Trumpai apie knygas
Vitalija Maksvytė, Marius Marcinkevičius. Betė ir skraidanti gimtadienio dovana. Iliustravo Lina Itagaki. V.: Alma littera, 2021. 120 p.
Pradėjus skaityti, atrodė, kad bus taip gerai kaip Otfriedo Preusslerio knygose – ypač ties epizodu, kuriame Betė iščiaudėja slieką. Paskui veikėjai juodėjo ir baltėjo, siužetas darėsi nuspėjamas. Dailininkės darbas skatina skaityti: įsiterpia į tekstą komiksų būdu. Smagus humoras, nors vis dar laukiu blogąjį veikėją (niekšą, nihilistą, nevykėlį) pateisinančios knygos vaikams.
Jurga Vilė, Lina Sasnauskaitė. Chameleono sapnai. V.: Tikra knyga, 2021. 42 p.
Dukrai labai patiko, aš būčiau įtaresnė (gal tikėjausi kažko kito, mažiau didaktiško). Jurga Vilė išniro vaikų literatūroje kaip kažkas visai ne iš mūsų burbulo. Kaip ir Maksvytės ir Marcinkevičiaus knygoje, aiškėja vaikų literatūros tendencija – dėmesys gyvūnams ir jų teisėms. Bet iliustracijos nuostabios, galima žiūrėti ir žiūrėti.
Zigmas Vitkus. Lietuvos valdovai pasakoja vaikams. Iliustravo Inga Dagilė. V.: Alma littera, 2021. 133 p.
Kaip tik neseniai su dukra perskaitėme to paties autoriaus „Lietuvos istoriją“: ši pasirodė įdomesnė turbūt dėl to, kad mes neimlios grynajai istorijai ir nesame monarchistės. Nors, jeigu būčiau penktokė, nagrinėčiau su užsidegimu. Imi galvoti apie valdovus kaip apie psichologinius tipus, traumuotus žmones (Jogaila nužudė Vytauto tėvus, paskui tapo Vytauto sąjungininku).
Audra Baranauskaitė, Lina Itagaki. Nukas. V.: Tikra knyga, 2021. 33 p.
Net nežinau, kas čia labiau sukuria knygą – tekstas ar piešiniai. Veikiausiai tai yra sėkmingo bendradarbiavimo rezultatas. Pristatoma nežinau ar egzistuojanti berniuko savybė (sutrikimas?) – vienu metu nieko negirdėti arba nieko nematyti. Epigrafas (skiriama Tanakai) lyg ir sufleruotų, kad kalbama apie negalią, nors man panašiau į žmogaus prigimties nepaaiškinamumą. Knygos idėja labai humanistinė.
Egidijus Zaikauskas. Katinas Miegošius. Iliustravo Reda Tomingas. V.: Alma littera, 2022. 72 p.
Autorius apie 2000 m. man dėstė leksikologiją: jo seminarai buvo vieni įdomiausių ir kūrybingiausių (turint omenyje, kad kalbininke vis dėlto netapau). Rinkome slengą, lošdavome azartinėse sinonimų estafetėse ir pan. Šioje knygoje vaikams taip pat žaidžiama kalba, naivistine maniera aiškinami žodžiai, konstruojami nauji frazeologizmai. Pateikiamos užuominos į literatūros klasiką (Kafka, Janonis, Perrault ir kt.), filologijos pradmenys, kalbos filosofija – tokia paslėpta edukacinė knygos funkcija. Nepasakyčiau, kad skaičiau lengvai ir greitai, nors siužetas tarsi ir nesudėtingas. Kai kur buvo nuobodoka: tokio „keliadugnio“ teksto vaikams komponavimas yra nelengvas uždavinys.
H. Bičer-Stou (Harriet Beecher Stowe). Dėdės Tomo trobelė. Iš anglų k. vertė Vanda Šiugždinienė. V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. 392 p.
Nors JAV knyga apkaltinta rasizmu ir išbraukta iš mokyklinių programų, nesugalvojau jokios geresnės lektūros, kuri padėtų su vaiku pasikalbėti apie vergiją ir žmonių išnaudojimą. Gražus senovinis vertimas, vietoj j dar rašoma i – „subiaurėja“. Pirmąkart skaičiau kokiais 1992 m., ir tai buvo bene paveikiausias šaltinis apie juodųjų išsilaisvinimą; dabar, skaitant po 30 metų, gal ir kliūva „gerųjų“ šeimininkų veidmainiškumas ar internalizuota rasinė neapykanta (mažametė vergė Topsė yra išmokusi demonstruoti pasišlykštėjimą savimi dėl odos spalvos, bet tai tik paryškina segregacijos klaiką), tačiau autorei būdingos krikščioniškos pažiūros – irgi to laiko ženklas, kurio iš istorijos neišbrauksi. Beje, už šį knygos leidimą esu dėkinga Vytautui Toleikiui, padovanojusiam po susitikimo su jo suburta moksleivių grupe „Vaikščiotojai“.
Louisa May Alcott. Mažosios moterys. Iš anglų k. vertė Lina Paulauskaitė. V.: Alma littera, 2013. 380 p.
Knygoje kalbama apie JAV visuomenę pilietinio karo metais; konkrečiai minimi 1861 m. Vergija aprašomoje vietovėje panaikinta, bet knygoje turbūt beveik visi veikėjai – idiliški baltieji. Skaitydamos su dukra dar peržiūrėjome ir filmą: dukra niekaip nesuprato, kodėl veikėjos apibūdinamos kaip „gyvenančios neturtingai“, nors turi didžiulį namą, laiko tarnaitę, nestokoja nei maisto, nei pramogų. Literatūros požiūriu – „Dėdės Tomo trobelė“ sukomponuota kažkaip tvirčiau, drąsiau ir meniškiau.
Džeimsas Kriusas (James Krüss). Mano prosenelis, herojai ir aš. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Vyturys, 1989. 238 p.
Mažasis kūrybinio rašymo kursas vaikams: grožinis kūrinys apie literatūros kūrimą ir aiškinimą. Pravartus ir suaugusiesiems, ypač tiems, kurie dėl kūrybiškumo propagandos ūmai susizgrimba norį rašyti. Konkretizuojama tik viena tema – kas yra ir kas nėra herojai (taip taip, aktualu ir šiandien). Nuostabu, kad veikėjai rašo eilėraščius ne į kokias užrašų knygeles auksuotais lapais, o apmušalų ritinių blogojoje pusėje arba į fotografijos albumą, nes ten po nuotraukomis yra vietos.
Vladimir Nabokov. Blyški ugnis. Romanas. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys ir Kornelijus Platelis. V.: Rara, 2022. 285 p.
Neįsivaizduoju, kaip Giedra Radvilavičiūtė gali mėgti Nabokovą. Man jis (bent jau ši knyga) per sudėtingas, kaip Joyce’o „Ulisas“. Polifoniška vien struktūra, poemos ir prozos jungtis. Prozos siužetas iš pradžių kiek priminė Johno Williamso „Stounerį“, gal dėl to, kad vaizduojamas akademikų gyvenimas.
Marieke Lucas Rijneveld. Vakaro nejauka. Romanas. Iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 284 p.
Atvejis, kai romanas tave suvalgo. Stilistika primena Hertos Müller rašymą. Skaitydama mąsčiau atitrauktai nuo siužeto, abstrakčiai, apie panašias konservatyviąsias bendruomenes: teocentrizmas suteikia pasauliui sistemą, tegu ir kuriozišką, o tai kur kas saugiau negu pasaulis išvis be sistemos. Krikščionybė romane tokia pat karikatūriška kaip ir ta, kurią praktikuoja Houmerio Simpsono kaimynas Flandersas. Vaizduojama sistema, kurioje užstrigę visi, bet labiausiai tai kankina vaikus. Ir nors įtari perdėtą „juodos ir baltos spalvų“ kontrastą, patiki tuo, kas pasakojama. Beje, nereikia net iškreiptos krikščionybės, kai kuriose šeimose tokie modeliai puikiai funkcionuoja ir be jos.
Olga Tokarczuk. Jautrusis pasakotojas. Esė. Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas, Birutė Jonuškaitė, Vyturys Jarutis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 248 p.
Tikrai įdomu tai, ką Tokarczuk rašo apie pandemiją: itin patiko pasažas, esą Vakarų žmogus su Dievu sudarė uždarąją akcinę bendrovę, kuri monopolizavo ir nustekeno pasaulį ir mūsų sąmonę. Tai trukdo matyti pasaulio sudėtingumą. Ir, žinoma, imponuoja jos pozicija, kad literatūra nėra vien prekė, o save pardavinėjančių rašytojų tenka gailėti. Pasitelkdama psichologės kompetencijas, paaiškina savo veikėją Janiną Dušejko. Dėmesiu visuomenei kiek primena Sigito Parulskio publicistiką knygoje „Amžinybė manęs nejaudina“. O Kristina Sabaliauskaitė rašytų kitaip, ji neišvengia nuoskaudų temos.
Norbertas Černiauskas. 1940. Paskutinė Lietuvos vasara. V.: Aukso žuvys, 2021. 260 p.
Buvau girdėjusi tik apie naratyvinę poeziją, bet, pasirodo, būna ir naratyvioji istorija. Skaitydama vis dirsčiojau į telefoną – ar nenutiko fronte kas baisaus? Toks klaikus déjà vu buvo apėmęs. Išmoningai įtraukti Astridos Lindgren, Halinos Kairiūkštytės, Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų balsai sukuria to meto minčių ir nuotaikų polifoniją. Sudomino fragmentas apie Heleną Majevską – pasirodo, kad jos abi su Faustina Kowalska savo regėjimus pasakojo Mykolui Sopočkai (kaip sunku turėjo būti tam žmogui atsiriboti nuo racionalumo). Sujaudino lenkų ir lietuvių giesmių karai – tą reiškinį esu mačiusi per Devintines prieš kelerius metus: tam tikrą kelio atkarpą buvo leista vesti procesiją lenkiškai, tad nacionalizmas ten išsiskleidė visu agresyvumu. Nuostabus mistinis momentas, kuriuo Barbora Didžiokienė jaučia mirusio sūnaus ranką (p. 127). Tarsi šalia visko veiktų ir atbulomis skriejantis istorijos angelas.
