Ketvirtas skambutis. Telefoninis sukčius
Pirmas skambutis. Radijas „Arti“
Drrrr…
– Klausau.
– Jus trukdo krikščioniško buvimo radijas „Arti“.
– Malonu.
– O mums tai dvigubai malonu.
– Kodėl?
– Pirma – šiandien spalio 21-oji – mūsų radijo gimtadienis.
– Jubiliejus?
– Ką jūs. Mums tik dveji su puse metų.
– O antras?
– Kas antras?
– Malonumas.
– A, taip, dovanokit, per tą jubiliejų pamiršau… Mes savaip ir švenčiam kas dvejus su puse metų. Tik jūs ištarėte „jubiliejus“ – tai gal du su puse padauginkime iš dviejų, tai bus penki. Tai gal gerai bus?
– Kas?
– Jubiliejus.
– Šunims penkeri metai – jubiliejus, tai ir radijui turėtų tikti.
– Taip, turėtų tikti. Ir bus gražu – taip pranciškoniškai pasakėte. Žinom, žinom – nesikuklinkite.
– Ką žinote?
– Jūsų altorius visus aštuonis žinom ir apie trisdešimt metų draugystę su broliukais. Daug ką žinom…
– Gerai, kad žinot. Gal visgi pasakysite tą antrą malonumą.
– Gerai, pasakysiu, pasakysiu. Mūsų jubiliejui trūksta vieno, net nežinau… Bet jūs atspėjote?
– Ne.
– Taip, taip, menininkai… Altorėlio… Mažyčio. Pats Ekscelencija mišias aukos… Nedrąsu prašyti.
– Kodėl nedrąsu?
– Mūsų surinkti pinigėliai tokie maži…
– Kokių valstybių?
– Na, daugiausia Europa…
– Kada turi stovėti?
– Norėtume jubiliejui.
– Neišeis.
– Tai suaukoti pinigėliai jums nieko nereiškia?
– Reiškia.
– O jūs Šv. Raštą skaitėte?
– Taip.
– Tą vietą pamenate?
– Taip.
– Tai kodėl taip elgiatės?
– Esu elgeta.
– Baikit!
– Ką?
– Tyčiotis!
– Aš nesityčioju.
– Mes viską Ekscelencijai pasakysime.
– Pasakykite.
– Ir pasakysime!
– Sudiev.
– Sudiev.
Antras skambutis. Neprisistatęs
Drrrr…
– Klausau.
– Sveikas. Čia aš, kaip laikaisi?
– Sveikas, neblogai.
– Kur buvai dingęs?
– Niekur.
– O aš buvau Briusely, Amsterdame, grįždami užsukome į Paryžių – atsimeni jaunystę, Paryžius buvo kaip Marsas, o dabar: turėk eurų – ir Paryžius, ir Niujorkas… O kaip tu laikaisi? Buvau grįžęs, N. N. parodos atidaryme tavęs nebuvo. Tai ta sterva menotyrininkė Nr. 2 pasakė, kad tu nevaikštai į atidarymus. Tiek to – nevaikštai, tai nevaikščiok. O aš tai vaikštau – tik durnių visokių prisirenka.
– Todėl ir nevaikštau.
– Tiek to. O kaip apskritai laikaisi?
– Neblogai.
– Tai ne atsakymas! Menininkas turi laikytis arba gerai, arba blogai.
– Va man buvo periodas, maniau, kad pasikarsiu… Tada sutikau tą S., prisimeni? Tai ji mane ir išgelbėjo – nuvežė prie jūros. Adrijos. Tai ir kūryba prasidėjo, beje, ji nesikišo, nieko apie tai nesupranta. O kaip tavo reikalai?
– Tai lyg viskas po senovei – vaikai užaugo, anūkų pagimdė, turim katiną, šunį.
– Katinas ir šuo gerai – jie bent neišduoda. Apie vaikus ir anūkus nenoriu nieko girdėti. Menininkui jo darbai yra ir vaikai, ir anūkai. Tai ką dabar dirbi? Niekur nesirodai. Internete žiūrėjau – nieko nesupratau, reikėtų susitikti kaip senais laikais. Tu vis tą myžalą – alų – geri? Aš jau ne. S. mane išmokė – dabar maukiam viskį. Labai malonu su tavim pasišnekėti, nedaug mūsų ir beliko…
– Nedaug.
– Todėl ir laikykimės kartu. Gerai, kad tu esi – nepasikeitei. Bet žmogus ir nesikeičia. Jei buvo svoločius, tai toks ir numirs. Viskas, bėgu – susiskambinsime.
– Laimingai. Susiskambinsime.
Trečias skambutis. „Norfa“
Drrrr…
– Klausau.
– Visi klauso, o kaip nėra žmogaus – taip nėra!!!
– Taip. Visko pasitaiko.
– Pasitaiko!!! Jums – chudožnikams – visko pasitaiko!!! Malonu buvo, tai – iki.
– RIMI.
– Ar tu baigsi?!! Manai, jei esi menininkas – tai viskas galima?!! Įsikalk sau į galvą – jei sakau IKI, tai ir yra IKI. Jei sakysiu RIMI – tai ir bus RIMI. Aišku?!
– Taip. O jei NORFA?
– NORFA – gerai. Kada atsidaro?
– Aštuntą nulis nulis.
– Dabar šešios keturiolika.
– Taip.
– Eisim?
– Eisim.
– Pinigų turi?
– Ne.
– Tiek to. Aš statau. Suprantu – jums, chudožnikams, pinigai keista materija – tai jų yra, tai nėra.
– Dažniausiai nėra…
– Tai ir aš tą sakau.
– Jau septynios nulis trys.
– Tai gerai – skuskis, plauk galvą iš vidaus – cha cha cha – geras bajeris?
– Geras. Tai einam?
– Kur?
– Į NORFĄ.
– A! Taip. Einam – duris užrakink, šviesą patikrink, dujas užsuk.
– Jau patikrinau – einam.
– E I N A M.
Ketvirtas skambutis. Telefoninis sukčius
Drrrr…
– Klausau.
– Laba diena.
– Laba.
– Čia jus trukdo telefoninis sukčius.
– Malonu. Ko norėjot?
– Pinigų.
– Kiek?
– Tūkstančio.
– Ko?
– Eurų.
– Neturiu.
– Ko?
– Eurų.
– O ką turite?
– Lirų.
– Kiek?
– Tūkstantį. Imsit?
– Neapsimoka. Viso gero.
– Viso.
