Kaimo kultūrininkės pasakojimai

Valentina Genienė-Barauskienė (1932–2013) – meninės saviveiklos entuziastė, trisdešimt ketverius metus (1957–1991) vadovavusi Panemunio (Rokiškio r.) kultūros namams. Kilusi iš garsios vargonininkų Četkauskų giminės. Jos sūnus Arvydas Genys – poetas, prozininkas, vertėjas, žurnalistas. V. Genienės-Barauskienės pasakojimus apie tėvo žūtį 1944 m. vokiečiams traukiantis iš Lietuvos ir Sąjūdžio veiklą į diktofoną įrašiau per „Versmės“ leidyklos ekspediciją 2008 m. rugpjūčio 12 d. Iššifravau 2021 m. rugpjūtį.

Valentina Genienė-Barauskienė ant tilto per Nemunėlį. 1999. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tėvo žūtis

Mano mergautinė pavardė – Četkauskaitė. [Buvo] šeši broliai Četkauskai, vyriausias – Jonas. Jis buvo senelio pirmos žmonos. Senelis turėjo dvi žmonas. Pirmos žmonos buvo duktė Elzbieta ir sūnus Jonas. Tada Petras, Povilas [akordeonininkas, choro dirigentas, kompozitorius, pirmųjų lietuviškų akordeono vadovėlių autorius], mano tėvelis Kazimieras, Vincentas ir Vytautas. Tik vienas Vincentas buvo ūkininkas, o visi kiti vargonininkai. Sodyboje prie Panemunio gyveno jauniausiojo sūnaus Vytauto sūnus, irgi Vytautas.

Jie visi buvo meno žmonės, kadangi mano senelis iš [Panemunio] grafienės nupirko tris fortepijonus ir, turėdamas šešis sūnus, penkis iš jų išmokė vargonininkais. Šiaurės rytų Lietuvoje retas toks atsitikimas, kad iš vienos šeimos [tiek] išeitų. Jo vaikai visi gavo kažkokią meno gyslelę. Pavyzdžiui, aš esu parašiusi apie septyniasdešimt eilėraščių. Irgi galėjau išleisti, bet neturiu rėmėjo. Šitą paveldėjo iš manęs ir Arvydas. Jis, mane matydamas visada kuriančią namuose, žavėjosi šituo. Tik jo stilius kažkoks kitoks. Mano rimas, ritmas, ne baltosios eilės.

Labai graudus atsitikimas buvo su mano tėveliu. Mano tėvelį Aluntoje brolis išmokino vargonininku. Jis buvo jau mamytę vedęs, jo šeima jauna buvo. Baigė kunigų seminariją žemaitis kunigas Jonas Gurauskas ir gavo naują parapiją Švedriškėje (Ignalinos r.), ir jis pasiėmė naujai išmokintą vargonininką tėvelį Kazimierą Četkauską. Ir jie atvažiavo. Čia buvo miškas. Šopoj, tokioj daržinėj, laikė mišias. Žodžiu, kūrė, kirto medžius žmonės, statė kleboniją, statė bažnyčią. Aštuoniolika metų ištarnavo tėvelis. Buvo katalikų pavasarininkų Švedriškės parapijos pirmininkas. Labai geras, labai doras, nei gėrė, nei rūkė, patys broliai sakė, kad yra pats geriausias iš visų brolių.

Na, ir dabar užėjo vadinamoji tarybų valdžia. Tėvelis labai išgyveno, bijojo, buvo kalbama, kad panaikins bažnyčias, kad iš tėvų atims vaikus, uždarys į prieglaudas, žodžiu, į vaikų namus, kad kitaip auklėtų. Paskui jau vokiečių laikai. Žuvo vienas [pašto] agentūros vedėjas, jį nušovė žmona. Tėvelis tapo dar agentūros vedėju, buvo vargonininkas. Turėjome vilnakaršę mašiną. Gyvenom pasiturinčiai. Labai gabus [buvo] tėvelis. Klebonas turėjo lengvą mašiną. Tėvelis ir mašiną mokėjo vairuoti. Jo visas nusikaltimas ir bijojimas rusų labiausiai buvo, kad jis buvo tarnautojas. Jis jau buvo pašto agentūros vedėjas. Nors tai buvo labai nekaltas užsiėmimas. Pašto agentūra buvo mūsų namo kitame gale. Jis sakė: „Šito karo neišgyvensiu, aš labai bijau. Jeigu ateis bolševikai, tai mane jau suims.“

Ir dabar pradėjo keliaut rusų kareiviai. Rusų kareiviai prasiveržė pusę kilometro pro Ažvinčius. Žmonės pradėjo važiuot pažiūrėt, kokie jie purvini, murzini, dulkini. Su tankais. Baisi panika. Baisiai nusiminę visi. Ir klebonas, ir tėvelis, ir visi švedriškiečiai [kalbėjo], kad [rusai] ateina, vokiečius veja. Ir dabar ryte pasirodo vokiečiai. Nedidelė grupelė vokiečių. Tėvelis jau mokėsi vokiečių kalbą pradinėje mokykloje ir šiaip, pašte būdamas, pagal žodynus, mus irgi mokindavo vokiškų žodžių ir laisvai susikalbėdavo vokiškai. Ir jis su tais vokiečių karininkais pradėjo kalbėti, aiškint, kad čia jau pravažiavo rusų kareiviai, žvalgai pravažiavo, kad už pusės kilometro [rusai] žygiuoja. Taip jie draugiškai [kalbėjosi]. Mūsų viskas buvo rūsin nunešta tam senam namely, kur vilnakaršė mašina. Tėvelis dar turėjo malūnsparnį, elektrą gaminantį, įkraudavo akumuliatorius. Iš to akumuliatoriaus laidai įjungti, turėjome elektros šviesą. Klebonui tėvelis taip pat buvo įrengęs šitą. Įrenginys buvo labai sudėtingas. Akumuliatorius įkrautas automatiškai išsijungdavo.

Vokiečiai pasakė, kad mus evakuoja, [liepė] penkioms dienoms pasiimti maisto, kadangi Švedriškė bus fronto zona. Mes susirinkom visi aikštėj. Vokiečiai pasakė klebonui: „Tu – šios gyvenvietės galva ir tu būsi atsakingas už tai, kad niekas nepereitų, nepraneštų rusams, kiek čia mūsų yra.“ Jų nedidelė saujelė buvo. Mama pati, gailėdama klebono, sako: „Klebone, tai ta Dailė tame namely gyvena, taigi jinai nežino, jinai liko.“ Klebonas perkalba vokiškai, vokiečiai sako: „Reikia paimt tą moterį.“ Tėveliui sako: „Tu būsi už vertėją.“ Iš šonų du karininkai vokiškai kalbėdami eina. Aš prie tėvelio buvau labai prisirišusi, bėgau įsikibt jam už parankės, kaip kad visada pripratusi su juo eit. Klebonas griebė mane už rankos net pasukdamas mane, sako: „Dar vaikai su kareiviais vaikščios.“ Aš kad supykau, galvoju, man čia klebonas dar pareguliuos, su tėveliu neduos, kur noriu eit. Ir nusivedė tėvelį. Netoli tas buvimas buvo, negaliu pasakyt. Dabar pasakė vokiečiai: „Pasus turėkit jūs visi, prie šito štabo tikrins pasus. Jums reikia turėti visiems dokumentus.“ Mama klebonui sako: „Mano pasas su pinigais, su kokiais brangiais daiktais tam namely rūsy padėtas. Aš neturiu paso.“ Klebonas pasako vokiečiui. Vokietis: „Gerai. Mes palydim ją. Ji paims tuos dokumentus.“ Tėvelis nuėjo su vokiečiais pasakyti į tą namelį. Mama eidama matė, kad tėvelis stovi, galvą užkėlęs į malūnsparnį žiūri, matyt, jam mintis šovė atjungt, nes penkias dienas nebus namie. Pasieniečiai, mokytojai, policininkai… Kas tada radijus turėjo? Tik inteligentija. Ir visiems įkraudavo akumuliatorius, ir dėl šviesos. Mama sako: „Dar žingsnį žengsiu, pasakysiu, išneša mano pasą, jis gi žino, kur.“ Į tuos mamos žodžius jis įėjo į namelį. Už penkių minučių, o gal ir trumpiau šūvis. Mama sako: „Aš jokiu būdu netikėjau, kad taip gali padaryti vokiečiai, pagalvojau, kad paežerėje yra pasislėpusių rusų. Aš išsigandau,  – sako, – ir kritau ant žemės.“ Vokietis, kuris mamą lydėjo, pradėjo juoktis. Kažkur šovė, o moteris nenušauta pargriuvo. Sako: „Jis man liepė keltis ir rodo ranka: „Eik.“ Aš einu.“ Iš to namelio išėjo kitas vokietis, užsiutęs, atstatęs ginklą, „curiuk“ mamai rėkia, ginklą čerškina. Neleidžia mamai eiti. Mama sako: „Aš dabar pasimečiau, kas daryti?“ Vokietis, kuris lydėjo, mamai sako: „Gulk ant žemės.“ Kad nepabėgtų. Žiūri, ta moteris, kurią tėvelis turėjo perkalbėti, iššoko pro langą. Mama sako: „Daile, kodėl tu išlipi pro langą? Kodėl tu neini pro duris?“ Sako: „Aš negaliu atidaryti durų. Prie durų guli sužeistas kareivis, užspaudęs galva duris, ir dejuoja.“ Mama klausia: „Tai kaip jis dejuoja?“ Sako: „Jis tiktai mykia.“ Mama: „Jėzau, tai Kazimierą nušovė.“

O mes, vaikai, likom vieni su švedriškiečiais. Svetimi mums žmonės. Tėvelis išėjo su vokiečiais, kitas vokietis išlydėjo mamą pasiimti paso, ir šūvis. Ir mes dabar nežinome, gal čia dabar bus rusų susidūrimas paežerėje su vokiečiais? Mes liekam vieni. Ir staiga mama nebežiūri tų vokiečių, atbėga ir rėkia: „Klebone, nušovė Kazimierą.“ Jos širdis taip jaučia. Klebonas: „Kodėl tu taip galvoji?“ Mama: „Dailė išlipė pro langą ir negali durų atidaryti.“ Klebonas sako: „Palauk. Ateina vokiečiai, paklausim, kas čia įvyko.“ Atėjęs vokietis pasako: „Vargonininkas sužeistas.“ Klebonas sako: „Tai reikia pagalbą teikti, jeigu sužeistas. Kas čia atsitiko?“ Netiki, kad patys vokiečiai. Sako: „Palaukit. Tuoj ateina mano draugas.“ Mes, vaikai… klebonas mums viską išverčia, man jau buvo dvylika metų, seseriai gal trylika, keturiolikti, broliui gal dešimt metų – mes, vaikai, sustingę laukiam, žiūrim akis išplėtę, šoke didžiausiam: „Ką pasakys?“ Ir, kaip šiandien prisimenu, vokietis parodė be žodžių: „Organist kaput“ („Vargonininkas mirė“). Ir kaip žvėrys, sužvėrėję, ginklus atstatę į mus, nieko neaiškina – kodėl, už ką – ir taip mus penkis kilometrus varė.

Mes numetėm viską, ką mes nešėm, nuėjom prie štabo, alpom, klebono motina buvo labai senutė, vos nenumirė keliu eidama, visi verkė, manėm, kad einam mirti. Nekaltą žmogų nusivedė, sušaudė. Viskas, dabar visus mus sunaikins. Prie štabo kareivis raportuoja karininkui: „Gyvenvietėje sušaudėm vieną civilį. Turėjo radijo siųstuvą, norėjo perduoti rusams žinias.“ – „Kur jo šeima?“ Mus, mamą ir tris vaikus, atskyrė. Ir tiktai klebono dėka, amžinatilsį Gurausko… Sutanotas žmogus klaupė, žegnojosi, meldėsi vokiškai laisvai kalbėdamas, aiškino, kad ne taip buvo, čia ne radijo siųstuvas, čia įrengimas, tokį pat turiu aš. Grįžkim, fronto dar nėra, grįžkim, parodysiu. Jis ne komunistas. Jis aštuoniolika metų bažnyčios tarnas, nebuvo šitaip, nebuvo. Žodžiu, negalėjo taip būti. Ir vokietis vis dėlto kunigu patikėjo. Prijungė mūsų šeimą prie visų. Nuėjom mes į tokį klojimą pas žmones. Verkėm, alpom, mama nerimsta, sako: „Gal jis apsimetė, gal jis pašliaužė kai kur, gal jis dar gyvas, fronto dar nėra, kaip jį pamatyt.“ Paėmė klebono šeimininkę, klebonas turėjo bent septynias karves, keturis arklius, mes turėjom karvę, bent tris kiaulius, sako: „Prašysim, kad leistų gyvulius išleisti laukan ar pašerti, pamelžti.“

Nueinam prie štabo. Jau vokietis taikus. Paėmė gražią tėvelio lakinę piniginę, per tris pirštus išlindę vokiški pinigai kruvini. Grąžino mamai piniginę, atiduoda šito sandėliuko raktuką. Kaip jis atidarė tas duris, matyt, ne iš tų karininkų, kurie žinojo, kad tėvelis moka vokiškai kalbėti, matyt, kitas kareivis pašaukė, kad tėvelis atsigręžtų. Jis atsigręžė, neaiškindamas šovė tiesiai į širdį ir jis krito, ir viskas. Ir tada jie, neišsiaiškinę, kad čia akumuliatoriai, čia visokie ampermetrai, voltmetrai, raportuoja. O rusai žygiuoja už pusės kilometro, jiems buvo labai karšta. Tada man leido irgi nueiti. Atvertė tie patys vokiečiai tėvelį. Trisdešimt aštuonių metų vyras, gražūs tamsūs plaukai banguoti, kaip šarma apibarstyti, pražilęs. Per šitą ginklo ištiesimą, per sekundę pražilęs. Kakta įlenkta, kaip krito. Atvertė vokiečiai. Rankas laužė. Mama sakė: „Kiek aš supratau vokiškai, kad „drei kinder“, liko trys vaikai, kad mūsų „kamaradui“ protas pasimaišė, kad jį mes uždarysim, kad jam antpečius nuimsim.“ Jie suprato viską, bet buvo per vėlu.

Mums buvo taip skaudžios tos laidotuvės. Pagalvokit, grįžom po penkių dienų. Žmogus liepos dešimtą dieną žuvęs, karštis, dvokia, pakėlė, kraujas pūvantis pliūptelėjo.

Reikia tėvelį laidot. Mama siūlu pamatavo tėvelio ūgį, choristų paprašė padaryti karstą. Reikia karstą atvežti. Mama paprašė vieną žmogų arklio. Tas sako: „Tiek žmogus nukentėjo.“ Tėvelį laikė pačiu nekalčiausiu, pačiu tyriausiu ir pačiu pirmiausiai žuvusiu.

Zarasų krašte buvo labai aktyvus partizaninis judėjimas, labai daug kalėjimuose buvo, žuvo daug partizanų. Per laidotuves vyrai verkė ir sakė: „Dabar žūsim visi, jeigu pats nekalčiausias ir doriausias žmogus mums praskynė kelią.“ Varpais nebuvo galima skambint. Taip gražiai jis laidodavo kitus žmones, giedodavo. Niekas negiedojo, atlydėjo tiktai, į duobę įdėjo. Varpais skambint dar bent savaitę nebuvo galima.

Po metų atvažiavo dėdė mūsų ir pasakė: „Važiuokim į Panemunį. Yra namelis, jį užėmė skrebai, nacionalizavę iš bobutės. Kaip jūs dabar vadinsitės nukentėję nuo vokiečių…“ Tai, matot, visas šitas ir buvo. Šitas spaudimas man stoti į partiją. Laikė mane tarybiniu žmogumi, nukentėjusiu nuo vokiečių. O kaip mes nukentėjom? Jis buvo vokiečių draugas, jis sakė: „Vokiečių kultūra tai yra. Sustoja vokiečių kareiviai, nusiprausia, visi su laikrodžiais, plaukus briliantinu išsitepa, kvepia. O rusai dulkini, purvini, kokia jų kultūra.“ Tėvelis bijodavo rusų.

Apie Sąjūdį Panemunyje

Ir tas susirinkimas. Atvažiavo pas mus, mes nebuvom girdėję ir žinoję… Jau Rokiškyje buvo prasidėjęs Sąjūdis, ir buvo organizatorės Audronė Baltuškaitė (1954–2020) ir Irena Ratkienė. Labai aktyvios organizatorės. Jos atvažiavo į šitą susirinkimą. Abi žurnalistės. Tuo metu Audronė nedirbo žurnaliste. Politinio švietimo kabineto vedėja Salvinija Kalpokaitė man sako: „J. P. [„Nemunėlio“ tarybinio ūkio, kurio centras buvo Panemunyje, direktorius] pasakė, kad atvažiuos iš Rokiškio žmonės, bus susirinkimas, bus tam tikra tema (o kokia, mes nieko nežinojom), ruošk, kad ji pasisakytų.“ Aš, kaip kultūros namų direktorė, visada susirinkimuose kišdavo mane, kad kalbėčiau. „Gerai, – sakau, – kokia tema bus, aš ekspromtu ir kalbėsiu; ką aš galiu ruoštis, kad nežinau, kokia tema bus.“ Ir kada užgirdom temą apie Sąjūdį, kaip mes buvom sužavėti šitų moterų drąsumu. Jau bunda Lietuva ir jau prasideda Sąjūdis. Jos pakalbėjo, jos pasakė. S. Kalpokaitė neturėjo galvoje atkirčio, ji tik perdavė J. P. prašymą. Bet supratau, kad kažką kalbės ne taip, pagal tarybų valdžią, kad kažką reikės užstot ir gint. S. Kalpokaitė gyveno Rokiškyje, bet buvo mūsų tarybinio ūkio politinio švietimo kabineto vedėja. Toks buvo jos etatas. Ji atvažiuodavo Panemunin.

Ir kai aš išgirdau temą, tų drąsių moterų kalbas… J. P. kursto mane, kad aš atsistočiau ir kokį frontą ginčiau. Ir aš pakalbėjau taip, ko jie iš manęs nesitikėjo. Aš atvėriau tikrą savo širdį, taip, kaip aš galvojau, dėl to, kad aš, kalbėjau, buvau ir dirbau čia dėl darbo, viena auginau, vyro neturėdama (paliko mus tėvas), du vaikus, neturėdama specialybės, gyvendama ūkio žinybiniam name, kad pasakė, kad kiek, tai tau vieta pagojėj, tokioj lūšnelėj, jeigu nedirbsi kultūros namuos. Ir aš pasakiau tai, ko jie nesitikėjo. Baigiau ir pabaigiau, prisimenu, žodžiais: „Nebeužtvenksi upės bėgimo, / Nors ji tekėtų pamažu, / Nesulaikysi naujo kilimo, / Nors jį pasveikint tau ir baugu.“ Visų šitų žodžių, visa šita mano tema buvo: nereikia priešintis, jei kažkas nauja, kažkas kyla, kažkas pažangaus, ir dabar nebebus taip, kaip buvo. Apie šitą mano kalbą dvi savaites Panemunio žmonės kalbėjo: „Kaip ji išdrįso, kaip pasisakė.“ Aš pamačiau, kad yra tokių stiprių jėgų, tokia A. Baltuškaitė, kuri kalbėdavo visai kitaip atvažiavus, ir ji dabar taip drąsiai pasakė, tai kodėl negaliu pasakyti aš? O man jau [metai] artėja prie pensijos, ir aš jau nelabai ko bijau. Aš galiu atvert tikrą savo širdį.

Po to susirinkimo ūkio direktorius J. P. pasakė: „Valentina, nereikia linkt, kur vėjas pučia.“ Aš į tai: „Aš nelinksiu, kur vėjas pučia, aš pasakiau savo tikrą nuomonę.“ [Jis]: „Tu šitaip dvasinga, tokias gražias kalbas rašydavai prie mirusių kapo, mes tavim taip tikėjom.“ Sakau: „Direktoriau, šitą dvasingumą man davė mano religinga dora šeima. Ne jūs davėt. Ir aš savo mintis dabar atiduodu. Jūs mane laikėt šitokia. Bet ne jūs man šitą davėt, ką aš turiu savo dūšioj.“

Žodžiu, buvau labai didelis priešas. Buvo organizuotas susirinkimas. Pasakysiu, buvau partijos narė. Mane ėmė nuo įskaitos, kad aš nebūčiau ir netrukdyčiau jiems. Už tai, kad aš jau buvau sąjūdietė ir, žinodama, ką jie sprendžia, paviešinsiu. Aš jau buvau jų priešas, buvau jiems pavojinga. Kaip jie dabar mane nuimt [nuo partinės įskaitos] organizuos. Mokyklos (devynmetės) direktorė J. Ž. buvo labai aršus jų draugas. Ir tiesiog didžiausia stagnacija buvo mokykloj. Tada aš pasakiau: „Gerai, aš ne ūkio žmogus, aš kultūros darbuotoja, mane perkeliat į Rokiškį, kad aš važinėčiau trisdešimt kilometrų į susirinkimą, o J. Ž. švietimo darbuotoja. Kada išeis iš susirinkimo J. Ž., tada iš įskaitos išeisiu ir aš.“ Ir visi suorganizuoti komunistai pakėlė rankas, kad mane nuimtų nuo įskaitos. Kudūkis buvo ligoninėj, tas, kur mes abu frontą laikėm. Ir pasakė: „Kudūkis kai sugrįš, jam bus dar liūdniau negu tau.“ Nuėmė nuo įskaitos. Važiuok į Rokiškį prie tų, jei nori, mums tu nereikalinga. Kad nematytum, negirdėtum, tu iš mūsų ūkio partinės organizacijos išeik. Tik vienas Algis Šukys, paskui buvo sąjūdietis (ir šiandien prisimenu ir gerbiu tą žmogų), vienas žmogus buvo prieš: „Aš nieko blogo nematau, ką ji padarė.“ Ir man pasakė tuoj pat iš susirinkimo išeit. Aš atsistojau ir pasakiau: „Žmogų šalindavot iš partijos už nusikaltimą, už apsivogimą. Nes jie patys buvo apsivogę…“ Sakau: „Ir tai jūs neišvarydavot iš susirinkimo iki pabaigos, kuo aš nusikaltau, jeigu nuimat mane nuo įskaitos, kodėl aš turiu neišklausyt iki galo?“ Man buvo labai įdomu, ką jie tarsis toliau. Dėl to, kad iš Rokiškio sekretorė buvo pakviesta. Sekretorė buvo L. K. Ir jinai kartu su jais. Vienas atsistojo primokintas: „Ji išverstaskūrė, ji buvo aktyvi ateistė, ji kultūros namų scenoj sudegino kryžių.“ Aš kaip stovėjau pasisakydama ir atsisėdau. Man silpna pasidarė. „Žmogau, – sakau, – ar tu logiškai galvoji? Ką man būtų priešgaisrinė [tarnyba] pasakius, kad aš deginu kryžių kultūros namuose, aš neišprotėjau.“ Tai ant galo paaiškėjo, kad buvo ateistinis vakaras, „stebuklų“ vakaras, ir viena mokytoja, patepus kryželį, baltam lape išdegino kryželį. Tai sakau: „Kultūros namų direktorė Genienė ir mokytoja Irena Gylienė – tai tas pats žmogus ar ne? Ir ji nesunaikino, ji pagamino kryžių.“ Nebežinojo, kaip prie manęs kabintis. Tada po šito jau ėjom atviru keliu. Dabar jie padarė taip. Mokykloj buvo didelė stagnacija. Direktorė J. Ž. buvo labai arši, o jos nuo įskaitos nenuėmė. O aš partijoje dar tebebuvau. Aš Rokiškin į tuos [partinius] susirinkimus nebevažiavau. Nuėmėt mane, tai nuėmėt, aš laikiau dūšioj, kad mane pašalinot. Mokykloj suorganizavo susirinkimą. Mokykloj vienas mokytojas Ignas Vaitoška, gydytojo Vaitoškos sūnus, labai inteligentiškas žmogus, labai iš doros šeimos, nepritarė J. Ž. politikai. Pasišaukė partijos instruktorių ir daro susirinkimą, [norėdami] paniekint šitą žmogų. Valytoja rusė atsistojus pradėjo sukt pirštu apie smilkinį (aš nebuvau, bet man pasakojo tos mokyklos mokytoja, mano sesuo), norėdama pasakyt, kad I. Vaitoška nepilno proto. O [partijos komiteto] instruktorius tylėjo, ir visi mokytojai tylėjo. Tada, sužinojus šitą, aš parašiau pareiškimą, nunešiau bilietą sekretoriui: „Jeigu partijos atstovui girdint niekinamas mokytojas, valytoja jį laiko bepročiu ir partijos komiteto instruktorius tyli, ir mokytojai visi tyli, bijodami direktorės, su šita partija man ne pakeliui. Aš grąžinu bilietą ir išstoju iš partijos.“

Tada jau prasidėjo mūsų atvira veikla su Kudūkiu, kol jis buvo gyvas, Varanausku. Čia mūsų buvo apie dvidešimt žmonių. Organizavom Vasario šešioliktą [šventę], su vėliava drąsiai priėjom prie savanorio leitenanto Urbakonio kapo (Urbakonis žuvęs kovoje su bermontininkais). Ir prieš šitą mes važinėdavom į susirinkimus, gaudavom informaciją Rokišky, ir mes stengėmės, padedami Rokiškio aktyvo, pirmiausia pašalinti kertinį raudonąjį akmenį, kuris sulaiko visą inteligentiją, mokyklos direktorę J. Ž. Ir mes prieš ją parašėm skundą, kaip ji 33 tūkstančius išeikvojo (viena sofa mokykloj yra, o 24 kapas nupirko tai vienai sofai), kiek medžiagų pripirko už ūkio pinigus, o ūkis tylėjo. Ir kada pasakė buhalterė, kad negalima taip, tai direktorius pasakė J. Ž.: „Nunešk vieną vazą buhalterei ir užkišk jai gerklę, kad ji tylėtų.“ Visi iš vieno eina, mes pradėjom šituos dalykus kelt, pradėjo revizijas daryt, baudas jie pradėjo gaut už 33 tūkstančių išnaudojimą. Tada buvo dar toks dalykas: kada šitas skundas atėjo iš Švietimo ministerijos, viena pakalikė inspektorė skundo originalą atvežė direktorei J. Ž. ir parodė su mūsų parašais. Tada J. Ž. griebės tokio dalyko – paėmė popieriaus lapą ir pradėjo vaikščiot pas tuos žmones, kurie pasirašė skundą. Atėjo pas mane ir pasakė: „Aš, Valentina, atėjau pas tave, kad tu pasirašytum, kad aš ne girtuoklė, kad tu niekada nematei manęs gulinčios griovy, kad aš nepijokauju.“ Sakau: „Direktore, aš jūsų nemačiau griovy gulint, o kad jūs išgerdavot – tai faktas. Atsitraukit nuo manęs, aš nesirašysiu nieko. Kaip aš galiu rašytis, nes mes pasirašėm.“ Ji norėjo skundo reikalą sutvarkyt – iš tų žmonių gaut parašus. Niekas iš rašiusių skundą nepasirašė. Tada jau blogai. Tada jau mokytojai, pamatę, kad jai trumpi reikalai, važiavo į Švietimo ministeriją ginti jos. Viena mokytoja, šlubutė, invalidė vargšytė, išdrįso nevažiuot. Tai ji po kurio laiko, kadangi pensininkė, buvo atleista. Tokia stipri matematikė, tokius pagrindus mokiniams davė. Ši dar būtų norėjusi dirbti, ir ji buvo atleista. Bet su J. Ž. susidorojom vis tiek. Ji buvo atleista. Ir kada naujas direktorius atėjo, visai žmogelis nelabai aktyvus, iš Pandėlio pagalbinės mokyklos, mokykla jau pakrypo kitaip. Kai Vasario šešioliktą ėjom prie Urbakonio kapo su vėliava, jau buvo vaikų montažas, jau kalbėjo direktorius, kalbėjo mokykla. O kada jau buvo palaužta inteligentija per mokyklą, jau tada buvo mūsų didelis laimėjimas.

1989 metais buvo pirmasis mūsų susirinkimas. Gal jau į 1990 metus šitaip buvo. Kada buvo nuimta viršūnė, kada buvo palaužta stagnacinė inteligentų jėga. Savo laiku J. Ž. bijojo. Žmonės buvo kitokių nuomonių, bet jie bijojo. Viena mokytoja nevažiavo užtarti, su ja buvo susidorota. Tada suorganizavom koncertą, parašėm skelbimą, sukvietėm daug žmonių. Darėm vakaronę. Iš Rokiškio atvažiavo [Sąjūdžio] atstovai. Tada ir mokytojai atėjo į susitikimą.

Tada buvo atstatytas tremtinių kryžius. Pagrindinį vaidmenį Varanauskų šeima vaidino. Mokytoja Varanauskienė buvo Sąjūdžio sekretorė, Varanauskas buvo pirmininkas. Jų namuose, galima sakyt, buvo [Sąjūdžio] štabas. Buvo renkama medžiaga, visa informacija. Jau išdrįso net tais laikais išleist sienlaikraštį, visą informaciją kabint [tarybinio ūkio] kontoroj. Komunistai nuplėšdavo mums šiuos lapelius. Jie prieš mane buvo straipsnį suorganizavę: aš keičiu kailį, esu chameleonas. Tai mokytoja Varanauskienė labai gražų atkirtį parašė M. šeimai: „Labai gerai, kad žmogus susipranta ir gali savo laisvą žodį pasakyt tada, kai jis gali. Turbūt širdy jis visą laiką taip turėjo. Benai ir Bronyte, esat girtuokliai, susipraskit ir jūs pakeiskit savo kailį, tapkite žmonėmis ir jūs.“ B. ir B. M. buvo marionetės. Čia kiti padarė jų rankom, jų pavardėm. M. leido naudotis savo pavardėmis, neprotestavo.

Parengė Venantas Mačiekus