Šiandien madingi pilikenai

 

Pilikenai – iš vėplių ilčių gaminami čiukčių ir eskimų talismanai, namų židinio saugotojai, praryjantys žmogiškąjį pavydą, kvailumą, nemokšiškumą ir blogas mintis. Tai jų maistas, kurį virškina savo neaprėpiamuose pilvuose. O patys išlieka švarūs savo poelgiais ir mintimis, skleidžia juoką, gėrį ir teisingumą, teikia džiaugsmą, turtus ir sėkmę. Atrodo kaip besišypsantys didžiaausiai padarai apvaliais pilvais. Šiuos amuletus kabindavo ant medžioklės įrankių, kad visos blogosios jėgos nukryptų į juos, aplenkdamos jų savininkus. Pilikenai atlikdavo šiukšlių kibiro funkciją. Jei tik žmogus pajusdavo, kad jį persekioja blogos mintys ir nedori ketinimai, jis įsigydavo pilikeną.

Pasak etnologų, čiukčiuose mitas apie šiuos totemus tebėra gyvas ir XXI a., netgi atsispindi čiukčių poezijoje. Bet keisčiausia yra šių dievukų istorija. Yra čiukčių legenda, kaip žmogus kasęs duobę mėsos podėliui, radęs žemėje pilikeno figūrėlę ir nuo to laiko jį lydėjusi sėkmė. Tačiau čiukčių-inuitų meno tyrinėtoja Valentina Antropova aptiko, kad pilikenai niekad nėra buvę kulto objektais. Be to, tyrinėtojai nurodo, kad pats žodis „piliken“ (neva išvertus iš čiukčių kalbos reiškiantis „išpūstapilvį“) neturi jokių istorinių atitikmenų nei čiukčių, nei inuitų kalbose.

Anot Čiukčijos XX a. antrosios pusės istorijos tyrinėtojų, šių dievukų įvaizdžio autorystė priklauso amerikietei piešimo mokytojai ir iliustratorei Florence Pretz, kuri XX a. pradžioje grįžusi iš kelionės į Japoniją ir padariusi medinę figūrėlę, primenančią japonų besijuokiantį Budą (chotėjų). 1908 m. spalio 6 d. F. Pretz užpatentavo šį meninį atvaizdą, o paskui patentą pardavė Čikagos korporacijai ir figūrėlė tapo The Billiken Company of Chicago simboliu. Personažas gavo Billikeno vardą ir paplito visose Amerikos valstijose. Jį buvo galima aptikti kaip pakabutį automobiliuose, kaip segę ir kitokių papuošalų detalę – žodžiu, kone kiekviename žingsnyje.

1945 m. amerikietė antropologė, etnografė Dorothy Jean Ray atvyko į Nomą Aliaskoje ir pastebėjo ten plačiai paplitus šiuos talismanus, kurių kilmės vietos gyventojai paaiškinti negalėjo. Pasak antropologės kalbintų inuitų, pirmąją vėplio ilties figūrėlę Aliaskoje 1909 m. pagal prekeivio atvežtos skulptūrėlės pavyzdį pagamino kaulo raižytojas Angokwazhukas. Iš Aliaskos figūrėlė pateko į Čiukčiją. Taip bilikenas tapo pilikenu (mat čiukčių kalboje nėra garso b), įgaudamas vis daugiau vietinių bruožų.

Publikuojamame čiukčių rašytojo Jurijaus Rytcheu (1930–2008) apsakyme regime jau kintantį tradicinį čiukčių gyvenimo būdą, jiems primetamą sovietinį gyvenimą. Visgi dar tebėra išlaikyta kaulo raižybos tradicija ir tam tikras jautrumas gamtai, jos formoms, kurios įkvepia čiukčių merginą kurti. Šis jautrumas nebūtinai yra suprantamas ir vertinamas atvykėlių, kurie regi paviršių, tik tai, kas populiaru, ir neužčiuopia tos gelmės, kurią junta vietinis žmogus.

Vertėja

 

Kodėl šis laikas baigėsi? Juk ji regėdavo kiekvieną žolelę, kiekvieną lapelį ir kiekvieną jūros kranto akmenėlį! Dangaus mėlynė jai atrodė besimainanti savo tirštumu nuo horizonto ligi zenito, o jūros vandens spalva kito pagal jos pačios nuotaiką. Nejaugi tai tebuvo vaikiško suvokimo savybė, vaiko akies gebėjimas?

„Kodėl vietoj paskirų žolyčių aš matau vientisą žalią dangą, gargždo pliažą, dangaus skliautą ir vandenyną, o įžiūrėti atskiro žalio lapelio kontūrus galiu tik sutelkusi visas jėgas ir dėmesį?“

Kartą, pati savęs šito paklaususi, Emul nusistebėjo.

Naujagimę nunešė ant jūros kranto. Senelis Galmateginas panardino jos momenėlį į sūrų Ledinuotojo vandenyno vandenį ir tarė:

– Gerai, kad gimė vasarą. Žiemą tektų sniegan.

Emul gimė pridususi. Šamanei-pribuvėjai teko jai įpūsti savo kvėpavimo, o kad melsva odelė paraustų, ji liepė seneliui Galmateginui panardinti anūkę į ledines bangas.

Visa tai vyko slapta nuo tėvo. Ročgynas tuo laiku posėdžiavo kaimo tarybos namelyje ir svarstė žalingų senųjų apeigų išgujimo klausimą. Kai jis sužinojo, buvo per vėlu: ant dukters kaklo jau kyburiavo Galmategino išpjautas amuletas, vaizduojantis mažą sidabrakailį ruoniuką.

– Kam jis trukdo? – paprieštaravo Galmateginas, atsakydamas į sūnaus užuominą, kad neprošal būtų nukabinti nuo kaklo tamsumo ir atgyvenų ženklą. – Tai būtų tas pats, kaip nukabinti nuo Pavlovnos kaklo stiklo karolių vėrinį.

Pavlovna buvo kolūkio buhalterio žmona ir dirbo pardavėja. Ji uoliai padėjo naikinti žalingas atgyvenas ir pati pirmoji ėjo per jarangas rinkti būgnų ir senovinių amuletų. Kolūkio klube ji ėmėsi vesti šiuolaikinių šokių kursus, o jos vyras mokė jaunus medžiotojus ir merginas groti balalaika, gitara, mandolina ir armonika.

Tyliais vakarais iš už plonų klubo jarangos sienų sklisdavo dainos „Šviečia mėnuo“ garsai, o Šiaurės pašvaistė spalvotais blyksniais atsiliepdavo į jos draugiškus akordus.

Jūrinei medžioklei Galmateginas buvo jau per senas, todėl įsitaisė dirbti vietinėje kaulo raižymo dirbtuvėje. Čia dirbo tokie patys seniai kaip jis ir keli luošiai – Kergolis vaikystėje iškrypusiomis kojomis ir kuprotasis Aamro, atėjęs kažkur iš gilios tundros.

Emul tėvai buvo užsiėmę žmonės: tėvas pirmininkavo kaimo tarybai, o jo žmona vadovavo naujosios buities įdiegimo komisijai. Tad su mergaite daugiausia terliojosi Galmateginas, o atjunkius nuo krūties visa Emul priežiūra atiteko seneliui, ir šis ją visur vedžiodavosi drauge. Jam įsidarbinus dirbtuvėse, šios tapo Emul gimtaisiais namais.

Emul vaikystė sutapo su audringais metais. Praūžė Antrasis pasaulinis karas. Šis Emul įsiminė tolimų miestų nuo Stalingrado iki Berlyno pavadinimais, kalbomis apie tabako trūkumą ir atvykusiais Amerikos eskimais.

Emul jau lankė mokyklą, gerai kalbėjo rusiškai ir mokėsi anglų kalbos.

Besibaigiant karui Emul pabaigė septynmetę mokyklą ir gavo liudijimą, gražų lapą, panašų į skolos obligaciją. Mokyklos direktorius įkalbinėjo ją važiuoti į Anadyrio pedagogikos mokyklą, o po jos juk galima stoti ir į Leningrado universiteto šiaurės fakultetą, bet Emul pasiliko gimtojoje gyvenvietėje. Jos apsisprendimą pasilikti daugelis laikė visai suprantamu noru padėti tėvams: iki to laiko, kol Emul pabaigė septynmetę, į kaimo tarybą atėjo naujas žmogus, o mama daugiau nebediegė naujosios buities, mat karo metais tam, kad išliktum, teko prisiminti daug senųjų dalykų. Net mokyklos klases retsykiais apšviesdavo lajinės lempos, kurių Emul motina kitaip nevadino, kaip tiktai „dūminėmis“, „vemiančiomis juodais atgyvenų suodžiais“.

Tėvas pasirodė ne itin vikrus tarp ledų ir velbote. Didžiam jo paties liūdesiui ir nusivylimui tų, kurie kažkada siūlė jo kandidatūrą į kaimo tarybos pirmininkus, jis liko kone paskutinėje vietoje.

Emul pradėjo dirbti valgykloje. Jai patiko tvarkyti erdvią salę naujame name, kurio trys dideli langai buvo atviri visiems ryto spinduliams. Bet įdomiausia ir patraukliausia buvo tai, kad į valgyklą daugiausia ateidavo nauji žmonės, atvykę ir komandiruoti iš rajono centro, iš Anadyrio, iš srities. Kitaip nei nuolatiniai lankytojai, jie girdavo ruonienos muštinius ir vėplių kepenėles. Jie meilikaudavo su padavėjomis, skirdavo joms pasimatymus prie naujojo kolūkio klubo, klausinėjo, kur galima nusipirkti ruonių kailiukų, siuvinėtų šlepečių ir vėplio kaulo pilikenų.

Taip, pilikenai pastaraisiais metais tapo paklausūs. Sotaus, prisimerkusio dievuko atvaizdai puošė mokytojų lentynas, stovėjo ant rašomųjų stalų ir net kyburiuodavo kai kurių mados besivaikančių merginų ausyse.

Dešimtys jų buvo gaminami iš vėplio kaulo atliekų ir parduodami „iš po skverno“, nelegaliai. Nė vienas iš kaulo raižytojų neišvengė „pilikenų karštinės“. Ilgiau už visus priešinosi vilionėms Galmateginas, tačiau paskui spjovė ir ėmėsi daryti dievukus.

Daugelis atvykėlių valgykloje tiesiog prieidavo prie Emul, perduodavo pažįstamų linkėjimus ir prašydavo suveikti vieną kitą dešimtį dievukų pilikenų. Emul perduodavo užsakymą seneliui, o tas vakarais įjungdavo namuose gręžimo mašiną, ir aštri freza džergždama įsigrauždavo į vėplio kaulą.

Kartą Emul jo paklausė, ką reiškia taip išpopuliarėjęs šis mažas dievukas. Senelis pasimuistė: „Tai neišmanymo ir godumo simbolis. Jį kabindavo ant medžioklės ginkluotės, kad sugertų visus nelabus dalykus, tarsi atitraukdamas juos nuo gyvojo šeimininko. Tai tarsi šiukšlių kibiras, kurį žmogus nešiojasi nuolat su savimi, kaip kitąkart ligonis nešiojasi su savimi spjaudyklę. Jeigu žmogus pajusdavo, kad jį nugali tamsios mintys ar netyri norai, jis įsitaisydavo pilikeną, o atsikratęs nedorų aistrų, juo atsikratydavo, tiesiog išmesdavo… Šiandien pilikenus perka visai geri žmonės, man gėda, bet nieko negaliu padaryti. Aiškinau jiems, kas yra šis dievas, bet manęs niekas nesiklausė: sakė, kad pilikenai dabar labai madingi.“

Senelio mirtis buvo liūdnas netikėtumas ne tik giminėms bei artimiesiems, bet ir visiems gyvenvietės žmonėms. Laidojo jį su naujoviškomis apeigomis, karste, sakydami iškilmingas kalbas, o kapinėse pastatė fanerinį obeliską su gražia žvaigždute viršūnėje, todėl kažkam išsprūdo:

– It partizanas, o ne kaulo raižytojas.

Galmateginui esant gyvam, niekas apie tai nesusimąstė. Tačiau po jo mirties pasirodė, kad senyvas kaulo raižytojas išlaikė visą šeimą. Staiga paaiškėjo, kad nėra už ką nusipirkti arbatos ir cukraus, iš indaujos išnyko tokie skanėstai kaip kondensuotas pienas ir saldainiai.

Ročgynas suglumęs skėsčiojo rankomis ir siuntė žmoną skolintis pinigų pas kaimynus.

Kartą Emul patikrino Galmategino darbo dėžę. Visi jo instrumentai – nuo kojinės gręžimo mašinos iki įvairiausių frezų, ylučių, galąstuvų, švitrinio popieriaus rinkinio – buvo tobulai tvarkingi. Kitame skyrelyje buvo apie tris dešimtis nebaigtų pilikenų bei kažkas sunkus ir ilgas, suvyniotas į minkštą elnenos zomšą.

Emul atsargiai išvyniojo ritinį ir krūptelėjo iš nuostabos: priešais ją gulėjo išraižyta vėplio iltis.

Emul atidžiai įsižiūrėjo į piešinius, ir ją apėmė tylus jaudulys. Ji nežinojo, kad prisilietė prie didžio meno, o paslaptingos jos sielos stygos, pasirodo, atliepė menininko mintis.

Ant ilties buvo pavaizduotas tas kyšulys, kuriame vėliau bus pastatytas didžiulis švyturys. Būtent nuo to kyšulio geriausiai atsiveria vaizdas į gyvenvietę, iš ten galima įžiūrėti kiekvieną namą ir pažinti kiekvieną praeivį. Viena ilties pusė vaizdavo senąją gyvenvietę su jarangomis ir keliais europietiškais nameliais. Kitoje pusėje buvo jau šių laikų gyvenvietė su išsirikiavusiais mediniais namais, nusidriekusiais nuo kyšulio papėdės iki seno, dar ketvirtajame dešimtmetyje pastatyto vėjinio variklio.

Šalia namų buvo galima įžiūrėti žmones. Jūros pakrantėj iš velboto krovė vėplių mėsą, o kiek toliau, prigludusi prie kranto, stovėjo barža, ir krovikai rideno į krantą statines. Priešuostyje kilo garlaivio dūmai. Tas garlaivis taip pat nebuvo tiesiog garlaivis. Ant jo borto buvo galima perskaityti mažomis raidelėmis išraižytą užrašą „Anadyris“ ir registracijos uostą – Vladivostokas.

Emul apžiūrinėjo iltį ir juto, kaip akys prisipildo ašarų. Sieloje kaupėsi švelnus kartėlis vien nuo minties, kad ši akimirka, atvaizduota vos bluktelėjusiomis senelio piešinio spalvomis, jau niekada nebegrįš, kaip nebeprisikels iš kapo ir neprašnekės pats senelis Galmateginas.

Apžiūrinėdama iltį, Emul pasijuto sugrąžinta į vaikystę, kai matydavo kiekvieną žolelytę, kiekvieną lapelį ir kiekvieną jūros kranto akmenėlį… Jos žvilgsnis paniro jūrinės ilties gelmėn ir sukėlė praeities ir to, kas išgyventa, mintis ir jausmus, garsus ir pavidalus. Ir kelissyk sustiprėjęs spindulys, staiga sugrįžęs į dabartį, jau kita šviesa nušvietė tai, kas atrodė taip pažįstama ir kasdieniška.

Emul atsargiai suvyniojo iltį ir padėjo į vietą.

Kartą valgykloje prie jos priėjo poliarinės meteorologijos stoties sinoptikas Prochorovas ir droviai ištarė:

– Jūsų velionis senelis žadėjo man padaryti dešimt pilikenų… Galbūt jis jau buvo ir padaręs juos, tik nesuspėjo perduoti… Juolab kad pinigus už juos jau buvo gavęs… Atleiskite man. Pasižiūrėkite, prašau…

Glotniai nuskustas rausvas ir stambus Prochorovo veidas nesidavė jo pastangoms nuduoti, jog jam gaila ir nesmagu, taip ir liko džiugus, sotus ir savimi patenkintas.

– Aš pažiūrėsiu, – nulenkusi galvą, pažadėjo Emul.

Grįžusi namo, ji susirado senelio darbo įrankių dėžutę ir ėmė perrinkinėti pilikenų ruošinius. Nė vienas nebuvo baigtas. Emul paėmė vieną ruošinį, instrumentus ir ėmėsi drožinėti lengvai paklūstančią vėplio iltį. Gana nesunkiai ji išskaptavo apvalų pilvuką, iš po kabančio pilvo styrančias kojytes, nutįsusias krūtis, tačiau ties veidu rėžtuvas užkliuvo… Emul mėgino sukurti tą patį įprasčiausią, standartinį dievuko vaizdą, bet ranka, dar visai neseniai tokia tvirta, staiga prarado drąsą. Pirmasis pilikenas buvo padėtas į šalį. Ir galbūt Emul niekada prie jo nebūtų grįžusi, jei Prochorovas nebūtų priminęs:

– Senelis pasižymėjo sąžiningumu ir tvarkingumu. Kai pasiūliau jam pinigus iš anksto, jis atsisakinėjo, bet aš pats primygtinai siūliau. Žinote, man greit atostogos, noriu parvežti iš čia lauktuvių. Išsiuvinėtas šlepetes jau turiu, ruonio kepurę taip pat, štai tik pilikenai liko, o jie šiandien madingi. Nejaugi jis taip nieko ir nepaliko? Pažiūrėkite dar kartelį.

– Gerai, pažiūrėsiu, – pažadėjo Emul.

Šįkart rankai diktuoti nebereikėjo. Ji pati užtikrintai judino rėžtuvą, ir Emul teliko tik viena pastanga – nepaleisti rausvo ir glotnaus stebėtojo veido, kuris per jėgą stengėsi nuduoti užuojautą ir sutrikimą.

Visi kiti pilikenai buvo panašūs į pirmąjį it du vandens lašai. Į pabaigą Emul jau nebesinaudojo rėžtuvu, bet pasistatė gręžimo mašiną ir aptašydavo dievukus besisukančia freza.

Prochorovas buvo labai patenkintas. Jis ilgai sukiojo rankose pilikenus, caksėdamas iš pasitenkinimo liežuviu.

– Neapsirikau užsakydamas pilikenus jūsų seneliui. Kokie išraiškingi snukučiai! Iškart justi didžio dailininko ranka. Ir jokio čia primityvo nėra! Tai iš esmės pats sąžiningiausias požiūris į pasaulį.

Bet Emul dorai nė nesiklausė stebėtojo, jos sieloje buvo lengva ir šviesu vien nuo minties, kad ji apgynė senelio atminimą ir grąžino jo skolą.

Parėjusi iš darbo, Emul aptiko tėvą prie senelio darbinio krepšio. Ročgynas laikė išraižytą vėplio iltį, ir kažkas nauja, neįprasta atsirado jo veide.

– Bijau, kad už jį daug neduos, – susimąstęs tarstelėjo tėvas. – Nieko ypatingo, išskirtinio. Tiesiog gyvenimas… Taip, nemokėjo mąstyti senelis, nemokėjo žengti koja kojon su laiku. Kai kiti įsisavindavo naujas temas, jis teberaižė ruonių medžiotojus ir žvėris. Kažkas Gogolį padarė iš vėplio ilties, o senelis vis elnią poliravo! O ką nupiešė Kunakajus ant vėplio ilties? Nežinai? Naujų įsipareigojimų prisiėmimą žvėrininkystės fermoje. Štai ką reiškia žengti koja kojon su laiku!.. O tai, – Ročgynas paniekinamai gūžtelėjo pečiais, – geriausiu atveju tinka premijai ką nors išleidžiant į pensiją. Taip, daug neduos…

– Nori parduoti šitą iltį? – paklausė Emul.

– Taip, – atsakė Ročgynas. – Kam ji gulės veltui dėžėj? Žiūrėk, gal bent dvidešimt rublių už ją duos.

– Tėve, neparduok! – ėmė maldauti Emul. – Aš tau geriau pridarysiu pilikenų!

– O kam tau ta iltis? – nusišaipė tėvas. – Ne mažutė gi jau, kad žaistum.

– Labai tavęs prašau, – tyliai paprašė Emul. – Kiekvieną pilikeną parduosi už penkis.

– Pilikenai – gerai, – patenkintas tarė Ročgynas. – Jie dabar madingi. Gerai, dukryt, dar neparduosiu ilties.

Emul padėjo iltį atgal į senelio dėžutę ir ėmėsi darbo. Per kelias dienas ji išskaptavo iš senelio ruošinių penkiolika pilikenų. Ročgynas buvo patenkintas ir gyrė dukterį:

– Tavo pilikenai patys geriausi! Taip kalba žinovai. Jų išraiška protinga.

Vakarais Ročgyno namelyje dūzgė gręžimo mašina ir baltos dulkės sėdo ant palinkusios virš vėplio ilties gabalo Emul plaukų. Ant stalelio vienas po kito rikiavosi dievukai ir blausiai savo nupoliruotais pilvais atspindėjo ryškią elektros šviesą. Po kurio laiko Emul pastebėjo, kad pilikenų gamyba jai teikia malonumą. Jai patiko imti šaltą, negyvą iltį ir savo šiluma suteikti jai gyvybės. Kartais ankstyvą rytą, dar prieš išeinant į valgyklą, Emul paimdavo nebaigtą pilikeną ir jis būdavo dar įšilęs nuo vakar. Kiekviename iš dievukų su didžiule, nuo ausies iki ausies, burna, su ilgomis, nukarusiomis ausimis Emul stengėsi įkūnyti kažkieno pavidalą.

Dažniausiai tai būdavo paties užsakovo portretas, tačiau padarytas taip, kad tik viena Emul tegalėjo pažinti linksmame ir savimi patenkintame dievuke realiai egzistuojančio žmogaus veidą.

Užsakymų vis daugėjo, ir Emul vos suspėdavo ir į valgyklą, ir vakarais drožti jau ganėtinai pabodusius dievukus.

Užtat tėvas buvo labai patenkintas ir, sėdėdamas prie vyno stiklinės ir žvelgdamas į palinkusią susikaupusios dukters galvą, kalbėjo:

– Senelio sugebėjimas perėjo tau! Keistas dalykas: rodos, aš jam artimesnis, o iš kaulo padaryti nieko negaliu –
neduota man ta meistrystė!

Emul tylomis išklausydavo jį, įvykdydavo savo vakaro normą ir guldavo miegoti. Elektros šviesą gyvenvietėje išjungdavo lygiai penkiolika pirmos, o prieš lemputei sumirksint ir taip įspėjant, jog jau greitai užges, mergina spėdavo jau kažin kelintą kartą atidžiai apžiūrėti vėplio ilties paveikslus.

Sulaikiusi kvapą ji įsistebeilydavo į švelniai žydrus atspalvius baltoje, kiek gelstelėjusioje, poliruotoje iltyje, ir priešais ją atsiverdavo ryškus, aiškus ligi paskutinės žolytės, ligi atskiros smiltelės jūros pakrantėj, didelis, nuostabus pasaulis. Kas per stebuklas buvo šiose vėplių iltyse? Kokia nežinoma jėga slypėjo subtiliuose, dažo pripildytuose rėžiuose, štrichuose?

Ėmus mirksėt lemputei, Emul spėriai slėpė po pagalve iltį. Juto ją visą naktį ir atsibusdama jautė tolimą senelio rankų šilumą, pasilikusią vėplio ilties gelmėje.

Ji pradėdavo galvot apie save, apie tai, kad štai ji gyvena tiesiog taip, be minčių apie tai, kas bus ateinančiais metais. Visos jos draugės turėjo mylimuosius ar bent jau tuos, dėl kurių dūsavo, kiekviena svajojo ateity pakeisti savo gyvenimą, išeiti kur nors kitur iš valgyklos, o štai Emul niekad apie tai nesusimąstydavo, ir vaikino nebuvo, dėl kurio ji dūsautų. Su visais savo gerbėjais ji elgėsi vienodai, o vaikinai vis spėliojo, kam gi ji teikia pirmenybę, ir lūkuriuodavo arba susirasdavo tokias, kurios būdavo labiau apsisprendusios ir sugebėdavo į svarbiausią gyvenimo klausimą atsakyti tiesiai šviesiai.

– Tu kažkokia keista! – sakydavo Emul draugės, bet ji paslaptingai šypsojosi, nieko į tai neatsakydama.

Taip buvo tol, kol valgykloje pasirodė archeologai su savo jaunu barzdotu viršininku Genadijumi Baryševu priešakyje.

Auštant audringai rudens dienai ji išėjo ant jūros kranto. Kartais akyla akis gebėdavo surasti šalto nupoliruoto gargždo margumyne spalvotą vėplio kaulo šukę. Iškritusios iltys, ilgą laiką išbuvusios vandenyje, įgaudavo kitą spalvą per visą kaulą. Jos buvo itin brangios, ir pilikenai iš tokios nuolaužos buvo įkainojami dvigubai brangiau nei iš paprasto balto kaulo.

Ilgo ryto tamsoj švytėjo bangų viršūnės, ir sūrūs vandens purslai gaivino veidą. Gargždingame krante gulėjo bangos nublokštos jūrų žvaigždės, jūros kopūstų gniužulai, tuščios kriauklės, plikanugariai vėžiukai, raudonos krevetės. Kartais pasitaikydavo sulankstytų konservų dėžučių su keistomis etiketėmis, ir Emul bandė jas perskaityti, prisimindama primirštas mokyklines anglų kalbos pamokas. Ji gailėjosi, kad mažai mokėsi, ta graužatis retkarčiais užplūsdavo, kai knygoje rasdavo neaiškų žodį arba koks nors komandiruotas svečias staiga pradėdavo itin mokslišką ir mįslingą pašnekesį. O kokius žodžius tardavo Genadijus Baryševas: paleolitas, neolitas, uelenų-okvikų kultūra…

Mokslų akademijos ekspedicija ketino įminti Amerikos žemyno apgyvendinimo mįslę. Jie atvyko ankstyvą pavasarį, pabuvo kelias dienas gyvenvietėje, išsinuomojo du velbotus, kelis darbininkus ir patraukė į senovinę gyvenvietę kyšulyje, kuriame jau seniai niekas negyveno. Ten pragyveno visą vasarą palapinėse, išrausė kastuvais visas kalvas ir prisikrovė radinių – keturias dideles dėžes ir apie dešimtį mažų. Visi komandiruotieji labiau mėgo naudotis oro transportu, tačiau archeologai nebūtų sutilpę nei į lėktuvą, nei juo labiau į malūnsparnį, tad nieko kito neliko, kaip tik laukti garlaivio, turinčio atgabenti naujas prekes. Archeologai visa minia atėjo daugiau nei prieš valandą iki valgyklos atidarymo ir triukšmingai trypė aukštame prieangyje, kartkartėmis pabelsdami į užvertas duris…

Emul atėjo iki uolingo skardžio. Toliau buvo pavojinga: galinga banga galėjo žmogų priploti prie stačios akmeninės sienos ir visam laikui atgrasyti nuo ropštimosi į gargždingą seklumą, kuri kuo toliau, tuo labiau siaurėjo, kol jos visai nelikdavo.

Emul pasuko atgalios. Vienoje rankoje ji nešėsi glėbį saldokų jūros kopūstų – myrgot ir lėtai kramsnojo ilgą lapą. Saulė siaura raudona juostele jau prasimušė iš po juodų, žemai pakibusių debesų. Tamsa po truputį sklaidėsi, ir aukštų bangų viršūnėlės daugiau nebešvytėjo. Sutratėjo elektrinės variklis, sužibo medinių namų langai, o tolumoje, kur baigėsi gyvenvietė ir prasidėjo tuščia gargždinga pakrantė, bokštelyje, kuriame plazdėjo vėją rodanti dryžuota rankovė, plykstelėjo raudonas žibintas, iš tolo panašus į gęstančią žvaigždelę.

Emul paspartino žingsnį. Kiek dešiniau iš užnugario jai gelbėjo stiprus vėjas, tolygiai ir atkakliai stumdamas į priekį. Ji pagalvojo, kad Baryševui ir jo kolegoms teks kurį laiką užtrukti gyvenvietėje – tokiu oru garlaivis neatvyks, praplauks pro šalį ar iškraus prekes kur nors pusiasalio pietiniame punkte, kur vėjas pučia nuo kranto.

Kai ji priėjo valgyklą, prie durų jau artėjo ir jos draugės padavėjos, o šalia prieangio grūdosi šunys, lūkuriuodami didelės statinės su maisto atliekomis.

– Ar radai vertingąją iltį? – paklausė vedėja.

Emul papurtė galvą ir atsargiai čia pat prieangyje nusivilko sūriais lašais nusėtą boloninį apsiaustą. Šie apsiaustai pasirodė palyginti neseniai ir tapo labai paklausūs tarp pakrantės gyventojų, kur ištisą vasarą – vėjas ir drėgmė. Emul nupurtė sūrią drėgmę ir įėjo valgyklon, jau įšilusion nuo anksti užkurtos viryklės. Iš virtuvės sklido gardūs kvapai, ir Emul pajuto, kad nuo išankstinio gardžiavimosi maistu jai kažkur palei ausis sutraukė žandikaulius.

Iki valgyklos atidarymo laiko liko nedaug. Emul su drauge nuvalė spalvotu plastiku apdengtus stalus, pastatė stiklinėles su dailiai sukarpytomis servetėlėmis, patikrino, ar pilnos pipirinės ir druskinės, ant visų stalų padėjo duonos ir tik tada prie kraštinio stalelio šalia lango atsisėdo pusryčiauti. Ji valgė karštą elnieną ir žiūrėjo į sutemose šviečiančią gyvenvietės gatvę. Horizonte, kaip tik toje vietoje, kur turėjo kilti saulė, baltavo švaraus dangaus juostelė. Ji nebebuvo nei raudona, nei purpurinė – jau buvo dienos spalvos. Emul liovėsi valgiusi ir lukterėjo, kol prasimuš pirmasis saulės spindulys. Šviesulio kraštas augo akyse, ir Emul jau kelintą kartą pati sau nusistebėjo, kaip veržliai pradeda judėti saulė: ji atitrūksta nuo horizonto linijos ir toldama nuo jos vis labiau lėtina savo skrydį. Dar Emul nebaigė gerti arbatos, o saulė jau visiškai išniro iš vandens ir viršutiniu kraštu palietė apatinį debesio kraštą, žadėdama apniukusią vėjuotą dieną.

Archeologai pasirodė likus penkiolikai minučių iki valgyklos atidarymo. Vedėja, pažvelgusi pro langą, leido:

– Tiek jau to, įleiskite tuos kasėjus.

Archeologai susėdo drauge, sustūmę du stalus. Jie draugiškai ir garsiai pasisveikino su merginomis, ir Baryševas tuojau pat užsisakė:

– Visko, kas yra, – po vieną porciją!

Tai reiškė, kad kiekvienam reikia atnešti po porciją ruonių kepenėlių, elnienos ragu, po stiklinę kavos su kondensuotu pienu ir po pilną lėkštę sklindžių. Jaunųjų mokslininkų apetitas buvo pavydėtinas. Ir nors jie nė minutėlės užstalėje nesiliaudavo kalbėję, merginos vos spėjo jiems nešti maistą.

Valgykloje buvo draudžiama rūkyti, todėl išgėrę kavą mokslininkai neužtrukdavo ir stengdavosi greičiau išlįsti iš užstalės, kad išeitų į prieangį, kur stoviniuodavo dar gerą pusvalandį, su pasimėgavimu surūkydami pirmąją rytinę cigaretę.

Tačiau šiandien Baryševas atsiliko. Jis kažkaip nedrąsiai, kiek skersai priėjo prie Emul ir pasakė:

– Aš seniai norėjau su jumis susipažinti…

Tai išgirdusi Emul vos neišmetė stiklinės su karšta arbata, kurią nešė buhalteriui.

Ji stovėjo nežinodama, kaip į šiuos žodžius atsakyti, kol Baryševas pratęsė:

– Aš tai žinau, kuo jūs vardu.

Valgykloje nuolatiniai lankytojai šaukė merginą nevietiniu vardu, kuriuo ją dar mokykloje praminė mokytoja, –
Ema.

– O mano vardas, – tęsė Baryševas, – Genadijus. Genadijus Baryševas, – pasakė vaikinas ir ištiesė suglumusiai merginai ranką.

Emul iš netikėtumo ir sutrikimo ištiesė jam ranką, kurioje laikė stiklinę, tada pasitaisė ir ištiesė kairę.

– Jūs nuneškite arbatą, – švelniai ištarė Genadijus Baryševas, – o tuomet aš jums kai ką pasakysiu.

Emul kone bėgte nunešė stiklinę prie stalelio, kur sėdėjo buhalteris, ir sugrįžo.

– Aš sužinojau, kad jūs gera meistrė, – pasakė Genadijus tokiu balsu, kad Emul susidrovėjusi nusisuko į šalį.

– Taip, tai tiesa! – aistringai tęsė archeologas. – Man pavyko pamatyti jūsų pilikenus. Tai tikri maži šedevrai. Jie kažkuo primena senąsias kaulines kaukes, kurių retkarčiais pasitaiko neolito kapavietėse… Tai štai, aš labai noriu jūsų paprašyti: padarykite man dešimt pilikenų! Gerai? Tebūna tai prisiminimas apie Čiukčiją ir apie jus, – Genadijus Baryševas pagarbiai nusilenkė.

– Žinoma, norėčiau išsivežti kur kas būdingesnį kaulo raižybos meno kūrinį, bet nebėra laiko. Tai štai, prašau jūsų, Ema, padarykite tokį, kad aš vėl norėčiau čia atvažiuoti… Sutarėme?

Genadijus Baryševas nusišypsojo ir meiliai pažvelgė Emul į akis.

– Visa tai, suprantama, už atitinkamą atlygį, – pridūrė jis tylesniu balsu.

Ji negalėjo sulaukti, kol užsidarys valgykla, kad galėtų bėgti į namus ir imtis darbo… Ji turi tamsios ilties nuolaužą, surastą praeitais metais. Ji jau žino, ką iš jo išrėš. Ji išpjaus tokį dalyką, dėl kurio Genadijus Baryševas užsinorės grįžti į Čiukčiją.

Emul paėmė jūros bangų nupoliruotą ilties nuolaužą į rankas ir įsižiūrėjo į ją. Kaulas buvo beveik juodas, su vos pastebimu rudu atspalviu. Gelmėje galėjai įžvelgti švelniai susiliejančius atspalvius. Nuolauža buvo didelė, kone pusė didžiulės vėplio ilties. Kaulas standus, tvirtas. Emul ilgai sukiojo ją rankose, kol ši pasidarė tokia pat karšta kaip ir jos delnai.

Ką čia tokio pavaizdavus, kad žmogų jaudintų, kad primintų jam apie slapčiausius ir artimiausius širdžiai dalykus? Emul permąstė savo neilgo gyvenimo įspūdžius, ir staiga jos atmintis nušvito it netikėtas saulės spindulio pragiedrulis.

Sunku įvardinti metus, kada tai buvo. Kartą senelis Galmateginas pasiėmė ją į savo lengvą mažą baidarę. Jie plaukė didelės atskirai stūksančios Janravykvyno uolos kryptimi. Skaidriame vandeny kabarojo medūzos, paukščiai smalsiais žvilgsniais lydėjo mažą odinę baidarę, bet Emul negalėjo atitraukti akių nuo permatomo netvirto laiviūkščio dugno, o nuo suvokimo, kad po šia netvirta oda yra didžiulė gelmė, apmirdavo širdis ir kaži koks saldus sirupas plakė keliukuose vietoj karšto kraujo.

Įžambūs žemos saulės spinduliai tiesėsi viršum jūros, ir paukščiai baidėsi savo didžiulių šešėlių. Galmateginas irklavo tylomis ir susikaupęs. Vanduo skambiai lašėjo nuo irklo platgalių, o laivelio nosis gurgendama skrodė jūros paviršių.

Emul sunkiai atitraukė žvilgsnį nuo tyvuliuojančio vandens po plonu odiniu dugnu ir pažvelgė priekin, kur saulės spinduliuose maudėsi Janravykvyno skardis su žalių samanų lopiniais ir baltais paukščių išmatų patakais. Emul krūptelėjo iš netikėtumo: viename iš viršutinių iškyšulių, atsirėmęs trumpomis letenėlėmis, stovėjo nuostabaus grožio gyvūnas. Jo glotnus, it laku nulietas kūnas blizgėjo saulėje. Bet užvis gražiausia buvo kūno linkio linija – tai buvo toks stebuklas, kad Emul nesusilaikė ir sušuko:

– Kaip gražu!

Senelis liovėsi irklavęs ir atsigręžė.

– Tai atlikėlis – šiaurinis jūrų liūtas! – pasakė jis. – Retas svečias.

Atlikėlis pajudino galvą ir staiga pakilo! Tai buvo nepaprastas skrydis. Stangrus ir pailgas atlikėlio kūnas šmėkštelėjo tokiu linijų tobulumu, jog Emulj suvaitojo iš susižavėjimo.

– Labai gražiai nulėkė, – užbaigė senelis Galmateginas, žvelgdamas, kaip šiaurinis jūrų liūtas smigo vandenin ir dingo gelmėje.

Paskui Emul daug kartų su jauduliu prisimindavo atlikėlio skrydį ir dabar, kai rankoje laikė delno įšildytą vėplio iltį, ji staiga pajuto: jeigu pavyks pavaizduoti atlikėlio kūno liniją, grynumą ir išraišką – tai ir bus tas dalykas, kuris visada Genadijui Baryševui primins nuostabiąją Čiukčijos žemę.

Emul įsitaisė po elektros lempute ir ėmėsi raižyti. Ji aplink save nieko nematė – nei motinos, nei tėvo, automatiškai išgėrė vakarinę arbatą ir vėl sugrįžo prie vėplio kaulo skeveldros: priešais ją tebestovėjo atlikėlis ir tyra šiaurinio jūrų liūto kūno linija.

Netikėtai užgeso lemputė: išjungė šviesą. Emul atsiduso ir gailėdamasi, kad neturi atsarginių žvakių, atsigulė miegoti. Užmerkdama akis ji įsivaizdavo, kaip Genadijui Baryševui paduos ant Janravykvyno uolos stovintį šiaurinį jūrų liūtą, o vaikinas aiktelės iš nuostabos ir laimės. O gal jis iš tiesų sugrįš į Čiukčiją, ir galbūt, galbūt… kada nors jie bus kartu. Nuo šios minties Emul susigėdo ir pati savęs susidrovėjusi užsidengė antklodės kraštu paraudusį veidą, tarsi kas būtų galėjęs ją pamatyti šioje aklinoje tamsoje.

Kitą dieną ji noriai ėjo į valgyklą. Emul negalvojo, kad jai bus malonu dar kartą pamatyti Genadijų Baryševą, jo šypseną, išgirsti jo balsą: jai tiesiog buvo gera.

– Darbas vyksta? – linksmai mirktelėjo jis Emul.

Mergina linktelėjo.

Tą pačią dieną keli žmonės iš Baryševo ekspedicijos kreipėsi į Emul prašydami padaryti jiems pilikenus, tačiau mergina atsakė, kad ji jau turi užsakymą.

Pirmą kartą Emul meldė oro, kad ilgiau laikytųsi vėjas ir bangos daužytųsi į krantą: ji bijojo, kad nesuspės padaryti savo atlikėlio ir įteikti Genadijui Baryševui atminimo apie Čiukčiją.

Kai pavargdavo akys ir rankos nebenulaikydavo instrumento, Emul pasiimdavo senelio iltį ir apžiūrinėdavo piešinius. Ji vėl ir vėl užsigalvodavo apie šių neįmantrių linijų stebuklą, ir ją apimdavo jaudulys, krūtinę užplūsdavo karštis ir ji imdavo galvoti apie Genadijų, jo akis. Žvilgsnį aptraukdavo migla, tekdavo ilgokai laukti, kad sugrįžtų regėjimo ryškumas ir ji galėtų dirbti.

Pamažu ryškėjo atlikėlio bruožai. Skardis jau buvo seniai padarytas, o atidžiai įsižiūrėjus jo akmeniniuose šonuose buvo galima pamatyti pašiurpusias samanas.

Iš užnugario tylomis prieidavo tėvas ir ilgai stovėdavo, stebėdamas dukters darbą. Emul nemėgo būti stebima, tačiau tėvui negalėjo pasakyti, kad šis atsitrauktų, todėl tomis minutėmis ji braukydavo per kaulą zomšiniu skudurėliu. O tėvas dūsavo ir tyliai, tarsi pats sau, stebėjosi:

– Kodėl atlikėlis, o ne pilikenas? Pilikenas būtų brangesnis.

Ročgynas nueidavo, o Emul reikėdavo laiko, kad sugrįžtų buvusi nuotaika, susijaudinimas, kai ranka su rėžtuvu nekantriai nukerta nuo kaulo visa, kas atliekama ir nereikalinga, kas trukdo išryškėti grakščiam atlikėliui, kuris taip ilgai laukė, kada galės išlįsti iš savo kaulinės nelaisvės. Atlikėlis turi stovėti taip, kad per porą sekundžių atsidurtų ore. Ir, kas įdomiausia, Emul jo tokio nedarė – jis toks buvo, tereikėjo pašalinti viską, kas jam trukdė pasiruošti šuoliui.

Kartais, kad sugrąžintų akylumą akims ir sugebėjimą atskirti menkiausias detales, Emul išsiimdavo brangiąją senelio iltį ir ilgai ją apžiūrinėdavo, drauge su regėjimo aštrumu pajusdama nekantrumo jaudulį.

O laiko liko vis mažiau ir mažiau. Garlaivis visu tempu plaukė prie Čiukčijos krantų, o poliarinės stoties sinoptikas Prochorovas pranešinėjo apie laukiamą oro pagerėjimą, vaikščiodamas tokia veido išraiška, tarsi pats būtų raminęs vėją ir nušlavęs debesis nuo dangaus skliauto. Artėjo tos kelios dienos, kai gamta tarsi kaupia jėgas prieš paskutinę vėtrą skurdžios šiaurės vasaros pabaigai, leidžia atsikvėpti.

Tos dienos, kada turėjo atplaukti garlaivis, išvakarėse Emul dirbo per naktį. Pagaliau ji atsargiai nuvalė pabaigtą skulptūrą elnenos zomšos skudurėliu ir padėjo ant stalo krašto.

Tyliai traškėjo žvakės. Už lango, sumišusi su tiršta šalta rudenės nakties tamsa, stojo tyla. Tik stipriai įtempus klausą buvo galima išgirsti bangų teliūskavimą ir nusiplūkusio, pavargusio vandenyno mieguistą kvėpavimą.

Atlikėlis stovėjo pasiruošęs šokti į gimtąją jūros gelmę, o Emul širdyje vietoj džiaugsmo kaupėsi tuštuma ir kartėlis. Rodės, kad tai iš savo širdies ji išėmė atlikėlį ir padėjo jį ant stalo krašto, o visos dienos, kai jį skaptavo iš vėplio kaulo, buvo tos dienos, kai ji kankinamai plėšė iš savo sielos įkūnytą grožio atvaizdą.

Tačiau kai Emul įsivaizdavo užsižiebiančias iš laimės Genadijaus akis, lengvėjo, ir ji jau kritišku žvilgsniu peržvelgė atlikėlį ant Janravykvyno uolos.

Iš pirmo žvilgsnio patamsėjusiame vėplio kaule nebuvo nieko ypatingo. Taip, galima buvo išvysti uolą, šuoliui pasiruošusį atlikėlį. Bet reikėjo įsižiūrėti, pamatyti tą vienintelę liniją, kurią Emul sugebėjo perteikti, išpjaudama jūros gyvūną. Šioje linijoje tilpo viskas – ir daina, ir nedrąsi užuomina, ir neišsakytas švelnumas. Tereikėjo įsižiūrėti.

Emul su apgailestavimo atodūsiu suvyniojo atlikėlį į elnenos zomšą ir padėjo į tam paruoštą medinę dėželę.

Ant pečių užsimetusi apsiaustą, Emul atsargiai išsliuogė iš namų į šaltą brėkštančios dienos pilkumą. Nosį užgavo užšąlančios jūros kvapas. Švyturio spindulys klaidžiojo po ramią jūros plynumą, tikėdamasis sutikti laivą. Emul ėjo išilgai pritilusios, sustingusios jūros ir pati jautėsi it tas spindulys, vienudu su didžiule tamsia erdve.

Nuo jūros kranto ji pakilo į gyvenvietę ir ėjo tylia gatve. Grynam ore nakvoję šunys pakėlė galvas ir nustebusiais žvilgsniais lydėjo vienišą merginą. Emul priėjo prie namelio, kuriame buvo įsikūrę archeologinės ekspedicijos dalyviai, pastovėjo po tamsiais langais ir lėtai patraukė jūrine gatvės puse.

Ji ėjo lėtai, labai lėtai ir visgi pakankamai greitai pasiekė savo namus. Jai nesinorėjo eiti į patalpą, tad vėl pasuko jūros link.

Artima saulė prasklaidė tamsumas viršum jūros, ir Emul netikėtai išvydo garlaivį, plaukiantį kranto link. Laivas plaukė tyloje, tarsi ant nematomų sparnų. Jis žybsėjo ugnelėmis, mirguliavo. Emul leidosi tekina atgal prie namelio, kur gyveno archeologai, ir garsiai pabarbeno į langą:

– Garlaivis atvyko! Garlaivis atvyko!

Tą akimirksnį suburzgė elektrinės variklis, ir gyvenvietė sužibo dešimtimis elektros ugnių. Emul su pasididžiavimu pagalvojo, kad nuo jūros gyvenvietė turbūt atrodo taip pat gražiai ir puikiai kaip į krantą plaukiantis laivas. Pasigirdo žemas, vientisas ir sodrus garlaivio švilpuko garsas, ir subildėjo inkaro grandinė.

Emul išskubėjo namo: reikia suspėti persirengti – šiandien laukia karšta diena, valgykloje bus daug lankytojų. Garlaivio atvykimo dienomis visi gyvenvietės žmonės, nuo pačių didžiausių viršininkų iki paauglių, pavirsdavo krovikais. Padėdavo jiems ir moterys, todėl nebuvo kam namuose gaminti ir visi skubėdavo į valgyklą.

Kai Emul artėjo prie valgyklos prieangio, ten jau būriavosi žmonės, ir tarp jų, žinoma, Genadijus Baryševas su savo kolegomis. Jis draugiškai, kaip geras pažįstamas, linktelėjo Emul ir šūktelėjo:

– Kaip mano reikalai?

– Viskas gerai, – atsakė Emul. – Viską padariau, vakare atnešiu.

– Šaunuole, Ema! – pagyrė ją Baryševas.

Diena prabėgo sumaištyje ir nuolat lakstant. Teko priimti dar kelis žmones į virtuvę ir patiekalams nešioti, ir vis vien žmonės niurzgėjo bei šūkalojo ant nusivariusių nuo kojų padavėjų.

Pagaliau atėjo vakarienės metas.

Krovikai atėjo išsitepę anglių dulkėmis, palikdami ant grindų juodus pėdsakus. Bet nieko nepadarysi – persirengti nėra kada. Sinoptikas Prochorovas atnešė žinią, jog kranto linkui artėja dargana. Garlaivį reikėjo iškrauti iki audros atėjimo.

Pavakarieniauti atėjo ir archeologai. Prie Emul priėjęs Genadijus Baryševas priminė, kad po darbo lauks jos savo namelyje.

– Mes šiandien jau laipinamės į garlaivį, – pasakė Genadijus.

– Aš būtinai ateisiu, – žadėjo Emul.

Po darbo ji nuskubėjo namo. Namelyje nieko nebuvo: tėvas ir motina iškrovinėjo laivą. Emul kruopščiai susišukavo priešais didelį veidrodį ir net brūkštelėjo lūpas lūpdažiu. Apsivilko naują vilnonį megztinį, nupirktą už pilikenus, apsiavė naujus raudonus japoniškus aulinukus.

Emul ėjo gatve, o praeiviai su nuostaba atsigręždavo į ją: niekas šią dieną nesipuošė. Mergina atėjo iki namelio ir nesiryždama įeiti stabtelėjo prie durų. Namelyje girdėjosi susijaudinę balsai, buvo stumdomos kažkokios sunkios dėžės, skambėjo buteliai. Emul teko kelis kartus pabelsti, kol ji išgirdo balsą, leidžiantį įeiti.

– Ema! – džiaugsmingai sušuko Genadijus Baryševas. – Štai pagaliau aš sulaukiau!

Kambaryje buvo pakuojami lagaminai. Ant lovelių gulėjo daiktai – skalbiniai, fotoaparatai, avalynė, karoliukais siuvinėtos šlepetės ir didžiuliai kiekiai pilikenų. Kiekvienas gabenosi ne mažiau kaip dešimt kaulinių dievukų.

Emul pastebėjo, jog kone visi dievukai padaryti paskubom, bet kaip, net nenupoliruoti, kaip pridera.

– Atnešei? – nekantriai paklausė Genadijus.

– Atnešiau, – tyliai atsakė Emul ir ėmė vynioti drobės gabalą, į kurį buvo susukta medinė dėželė.

Baryševo bendradarbiai metė savo reikalus ir susispietė aplinkui. Žinoma, Emul būtų norėjusi atlikėlį įteikti vienam Genadijui, be pašalinių stebėtojų, bet nieko jau čia nepadarysi.

– Oho! – nesusivaldęs šūktelėjo vienas iš archeologų. – Visa dėžė!

Emul nuėmė dangtelį ir prislinko dėžę arčiau Genadijaus. Šis nesusivokdamas įkišo ranką ir ištraukė atlikėlį.

Emul stebėjo Genadijų. Pradžioj jo veide užgimė smalsumo ir kažkokio nesusipratimo išraiška. Tačiau tai, ką paskui išvydo Emul, ją suneramino ir nuliūdino: Baryševo veide atsirado gilaus nusivylimo išraiška. Jis sukiojo rankose atlikėlį. Na nejaugi tai taip sunku pamatyti? Tą vienintelę liniją, kuri viską pasako? Gal kambaryje pernelyg šviesu?

Genadijus Baryševas buvo dar labai jaunas, ir jo veido raumenys dar nesudiržę, todėl, kad ir kaip jis stengėsi šypsena paslėpti nusivylimą, Emul viską suprato ir viską pamatė.

– Taip, žinoma, visa tai puiku, – dirbtinai žvaliu balsu tęsė Baryševas, – bet juk šiandien madingi pilikenai! Kaipgi be jų pasirodysiu Leningrade?

Emul staigiai pasisuko ir puolė iš kambario lauk. Ji girdėjo, jog vaikinas šaukė ir net, kaip jai pasirodė, bandė ją vytis, tačiau Emul neatsigręžė. Ji skuodė lauk nuo to namelio, to didelio garlaivio, pro namus, į tundrą, ten, už švyturio, kur kalnas kyla vis aukščiau ir aukščiau, kol susilygina su debesimis.

Užkopusi Emul atsisėdo ant akmens veidu į jūrą. Taip ji išsėdėjo iki vėlyvo vakaro. Nuoskaudos ir kartėlio ašaros dengė akis, o ten, apačioje, dundėjo garlaivio gervės.

Saulė nusileido, atvėso.

Emul nusišluostė ašaras ir pakilo. Garlaivis ištraukė inkarą ir paleido pratisą atsisveikinimo švilpuką.

Ji žvelgė aplinkui nuskaidrėjusiomis, nuskalautomis akimis ir jautė, kaip jai sugrįžta tai, ką ji manėsi visam laikui praradusi: ji vėl regėjo kiekvieną žolelytę ir kiekvieną akmenėlį. Horizontas buvo griežtai užbrėžtas, ir jūros mėlis buvo tirštai juodas, o debesys danguje aptakūs, ir mintis liko nesudrumsta, tik su lengvu grauduliu, su ta neišsipildžiusio švelnumo linija, kurią išsigabeno didžiulis garlaivis.

 

litmir.me

Vertė Jurgita Jasponytė