Vaikai gimsta nuo kulkų

 

Mes visi žinome, kaip atsiranda vaikai. Vaikai gimsta nuo nekalto prasidėjimo, vaikai vaikšto lyg nukritę iš mėnulio į šį pasaulį visiškai be tėvų, vaikai gimsta nuo kulkų. Vaikus padaro tėvas ir motina.

Ar tikrai taip parašiau apie kulkas ir vaikus? Na, teisybė komplikuotesnė. Yra ten žemės, samanų ir yra namas, kuris bus pastatytas miške.

Miške jie tris kartus nuvažiavo ne tuo keliu. Klaidžiojo, net susipyko. Vienas sakė į kairę, kitas į dešinę. Bet reikėjo suktis atgal. Moteris suniuko: argi vyras neturėtų orientuotis miške kaip mieste? Abu pavargo. Miško keliukai buvo iškiloti aukštųjų pušų šaknų. Arba duobėti, lyg šernų išrausti. Toks galingas miškas, kad lakstys kelios kaimenės šernų, o gal lūšys kabos ant šakų ir tykos praeinančio danieliaus.

Bet galų gale rado žymas, apie kurias aiškino matininkas. Šeši hektarai miško pagal visus valdiškus dokumentus nuo šiandien yra jų. Žemės grąžinimas įvykdytas. Nuo čia ir aplinkui – jų. Šeši hektarai – tai šeši šimtai arų. Soduose jų tėvai turėjo šešis arus ir džiaugėsi, kiek daug. O dabar jiems teko susigalvoti, kiek yra šeši hektarai. Kiek minučių reikia eiti aplink šešis hektarus, o gal visą valandą? Gal dvi valandas? Neįsivaizduojama gausybė žemės grąžinta mišku. Pušys, kurios remia dangų, ir šviesi proskyna. Ten rudenį šimtais kels galvas grybai. Laukymė, kurioje atsisėdo ir sėdėjo. Vyras dar nerimo, jis lakstė aplink pasižiūrėti. Ar dar jie turės kur nors miške laukymę, ar visur vien medžiai iki dangaus. Sengirė.

Moteris sėdėjo kur sėdėjusi ir žvalgėsi aplink. Ji buvo dar labai jauna – jie anksti susituokė, nepilnamečiai, po pirmojo pasimylėjimo kaip bepročiai. Moteris pasimylėtų ir dabar, jų miško samanos akis glostė savo purumu. Bet norėjo dar pasižvalgyti, ar čia saugu. Įsisėdėti į vietą. Spės. Vyrą tik pakviesk, jis – visada. Jo akys visada žiba: ar muštis, ar mylėtis. Visa laimė, kad jis spėjo pabaigti policijos mokyklą. Nes su tokiu pasiutusiu charakteriu tai tik du keliai: arba kalėjimas, arba policija. Jie abu – galima sakyti – pabaigė policijos mokyklą. Ji dirbo dėl pinigų, o vyrą stūmė: bandyk, mokykis, stenkis, mums reikia, kad tu išsimokęs gautum gerą darbą.

Abu vaikščiojo po laukymę ir čiupinėjo pušis. Grubios. Įsikandusios storomis šaknimis į samanas. Pasibaigia danguje. Jei žiūri iš apačios į viršų, prisiglaudęs prie kamieno, tai net medžio pabaigos nematai, jis pradingsta danguje.

– Namas stovės laukymėje, – ranka nubrėžė lanką proskynos pakraščiu vyras.

– Didelis namas?

– Didelis, nes mes turėsime daug vaikų.

– Ir šunų, šunys mus saugos. Dideli šunys.

– Ir kačių turėsime, katės gaudys peles.

– Katės bus mažos?

– Katės bus mažos ir gražios, – nusišypsojo vyras ir jo akys sužibo.

Ji paėmė vyro brezentinę striukę, paklojo ten, kur spėjo esant minkščiausias samanas. Kad kankorėžiai nebadytų jos pliko užpakalio. Atsigulė ant striukės ir sušnabždėjo:

– Ateik.

Kai jiedu pasimylėjo, gulėjo ant nugarų ir žiūrėjo į savo pušis. Kur jos baigiasi danguje? Miškas ošė taip švelniai, kad ji net neapsirengė. Nuoga gulėjo, paskui nuoga basa ėjo gilyn į mišką nusišlapinti. Ji čia vaikščios basa, tai įmanoma. Dabar dar užlipa ant badžių šakelių, bet vėliau jos takeliai bus išminti ir net nereikės batų. Gal tik žiemą, kai bus šalta.

Vakarėjo, vėso, tad ji užsitraukė kelnaites, užsimetė vyro marškinius. Sėdėjo ant kelmelio. Vis dar sėmė savo mišką lyg šaltinio vandenį rieškučiomis karštą vasaros dieną. Jis rinko žagarus laužui. Ji dar nežinojo, ar pasakys. Ji vis laukė, gal kas atsitiks.

Jiedu pasistatė palapinę. Sėdėjo prie laužo ir gėrė alų. Kepė bulves žarijose. Vyras dar sugalvojo, kur bus sodelis, naujos uogos šilauogės, jos dabar labai madingos ir auga miško žemėje – rūgščioje dirvoje. Suplanavo, kur bus pirtis. Rankomis abu numosikavo, kur namelis. Tualetą irgi pastatys. Gyvens civilizuotai.

Jie gyveno tarnybiniame butuke mieste. Butukas buvo pilnas daiktų ir toks mažas, kad norėjosi lakstyti laukais ir kuo ilgiau negrįžti. Buvo sutarę, kad nakvos savo miške, palapinėje. Pažiūrės, kaip ten. Tiksliau, kaip čia.

Vėl įkūrė laužą. Ilgai žiūrėdamas į laužą matai savo ateitį ir viską sužinai. Laužo viduje ta ateitis linksmai šokinėja. O su dūmais išsisklaido nerimas ir mintis tampa sunkiu akmeniu. Akmeniu pamatui.

– Aš niekur iš čia nevažiuosiu, – staiga ji rėžė, ką pamačiusi laužo liepsnoje.

– Norint čia gyventi visą laiką ir statytis, reikės elektros generatoriaus, – lyg laukęs tų žodžių atsiliepė vyras.

Norint rimtai kurtis, daug visko reikės, tik jie neturi pinigų. Na, juk dirbs. Turės truputį. Vasarnamį ar laikiną lūšnelę jie pasistatys. Yra medžiagų vasarnamiui. Miškas galų gale aplink jų.

Ji pasiryžo. Ne, ne kančiai, bet tiesiog savo gyvenimui. Vyras pritarė. Gyvendami vietoje greičiau pasistatys.

Kitą rytą jie pastebėjo taką. Per jų laukymės vidurį, tarp būsimos pirties ir būsimo namo, ėjo takas. Jis buvo vakar visą dieną, bet abu naujakuriai žiūrėjo į pušis, į dangų ir į laužą. Gerai išmintas. Vyras nuėjo apsižiūrėti. Vienas tako galas slinko link kelių trobų kaimelio, kitas galas baigėsi ties parduotuve už poros kilometrų. Grįžęs vyras nusispjovė:

– Vaikščios. Kaimiečiai. Alchašai – vyno, bobos – duonos.

– Dėl tako neišvažiuosim. Čia gražiausia sklypo vieta.

– Vogs alchašai, kas blogai padėta. Bobos laidys liežuviais. Nuoga nepavaikščiosi.

Vyras sėdėjo ir krapštė galvą.

– Kalbėsiu, – užbaigė.

Mašinoje buvo visa jo uniforma. Tačiau jis uniformos nesivilko, tik užsikišo už diržo dėklą su tarnybiniu ginklu.

O ką daryti? Moteris žinojo – nors ir patyrė tris smegenų sutrenkimus, jos vyras protingas. Tačiau kartais pasiunta kaip jautis prieš raudoną skudurą. Laukiame. Kalbėsimės. Negi su žmonėmis nesusitarsi.

Ilgai netruko laukti. Moteris sėdėjo ant to paties kelmelio, ant kurio paskelbė iš čia nevažiuosianti. Vyras atsistojo. Plekšnojo šakele sau per kelius. Kojų dar plačiai neišskėtė. Patapšnojo sau už nugaros, kur yra ginklo dėklas. Paėjo kelis žingsnius pasitikti ateinančiųjų. Ėjo kaip indėnas. Šakelės nesutraškėjo. Jis jau buvo savame miške.

Anie slinko trise. Kaip tik vienam buteliui. Apšilti. Ėjo truputį sudirgę, butelis iš ryto juk ne šventei, o reikalui: nervams nuraminti ir galvoms nuo spaudžiančių replių smilkiniuose atlaisvinti. Protinga žmona geriau duos pinigą ir išleis su vyrais parduotuvėn. Jeigu rėksi, tai tik atgalios gausi. Visą kibirą antausių.

Kai pamatė pusiaukelėje į parduotuvę automobilį, nutilo. Bet neišsigando, o nutarė apsižvalgyti. Gal nieko nėra? Gal pavyktų išpešti naudos? Tada iki vakaro būtų didelė šventė. Jie slinko tyliai, susižvalgę, lyg žinotų iš anksto. Ne pirmą kartą. Bet netikėtai pamatė vyrioką. Vyriokas ramiai stovėjo ir jų laukė. Net nusispjovė vienas iš parduotuvinių. Taip gražiai prasidėjo, o čia.

– Laba diena, – pasisveikino vyriokas.

– Nu, – atmykė atgal pagrindinis.

Ką čia miške mandagiautis. Vyriokas kalbėjo, negąsdino, bet reiškė savo teises lietuviškai ir su skambančia geležėle balse. Kaimiečiams nepatiko. Na, jis kalbėjo lietuviškai ir daug, ir jie ne viską suprato. Sustojo pasitarti. Ar jis rimtai pareiškė čia nevaikščioti? Niekada? Jų taku? Ar mes gerai supratome?

– Tu gal durnas? – atsakė rusiškai. Nes, matyt, ne vietinis, lenkiškai nė bum bum nesuprastų.

– Šimtą metų čia vaikščiojo mūsų kaimas į parduotuvę ir mes vaikščiosim, – tęsė.

– Aš geruoju sakau, čia mano žemė, čia stovės mano namas ir jūs čia nevaikščiosite. Susiraskite kitą kelią, – su dviguba geležimi balse sugergždė vyriokas.

Lionia buvo sėdėjęs, tai liepė apsižvalgyti saviškiams, ar nėra dar ko nors. Labai jau kietai šneka. Lyg krūmuose slėptųsi dešimt. Du užėjo į šonus, pasižvalgė.

– Tik boba sėdi, Lionia. Vienas.

Tada jie pradėjo lėtai supti iš trijų pusių vyrioką. Galvas skaudėjo, greičiau išgerti, o čia toks įkyrus kelmelis ant tako. Vyras buvo nedidelis, bet ir balse, ir pečiuose matyti geležis. Tai nė vienas nenorėjo šokti pirmas. O dar ta boba. Na, bet vidury miško, jų rajonas, milicijos, tpfū, policijos jie neprisišauks. Durnelis ir dar šoka į akis. Vyriokas iš už nugaros išsitraukė dėklą su pistoletu. Švelniai padėjo ant samanų dėklą, jo rankoje – juodas pistoletas. Ranka truputį virpėjo.

– Ką, tu durnas? – suriko Lionia, bet saviems paaiškino, kad nebijotų: – Gąsdina.

– Mes čia gyvensim. Čia nevaikščiokite. Niekada. Nei jūs, nei jūsų bobos. Ir kitiems pasakykite. Takas bus kitur. Ir jei mano žmonai kas nutiks, aš tave susirasiu. Lio-nia!

Lionia nusikeikė ir paėmė gerą pagalį. Kodėl jį pasirinko? Dabar reikės tam diegui suknežinti galvą. Vėl kalėjimas. Pagalys smagiai lipo prie rankos. Tik užsimoti ir reikalas baigtas. Blefuoja vyriokas. Dar slinko jau laikydamasis arčiau medžių ir akies krašteliu pamatė, kad jo vyrai sustojo. Pamojo ranka: einam, iš visų pusių supam. Durnelis blefuoja.

Moteris matė – trys vyrai. Didesni, bet tai nieko. Kaip jos vyras sako, taip ir bus. Ji su savo sklypo aukštomis pušimis iki dangaus sutarė burtą. Nes juk čia su šitais medžiais gyvens. Užsimerkė ir susakė savo pušims, kurios baigėsi danguje: kiek kartų vyras iššaus, tiek kartų ji gimdys jo vaikus. Jei jis išsigąstų, – o to negali būti, – vaikų nebus. Ji atsimerkė ir žiūrėjo tik į savo vyro nugarą.

Išgirdo keiksmų krioklį. Keiksmai garsėjo. Keiksmai peršoko į falcetą. Neaišku, apie ką, bet tiesiog tie trys drąsino save. Tada sausai kaukštelėjo vienas šūvis. Pirmagimis. Nuo vakar. Kai ant samanų. Antras. Balsai ūmai pranyko ir pasigirdo sunkus tolstančių kojų šlumsėjimas. Bėga net ne taku. Per miško paklotę. Lauždami šakas. Trečias šūvis, ketvirtas. Tada tyla, kad net pušys sustingo. Keturi šūviai. Oho, nusistebėjo moteris, kiek daug gimdysiu vaikelių. Tyla.

Atsikėlė nuo kelmelio pažiūrėti. Ar nėra lavonų? Kraujo? Nėra, anie išsilakstė. Vyras? Vyras šaudė į samanas palei jų kojas. Kai toks garsas miške su paaidėjimais nuo medžių, kojos labai greitos. Nes negali iš garso suprasti, iš kur atlekia kulkos. Vyras skaičiavo, kiek liko pistolete šovinių. Tarnybinis ginklas ne tarnybos metu. Reikia tikslumo. Atraportavo apie įvykį:

– Važiuosime iki telefono, turiu pranešti apie tarnybinio ginklo panaudojimą. Raportą reikės parašyti. Šituo keliu pro mūsų namą niekas nevaikščios.

Moteris apie savo burtą – šūvis už vaiką – neprisipažino. Ne vyrų tai reikalas. Kartais tie drąsuoliai vaikų išsigąsta. Net toks kaip šitas. Bet per dešimt metų sužinos, kiek vaikų turės jų name.

Paprasčiausiai apkabino savąjį. Gyvens.

O jūs dar tvirtinate, kad nuo kulkų vaikai neatsiranda?