Pilkas kambarys

 

Stefanas Grabińskis (1887–1936) – lenkų siaubo istorijų kūrėjas, fantastas, gimęs stačiatikių šeimoje Kamionka Strumilovoje (dabar – Bugo Kamianka), Lvivo srityje. Sulaukęs pilnametystės, atsivertė į katalikybę, o kartu domėjosi ir naujais moksliniais bei pseudomoksliniais atradimais (hipnoze, telepatija, spiritizmu). Baigęs Lvivo universitetą, dirbo mokytoju vietinėse gimnazijose, tačiau savo ateitį siejo su rašymu. Apsakymas Szary pokój 1920 m. pasirodė rinkinyje „Pamišęs klajūnas“ (Szalony pątnik).

(Grabińskio apsakymą „Košmaras“ (vertė U. R.) žr. „Š. A.“, 2019-12-20.)

Vertėja

 

 

Mano naujasis būstas taip pat man nepatiko. Išsyk pasirodė, jog tai, nuo ko pabėgau iš ankstesniojo, čia tvyro neišvengiamai, kažkas nežinomo, dėl ko turėjau išsikraustyti iš anos buveinės. Tačiau praleidęs keletą dienų naujai išsinuomotame kambaryje supratau, kad šis būstas dar prastesnis nei ankstesnis, nes tam tikri nerimą keliantys ženklai, išviję mane iš pastarojo, čia pasireiškė dar stipriau. Savaitę pagyvenęs naujoje vietoje priėjau prie nemalonios išvados, kad įkliuvau į šimtąsyk painesnę kebeknę nei anksčiau, kad nemaloni nuotaika, išgujusi mane iš ano buto, čia įsivyravo dar labiau.

Supratęs, kad tokia padėtis nežada nieko gera, pirmiausia pradėjau ieškoti priežasčių savyje. Galbūt būstas čia niekuo dėtas? Galbūt aš pats su savimi atsinešiau blogą būseną, to aiškiai nesuvokdamas, bandžiau suversti kaltę aplinkai ir žvelgiau į tai kaip į nepriklausantį nuo manęs dalyką, veid-mainiškai stengdamasis nuslėpti savo ydą?

Vis dėlto šios prielaidos neleido patvirtinti vidinė sielos ramybė, tuo metu apėmusi visą mano esybę, ir puiki sveikatos būklė. Veikiai iškėliau kitą hipotezę, ir ji ūmai buvo patvirtinta kasdienių stebėjimų.

Teisingai nujausdamas, pasidomėjau ankstesniuoju nuomininku, kuris prieš mane nuomojosi kambarį. Kaip nustebau, kai buvo ištarta Lancutos pavardė. Tai buvo tas pats žmogus, po kurio nuomojausi ir ankstesnįjį būstą. Kažkoks keistas aplinkybių sutapimas, kad dukart tapau jo įpėdiniu. Be šito, niekas daugiau mudviejų nesiejo, net nežinojau, kas jis toks ir kaip atrodo.

Apskritai nepavyko sužinoti daugiau nieko konkretaus, tik tiek, kad vadinosi Kazimieras Lancuta ir gyveno čia porą mėnesių. Pasiteiravus, kaip seniai ir kur išsikraustė, durininkas man kažką neaiškiai burbtelėjo, akivaizdžiai nenorėdamas leistis į išsamesnius paaiškinimus. Visgi iš jo veido išraiškos supratau, kad galėtų nemažai papasakoti apie mano pirmtaką, tačiau tyli sava valia ar namo savininkui paliepus; galbūt tam turėjo savų priežasčių, o gal apskritai nemėgo dalintis žiniomis su atėjūnais.

Tik daug vėliau supratau jo atsargumą; iš tiesų, šeimininko požiūriu, teliko viena: nereikėjo atbaidyti svečių. Tačiau man viskas paaiškėjo tik po kelių asmeninių patyrimų, nušvietusių buvusio nuomininko asmenybę ir jo tikrąją, nuo manęs tyčia nuslėptą, lemtį.

Šiaip ar taip, abiejų būstų atmosfera, taip keistai susijusi su buvusiojo nuomininko tapatybe, jau kėlė daug apmąstymų.

Laikui bėgant suvokiau, kad, taip sakant, abiejų kambarių dvasia persismelkė Lancutos asmenybe.

Kad kažkas panašaus įmanoma, net neabejoju. Apskritai manau, kad frazę „palikti kur nors dalelę savo sielos“ reikia suprasti ne vien perkeltine prasme. Mūsų kasdienis buvimas tam tikroje vietoje, ilgesnis egzistavimas konkrečioje aplinkoje, – nors ji tėra tik organinio pasaulio be žmonių dalis, maža to, apsiriboja tik vadinamųjų negyvųjų daiktų sfera, – po kurio laiko sukelia abipusę įtaką ir sąveiką. Pamažu gimsta savotiška neregima simbiozė, kurios pėdsakai nesyk tveria dar ilgai po išsikraustymo. Kažkokia dvasinė energija pasilieka po mūsų ir kimba prie vietų ir daiktų, prie kurių pripranta. Tas bagažas, subtilūs nutrauktų ryšių likučiai, vėliau gyvuoja metų metus, – kas žino, gal net amžius, – nepastebimi nejautrių žmonių, tačiau ne mažiau tikri, kad kartais skambiai ataidėtų.

Iš to kyla keista ir kartu pagarbi baimė regint senas pilis, apgriuvusius namus, garbingos praeities reliktus. Niekas nepradingsta ir niekas nenueina veltui; tarp tuščių sienų, žmonių apleistuose koridoriuose atkakliai klajoja prabėgusių metų aidai…

Visgi mano atveju į akis krito viena svarbi detalė, į kurią turėjau atkreipti dėmesį iš pat pradžių. Kaip tvirtino sargas, Lancuta tame name gyveno porą mėnesių, o paskui kažkur išsikraustė. Taigi, laikas, per kurį galėjo daryti įtaką aplinkai ir persmelkti ją savumu, buvo sąlygiškai daug trumpesnis nei tas, kurį praleido prieš mane ankstesniame būste. Nepaisant to, jo pėdsakas čionai pasireiškė stipriau nei senojoje vietoje, kur gyveno ilgiau nei dvejus metus. Atrodo, kad tuo laikotarpiu jo asmenybės spinduliavimas sustiprėjo ir per trumpesnį laikotarpį pasireiškė daug stipriau.

Tik buvo neaišku, kodėl aplinka buvo paveikta nepalyginamai labiau nei anksčiau.

Sprendžiant iš atmosferos, kuri tvyrojo dabartiniame mano kambaryje, to reiškinio priežastis glūdėjo tikrai ne išaugusiose buvusio gyventojo gyvybinėse jėgose. Priešingai. Iš įvairių ženklų priėjau prie išvados, kad to priežastis veikiau buvo kažkoks vidinis sąmyšis, dvasinis sutrikimas, ir gan stiprus, apkrėtęs visą aplinkinę atmosferą. Lancuta tuomet tikriausiai sirgo.

Tai liudijo rūsti nuotaika, kuria alsavo mano buveinė. Joje tvyrojo tyli, beviltiškai niūri melancholija. Ji sklido nuo peleninių sienos apmušalų, plieno spalvos fotelių aksomo, sruvo iš sidabrinių paveikslų rėmų. Ją galėjai pajusti ore, sutrupėjusią į tūkstančius neregimų dalelių, kone susivijusių į laibas, smulkias gijas, išsiraizgiusias viduje. Liūdnas, pilkas kambarys…

Net gėlės vazonėliuose prie lango ir pora didesnių vazonuose prie etažerės tarsi prisiderino prie čia vyraujančios nuotaikos: nenormaliai pasvirę į vieną pusę stiebai ir žiedynai nyko liūdname susimąstyme.

Net balsas, nors kambarys buvo didelis ir menkai apstatytas, tilo nuslopęs kažkur nišose kaip nederamas inkliuzas. Mano žingsnių aidą užgniaužė grindys; perėjau tartum šešėlis.

Automatiškai norėjosi atsisėsti kur kampe į patogų pliušinį fotelį ir, prisidegus cigaretę, valandų valandas mąstyti, žvilgsniu be tikslo sekti dūmų debesėlius, stebėti, kaip susisuka į spiralę, susiveja žiedu, nusidriekia kaspinais po lubomis… Traukė prie palisandrinio pianino sugroti lėtą melodiją, tylią, liūdną kaip rudens rauda…

Tame pilkame, liguistame fone pragyvenus savaitę, pradėjo megztis kažkoks keistas, mieguistas voratinklis. Nuo tada kasnakt miegojau neprabusdamas.

Sapnų turinys būdavo daugmaž toks pat; jų tema atrodė nusistovėjusi, tik su nežymiais pakeitimais ar smulkiais perdarymais; tai buvo tos pačios istorijos skirtingos redakcijos.

Fonas, kuriame vyko tas monotoniškas veiksmas, buvo mano būstas. Kažkuriuo nakties metu mano sapno ekrane išniro pilkasis kambarys su kampuose snaudžiančiais baldais, melancholišką nuobodį atspindinčiais veidrodžiais, ir tai truko ilgas nakties poilsio valandas. Prie lango atsirėmęs alkūne sėdėjo kažkoks vyriškis pailgu, blyškiu veidu ir liūdnai žvelgė pro langą į gatvę. Kartais tai truko valandų valandas. Paskui atsistodavo, porąsyk pereidavo kambarį lėtais, mechaniškais žingsniais, įbedęs žvilgsnį į grindis, tarsi gromuliuodamas kokią mintį. Kartais stabtelėdavo ir ranka pasitrindavo kaktą, pakeldamas aukštyn šviesias, dideles, nuo tylaus liūdesio apsiblaususias akis. Kai pabosdavo vaikščioti, vėl atsisėsdavo, tačiau dabar jau įprastai už rašomojo stalo prie sienos po kairei ir vėl ilgas valandas praleisdavo nejudėdamas, paslėpęs veidą delnuose. Sykiais rašydavo kažką smulkiu, nervingu braižu. Užbaigęs energingai nusviesdavo plunksną, pakildavo ir vėl pradėdavo vaikščioti. Tartum norėdamas išnaudoti erdvę, suko ratus po kambarį, baldų išdėstymas tam netrukdė. Visgi pastebėjau, kad ta litanija nutrūksta prisiartinus prie dešiniosios kertės prie durų, kur stovėjo spinta; ten kreivė, kurią brėžė, iš išgaubtos pavirsdavo į įdubą; atrodė, tarsi to kampo būtų vengęs.

Taip pasibaigdavo sapnas. Po keleto valandų tokio monotoniško klajojimo, pertraukto ilgesnio ar trumpesnio poilsio prie lango, stalo ar viename iš fotelių, liūdnas žmogus, o kartu su juo ir kambario vaizdas išsisklaidydavo ir prapuldavo miego bedugnėje, o aš įprastai pabusdavau jau paryčiais. Tai kartojosi kasnakt be perstojo.

Tas vis sugrįžtančių vaizdų ir būdingos nuotaikos kibumas veikiai mane įtikino, kad naktinės pantomimos aktorius yra ne kas kitas, o Lancuta. Tie sapnai, pilni monotoniškos melancholijos, buvo tarsi apčiuopiamas būsto dvasios įsikūnijimas, ji mane kasdien taip slėgė – tikrų tikriausias reiškinių, pernelyg subtilių sąmoningam protui, įdaiktinimas.

Manau, kad tas pats vyko be pertraukos ir dieną, tačiau aiškiai tai suvokti kliudė apgaulingi pojūčiai ir proto didystė.

Tačiau žvaigždės spindi ir dieną, nors ir nustelbtos galingų saulės spindulių srauto, – jos regimos tik po saulėlydžio. Norom nenorom prisimeni vadinamąjį raštą simpatiniu rašalu, kuris išdžiūvęs akimirksniu išnyksta, palikdamas popierių tariamai švarų; kad galėtum perskaityti laišką, reikia jį pakaitinti prie ugnies – tuomet lig tol buvusios nematomos raidės išnyra, išviliotos šilumos.

Pradžioje užsiėmiau sapnų stebėjimu ir atitinkamų sąryšių, kurie neabejotinai egzistavo tarp jų ir dieninės kambario nuotaikos, paieška. Tačiau pamažu supratau, kad nežymiai, bet nuolatos pasiduodu žalingai savo aplinkos įtakai, kad sapnų regėjimai ir vieta, kurioje leidžiu dienas, daro man neigiamą įtaką, apnuodydami mano sąmonę paslėptu nuodu.

Nusprendžiau gintis. Reikėjo stoti į kovą su nematomu priešininku, susidoroti su juo ir ištrinti jo prisiminimus, kurie čia viską persmelkė.

Pirmiausia reikėjo atsikratyti senųjų baldų, esančių kambaryje, ir pakeisti juos naujais. Baldai, kaip teisingai spėjau, sudarė vieną iš traukos centrų grėsmingiems svetimos psichikos likučiams. Vyliausi, kad išgabenus juos iš būsto kartu išsisems pagrindiniai masinantys šaltiniai, sutrūks keletas svarbių simpatinių mazgų, palaikančių man nesaugų ryšį.

Reikalo ėmiausi sistemiškai, beveik eksperimento būdu, smulkių, vos pastebimų pokyčių metodu.

Taigi, pirmiausia liepiau išnešti iš kambario didelį pliušinį fotelį, stovintį prie lango, ir pakeisti jį paprastu krėslu. Jau tas nežymus baldo pakeitimas atsispindėjo reikšmingu sapno pokyčiu, šis tartum supaprastėjo; trūko būtent vieno iš jo epizodų: Lancutos, sėdinčio prie lango, vaizdo; visą naktį melancholikas nė sykio neprisėdo į naujai pastatytą krėslą.

Rytojaus dieną atsikračiau rašomojo stalo, o į jo vietą pastačiau mažą, dailų kortų staliuką, nepamiršdamas kartu pakeisti rašymo reikmenų kitais. Jau tą pačią naktį Lancuta iš tiesų prisėdo prie staliuko ant senosios, dar nepakeistos kėdės, tačiau į jį neatsirėmė, nė nepajudino plunksnos ir apskritai, atrodo, vengė net prisiliesti prie naujojo baldo.

Kai paeiliui ir tą kėdę pakeičiau elegantiška pastarosiomis dienomis įsigyta taburete, jis jau net nebesiartino prie staliuko. Ta kambario dalis tapo jam tarsi svetima, o kartu ir priešiška, jos akivaizdžiai vengė.

Taip pamažu iškrausčiau baldą po baldo, pakeičiau juos visai naujais, nė kiek nepanašiais gyvų, tyčia ryškių ir rėksmingų spalvų apmušalais. Po dviejų savaičių iš senųjų baldų liko tik jau minėta spinta ir greta jos prie durų kabantis veidrodis; tų dviejų daiktų neketinau pakeisti, nes, mano spėjimu, tai buvo visai nereikalinga: Lancutos aiškiai niekas nesiejo su ta kambario kerte ir jis atkakliai jos vengė. Kam tad bereikalingai vargintis?

Vis dėlto mano prielaida tąsyk buvo klaidinga; priežastis, dėl kurios Lancuta nemėgo tos vietos, buvo visai kita; tai nebuvo abejingumas, o baisūs atsiminimai. Tačiau, nežinodamas apie tai, nedariau ten jokių pertvarkų.

Įvykdyti pokyčiai darė išganingą poveikį mano kasdienei aplinkai: kambarys tartum pagyvėjo, prasisklaidė slogi nuotaika, užleisdama vietą giedresnei atmosferai. Sykiu ir mano sapnai perėjo į naują stadiją. Vykstant būsto metamorfozei, Lancutai tarsi žemė išslydo iš po kojų. Pirma atitraukiau jį nuo lango, vėliau išginiau iš tos kambario dalies, kur kadaise stovėjo rašomasis stalas, tuomet beliko keletas fotelių. Galiausiai, juos išnešus, jam teliko siaura erdvė tarp naujųjų baldų. Tačiau žymiai pakitusi atmosfera pradėjo jį slogiai veikti, pastebėjau iki tol aiškiame jo pavidale tam tikrą kontūrų išskydimą: tas žmogus su kiekviena naktimi tarsi liesėjo ir nyko; regėjau jį jau tarsi per rūką. Galiausiai nustojo vaikščioti tarp krėslų, o judėjo kaip šešėlis po sienas. Kartais figūra subyrėdavo ir pastebėdavau tik rankos, kojos fragmentus ar veido apybraižas. Neliko menkiausios abejonės – Lancuta, visai sutriuškintas, atsitraukė. Apsidžiaugęs jau tvirta pergale su pasitenkinimu tryniau rankas, rengdamasis suduoti jam lemiamą smūgį; liepiau nuplėšti plieno pilkumo tapetus ir išmušti kambarį raudonais.

Rezultatas nenuvylė: užsispyrusio priešininko šešėlis liovėsi slankioti sienomis.

Tačiau vis dar jutau jo buvimą ore; nepastebimą, labai išretėjusį, bet, nepaisant nieko, realų. Privalėjau galutinai sugadinti jam nuotaiką.

Tuo tikslu dvi naktis iš eilės savo būste surengiau linksmą, bakchišką pramogą. Pats skatinau savo girtų svečių pasileidimą, pakursčiau žaizdrą, alsuojantį sveikata ir jaunystės kaitriu geismu. Šėlome. Po tų dvejų pragariškų bemiegių išgertuvių, pridariusių man daug nemalonumų su kitais nuomininkais, galiausiai tik trečiąją naktį kritau į lovą su drabužiais mirtinai nusivaręs ir išsyk užmigau.

Nuovargis išvijo sapnus ir miegojau be regėjimų. Tačiau po keleto valandų poilsio, kaip įprastai, iš sapnų miglos išniro mano kambarys. Žvelgiau į jį ramiai, per miegus pergalingai šypsodamasis: kambaryje nebuvo nieko, visiškai nieko.

Norėdamas įsitikinti, akimis triumfuodamas apmečiau visus kampus, pradėdamas nuo lango; taip peržvelgiau tris ketvirčius kambario, greitai apžiūrėjau fotelius, žvilgsniu siektelėjau lubų, atidžiai ištyriau sieną – niekur nesimatė įtartino pėdsako, niekur – nė menkiausio ženklo. Ūmai mečiau nerūpestingą žvilgsnį į tamsią kertę prie durų, tą vienintelę vietą, visuomet taip atkakliai apeinamą, ir pamačiau jį. Aiški, ryški figūra, kaip įprastai, truputį susikūprinusi, atsukusi man nugarą.

Taigi, jis ištiesė ranką ir, pasukęs raktą, atidarė spintą. Sustingo, užsižiūrėjęs į tuščią jos vidų su eilėmis prašieptų tarsi dantys medinių pakabų. Iš lėto, ramiai apsvarstęs, išsitraukė iš kišenės kažkokią juostą ar odinį diržą ir pririšo jį prie vieno iš pakabų; laisvus galus surišo į kilpą. Kol spėjau susivokti, jau kabėjo. Kūnas, iškreiptas mirtino mėšlungio, susirietė tam tikra padėtimi ir atsispindėjo veidrodyje ant gretimos sienos. Aiškiai mačiau jo gelmėje pakaruoklio veidą: iškreiptą pašaipios šypsenos ir spoksantį tiesiai į mane…

Šaukdamas išvirtau iš patalų ir, krečiamas drugio, iššokau pro langą gatvėn. Ten, nesidairydamas aplinkui, viduryje nakties mečiausi bėgti tuščiais šaligatviais, kol patekau į kažkokią smuklę. Tuojau atsidūriau niekingų priemiesčio vagių kompanijoje. Jų linksmybė atgaivino mane; man tą minutę to reikėjo. Jie mane nusitempė į kitą, dar šlykštesnę smuklę; nuėjau; paskui į trečią, ketvirtą ir taip toliau – lydėjau juos visur iki galo, lig pat ryto. Tuomet, nenusilaikydamas ant kojų, galiausiai pasiekiau kažkokį viešbutį ir kritau kaip užmuštas.

Rytojaus dieną išsinuomojau linksmą, saulėtą kambariuką miesto pakraštyje. Į senąjį būstą jau niekada negrįžau.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė