aromatas, nes Marta stovėjo priešais medinę sieną ir laikė praskleidusi ją dengiančias drobes. Nepažįstamasis su savo monokliu iš arti tyrinėjo tai, kas už jų slypėjo, o tėvai ir senelis Aleksas nudelbę akis į ištuštintas šampano taures nuščiuvę tylėjo – vadinasi, viską pamatė prieš mums pasirodant. Įgiję vyno sukeltos drąsos arba apimti šiurpios nuojautos, su broliu prisiartinome prie sienos. Vienas iš vyrų globėjiškai paplekšnojo Edžiui per petį ir sumurmėjo, kad juo bus tinkamai pasirūpinta. Svetainės prietemoje siena mirgėjo ir žaižaravo drėgme kaip nežemiškame karštyje išlydytas milžiniškas opalas, o kuo arčiau jos stovėjome, tuo labiau vaizdas priminė lavos lempų turinį. Tik ne parafinas ir ne lempų cilindruose kylantys blizgučiai, o slidūs vynuoginių sraigių kūnai tai susijungdavo, tai vėl iširdavo. Už audeklo jų buvo dešimtys, šimtai, tūkstančiai, visa nesuskaičiuojama besiraitanti, iš kiautų išlupta galybė. Moliuskų gleivės sunkėsi drobėmis, medinė siena žliaugė jų šleikščiu sekretu, lašančiu į nerūdijančio plieno geldeles, kurias Marta buvo pritvirtinusi vinutėmis. Vyrai uodė sūrų sraigių kvapą, šypsodamiesi lenkėsi prieš tą sieną tarsi prieš patvinusią druskingą Raudonąją jūrą, kurios bangomis būtų plukdomos statybinės medžiagos Egipto piramidėms. Vyrai klaupėsi prieš sieną visai kaip mama prieš gintarinio Kristaus paveikslą, o vienas iš jų tučtuojau nusiėmė skrybėlę ir močiutei atkišo savo praplikusį pakaušį, kuriame plytėjo pūlingos nudegimo žymės, ir ta scena labiau už visa priminė nuotraukas iš raudonojo albumo. Gydomasis sraigių efektas man buvo pažįstamas – juk prieš šešerius metus pati močiutei atnešiau keletą sraigių, padėjusių sumažinti žuvies ligos sukeltą niežulį ir galvos pleiskanojimą, tačiau sienoje Martos įrengta šildymo ir ventiliavimo sistema, leidusi moliuskams išgyventi per žiemą, mane įbaugino. Ši baimė buvo susijusi ne vien su močiutei jausta pagarba ar įtarimu, jog ji gyvena slaptą gyvenimą, bet ir su keistaisiais vyriškiais, kurie Martos pirštams tepliojant apnuogintas jų kūno dalis susisluoksniavusiomis sraigių gleivėmis dabar raitėsi iš malonumo. Nepažįstamieji atrodė šlykščiai – vienas su nusvilintu pūslėtu pakaušiu, kitas votimis išopėjusia nugara, tačiau, lyg to būtų maža, nuo kėdžių pakilo ir senelis su tėčiu. Aleksas iki kelių nusismaukęs kelnes išsitiesė taip, kad močiutė pateptų jo iššutusias šlaunis, o tėtis nusimovė kojines ir atkišo sudiržusius kulnus. Mama, Edis ir aš stebėjome juos iš šalies, negalėdami nuslėpti pasibjaurėjimo, nors visi trys supratome, kad močiutė atrado kažką didingesnio už visa, ką prieš tai esame regėję.

Tačiau laikas mus išgelbėjo kaip staiga prapliupusi choleriška audra, išvaduojanti iš pokalbio su gatvėje sutiktu žmogumi, kurio norime išvengti. Buvo devynios vakaro, ir sieninis laikrodis su bažnyčios varpais pradėjo mušti pirmuosius dūžius. Svetainė įsisiūbavo, virtusi mažyte plaukiojančia sala, grindys vibravo, o močiutė keliais įgudusiais judesiais specialiomis pertvaromis uždangstė drebančią sieną su sraigėmis ir sandariai užklojo sekreto prisisunkusiomis drobėmis. Popierinė pūga atsirito nuo praviro sekretero, kambaryje sūkuriavo aplamdyti dokumentai, dulkių sluoksniai kilo į viršų ir lipo mums prie veidų. Edis, prieš tai sustingęs nuo atsivėrusios sienos vaizdo, dabar dusdamas kosėjo, o mama išbėgo ieškoti rankinėje likusio jo deguonies flakonėlio. Vyriškiai žvalgėsi, vienas kitam mirksėjo kaip du priešais pastatyti šviesoforai, o mamai grįžus iš jos išplėšė inhaliatorių ir įrodinėjo, kad metas patikrinti paciento plaučių būklę per priepuolį yra pats tinkamiausias. Kai iš nepažįstamojo portfelio išvinguriavo modernaus stetoskopo žarnos gyvatė ir plokščias aparato antgalis prigludo prie Edžio krūtinės, jo rankos nevalingai susigniaužė į kumščius. Akimirksnį trukęs žemės drebėjimas nurimo, tačiau močiutė neskubėjo tvarkyti į kilimą kone įsisiurbusių dokumentų ar rinkti kitų popieriaus lakštų. Antras vyriškis, jau spėjęs atsitokėti nuo sraigių gleivių sukeltos žaizdų gijimo ir malšinamo skausmo ekstazės, laidu prie grotuvo prijungė klausytis skirto stetoskopo galą. Svetainę užplūdo rausva danguje išryškėjusio Marso šviesa, prasilenkusi su dilti pradėjusiu mėnuliu, o iš grotuvo kolonėlių sklido daugybę kartų pagarsintas Edžio plaučiuose susikaupusio vandens teliūskavimas, ošimas ir gargaliavimas. Garsai apėmė kambarį, išsiplėtė ir užliejo tarsi per siauruose rėmuose įkalinta „Didžioji Kanagavos banga“. Sūrus sraigių kvapas dar labiau sustiprėjo, lyg medinė siena iš tiesų būtų nežemiška jūra. Dabar ji šimtais nematomų, bet tvirtų savo rankų iš purslų ir druskos visą kambarį su krištolo taurėmis ir Alekso ant stalo pastatytu antruoju šampano buteliu trumpam pradangino ir pribėrė stiklo, kranto akmenų, nugludintų kriauklių ir sudužusių laivų skeveldrų. Blogai, bet būtent todėl ir gerai, – pasakė Edžio plaučių pasiklausęs nepažįstamasis. Pacientui reikia intensyvios priežiūros, kurią galėtų užtikrinti mūsų klinikos profesionalai, – antrino jo bičiulis. Močiutė iš kartoninių dėžių vieną po kitos traukė metalines tarsi iš antkapius imituojančių sagų mano žaidimuose pagamintas žvilgančias tepalo tūbeles. Jose rytietišką kaligrafiją primenančiu šriftu buvo įspaustas ir aerozoliniais dažais nupurkštas kremo pavadinimas „Marta. Sraigių mucinas“.

Senelis, kuris šios makabriškos šventės metu nepratarė nė žodžio, tik tyliai sumurkė iš malonumo gleivėtiems Martos pirštams liečiant jo kirkšnis, viską žinojo. Aleksas buvo pirmasis, pakilęs nuo kėdės ir iššovęs dar vieną šampano butelį, ir šio putojantis ir šnypščiantis muskatinis skystis į krištolo taures išsiliejo atkartodamas garsųjį Kacušikos Hokusajo kūrinį, nors buvo ne vaiskiai mėlynos, bet permatomos spalvos su aukso dulkių drumzlėmis. Martai ir nepažįstamiesiems pasirašinėjant sutartį, į kurią tėvams nebuvo leista net žvilgtelėti, pasigirdus čaižiam durų skambučiui, senelis nuskubėjo jų atidaryti. Mačiau, kaip močiutė vinguriuoja parašą, kaip sutarties kampučiuose palieka kiaulių kraujyje pamirkytą spaudą, o svetainėje pasirodo du vaikinai iš profesinės mokyklos, kuriems pardavinėdavau Martos gliukozės paketėlius iš vaistinės, sakydama, kad tai amfetaminas. Dabar supratau, kad melavau ne aš, bet močiutė, ir beliko tik įsivaizduoti, kokios sutarties pasekmės mus užgrius. Neabejojau dėl vieno – laikas išsiaiškinti apie slaptą močiutės Martos gyvenimą yra tinkamesnis nei bet kada anksčiau. Buvo sutarta, kad už sraigių mucino prikrautas dėžes brolis keliaus į slaptą prabangią kliniką, kurioje jo lauks atogrąžų augalų, šviesos ir druskos lempų terapijos. Visko bus į valias, – kartojo nepažįstamieji, vaikinams iš profesinės mokyklos nuo stalo renkant dėžes. Garantuojame visišką pasveikimą, – sklandė žodžiai svetainės ore. Jūsų sūnaus laukia intensyvi nemokama priežiūra, kuri kitiems kainuoja žvėriškus pinigus, – prisiekinėjo skrybėlėtieji vyrai, žarstydami pažadus apie graikinių riešutų aliejų, kuriuo masažuojant krūtinės ląstą bus gydomi švokščiantys brolio plaučiai. Jie kalbėjo apie mineralinių vandenų vonias, šiltųjų srovių kaskadas ir kibirkščiuojančiomis monetomis žvangančius fontanus. Vyriškiai suokė apie klinikos oranžerijoje net žiemą žydinčias tropines gėles, apie sukulentus, orchidėjas, dracenas, šilkmedžius ir įspūdingo dydžio stiklinį restoraną, kuriame pietauja ne tik klinikos pacientai, bet ir turtingiausios šalies įžymybės. Ten berniukas galės koncertuoti, taip, galės groti fagotu ar fleita, nors ir dūdmaišiu, jeigu norės, – tikino nepažįstamieji, tėvams nuo kiekvieno jų žodžio apie prabangą sąlant stipriau nei nuo muskatinio šampano.

Apie šį sąmokslą žinojo ir tėvai, galvojau aš, mintimis taršydama uždraustus raudonojo albumo lapus, traukdama lauk už patį juodąjį pudingą tamsesnes klampias Martos paslaptis. Džiūgavo po priepuolio atsigavęs, kumščius atgniaužęs Edis. Tarsi ne jam, o man būtų skirtas visas tėvų dėmesys, tarsi ne brolis, o aš retkarčiais keliaučiau į sostinę paspoksoti tviskančių parduotuvių vitrinoms į akis ir grįžčiau iš ten žėrėjimo prisigėrusiu žvilgsniu. Visi buvo laimingi, dar niekada nemačiau jų tokių švytinčių, galvojau, mintyse daužydama raudonojo albumo spynelę, pjaustydama ją metalui karpyti skirtu įrankiu iš Alekso dirbtuvių. Svečiai atsisveikindami paspaudė rankas namų šeimininkams ir tėvams, o brolis pritarė absurdiškam sprendimui į kliniką keliauti dabar pat. Spėju, kad didžiausią įspūdį Edžiui padarė ne vyrų pažadai, bet bent penkeriais metais už jį vyresni benzinu ir tepalais tvoskiantys profesinės mokyklos mokiniai, kurių automobilis tamsintais galiniais langais jau laukė sausio nakties užpustytoje gatvėje. Vyrai, vieni primityviausių padarų, niekada nemąsto apie save, kaip negalvoja ir apie juos branginančias moteris, nes jų mintys nuolatos sukasi apie kitus vyrus, kurių tarpukojyje kybo ne giminei pratęsti skirti įnagiai, bet mažosios smegenys. Šiomis smegenėlėmis jie mąsto apie kitus vyrus, lyginasi tarpusavyje, be perstojo svarsto, kuris turi, uosto, vartoja, mylisi, dirba ir užsipila kuro dažniau arba daugiau. Brolis akimirksniu virto vienu iš jų, o nuo vyno įraudęs jo liežuvis – ta vienintelė šįvakar mus jungusi gija – tikriausiai išsitrynė, įtikinėjau save, nors iš tiesų labiausiai norėjau brolį dar kartą prispausti prie krūtinės.

Marta iš atrakinto sekretero stalčiaus ištraukė ir į kartoninę dėžę su mucino tūbelėmis švystelėjo gliukozės miltelių, nors gerai žinojau, kad ten – priklausomybę, kvaitulį ir apsvaigimą keliančios medžiagos, nuodai arba bet kas, ko negalėjau įvardinti, tik ne gliukozė. Vaikinai praėjo pro mane kaip praeinama pro karste gulintį numirėlį – pagarbiai, bet bijant, kad šis staiga atsimerks ir pasirodys esąs gyvas, – lyg kartu niekada nebūtume važinėjęsi ištrupėjusiais miesto keliais ar išsukę į užmiestį. Dešimtą valandą vakaro mušantys sieninis laikrodis ir bažnyčios varpai bei apie artėjantį traukinį įspėjančios geležinkelio stoties sirenos ir vėl užgriuvo, tačiau po ištuštinto antrojo šampano butelio ir ką tik sudaryto sandėrio tai mažai kam rūpėjo. Dėkodami vieni kitiems, visi paliko krištolinių taurių skimbčiojimo vis dar užlietą svetainę ir avėsi batus. Net Aleksas, kurį iš namų iškrapštyti galėjai nebent svarbiu reikalu, užsimaukšlino kailinę kepurę ir nusitvėrė prie durų stovėjusios lazdos.

Neatsisveikinau. Nepasakiau broliui, kad juo pasirūpinsiu. Ta frazė taip ir liko įstrigusi kažkur giliai gerklėje. Edis buvo neiškosėta ir neatryta ašaka, kurios gilyn nebūtų nustūmęs net masyvus kąsnis juodojo pudingo. Už lango atsivėrusiame sausio danguje plytėjo delčia – tokia didelė, kad labai pasistengęs būtum galėjęs pasiekti ranka ir prisitraukti, o tada iš arti apžiūrėti dulkėtą jos paviršių. Delčios miltai trupėtų ant turkiško kilimo, kol galop virstų pelenais, ant eglišakių žalumo kapinių sodo išbirusiais iš nesandariai užvertos urnos. Galbūt tada viskas iš tiesų stotų į savo vietas, o laiką mes suvoktume kaip dar vieną stichiją, kurią išmoktume pažaboti taip, kaip ugnį sugebame paversti elektra, vandenį – gazuotais šnypščiančiais nuodingais burbuliukais. Laikas tarnautų mums, kaip tarnauja per tūkstantmečius pavergta ir nualinta žemė, suvarpyta nesuskaičiuojamų karų kulkomis, tačiau vis tiek subrandinanti tokius vaisius, kokių užsigeidžia nepasotinami mūsų skrandžiai. Laikas būtų mums pavaldus, mes gebėtume jį išlaisvinti iš sieninių laikrodžių stiklo, o tada įsigudrintume pardavinėti supilstytą į buteliukus, dėžutes, skryneles ar popierinius dovanų krepšelius, kaip dabar deguonies flakonėliuose pardavinėjame gryną orą. Tačiau vienintelis dalykas, senelių namuose iš tiesų stovėjęs savo vietoje, buvo raudonasis albumas, kuris net blankioje delčios šviesoje mane iš tolo pasitiko šaltu metalinės spynelės žvilgesiu.

Apačioje, gatvėje, prie pirmame aukšte įkurto grožio salono, pasigirdo automobilio pyptelėjimas, ir laikas išsikreipė, jis lakstė po kambarius tarsi iš dužusio termometro ištrūkęs gyvsidabris. Turėjau surinkti jo garus prieš visiems grįžtant, privalėjau pagauti už uodegos kaip skersti pasmerktą kiaulę, todėl raudonąjį albumą išplėšiau iš enciklopedijų standžiai prikrautos knygų lentynos. Jo svoris buvo juntamai lengvesnis, o raudona albumo spalva išblukusi, labiau primenanti sintetinę kramtomosios gumos rožinę. Spyna, vaikystėje atrodžiusi nepajudinama, iš tiesų tebuvo niekingai paprasta, visai tokia pat kaip močiutės lūkestis mus apkvailinti. Nuo kietų albumo viršelių spynelę nuplėšiau vienu judesiu, ir nepriklijuotos nuotraukos išvirto lauk kaip per metų metus suplėkusios sausos galvijų žarnos. Mediniai namo laiptai jau girgždėjo, skerdikų žingsniai artėjo, tačiau mano ryžtas buvo stipresnis už jų peilių geležtes.

Močiutė pakerpa žvakių dagčius. Marta fotografuojasi su šmėklišku lavonu. Ji sėdi krėsle prie išdabintos numirėlės. Močiutė per gedulingus pietus rūko sausą papirosą. O dabar pati guli karste. Marta pakabinta medyje paukščiams sulesti, varnos jos plaukuose suka lizdus. Čia gėlėmis nukrautas močiutės kapas, įrėmintame portrete iš antkapio žvelgia juodaodė Marta. Nuotrauka, pažymėta 1889-ųjų data. 1977-ieji, 2001-ieji. O čia spalvota fotografija, nukelianti į 2058-uosius. Marta į paskutinę kelionę išlydi skrybėlėtus vyrus. Greta pastatyti atskirtų Siamo dvynių karstai primena į vienas kitą atsuktus sugedusius šviesoforus. Močiutė, kaip ir kiti gedintieji, rankose laiko Prancūzijos vėliavėles. Jų centre – vynuoginės sraigės kūnas, išluptas iš kiauto.

Marta, įsiamžinusi su vaistinėje pašarvotu vyriškiu. Marta, stovinti prie pakabinto ant sienos kilimo su kalijų žiedais. Marta laiko įrėmintą mirusiojo portretą. Marta meta chrizantemų puokštę į išsižiojusią kapų žemės gerklę. Marta stovi man už nugaros, iš vakaro pakirptais rusvais plaukais, jos žaižaruojančio smėlio spalva nulakuoti nagai šmėsčioja ore, diriguodami nematomam orkestrui.

Ir aš nebežinau, ar vis dar noriu, kad laikas taptų visoms kitoms lygia šio nesuvokiamo pasaulio stichija.