Vysbadeno muziejus. Raportas

Stoviu prie kolonados. Netrukus užsidarys, ar ne per daug tau kultūros, o kur rupioji gamtiška patirtis, anot mūsiškų kytrų filosofų?

Užeinu: kažkokios premijuotos instaliacijos, kurios užima gerokai per daug vietos, tada gamta, vabzdžiai ir žuvys – o tada ant menčių paguldo secesija.

O, rafinuotas liguistumas, femme fatale viliokės ir mirtys vandenyje, cukatinės gėlės ant šventadienio melancholijos!

Pasirodo, secesija yra kur kas daugiau nei tie patys rosečiai ir klimtai. Kiek priregėta vaizdų – kelias į rojų, egzekucija (mirtis moteris su kalaviju pro juodųjų gulbių pulką siauru liepteliu į tamsą lydi vyrą užrištomis akimis), mirtis (vyras) raudonu apsiaustu kalbasi su moterim, mirties salos su valtimis ir kiparisais… Patinka man aiški simbolika, ir ką dabar daryt (matyt, dar ir dėl to, kad nuo šičia eina takas link vėlesnių fantazijų, visokių siurrealizmų ir pan.). Tam tarpe įsipaišo Čiurlionis, prablaškantis įvairaus plauko labiau ar mažiau beviltiškus slogučius pavasarišku polėkiu, plaukiančiais debesim, svajonėmis su gera pabaiga.

Secesija, ko gero, pirmoji taip garsiai paskelbusi grožį išganymo laidu, meną – aukščiausiu žmogišku pasiekimu (Nietzschė, kurio ūsai kyšo iš biusto koridoriuj). XXI amžiuje dar esama tokių, kurie tuo tiki, bet daug daugiau tokių, kurie norėtų, kurie tikėjo, bet nebetiki. Jiems (mums) secesija yra nostalgijos akstinas, priminimas laikų, kai „dar buvo įmanomi tokie dalykai, brol…“

Nuodugnios dizaino idėjos. Ar ne tada dizainas tampa atskira, apibrėžta vaizduojamojo meno sritimi, maža to, sąmoningai pasinaudojančia kitų sričių pasiekimais? Visuotinis kūrinys, ta pati estetika paveiksluose ir balduose, skulptūrose ir drabužiuose, stiklinėse ir peiliuose… Benjaminas rašė panašiai, jog „secesija į kapitalistinį fabrikinės prekės įsigalėjimą atsako suestetindama prekę“. Jo išvada, aišku, – kad sumanymas pasibaigė nesėkme. Bet viskas praeina, tik tai dar nereiškia, kad pralaimėta. Dabar atrodo kaip tik priešingai – kad tai labai rimtas mėginimas, į kurį privalom atsižvelgti.

Kas dar į akis? Jusliškumo obsesija. Kaip dažnai būna, pradėjus nuo penkių juslių, galiausiai viskas sueina į vieną. Parodoje eksponuojami dailininkai tapo ir tapo nuogą kūną – visų pirma moters – kaip erotišką, vyro žvilgsnį traukiantį kūną. Bet nuogybę išeina pavaizduoti ir kitaip. Tuo gali įsitikint neatsitraukęs nuo kasos, gretimose salėse kabo Renesanso ar baroko madonos, Floros ir kitos nuogalės. Secesijai tokia rimtis nebepasiekiama; ir tasai jų itin pamėgtas motyvas – labai jauno, paaugliško kūno motyvas, mergaičių ir vaikinų atvaizdai, nors ir mitologinių personažų vardais vadinami, – neturi paslapties ir šventumo. Jie aukština gyvybinių instinktų perteklių, kurio stinga „neteisingai“ išauklėtam (arba / ir pagyvenusiam) menininkui. Simptomiška čia garsioji Stucko „Nuodėmė“, iš kurios į stebėtoją iš šešėlio žvelgia dvi būtybės: moteris vylingai apnuoginta krūtine ir ją apsivijusi gyvatė. Nors pavadinimas nurodo į moralinę plotmę, nesunku pasakyti, kad, perfrazuojant amžininką anglų rašytoją, vienintelis būdas nugalėti nuodėmę yra jai pasiduoti; atrodo, kad sąvoka čia figūruoja labiau dėl pasimėgavimo, kuris, žinia, didesnis tada, kai turi sulaužyti draudimą.

Savo laiku toks atviravimas tikriausiai darė stiprų įspūdį. Dabar tai tik žiovulys, įkyrios apatinukų reklamos prekybos centre.

Ir vis dėlto – vandenys, lelijos, melancholija… „vis giliau grimztu pro didžiules koralų girias. Jūrų žvaigždės ir senos karūnos ridinėjasi many. Su jūržolėm plaukuose šoka žalios mano dukros. Aš esu potvynis; aš esu tamsa.“

Debesys. Čiurlionio ar šiaip, gamtos?

Jūržolės.