Protingavimai (27)
●
Kokiu būdu dvasia yra sujungta su kūnu, žmonėms negalima suprasti, nors tai kaip tik yra žmogus. Aurelijus Augustinas taip sakė. Žmogus negali duoti daugiau, negu turi. Kuo daugiau jis duoda kūnui, tuo mažiau lieka dvasiai.
●
Jeigu Ludwigas Feuerbachas sako, kad ne Dievas sukūrė žmogų, o žmogus sukūrė Dievą, gal tai nėra nei klaida, nei tiesa. Jie galbūt sukūrė vienas kitą. Kiekvienas lipdo sau Dievą. O Dievas lipdo kiekvieną.
●
Aš lipu į kalną, kad arčiau žvaigždžių būčiau, ir prakaitas iš manęs nebėga, nes jau visas išbėgo. Ar tai reiškia, kad aš dirbu?
– Ne. Dirba tas, kuris daro reikalingus daiktus.
●
Šviesa, sakoma, yra gražiausia, ką Dievas sukūrė. Žmogus nemato šviesos. Jis mato tik šviesos šaltinį ir apšviestą daiktą. Nemato žmogus to, kas gražiausia.
●
Aš nesakau „mano pilvui skauda“. Sakau „man skauda“.
– Tau ir turi skaudėti, nes tu per daug maisto prikišai į pilvą.
●
Žmogus gyvena viduje. Ten jis ir būna nelaimingas. Išeina žmogus į darbą pailsėti nuo gyvenimo.
●
Paskaičiau „Kultūros baruose“ apie Žemės agoniją ir pagalvojau, kad dėl visko kaltas yra noras turėti daugiau, negu pakanka. Gal ir ne. Jeigu žmogus laimingas, kai turi daugiau, negu pakanka, tai kaip galima jį dėl to kaltinti.
●
Žmonės moka didelius pinigus už tai, kad galėtų nušauti liūtą, pririštą už virvės.
●
Kai beždžionė nustojo žinoti, ji pasidarė Homo sapiens. Juk tam, kuris žino, proto nereikia.
●
Žmonės nuo gyvulių skiriasi savo norais.
Žmonių kūnai turi tuos pačius norus kaip ir gyvuliai.
●
Platonas buvo filosofas, todėl jis sakė, kad filosofai yra aukščiausios rūšies žmonės.
●
Ar gali būti daikto idėja arba daikto esmė be daikto? Pirma atsirado daiktas, o paskui jo esmė, sako materialistai. Iš pradžių daiktas buvo be esmės, o paskui atsirado jo esmė? Nesuprantu. Aš linkęs pritarti idealistams. Pirma atsiranda daikto idėja žmogaus galvoj, o paskui žmogus padaro daiktą. O akmens idėja? Juk akmenys atsirado anksčiau už galvas. Akmens idėja labai norėjo būti įgyvendinta ir įgyvendino save? Kažin.
Turbūt daikto idėja ir daiktas atsirado tą pačią akimirką. In no time. Nesuprantu aš to.
Teisingai sakoma: gyvena žmogus šimtą metų ir miršta nieko nesupratęs.
●
Turbūt niekada nebuvo taip, kad nieko nebuvo. Buvimas, neturintis formos, turbūt visada buvo. Gal čia kūrėjo ir nereikia.
●
Juodoji skylė niekaip nepatiriama, nes nieko neskleidžia. Ji tik ėda tai, kas patiriama. Nebūtis ėda būtį. Iš nebūties būtis atsiranda, sakė Laozi.
●
Valstybės tikslas yra visų jos piliečių laimė. Ir kaipgi valstybė padarys laimingą pilietį, kuriam nesiseka meilėje?
●
Turbūt žmogus mylimas už tai, kad jis yra toks.
– Aš tave labai myliu, bet aš noriu, kad tu būtum kitas.
– Gerai. Pasidarysiu kitas. Dėl meilės.
●
Aurelijus Augustinas sako: neik laukan, atsigręžk į save patį. Žmogaus viduje gyvena tiesa.
Nebetelpa tiesos mano viduje. Išrėkti jas noriu. Nespėsiu turbūt.
●
Nėščia višta.
●
Ar vištai būna nuobodu?
●
Ar višta svajoja?
●
Višta nesupranta, kam ji kiaušinius deda. Ji nežino, kad iš jų viščiukai išsiris. Kvaila višta. Nežino, kad gyvybę ji daro. Aš irgi kvailas. Paišau paveikslėlius, lyg kiaušinius dėčiau nežinodamas kam. O gal iš jų irgi kada nors gyvybė išsiris? Gal žmonės šiltomis akimis į juos žiūrėdami išperins iš jų gyvybę?
●
Man arba gera, arba bloga. Paišau paveikslą ir man gera, žiūriu į nupaišytą paveikslą ir man bloga. Žiūriu sau į vidų ir man gera – koks grožis! – žiūriu į veidrodį ir man bloga.
●
Dailininkas nupaišė paveikslą, kuriame gėris nugali blogį. Tai rodo aukštas dailininko moralines savybes, bet nerodo paveikslo meninės vertės.
●
Dailės mokyklos mokinė citavo savo mokytoją:
– Paveikslai, kuriuose nupaišytos gėlės, yra kičas. Van Gogho saulėgrąžos yra kičas. Paišykite paveikslus, kuriuose tamsa ir gelmė.
Poezija gimė:
Atsikelsiu ankstų rytą,
Tamsą – gelmę nupaišysiu.
●
Žmogus yra jo būsenos. Iš būsenų, kurios yra tarp kančios ir laimės, jis padarytas. Kai man liūdna, dainuoju liūdną dainelę, kai linksma – linksmą. Tokie mano paveikslėliai. Juose mano būsenos.
●
Vertingas paveikslas yra tas, kuriame nupaišyta jūrą. Paveikslas, kuriame nupaišytas ežeras, yra ne toks vertingas, o kuriame nupaišyta kūdra, visai nevertingas.
Kai vertinamas meno kūrinys, reikia kalbėti ne apie tai, ką mato akys ir girdi ausys, bet apie būsenas, kurias patiria matantis ir girdintis.
●
Kuria kūrėjas meno kūrinį ir aukščiausios kokybės būsenas patiria.
Gal meno kūrinio suvokimas yra patyrimas būsenų, kurias patyrė kūrėjas kūrinį kurdamas.
●
– Aš kančių nekenčiu, kai paveikslą paišau.
– Tam ir paišai, kad kančių nekentėtum.
●
Sakau menininkui:
– Aš vieversėlis. Nubundu anksti ryte ir kenčiu. Žmonės dar miega ir netrukdo man kentėti kančių, kurios įkrauna mane kūrybai. Atsikeliu, sočiai pavalgau ir mano kančios virsta laime – gražiais paveikslėliais.
●
Kenčiu ir kenčiu. Perskaitau, kad romantiškais Renesanso laikais karalienės prausdavosi dukart gyvenime, ir nebekenčiu. Bet tuoj pat mane pradeda kankinti kita mintis – ar Romeo ir Džuljeta kada nors prausdavosi?
●
– Nebekuriu gražių paveikslėlių. Nekenčiu, į žvaigždes nekylu.
– Duosiu tau į snukį, kad kentėtum ir gražius paveikslėlius paišytum.
– Mano snukis tada kentės, o kentėti turiu aš. Kančia turi būti iš vidaus. Neapykanta sau turi būti – gražių paveikslėlių motina.
●
Nežinau, materialistai ar idealistai yra teisūs. Gal idealizmas tinka tik kūrybai, nes pirma žmogus sugalvoja, o tada padaro.
●
– Štai paveikslas. Jausk meną, esantį jame.
– Gerai. Tuoj. Suvalgysiu dešrą ir jausiu meną.
●
Kokie vaizdai yra galvose žmonių, kurie gimė akli? Jų visai nėra? Aš to neįsivaizduoju. Ką jie mato sapne? Nebūtį?
●
Mano duktė neverkė, bet jos akys buvo šviesiai mėlynos ir pilnos skausmo.
Stengiausi į ją nežiūrėti, kad mano žvilgsnyje ji nepajustų žeminančios užuojautos.
●
Dvi protingos moterys, rašančios apie meną, pasakė:
– Mes ne dailėtyrininkės, bet dailės istorikės.
Jos atkreipia žmonių dėmesį į tai, ką verta pamatyti.
●
– Aš nieko nenoriu pasakyti paišydamas paveikslėlį, bet galbūt pasakau nenorėdamas.
– Apie ką?
– Apie save, nes apie kitus nieko nežinau.
– O apie save žinai?
– Irgi nežinau.
●
– Ko savo kūryba sieki, Mikalojau?
– To paties, ko kiekvieną akimirką siekia kiekvienas žmogus, – laimės.
●
Žmogaus kūnas yra kaip butelis.
Vienuose buteliuose degtinė, kituose vynas, trečiuose limonadas, o dar kiti tušti, bet labai gražūs.
●
Paveikslas yra medinis porėmis, aptrauktas drobe ir nudažytas dažais. Žmogus yra mėsa, apvilkta drabužiais, nes be jų jis nepadoriai atrodo. Šiuolaikinis žmogus yra mėsa, apvilkta madingais drabužiais. Netiesa. Vynas nėra butelis, į kurį jis įpiltas. Vynas yra skystas, bet jis nėra skystis. Jis yra palaiminga būsena, kurią patiria jį geriantis. Tą patį galima pasakyti ir apie meno kūrinį.
●
Michelangelo Dovydas be kelnių.
●
Pirma buvo žodis. Nebuvo girdinčio.
●
Dievas man yra žodis. Nežinau, ką jis reiškia.
●
Tai, ko nežinau, vadinu Dievu. Personifikuoju savo nežinojimą. Meniškiau išeina. Turiu tam pagrindo. Mano nežinojimas verčia mane galvoti ir mano gyvą mėsą paverčia Homo sapiens. Sukuria mane.
●
Noriu Dievo, nes nenoriu nebūti.
●
Šiandien Dievas man yra visko esmė, visatos sąmonė, kuri valdo visatą, kaip žmogaus sąmonė valdo kūną.
Aš įskaudinu žmogų, kurį matau pirmą kartą ir niekada daugiau nebepamatysiu, ir man būna negera. Tas žmogus man visiškai nerūpi, bet jis apie mane blogai galvoja ir jo galvojimas, kaip infragarsas, kurio aš negirdžiu, veikia mane labai blogai. Aš esu homo sovieticus, netikintis Dievu teisėju-rūpintojėliu. Bet jeigu aš visa savo esybe jausčiau neapykantą žmogui, aš nedrįsčiau jo veidui nuotraukoje išbadyti akių. Galėčiau nuotraukai išbadyti akis be neapykantos. Manau, tai nieko nereikštų, bet iš neapykantos tai ne. Bijočiau. Ne akių badymas, bet mano neapykanta galbūt gali apakinti kitą žmogų.
– Mistiku pasidarei.
– Neturiu kur dėtis. Ar galima kaip nors fiziškai patirti neapykantą ir ją išmatuoti?
