Apie kerėplas ir neatsakomų klausimų ilgesį
Ar Visagalis Dievas gali sukurti tokį didelį akmenį, kurio pats nesugebėtų pakelti? Teologai yra daug rašalo ištaškę, ieškodami tiksliausio atsakymo į šį suktą klausimą. Man, tiesą sakant, sunkiau suprasti, ką derėtų daryti su atsakymu, jei kas jį pateiktų. Universitete vis girdėdavau kartojant, kad kvailų klausimų nebūna, tačiau kiekvienas intuityviai jaučiame, jog egzistuoja riba tarp bent kiek reikšmingo kalbėjimo ir plepalų. Deja, visi bandymai nubrėžti ryškią liniją, nustatyti kriterijus nebuvo sėkmingi. Supratimo procesas kur kas labiau primena tiltų tiesimą, net ir tokių, nuo kurių nesunku nupulti, o ne aptvaro tikrajam žinojimui statymą.
Tačiau žmonės atkakliai susikuria problemas patys sau, siekdami įveikti savo trapumą ir ribotumą per galią, kylančią iš tikrojo žinojimo. Nors iki šiol kaip Išminčiaus archetipas yra pasitelkiamas bulvianosis Sokratas, kurio didybė glūdėjo drąsoje pripažinti, kad jis nieko iš tiesų nežino, absoliuti dauguma save jo sekėjais vadinančių mąstytojų sokratiškąjį dialogą bandė ir vis dar bando paversti tikrojo žinojimo privatizavimo įrankiu.
Kitas dalykas – galiu įsivaizduoti viduramžių Sokratą iš Asyžiaus, Pranciškų Bernardonę, žvelgiant į jam padovanotą La Vernos kalną ir išgyvenant nuostabą dėl to, kokius akmenis Kūrėjas dovanoja žmonėms. Tačiau jis išimtis iš daugybės uolių teologų ir mokslininkų, kurie tvirtai tikėjo, kad, atradę neginčijamus atsakymus, ar yra „lubos“ kuriančiam Dievui, kiek angelų išsitenka ant adatos galiuko, kurią šieno kupetą pasirinks asilas, turės atramos tašką, kuris niekada neleis nupulti.
Sokratas buvo nuteistas ir iki dugno išgėrė jam skirtą nuodų taurę. Nors šiandien tai vadinama viena iš didžiųjų žmonijos klaidų, tai vienas tų atvejų, kai kurį laiką gailiesi ir sakai: „Daugiau niekada“, bet po kažkiek laiko ir vėl viskas kartojasi.
Aišku, visada galima dėl Sokrato mirties apkaltinti kelis konkrečius pavyduolius, o dėl Jėzaus egzekucijos apkaltinti žydus. Tačiau prisiminkime, jog ir Pranciškus savo žemiškos kelionės pabaigoje jautėsi nesuprastas ir susimovęs. Jo meilė neturtui ir brolystės idealai akyse tapo draiskalais. Didžiausia jo pergalė buvo Išganytojo stigmos, tačiau tai kvailelių kelias. Kur kas saugiau sukurti galingą instituciją, kuri sugebėtų prireikus duoti atgal. Kurios atstovai galėtų išgyventi buvimo „teisingoje pusėje“ malonumą.
Šis kerėpliškas tekstas, prisipažįstu, buvo sumanytas kaip bandymas perteikti rūpestį, kuris kiekvienais metais sugrįžta artėjant naujiems mokslo metams. Nors mokyklos suole atsiduriu tik sapnuose, kai kankinamas panikos, jog būsiu sukirstas per visus egzaminus, sau pradedu pasakoti, kad esu mokslų daktaras ir nieko nebereikės įrodinėti per valstybinius egzaminus, mokslo metai man vis dar asocijuojasi su Sizifo pastangomis užridenti akmenį. Naujos viltys ir kartu žinojimas, kad viskas bus kitaip, bet tai netrukdo vis bandyti. Nes paprasčiausiai neaišku, kaip ir ką galima daryti kitaip.
Tiesą sakant, net nežinau, ar šių dienų mokyklose kalbama apie Sokratą, Jėzų ar Dievo Neturtėlį iš Asyžiaus. Jei ir kalbama, tai, spėju, konstruojant „sėkmės istorijas“. Juk mokykla, bent teoriškai, turėtų parengti ne tik egzaminams, bet ir gyvenimo išbandymams. Tai daroma instaliuojant konkurencingą informaciją, padedant prisitaikyti prie socialinių lūkesčių ir raginant rinktis „perspektyvią“ specialybę.
Pradėjau iš toli, nes bandžiau suardyti įprastinę samprotavimų apie švietimo sistemos Sizifą tvarką. Mūsų nebestebina švietimo sistemos siekis ugdyti „patogius“ jaunuolius, apginant juos nuo Sokrato priekabių ar Jėzaus antisistemiškumo, vedančio į neviltį „tvarkingos religijos“ puoselėtojus. Klausimas – ar socialinis konformizmas tikrai yra „brandžios asmenybės“ bruožas? – yra prabanga, kurios negali sau leisti veiksminga švietimo sistema. Šios tikslas – nukreipti mokinį į „derlingas žinijos pievas“, išmokyti atsakymų, kurie suteikia teisę vadintis „išsilavinusia asmenybe“, disciplinuoti ir paaiškinti konkrečios visuomenės lūkesčius savo piliečių atžvilgiu. Sistema rekrūtuoja profesionalius vykdytojus ir, natūralu, iškyla kaštų klausimas.
Pranciškus iš Asyžiaus buvo perspėjęs, kad ten, kur pinigai, atsiranda daug perteklinių taisyklių, nepasitikėjimas ir nuolat auganti kontrolė. Tačiau jis neįtikino net artimiausių bičiulių. Todėl šiandienos mokykloje galima žavėtis altruizmu, laisve nuo turto, tačiau pati mokykla turi būti veiksminga ir šį veiksmingumą pagrįsti.
Natūralu, kai bet kuri sudėtinga sistema pradeda gyvuoti, joje įsijungia labai svarbus išlikimo ir įsitvirtinimo instinktas. Beveik visos sistemos turi tendenciją gravituoti link savitiksliškumo. Būtini disidentai, kurie sugebėtų kelti nepatogius klausimus. Tačiau sklandžiai veikiančios sistemos suformuoja imunitetą disidentams. Todėl visos tikros reformos vyksta tik po itin skaudžių krizių, kai atrodo, kad viskas žlugo. Visos kitos reformos tėra sistemos stiprinimas ir schemų štampavimas.
Kokia didžiausia tragedija gali ištikti švietimo sistemą? Gali būti suabejota, kad ji veiksmingai įsisavina lėšas. Tada pradeda dar daugėti kontrolės ir kriterijų jos viduje ir turime rezultatą – mokytoją, kuris pildo kalnus popierių, kurių tikslas įrodyti, kad jis ar ji viską daro „teisingai“. Tačiau grįžkime prie trikdančio sokratiško klausimo – o kas yra „teisinga“? Ar iš tiesų žmogaus gyvenimas yra spartus šliaužimas „dirbk–pirk–mirk“ apkasu? Ar tikrai mes žinome tuos atsakymus, kuriuos dera žinoti? Kiek dienų mokytojo kailyje ištemptų Sokratas ar Jėzus? Ar jie sugebėtų įrodyti savo veiksmingumą ir profesionalumą?
Sokratą ir Jėzų miniu neatsitiktinai, nes Vakarų švietimo sistemoje paprastai didžiuojamasi šaknimis Atėnuose ir Jeruzalėje. Čia daug kalbama ir apie pagarbą žmogaus orumui, unikalumui, sokratiškojo dialogo svarbą. Svarbiausia, kad visa tai būtų veiksminga ir sudėliota pagal aiškius kriterijus. Tik tai, ką galima paversti algoritmu, yra prasminga ir vertinga. Egzaminų sistema simboliškai atkartoja Antikos olimpiadą. Taip gimsta nugalėtojai ir įdiegiamas įsitikinimas, kad visko reikia nusipelnyti – disciplina ir atsiribojimu nuo to, kas esą „mažiau svarbu“.
Kita vertus, nesu tikras, ar „žinių fabrikas“ yra tik šiuolaikinės švietimo sistemos provaizdis. O gal kitaip ir negali būti? Paprasčiausiai pasiekėme stadiją, kai mokykla tapo ne teise, bet pareiga ir išsilavinimo ne tiek siekiama, kiek jis „sugeriamas“. Visais laikais sokratai atsiranda, nepaisant mokyklos, o ne yra jos išugdomi. Beje, ir Sizifo kančios esmė yra ta, kad jis nuoširdžiai tiki, jog šį sykį tai tikrai jau pavyks užridenti akmenį ant kalno ir tada galės pasiilsėti.
Nieko nesiūlau ir už nieką neagituoju. Žinau, kad vis atsiranda Mokytojų, iš kurių sklinda prasmės ir drąsios nuostabos kvapas. Paprastai jie blyksteli kaip meteoras, bet ir tai daug ką pakeičia. Žinau, kad yra daug merginų ir vaikinų, kurie nuoširdžiai myli klausimus, nebijos ko nors nežinoti ir kažkaip rėplioja per gyvenimą. Pagaliau, jei šiandien mes vis dar prisimename tuos atkaklius nenuoramas, kuriuose atpažįstame kažką labai svarbaus sau, kurie mums yra kaip tyro oro gurkšnis iškvėpuotoje sistemos tvarkoje, tai kažką reiškia.
Manau, kad Visagalis Dievas gali leisti sau sukurti nepakeliamus akmenis, nes Jis Kūrėjas, o ne sunkumų kilnotojas. Gali būti net klausimai, kurie neturi atsakymų, bet dėl to jie netampa tušti ar nevertingi. Jie skirti patylėti ir grįžti prie įkyraus Sokrato kamantinėjimo, taip ir netampant gyvenimo ekspertu.
