Įvadas į miestą

Stanley Kubrick. Kolumbijos universiteto studentė. 1948

Grįžau į savo didįjį ankštąjį miestą ir siaurą darbo rutiną. Keista, kai pagalvoju, kad tokiame milžiniškame mieste (Londone) taip aiškiai juntamas nuolatinis ankštumas. Miestas didelis, o asmeninės erdvės mažai. Žmonės atidžiai ja rūpinasi, bet daro tą nepastebimai, kad nepasirodytų kitiems priešiški. Kasryt metro stotyje sutinku tuos pačius žmones – jie sėda į tą patį 7:51 via Bank traukinį. Vienas žilas vyriškis su sulankstomu „Brompton“ dviračiu išlipa mano stotyje. Idealiausia, kai, man nusileidus laiptais į peroną, jis kaip tik išlipa iš traukinio ir stato dviratį ant žemės. Jei sutinku jį išeinantį pro vartelius ar – neduokdie – važiuojantį gatve, tai reiškia, kad vėluoju. Miestelėnų upeliai kasdien ta pačia vaga teka iš taško A į tašką B. Namuose jie nubunda, ima veikti – turbūt tiksliau sakyti, kad jų veikla yra upelis, kurio ištakos namuose, o delta – darbovietės jūroje. Visi dalinasi asmenine erdve, nesu girdėjusi, kad kas nors nepakančiai šnypštelėtų, reikalaudamas atsitraukti. Netgi įsivaizduojamam oponentui pamokslaujantis benamis sėdi šalia kitų keleivių – niekas nepasitraukia į kitą traukinio galą. Kartą mačiau jauną labai masyvų, aukštą juodaodį, kuris siekė su visais bendrauti. Jis tiesiai šviesiai sakė kitiems keleiviams: „Aš labai vienišas, toks vienišas!“, ir visi jį ignoravo, nors ir bijodami jo didelio ūgio – jis bet ką ten būtų galėjęs sumalti į miltus. Visiems labai palengvėjo, kai Hampstedo stotyje jis išlipo. Iškart galiu pasakyti – ne vietinis šiaurės Londone. Šiauriečiai santūrūs ir tylūs, o jis greičiau jau buvo atvykęs iš pietinės miesto pusės, gal į kokį vakarėlį ir dabar vis dar kiek apsvaigęs važiavo atgal. Kita vertus, gal pietuose įprasta bendrauti metro.

Miesto regionai skiriasi. Tikroji asmeninė erdvė mieste yra namai. Čia nebereikia ja dalintis, tik reikia ją saugoti. Jei kas turi namą – šis būtinai kiek atskirtas tvora ir tankiai apželdintas brūzgynais, kad kuo mažiau matytųsi. Ne visur, žinoma, labiau senajame šiaurės Londone. Pietinėje miesto pusėje (apačioje) kur kas daugiau naujų šiuolaikinių daugiabučių (pastatytų per pastaruosius kelerius metus), kurie, priešingai, beveik visai perregimi – langai atstoja sienas, taigi matosi, kaip gyvena žmonės, t. y. namo kaip ir nėra. Pavyzdžiui, iš „Tate Modern“ muziejaus apžvalgos aikštelės taip galima po žmonių gyvenimus pasidairyti – platūs langai čia pat, galima apžiūrėti svetainės baldus. Taip pat daug tokių namų praslenka pro traukinio langą važiuojant nuo Viktorijos stoties pro Batersį tolyn į pietus. Kai kurie namai stovi visai arti geležinkelio bėgių, taip arti, kad pro langą žiūrinčiam žmogui galima pažvelgti į akis. (Savižudis, iššokęs pro langą, čia žūtų kelis kartus: širdies smūgis krentant, elektros laidai, o tada bėgiai ir atvažiuojantis traukinys.) Kai kurie namai, statyti vėliau, jau turi langines – jos užslenka per visą stiklo sieną, uždengdamos ir langus, ir balkoną. Kadangi čia neišliko nė vieno medžio, daugiabučiai turi atlaikyti daug saulės šviesos.

Miesto centre irgi statoma kur tik radus laisvos vietos. Ypač plečiasi Kamdeno ir Karaliaus Kryžkelės stoties teritorijų sandūra. Prieš penkiolika metų ten buvo „lakudrų“ rajonas, ypač pavojingas naktį, o dabar – prabangūs butai, kanalas pavirto laisvalaikio zona su prišvartuotais gyvenamaisiais laivais ir bėgiojimo taku palei krantą. Ten neseniai užbaigė statyti kelis cilindro formos daugiabučius. Visus jų langus ir balkonus irgi dengia automatizuotos langinės, jei taip galima pavadinti tą išorinį sluoksnį. Kai viskas užsklęsta, sienos primena porėtą kiaušinio lukštą – nelieka nei langų, nei durų – namai tampa panašūs į dujų talpyklas, vietoj kurių jie pastatyti. Kuo brangesnis daugiabutis, tuo labiau jis uždengtas. Viršutinio aukšto 263 m² butai tokiame name kainuoja virš 7 milijonų svarų, žemesnių aukštų mažesni butai – 2–3 milijonus. Kur nors kitame mieste, tolimame priemiestyje, už tokią sumą galima įsigyti didelį namą su sodu arba net ne vieną namą, turint omenyje, kad aukštutinis butas Naitsbridže gali kainuoti 100 milijonų svarų. Ir žmonės nuo seno deda pastangas būtent šitam mieste įsisprausti. Kai Kristui buvo 33, Londonas ėjo 80-uosius metus (įkurtas 47 m. pr. Kr.), bet kai Anglijoje 55–54 m. pr. Kr. lankėsi Julijus Cezaris – dar ne visai egzistavo. Gyvenvietė ten galėjo būti, bet jos pavadinimo niekas nežino.

Lyginant Londoną su dėže – ji pilna ir netgi su kaupu. Vilnius – pusiau pilna dėžė. Jame malonu rasti kampelį nuo pokalbių ir muzikos ūžiančiame sausakimšame bare ir neatrodo, kad vietos mažai, nes atmintis, susumavusi dieną išvaikščiotas gatves, gauna atsakymą, kad miestas erdvus, asmeninę erdvę bet kada galima atgauti išėjus į gatvę. O štai ankštajame L. mieste išėjus iš pilnutėlės aludės atsitrenkiama į ne mažiau pilną gatvę – jame daug sunkiau rasti vietą, kur niekas netrukdytų pabūti vienam ar vienai. Pavyzdžiui, ligoninėje – rasti atokų kabinetą, į kurį galima ateiti ir pailsėti nuo žmonių. Kai kurios vietos taip retai naudojamos, kad, atrodo, jose laikas sustoja – ir dėl to tuose užkampiuose malonu pabūti. Jei egzistuotų konkrečioje erdvėje žmonių praleisto laiko koeficientas – tas koeficientas ten būtų labai žemas. Todėl darbuotojai trokšta kaip tik ten pasislėpti. Tuose kabinetuose dar ir be galo tylu, kone slėpininga. Tyla didmiestyje. Lyg vienuolyno celėje. Kaip pašoka žmogus, netyčia užtiktas tokiame tyliame kabinete ar palatoje…

O tokių tuščių vietų bazilika – visiškai tuščia Šv. Pankracijaus geležinkelio stotis vidury nakties. Trečią nakties ji lyg Dievo ausis, prisiklausiusi žmonių gaudesio. Dabar stebiuosi, kad kadaise pataikiau ją tokią pamatyti, nes kad ir kiek kartų vėliau teko lankytis naktį, kad ir tą pačią Vilko valandą, joje visada pilna keliautojų – iš jos visą parą vyksta traukiniai į Gatviko oro uostą. Pigiausias ir patogiausias būdas ten nukakti. O tą naktį net ir traukinys buvo visiškai tuščias – kiek užmatė akys, buvau vienintelė gyva keleivė.

Važiuodama iš oro uosto į miestą – iš Stanstedo tai trunka maždaug valandą ir penkiolika minučių – ėmiau peržiūrinėti darbo skelbimus. Šis užsiėmimas – tarsi miesto žinių skaitymas. Įvadas į miestą. Londono policija ieško: informacijos analitikų, statybos vadovo, tyrimų instruktoriaus, motociklų mechaniko, žirgų dresuotojo, laivyno vadovo, kovos su terorizmu specialistų etc. Be to, siūlo studijų programas, rengia konsteblius (police constable, PC), konsteblius detektyvus (detective constable, DC). Iš pažiūros L. saugus miestas, išskyrus galbūt kai kurias vietas, bet turbūt kaip tik dėl to, kad konsteblius policija samdo nuolatos, nuolat papildo darbuotojų gretas. Santūriai verbuojantys skelbimai kasdien kabo traukiniuose, metro stotyse. Įdomu, jog didžiausias nusikalstamumas visai ne pietų Londone (nors Kroidonas į dešimtuką patenka), o Vestminsteryje, pietinėje Temzės pakrantėje (Lambeto savivaldybė) ir Kamdene – vietose, kur suplūsta turistai. Daugiausia smulkios vagystės: telefonų, dviračių, iš automobilio kažką paėmė arba patį automobilį etc. Kartą eidama į darbą mačiau, kaip jaunas vyras skuodė gatve, plūsdamasis prancūziškai (Piutaaa!), mat dviratininkas važiuodamas pro šalį nugvelbė jam iš rankos telefoną. Taip dažnai nutinka. Kalbėti telefonu gatvėje rizikinga. Kaip ir laikyti telefoną rankoje stovint prie pat gatvės krašto arba stotelėje.

Rajone, kuriame gyvenu, policija ieško skambučių dispečerių. Darbas: atsiliepti į skambutį, ištirti grėsmės lygį ir nusiųsti atitinkamus policininkus. Mėginu įsivaizduoti, kiek per pamainą sulaukiama skambučių (kiekvienas – istorija, kurios negali niekam papasakoti). O detektyvo konsteblio darbas? Žmogžudystės. Tikrai ne visos painios (iškart į galvą ateina ta byla Danijoje, kai danai skolinosi iš Švedijos policijos šunis, išdresuotus užuosti lavonus, ir taip surado sukapotą aukos kūną, išmėtytą po Baltijos jūrą). Viskas gali būti paprasta. Pavyzdžiui, narkotikų paveiktas vyras, jausdamas stiprią paranoją, nuduria peiliu žmoną, paskambina į policiją prisipažinti, o užbaigęs pokalbį dar nueina į gretimą namą ir ten nuduria kaimynę. Policijai atvykus yra aukų kūnai, žmogžudys ir nusikaltimo įrankis su kruvinais jo pirštų atspaudais. Kitas atvejis, matytas dokumentinėje BBC laidoje apie policijos darbą: vyras mirė mieste, persmeigtas strėlės. Kilus gaujų konfliktui. Nušautas iš arbaleto. Viena gauja („žemdirbiai“, kanapių augintojai) atmušė kitą gaują („klajoklius“) nuo savo kanapių banko – namo, kuriame buvo priželdinę kanapių. „Klajokliai“, suuodę, kad jos jau tinkamos pjauti, naktį atslinko jų išvogti. Bet nesitikėjo, jog „žemdirbiai“ bus apsiginklavę. Spruko iš namo į visas šalis, kas įsitvėręs išrautą kanapę, kas tuščiomis rankomis, o šeimininkai vijosi laidydami strėles. Norint tapti detektyvu konstebliu, reikia baigti bent dvejų metų studijas, kurių didelę dalį sudaro praktinis darbas su patyrusiu detektyvu.

Dispečerių ieško ir greitoji pagalba. Jie taip pat pirmiausia turi išeiti ilgokus, intensyvius, išsamius mokymus. Dispečeris po jų gali padėti moteriai pagimdyti namuose, jei medikų komanda negali atvykti iškart, arba duoti patarimus, kaip palaikyti žmogaus gyvybę. Skelbimas itin atviras, kad darbas nelengvas, taip ir pasakoma, – visi skambinantieji dispečeriui patiria stresą arba šoką, arba siaubą. Dispečeris ar dispečerė turi išlikti ramūs, susitelkę, kad galėtų išklausinėti skambinantįjį visos reikiamos informacijos ir padėti. Teikiama pagalba ir patiems dispečeriams (skelbime tai žadama), nes kartais būna sunku užbaigus darbą atsigauti (pavyzdžiui, jei dispečerio gelbėjamas žmogus vis vien miršta). Abiejų rūšių dispečerių atveju tai darbas ir dieną, ir naktį, 24/7. Įtikinu save, kad šiam darbui nelabai tinku, nes išties prastai spelinu. Juk visi žodžiai – gatvių pavadinimai, vardai, pavardės – bus tikrinami paraidžiui ir čia, Anglijoje, tai daroma labai greitai. To mokomasi nuo pradinių klasių. Man raides reikia pirma arba įsivaizduoti, arba užsirašyti – tai užtruktų pernelyg ilgai. Nebent norėčiau ekstremaliomis aplinkybėmis šį įgūdį žūtbūt išlavinti.

Betlemo psichiatrijos ligoninė ieško bibliotekininko. Už darbą siūlomas atlyginimas – 29  000 svarų per metus (kol kas visai geras). Kartą esu užklydusi į savo ligoninės (kurioje dirbu) biblioteką – tai irgi žemą žmonių praleisto laiko koeficientą turinti vieta. Vos įėjus iškart tapo aišku, kad, be bibliotekininko, čia seniai kas lankėsi. Tvyrojo su niekuo nesupainiojamas knygų kvapas. Bibliotekininkas nuoširdžiai nustebo, mane pamatęs, bet tuoj pat suėmė save į rankas ir pasiteiravo, kuo galįs padėti, – paprašiau peržiūrėti niekam nebereikalingas medicinines mūsų skyriaus knygas. Gal ką ras tinkamo bibliotekai. Po poros dienų bendradarbės skambutis – manęs ieško kažkoks vyras. Jau eidama ilgu koridoriumi link skyriaus supratau, kad tai bibliotekininkas. Knygų kvapas buvo taip įsigėręs į jo drabužius, gal ir pačią odą, kad driekėsi ir lėtai sklandė ore jam perėjus koridoriumi.

Tas kvapas ir blogi atsiliepimai apie Betlemą sulaikė nuo mėginimo siekti bibliotekininko pozicijos. Na, ir dar tai, kad ligoninė labai toli, dėl darbo tektų persikraustyti. Blogus atsiliepimus radau „Google“ žemėlapyje. Atsidariau jį patikrinti, kaip toli ligoninė nuo mano namų. Joje esantis Betlemo proto muziejus (Bethlem Museum of the Mind) lankytojų įvertintas labai gerai, o pati ligoninė, beprotnamis (Dieve, kaime dar sakydavo psichūškė arba durnynas, arba miesto galas, mat psichiatrinė tiesiog per sunku ištarti) – blogai. Ten amžiais niekas nekelia telefono ragelio, aplinka bauginanti ir šiurpi. Darbuotojai nejautrūs, jų per mažai, kai kurie visai neempatiški, todėl atrodo pavojingi. Nešvaru arba nepakankamai, nehigieniška, pacientams individualus dėmesys neskiriamas, jie nediferencijuojami. Su jais apskritai elgiamasi netinkamai, nes darbuotojams trūksta žinių, išsilavinimo. Tik vienas kitas geras atsiliepimas: ligoninę supa didelis parkas, yra baseinas, vedami keramikos užsiėmimai – nėra visiškai blogai. Už gerą elgesį leidžiama naudotis vis daugiau laisvių. Geri atsiliepimai dažnai parašyti šeimos narių, kurie gali paliudyti artimųjų savijautos pagerėjimą. Tuo tarpu iš pacientų atsiliepimų: gydytojas paskyrė blogus vaistus, šie pakenkė paciento sveikatai, o jo plaukai visiškai pražilo; besisukančios kėdės terapija nepatiko, nuo jos pacientui pasidarė bloga; viskas patiko, įskaitant elektrošoko terapiją ir daugybę vaistų; motinų ir kūdikių skyriuje slaugas nederamai spokso į jaunas moteris, kita slaugė mėgaujasi pacienčių pažeidžiamumu, demonstruoja galią; kažką tempė už plaukų, uždarė izoliatoriuje ir ilgai nedavė valgyti. Atsiliepimai vaizdingi – kai kurie gana ilgi, tad kurį laiką apie juos mąstau. Reikia paminėti, kad atsiliepimai apie daugelį bendrųjų ligoninių taip pat būna prasti, čia Betlemas niekuo neišsiskiria, gal tik tuo, kad atsiliepimai apie jį margaspalviai. Kitą dieną užsimenu apie ligoninę vienai slaugei – kad turėtų būti sunku tokioje ligoninėje dirbti ar kažką panašaus. O ji nusijuokia ir užtikrina, kad ne taip ir sunku – bet ji tikrai visko mačiusi slaugė, jai 75 metai – kadaise, prieš du ar gal net tris dešimtmečius, jai tekę kurį laiką psichiatrijos ligoninėje dirbti. Kartais matydavo, kaip atliekama elektrošoko, elektros impulsų terapija (arba elektrokonvulsinė terapija, angl. electroconvulsive therapy, ECT) pacientams – tuomet dar be anestezijos, – kaip jie purtydavosi, – palinguoja galva ji. Paklausiu, ar jiems padėdavo. Padėdavo, atsako, pasidarydavo visiškai ramūs. Jiems turbūt nebebūdavo ankšta.