Mažas noras

 

Sustojimas I

 

yra nelygumai yra bangos yra dalelės yra atomai
yra molekulės yra medžiagos yra ląstelės yra audiniai
yra mėsos yra smegenys yra tinklas yra abstrakcija
yra mąstymas yra

 

Kreipimasis

 

Man tavo balsas panašus į smėlį,
Trupantį po pūvančia bažnyčia,
Savo smulkumu senesnį,
Nei buvo ar bus, kas suvoktų,

Kurio sunku paimt tik vieną smiltį
Ir po kuriuo užklotas aš mieliau
Trūnyčiau, tarsi amžiams jau
Apleistas žvejo namas.

Kaip man tapt tokiam gludžiam
Ir švelniai graužiančiam,
Ar reikės man būti jūra:

Pasmerkt save tiktai skalaut
Ir atsitraukti, niekad neapsėmus
Balso, byrančio pro delnus tarsi smėlis.

 

Atsakas

 

Man tavo žvilgsnis panašus į gaivą,
Kuri upėmis teka tarp žolės lapų rytą,
Kai per vėlai pabudęs raivos tavo kūnas

Ir ieško, kaip šalia įsitaisyti,
Daiktai kartojasi kitaip
Ir tu matais nuogomis akimis.

Gal tada ir sukirba pirma mintis,

Suskaldo kūną, nukenksmina žvilgsnį,
Aš prisimenu, kad tave pažįstu
Ir kad pasaulis nebe pirmą kartą.

Negaliu tavęs paliesti – lies
Jau smegenys, ne pirštai.
Tavo žvilgsnis buvo kaip gaiva,
Kol supratau, kad žiūri į mane.

 

●

Žalia vėl žalia ačiū dievui jau
Žalia ir mėlyna taip persotinta
Jau pats siurbi spalva bet be
Žalios dar geltona būna dar

Raudona dar violetinė dar

Būna ruda jau sodru būna

Truputį ir pilka bet bent būna
Su visu kitu krūmas savaime
Suprantama žydi išsilieja
Taip labai žalia kalbėkim
Kaip moka kalbėtis žiedai
Baltai raudonai baltai

 

Sustojimas IV

 

O tada bangų garsas primena, kad tai vandens bangos,
Vanduo atrodo ištisas ir vientisas,
Vandens tiek daug,
Jis banguoja, tarsi būtų kas nors kita –
Vanduo apsimeta bangomis.
Bangos nežino, kad nėra bangos,
Tikros bangos giliau, ne po vandeniu,
O jame, jo dalelėse,
Vanduo atrodo, bet yra kitaip,
Vanduo nėra bangos, jis nėra.

 

Mažas noras

Kai numirsim, aš tikiuos, kad būsim
Paversti į žemę, šaltą ir drėgną,

Kuri vėl taps slampinėjančia
Miesto gatvėm gyvybe, ant kurios
Kris buvusio pasaulio pelenai.

 

Paprastas

Nieko daugiau negalima prašyti
Nei šiltų atgulimų
Ir dar vienos aušros
(Nors tiek jau jų turėjom),
Kuri atpirktų dar bent vieną dieną.
Tiek to. Jei eit, tai išdidžiai, nors ir per tamsą,
Atbulai į tai, kas bus pradžia naujos tamsos.
Ir mūsų pabaiga.

 

shapeshifting

žiemoj
buvo upėjusi
užšąla

 

pavasariepi
upėjusi
tvinsta

 

vasaron
upinti
senka

 

rudeniop
upėsianti
vėsta

 

Dar bandymas versti

 

Žiema tik šalta ir graži –

Balandis mane pribaigia. Ar įmanoma nematyti,

Kiek žiauraus ir žudančio veržlumo slypi

Atgimime? Augti, dalinti ir daugintis

Vargina labiau nei nenumirti ir dar labiau

Nei nepamiršti, jog esi kažkoks ypatingas dalelių maišas,

Ir nenustoti stengtis laikyti jas kartu.

O vėliau reikės krauti žiedus –

Margas šiukšles niekam –

Ir džiaugtis ta proga.

 

Atitirpsta laikas – praėjęs ir būsimas –

Pakrikusios jaunystės.

 

Retai jaučiuosi patogiai dieną. Gegužė visus

Išvaro iš protų.

„Negaliu vaistų maišyti su alku.“ – „Tai nemaišyk.“

Ir maišos atmintis ir geismas.

 

Ar skolos – sutvarkytos? Žemės išdegintos tyčia.

Dar nesudėjau šukių, kurias buvai palikęs.

 

Vakarėjant geriausia parodyt visiems, koks esi gyvas,

O kai nueina miegot, gali nutilti ir jau be kaltės

Prisėsti ir susuoliukėti, supastatėti. Sustingti.

 

P. S. Aš mokaus atsiminti ir sėdėti ramiai, T. S.

 

Sustojimas V

 

Nėra „viršuj taip, kaip apačioj“*,

Nes kitaip ir eilėraštis pasakytų tiek pat, kiek žodis,

Gal net sakinys tiek, kiek garsas,

Nebūtų prasmės rašyti.

 

Nes ir pabaigų nėra, pabaigos nemoka pačios baigtis,

Turiu ir aš ją tarp mūsų išgalvoti ir sukalti,

Turiu, nes kitaip skaudės ilgiau, nei turėtų,

Nes kitaip

  

 

Primyniau mėlynę

 

Raudona ant sniego netinka, 

Nors ištirpsta į rožinę, rusvą

Įspaude mano pėdos.

Įspaude mano pėdos kyla klausimas:

Ar kraujas? Ar žvirblis nužudytas?

Aš nekraujuoju, tik pirštai sustirę.

Po žingsnio, po kito pamatau –

Primyniau mėlynę.