Borisas Pahoras – maištaujantis žmogus

 

Gegužės 30 d. mirė žinomas slovėnų rašytojas Borisas Pahoras, kilęs iš Triesto, didžiąją dalį gyvenimo pragyvenęs jame, vadinamas šio unikalaus miesto „atmintimi ir sąžine“. Jam buvo 108 metai.

Pahoras buvo nenuilstantis XX a. liudininkas, jį išgarsino romanas „Nekropolis“, kuriame jis pasauliui pristatė savo koncentracijos stovyklos kalinio patirtį.

Pahoras gimė 1913 m. rugpjūčio 26 d. Trieste slovėnų šeimoje. Būdamas vaikas matė, kaip fašistai Trieste sudegino slovėnų Tautos namus, ir tai aprašė savo knygoje „Laužas uoste“ (Grmada v pristanu, 2008). Antrojo pasaulinio karo metais jis prisijungė prie Slovėnijos tautos išsivadavimo fronto ir 1944 m. Vokietijos nacių valdžios buvo išsiųstas į Nacveilerio-Štruthofo koncentracijos stovyklą. Vėliau buvo perkeltas į kitas stovyklas. Pahoras buvo apdovanotas daugeliu apdovanojimų, tarp jų garbingu Slovėnijos Prešereno apdovanojimu, Slovėnijos Respublikos sidabriniu garbės ženklu ir Prancūzijos Garbės legiono ordinu.

Deja, neturėjau galimybės asmeniškai susitikti su Borisu Pahoru, dėl to iki šiol labai apgailestauju. Kiekvieną kartą, kai lankydavausi Trieste, galvodavau apie tai, kad šiame nepaprastame mieste gyvena šis nuostabus žmogus, kurio gyvenimas buvo toks unikalus, kupinas iššūkių, skaudžių išgyvenimų ir tragedijų ir kuris, nepaisydamas to, niekada nepaliko savo miesto, niekada juo nenusivylė ir visu savo gyvenimu bei darbu liudijo, kad Triestas yra vertas savo legendos – atviro, daugiataučio ir daugiakalbio miesto. Kartą atsitiktinai užsiminiau slovėnų rašytojui Drago Jančarui apie savo nesėkmingus bandymus Liublianos knygynuose rasti Pahoro romaną „Oberdano aikštė“ slovėnų kalba (itališkai ar vokiškai buvo įmanoma gauti, bet ne slovėniškai) – Drago man tuomet parūpino knygą iš paties Pahoro. Taigi turiu „Oberdano aikštę“ – vieno puikaus slovėnų rašytojo kūrinį, kurį gavau per kitą puikų slovėnų rašytoją. Taip simboliškai susijungė dvi kartos ir dvi slovėnų kultūros kryptys – dabartinė Slovėnija ir Triestas bei ta Slovėnijos Primorskos dalis, kuri liko už jos ribų.

Šis nekrologas (Boris Pahor – uporni človek) birželio 2 d. paskelbtas slovėnų dienraščio „Primorske novice“ svetainėje.

Vertėjas 

 

 

1945 m. vasarą Paryžiaus pakraštyje, blusų turguje, stovėjo jaunas vyras su vokiškais kareiviškais batais ir siūlė juos praeiviams. Šiame žmonių skruzdėlyne, pilname įvairiausių, tarp jų – ir nelegalių, prekeivių, žmonės parduoda ir perka pačius keisčiausius ir vargiai naudingus daiktus, tačiau vokiškų kareiviškų batų, kad ir kokios tvirtos odos ir kad ir kokių naudingų, neperka niekas. 

Žmonių turguje vis mažėja, „minia nuteka kaip vos girdimas vanduo“. Nuliūdęs, įdubusiais skruostais jaunuolis vis aiškiau suvokia visišką savo padėties absurdiškumą: „Kas gi ausis batus, kurie yra viso blogio simbolis, o gal net patys yra tiesiog blogis savaime. Net jei prancūzas būtų basas, argi jis verčiau neartų basomis, nei apsiavęs tokius batus? Ir kodėl būtent jis turėjo atnešti tokią prekę parduoti, kai niekas nieko panašaus nė nesiūlo…“ Jis, buvęs lagerio kalinys, kuris dar prieš kelis mėnesius nešdavo į krematoriumą išdžiūvusius savo bendro likimo iškankintų draugų kūnus. Jaunuolis prisėdęs prie sienos nusiauna savo nudriskusius batus, apsiauna vokiškus kareiviškus aulinius ir paslepia aulus kelnių klešnėmis… Visa tai „smulkmeniška ir tuščia… Juk viskas yra beprasmiška: greiti automobiliai, skriejantys palei akmenuotą upės vagą apačioje, ir visi šie žmonės, vaikštantys pylimu viršuje…“

 

„Negalimi keleiviai“

 

Nenusisekęs batų pardavėjas yra romano „Akistata su pavasariu“ (Spopad s pomladjo, 1978) herojus, kurį tų metų pavasarį iš Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklos per Olandijos lygumas atgabeno į Paryžių traukinys su „negalimais keleiviais“. Taip vadinti fiziškai ir dvasiškai palūžę žmonės iš visos Europos, kuriems pavyko išvengti baisaus ir beprasmiško sunaikinimo. Jie atsidūrė vienoje Paryžiaus sanatorijoje, miesto pakraštyje, kuris sprogstančiu pavasariu ir išsilaisvinusiu gyvenimu buvo visiška priešingybė jų paliktam mirtinam žiemos kraštovaizdžiui. O šio romano, kuriame susipina erosas ir tanatas, herojus yra slovėnas iš Triesto, be galo vienišas jaunuolis, ne tik išgyvenęs pražūtingą lagerį, bet ir turintis siaubingos fašizmo patirties, leidęs laiką Italijos kariuomenėje Sacharos smėlynuose, kariavęs slovėnų pasipriešinimo pogrindyje po Italijos kapituliacijos, patyręs gestapo tardymus ir išgyvenęs mylimosios mirtį, – šis jaunuolis iš tikrųjų yra ne kas kitas, o pats autorius, pasivadinęs kitu vardu, tai Boriso Pahoro alter ego. Tą paryžietišką pavasarį ir vasarą, prisimena, jautėsi taip, tarsi „būtų nei miręs, nei gyvas“. Vis dėlto jis buvo gyvas, vis labiau ir labiau gyvas, ir iš Paryžiaus galop grįžo į gimtąjį Triestą. Po kelerių metų, kai po Viduržemio jūros saule nuslūgo prisiminimai apie Kruppo vagonus¹, vežusius lavonus per sniegą ir naktį, jis pradėjo rašyti dabartinę šlovę jam atnešiančius romanus „Vila prie ežero“ (Vila ob jezeru, 1955), „Nekropolis“ (Nekropola, 1967), „Miestas prie įlankos“ (Mesto v zalivu, 1955) ir kt., tarp jų ir minėtąjį „Akistatą su pavasariu“, kupiną augančio vitalizmo ir erotizmo, plūstantį visiškai naujo gyvenimo energija, kylančia iš nulinio sugriauto europietiškojo pasaulio taško.

Daugelį metų lankiausi pas savo draugą Borisą jo namuose, esančiuose tarp siaurų gatvelių, nuo jūros kylančių į karstinius šlaitus link Kontovelo [daugiausia slovėnakalbių gyvenvietės]. Dažnai aptarinėdavome literatūrą žvelgdami į Triesto įlanką ir jūrą, kurios paviršių tai svidina pavasario saulė, tai vėl gaubia rudens rūkas. Bet dažniau kalbėdavomės apie Slovėnijos ir Europos XX amžių. Borisas buvo šios epochos ir žiaurių socialinių jos sukrėtimų liudininkas bei kontempliuotojas. Kartais prie mūsų prisidėdavo jo žmona Rada [Radoslava Premrl], mylinti ir ryžtinga Kraso² gyventoja, parašiusi nuostabią knygą apie savo brolį, drąsų partizanų vadą Janko Premrlį-Vojko [1920–1943]. Tą pat akimirką atsidurdavome Borisą labiausiai jaudinusių diskusijų centre: Slovėnijos pasipriešinimas fašizmui, kurį užgožęs pokario Gleichschaltung³, kaip Edvardas Kocbekas⁴ vadino ideologinę pasipriešinimo judėjimo tąsą. Borisas ne visada buvo sukalbamas pašnekovas, jis nenuilstamai ir atkakliai gynė savo pozicijas. Kartą ne vieną valandą įtikinėjau jį istorijų apie Triestą knygą pavadinti „Oberdano aikšte“⁵ (Trg Oberdan, 2006). Jis griežtai prieštaravo, nes italų iredentisto, kurio vardu buvo pavadinta garsioji Triesto aikštė, pavardė esą buvusi slovėniška, todėl, pasak Boriso, turį būti Oberdankas. Visi mano argumentai buvo bergždi. Galiausiai Rada tvirtai pasakė: „Vis dėlto paklausyk jo!“ Taip ir atsitiko, jis sutiko su pasiūlymu dėl knygos pavadinimo. Bet paklausė ne manęs, o Rados. Dažnai jo prisiminimai sugrąžindavo jį į metus, praleistus prie kitos Triesto aikštės.

Jo vaikystė prabėgo į įkalnes kylančio miesto apačioje, jo centre, aplink Ponteroso aikštę, būtent tenai jis pirmą kartą patyrė sulaukėjusios minios smurtą ir ugnį, kuri jo atmintyje ir tekstuose kartojosi net ir po to, kai ją užgožė krematoriumo ugnies liepsnos. Dar prieš fašistams ateinant į valdžią Italijoje, pačiame Triesto centre [1920 m.] buvo sudegintas nuostabus architekto Maxo Fabiani sukurtas pastatas – slovėnų Tautos namai (slov. Narodni dom). Vaikiškos Pahoro akys matė susižavėjimo kupinus liepsnas sveikinančių žmonių veidus ir juodmarškinius vyrus, kurie ūžaudami pjaustė gaisrines žarnas, idant pastatas greičiau sudegtų. Jis taip pat matė laužus prie Giuseppės Verdi paminklo, kuriuose degė slovėnų knygos. Būtent Trieste fašizmas tuo metu, kai italų futuristai jį šlovino eilėmis, pirmą kartą parodė tikrąjį savo veidą, išliejo neapykantą viskam, kas „svetima“ ir „barbariška“, ir joje teatrališkumas susiliejo su gatviniu brutalumu. Fašizmo patirtis Borisą Pahorą paženklino visam gyvenimui. Teisė į kultūrinį, o netrukus ir į fizinį slovėnų egzistavimą Italijoje tapo ir po karo išliko literatūrinės jo kūrybos, o vėliau ir angažuotos publicistikos leitmotyvu. Kritikai, kaltinę jį per dideliu susirūpinimu „nacionalinėmis“ problemomis, pamiršo, kad tai kyla iš egzistencinės patirties, susijusios su uždrausta kalba, engiama kultūra ir grėsme gyvybei. Jie taip pat pamiršdavo, kad Pahoras, studijuodamas humanitarinius mokslus Padujos universitete, gerai susipažino su italų literatūra, o pokario metais ne tik dėstė ją Triesto licėjuje, bet ir daug apie ją rašė – sukūrė ilgą esė ciklą, kur žavėjosi estetinėmis ir etinėmis jos vertybėmis. Kovodamas už slovėnų mažumos teisę egzistuoti, jis buvo ne Italijos, bet fašizmo, o po karo – jo nacionalistinio recidyvizmo, kuris ypač suklestėjo Trieste, priešininkas. Miestas, mėgęs didžiuotis literatūriniu kosmopolitizmu, XX a. antrojoje pusėje vis dar buvo itin netolerantiškas ir dažnai provincialiai agresyvus slovėnų mažumos atžvilgiu.

XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Pahoras atrado save intelektualiai reikšmingame, į Europą orientuotame krikščionių socialistų judėjime, susibūrusiame Liublianoje apie poetą Edvardą Kocbeką ir jo leidžiamą žurnalą „Dejanje“. Grupė, kuri palaikė ryšius su prancūzų žurnalu „Ésprit“ ir jo redaktoriumi Emmanueliu Mounier, konfliktavo su tuo metu Slovėnijoje vyravusiu klerikalizmu ir tvirtai prisišliejo prie kairiųjų. Tačiau ji taip pat suvokė ir komunistinio totalitarizmo pavojus. Kocbekas straipsnyje „Apmąstymai apie Ispaniją“ (Premišljevanje o Španiji, 1937) perspėjo dėl abiejų totalitarizmų grėsmės. Vis dėlto prasidėjus karui krikščionys socialistai prisijungė prie iš pradžių koalicinio Slovėnijos tautos išsivadavimo fronto, kurį galiausiai visiškai užvaldė komunistai. Tačiau karo pradžioje kito pasirinkimo iš tiesų nebuvo. Borisui Pahorui, kuris jau pažinojo tikrąjį fašizmo veidą, šis sprendimas buvo akivaizdus. Italijai kapituliavus, Pahoras grįžo iš Libijos, kur buvo išsiųstas kaip Italijos kariuomenės šauktinis, ir prisijungė prie slovėnų pasipriešinimo judėjimo Trieste, netrukus buvo suimtas, ištvėrė gestapo, kuris tuo metu jau viešpatavo mieste, tardymus ir galiausiai buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą.

 

Galiausiai Italija jį „atrado“

 

Po karo pasirodžiusios pirmosios Pahoro knygos pavertė jį populiariu ir geidžiamu autoriumi Slovėnijoje. Tačiau neilgam. Kai jo draugas Kocbekas Liublianoje išleido novelių knygą „Baimė ir drąsa“ (Strah in pogum, 1951), kurioje pirmą kartą atskleidė gilesnius moralinius aspektus ir neigiamas partizaninio pasipriešinimo puses, prieš jį buvo pradėtas tikras ideologinis pogromas. Komunistai jau seniai nebebuvo tas ankstesnis Išlaisvinimo frontas, o tikrų tikriausia diktatūra. Triesto slovėnų dienraštyje „Primorski dnevnik“ Borisas Pahoras ėmėsi ginti didįjį poetą. Taip pats įsivėlė į konfliktą su naujuoju totalitarizmu, kuris jam buvo dar sunkesnis, nes slovėnų, o tiksliau, jugoslavų, komunizmas vis dar teikė didelių vilčių slovėnams Italijoje. Pahorą izoliavo tylos žiedu, prasidėjo politiniai išpuoliai, paskui ilgi vienatvės metai. Slovėnijoje jis tapo nepageidaujamas, Italijoje jis buvo mažumos autorius, rašantis slovėnų kalba, t.  y. neegzistuojantis asmuo. 8-ojo dešimtmečio pradžioje jo publicistinių tekstų knygą „Odisėjas prie stiebo“ (Odisej ob jamboru, 1969), kurioje pasisakoma už politinį pliuralizmą ir didesnę Slovėnijos nepriklausomybę Jugoslavijos sudėtyje, iš bibliotekų ir privačių butų konfiskuodavo slaptosios policijos pareigūnai. Po kelerių metų jam buvo uždrausta įvažiuoti į Slovėniją, nes pokalbyje su Edvardu Kocbeku, kuris buvo išspausdintas Trieste, jis atskleidė baisią tiesą apie pokario politinių oponentų žudynes. Tačiau Pahoras ir toliau rašė romanus ir straipsnius, Trieste leido žurnalą „Zaliv“ ir aktyviai dalyvavo Europos tautinių mažumų apsaugos organizacijose.

9-ajame dešimtmetyje Slovėnijos visuomenė vėl susipažino su Pahoro knygomis, daugybe interviu ir straipsnių, o 10-ajame dešimtmetyje jo knygos buvo verčiamos ir leidžiamos Prancūzijoje, Vokietijoje ir Amerikoje. Tik gimtajame Trieste, išskyrus keletą intelektualų, jo kaimynai italai apie jį vis dar nieko nežinojo. Jų nedomino Pahoro darbas, lygiai kaip jų niekada nedomino ir vis labiau asimiliuojamos slovėnų mažumos problemos. Galiausiai Italija vis dėlto jį „atrado“ ir apipylė dėmesiu, vertimais, premijomis, apdovanojimais.

Kartą pusiau juokais jam pasakiau, kad kai vieną dieną visas pasaulis sužinos apie jo literatūrą, kuri daugiausia paremta šios [Triesto krašto slovėnų] mažumos gyvenimo sunkumais, jos jau nebus likę. Jis metė į mane piktoką žvilgsnį. Apie slovėnų kalbos egzistavimą nebuvo galima juokauti. Dėl jos jis rizikavo savo gyvybe.

 

Iš tiesų laimingas žmogus

 

Su Borisu Pahoru susipažinome, kai buvau studentas, žengiantis savo pirmuosius žingsnius literatūroje, o netrukus atsidūriau politinio konflikto su siaurai mąstančia ir doktriniška aplinka sūkuryje. Nuo pat pirmos akimirkos jį atradau ne tik kaip rašytoją, bet ir kaip laisvamanį bei maištininką. Mane „savo jaunuoju draugu“ jis vadino dar daugelį metų po to, kai jau anaiptol nebebuvau jaunas, o jis – ne toks ir senas, kaip būtų galima spręsti iš jo amžiaus, perkopusio devintą dešimtį. Kartą, bėgant ne tik mūsų metams, bet ir prasidėjus naujam žmonijos istorijos tūkstantmečiui, abudu dalyvavome knygų mugėje Sen Malo miestelyje Bretanės pakrantėje, kur aš pristatinėjau savo pirmąjį, o jis – penktąjį ar šeštąjį knygos vertimą į prancūzų kalbą. Perpildytoje salėje su maždaug aštuoniais šimtais klausytojų Pahoras pamiršo apie literatūrą ir savo šlovę ir su visa jam būdinga iškalba karštai kalbėjo apie teisę gyvuoti bretonų kultūrai ir kalbai bei aštriai kritikavo centralizuotos Prancūzijos valdžios aroganciją. Jį nuolat pertraukdavo publikos plojimai.

Kai važiavome traukiniu atgal į Paryžių, prisimindamas tą įvykį pasakiau, kad jam iš tikrųjų pasisekė. Ne tik dėl to, kad jo literatūra, kurią kai kurie kritikai Slovėnijoje menkino, dabar žinoma ir vertinama nemažoje dalyje Europos ir Amerikoje, ne tik dėl to, kad daugelis jo minčių, kažkada draustų, pavyzdžiui, apie demokratinę Slovėniją, tapo realybe, bet ir dėl to, kad ideologinį ir totalitarinį šimtmetį jis išgyveno kaip Albert’o Camus kadaise aprašytas L’homme révolté (maištaujantis žmogus), o jo kritikos ir diskutavimo su kitais džiaugsmas niekada neišblėso. „Ką aš žinau? – tarė jis. – Galbūt tu net teisus.“ Tada jis pamatė švelnų Prancūzijos kraštovaizdį, kurį kartą jau buvo regėjęs 1945 m. iš kito traukinio, vežusio „negalimus keleivius“ iš koncentracijos stovyklos.

 

primorske.si

Vertė Nikodem Szczygłowski