Naudojimo instrukcija

 

Johnas Ashbery (1927–2017) – vienas žymiausių XX a. antros pusės amerikiečių poetų, kelių dešimčių eilėraščių rinkinių autorius, tėvynėje susižėręs visas garbingiausias už poeziją skiriamas premijas ir apdovanojimus. Dažnai priskiriamas vad. Niujorko mokyklai, 6–7 deš. veikusiai neformaliai menininkų (poetų, dailininkų, šokėjų, muzikantų) bendrijai, kurią vienijo avangardinio, eksperimentinio, siurrealistinio meno impulsai, „nerimtos“ temos, žaismė, saviironija, intertekstinės ir tarpdisciplininės aliuzijos (nors pats Ashbery, baigęs Harvardo ir Kolumbijos universitetus, 1955–1965 m. gyveno Paryžiuje, kur spaudoje dirbo meno kritiku). Iš pradžių Ashbery poeziją, kuri „verčia skaitytojus atmesti visas prielaidas dėl eilėraščio tikslų, temų ir stilistinių atramų ir rinktis literatūrą, apmąstančią kalbos ribas bei sąmonės nepastovumą“ (poetryfoundation.org), lydėjo kritikų suglumimas ir net priešiškumas, tačiau lūžis įvyko išleidus rinkinį „Autoportretas išgaubtame veidrodyje“ (Self-Portrait in a Convex Mirror, 1975), kurio titulinė poema (į liet. k. išversta L. Katkaus, žr. Miestų atsiradimas: Amerikos šiuolaikinės poezijos antologija, 2020) pripažįstama tikru poetiniu šedevru. Ashbery eilėraščiams „būdingi įtraukiantys vaizdai ir rafinuotas ritmas, sudėtinga forma, staigūs intonacijos ir temos pasikeitimai, sukeliantys keistą fragmentiškumo ir nevienareikšmiškumo įspūdį. Jie labiau vertinami kaip itin įtaigios ir sapniškos meditacijos, o ne dėl galbūt iššifruojamos prasmės“ (britannica.com).

Čia publikuojami eilėraščiai The Instruction Manual ir My Philosophy of Life paimti atitinkamai iš rinkinių „Kažkokie medžiai“ (Some Trees, 1956) ir „Girdi, paukšti“ (Can You Hear, Bird, 1995).

 

 

Naudojimo instrukcija

 

Kai sėdžiu ir žiūriu pro pastato langą,

Noriu, kad nereikėtų rašyti kažin kokio naujo metalo naudojimo instrukcijos.

Žvelgiu į gatvę ir matau žmones, kiekvieną einantį su vidine ramybe širdy,

Ir jiems pavydžiu – jie taip nuo manęs nutolę!

Nė vienam jų nereikia jaudintis, kad ši instrukcija išeitų numatytu laiku.

Ir aš, kaip man būdinga, įsisvajoju, alkūnėm parimęs ant stalo ir kiek išsikišęs pro langą,

Apie miglotąją Gvadalacharą! Rožiaspalvių gėlių miestą!

Miestą, labiausiai norimą pamatyti ir labiausiai nematytą, Meksikoje!

Bet aš vaizduojuosi, kad regiu, pareigos rašyti tą naudojimo instrukciją slegiamas,

Tavo aikštę, miẽste, su prašmatnia mažyte estrada!

Orkestras groja „Šecherazadą“, Rimskio-Korsakovo siuitą.

Aplinkui spiečiasi jaunutės gėlininkės ir dalina margaspalves gėles,

Visos kaip viena žavingos su suknelėm žydrai ir rožiškai dryžuotom (ak, atspalviai žydros ir rožinės!),

O šalimais nedidelė balta būdelė, kurioje žaliai pasidabinę moterys geltonus ir žalius vaisius jums traukia iš kraitelės.

Poros paraduoja ir šitaip visų šventinę nuotaiką kelia.

Pirmas, vadovaudamas paradui, žengia toks puošeiva,

Pasidabinęs mėlynai. Ant galvos baltutėlaitė skrybėlė,

Ir jis su ūsais, kurie šiai progai pakirpti.

Brangioji jo, žmona, jaunutė ir daili; jos šalis rožinės, rausvos, baltos spalvos.

Laivutės jos lakuotos odos, amerikietiškos mados,

Ji nešasi vėduoklę, nes yra kukli, nepageidauja miniai rodyt savo veido per dažnai.

Tačiau visi taip užsiėmę sava žmona ar mylimąja,

Kad abejoju, ar dėmesį atkreips kas į ūsoriaus pačią.

O štai berneliai! Jie liuoksi, mėto kažkokius smulkius daiktus ant pilkų

Šaligatvio plytelių. Vienas jų, kiek vyrėlesnis, dantų krapštuką įsikandęs.

Jisai tylesnis už kitus ir dedasi nepastebįs dailučių mergužėlių apdarais baltais.

Užtat jo bendrai pastebi ir garsiai šaiposi iš besijuokiančių mergaičių.

Tačiau netrukus baigsis visa tai, jų metams kaupiantis,

Ir meilė į paradą ves kiekvieną vis kitokiais sumetimais.

Bet aš pamečiau iš akių tą jaunuolį su dantų krapštuku.

Pala – ana kur jis – kitoje estrados pusėje,

Atsiskyręs nuo draugų, nuoširdžiai šnekasi su mergina

keturiolikos ar penkiolikos metų. Bandau nugirsti jų žodžius,

Bet, rodos, jie tik murma kažin ką – droviai išpažįsta meilę, kaip matyt.

Ji truputėlį aukštesnė už jį ir tyliai žvelgia į nuoširdžias jo akis.

Apsitaisiusi baltai. Vėjelis plaiksto ilgus lygius juodus plaukus ant įrudusio skruosto.

Akivaizdu, kad ji įsimylėjusi. Vaikinukas – bernužėlis su dantų krapštuku – tas irgi įsimylėjęs;

Akys išduoda. Nusisukęs nuo šitos porelės,

Matau: koncerto pertrauka.

Paraduotojai ilsisi, siurbčiodami gėrimus per šiaudelius

(Gėrimą iš didelio stiklainio pilsto mėlynai apsidariusi moteris),

Ir muzikantai maišosi tarp jų su kreminės baltos uniformomis ir šnekasi

Apie orą tikriausiai ar kaip jų vaikučiams sekas mokykloje.

 

Pasinaudokime proga ant pirštų galų įtipenti į šalutinę gatvelę.

Čia gali pamatyti tų baltų namų su žaliais apvadais,

Taip paplitusių šičia. Pažvelkit – ar nesakiau!

Viduje vėsu ir blausu, užtat vidinis kiemelis saulėtas.

Jame sėdi pilkarūbė senutė ir vėduojasi palmės lapu.

Ji kviečiasi mus į kiemelį ir siūlo gaivinančio gėrimo.

„Mano sūnus dabar Meksike, – porina ji. – Jis irgi jus svetingai priimtų,

jeigu tik būtų. Tačiau jis darbuojasi banke tenai.

Žiūrėkite, čia jo fotografija.“

Ir iš apsitrynusios odos rėmelių perliniais dantim mums išsišiepia tamsbruvis vyrukas.

Dėkojame jai už svetingumą, nes jau daros vėlu,

O mes, prieš išvykdami, privalom miesto vaizdą aprėpti nuo kokios padorios aukštumos.

Anas bažnyčios bokštas kaip tik – tas pablukusio rausvumo aure nuožmaus mėlynumo danguj. Įeinam iš lėto.

Bažnyčios sargas, rudai ir pilkai apsitaisęs senukas, teiraujasi, kiek laiko esam mieste ir kaip mums čia patinką.

Jo dukra šveičia laiptus – ji linkteli mums, kai pro šalį traukiam į bokštą.

Netrukus jau pasiekę viršūnę, ir visutėlis miesto tinklas nusidriekia prieš mus.

Tenai turčių kvartalas su rožiniais ir baltutėliais namais ir jų trupančiom lapuotom terasom.

Tenai vargingesnis kvartalas, jo namai mėlynuoja.

Tenai turgus, kur vyrai prekiauja skrybėlėmis ir daužo muses.

O ten viešoji biblioteka, nudažyta žalsvais ir smėliniais atspalviais.

Pažvelkit! Ten aikštė, iš kurios ką tik atkakom su koncerto vaikštūnais.

Dabar, dienos karščiui pakilus, jų mažiau,

Bet tas vaikinukas su mergina tebetūno estrados paunksnėje.

O ten ir senosios poniutės namai –

Ji tebesėdi kieme, tebesivėduoja.

Koks ribotas, bet podraug ir išbaigtas mūs patyrimas Gvadalacharos!

Pamatėme jaunuolių meilę, sutuoktinių meilę ir pagyvenusios motinos meilę sūnui.

Paklausėme muzikos, gėrimų paskanavom ir pasižvalgėm į spalvingus namus.

Ką gi dar veikti, jeigu ne likti? Bet šitai mums nevalia.

Tad kai paskutinis vėjo gūsis atgaivina nugairintą seno bokšto viršūnę, aš vėl nukreipiu žvilgsnį

Į naudojimo instrukciją, privertusią įsisvajoti apie Gvadalacharą.

 

 

Manoji gyvenimo filosofija

 

Vos tik pamaniau, kad mano galvoje nebepakanka vietos

dar vienai minčiai, man toptelėjo ši puiki idėja –

vadinkite, jei norit, tai gyvenimo filosofija. Trumpai tariant,

ta idėja – gyventi, kaip gyvena filosofai,

vadovaujantis tam tikrais principais. Puiku, tačiau kokiais?

 

Tai buvo užvis sunkiausia, pripažįstu, bet aš turėjau

tam tikrą išankstinį supratimą, į ką tai būtų panašu.

Visa kas – pradedant arbūzo valgymu ar vaikščiojimu tualetan,

ar tiesiog stypsojimu metro aikštelėje, minutę kitą

paskendus mintyse, ar nerimavimu dėlei miškų atogrąžų –

paveikta būtų arba, tiksliau tariant, pakreipta

mano naujojo požiūrio. Aš nepradėčiau pamokslauti

ar jaudintis dėl vaikų ir senolių, nebent

bendrais bruožais, nustatytais prisukamos mūsų visatos.

Vietoj to aš, sakykime, leisčiau dalykams būti tokiems, kokie jie yra,

švirkšdamas jiems serumą naujos moralinės atmosferos,

į kurią, rodėsi, pakliuvau, kai kažin koks nepažįstamasis

netyčia atsiremia į lentelę, ir knygų spinta čiūžteli atgal,

atidengdama spiralinius laiptus su žalzgana šviesa

kažkur apačioje, tad jis automatiškai lipa žemyn,

o knygų spinta, kaip tokiais atvejais įprasta, slysteli, jį užsklęsdama.

Jį tučtuojau užlieja kvapas – ne šafrano, ne levandų, –

bet kažkas panašaus. Atminty iškyla pagalvėlės, kaip ta,

ant kurios gulėdavo jo dėdės Bostono terjeras, pašaipiai

jį stebėdamas, smailias ausis užlenkęs. O tada puolimas

galvotrūkčiais. Iš to jokia idėja neišplaukia. To pakanka,

kad supykintumei mintimi. Bet tada prisimeni kažką, ką Viljamas Džeimsas

rašė kažkurioje savo knygoje, kurios niekada neskaitei – ji buvo puiki, ji turėjo puikumo,

apibarstyta gyvenimo pudra, netyčia, savaime suprantama, bet tebeieškau

pirštų atspaudų įrodymų. Kažkas tai buvo nagrinėjęs,

dar prieš jam suformuluojant, nors mintis buvo jo ir vien tiktai jo.

 

Puiku – vasarą – aplankyti pajūrį.

Daugybė nedidelių iškylų laukia.

Drebulių jaunuolynas pasitinka keliautoją. Šalia

viešieji tualetai, kuriuose nusiplūkę piligrimai išraižė

savo vardus ir adresus, galbūt ir žinučių paliko,

žinučių pasauliui, kol sėdėjo

ir mąstė, ką gi veiks, kai pasinaudos tualetu

ir nusimazgos rankas kriauklėj, prieš išžengdami

vėl į atvirą erdvę. Ar juos kurstė principai

ir ar jų žodžiai – tai filosofija, kad ir kokio šiurkštumo?

Prisipažįstu, šita minties eiga toliau nepajėgiu keliauti,

kažkas jai kliudo. Kažkas, ką užmatyti

nesu pakankamai didelis. O gal nuoširdžiai baiminuos.

Kas negero tame, kaip elgiausi anksčiau?

Bet gal galiu pasiūlyt kompromisą – aš leisiu

dalykams būti tokiems, kokie jie yra, sakykim. Rudenį konservuosiu

ir virsiu uogienes nuo žiemos šalčio ir beprasmybės,

ir tai bus žmogiška, kaip ir protinga.

Aš nesikonfūzysiu dėl draugų kvailų pastabų

ar net savo paties, nors tai, pripažinkim, sunkiausias dalykas,

kaip sausakimšam teatre tavo žodžiai kad pykdo

žiūrovą, sėdintį priešais, kuriam net mintis

apie dviejų žmonių pokalbį greta nepriimtina. Ką gi,

reikia jį pabaidyti, idant medžiotojai pykštelt galėtų –

žinot, tai veikia abipusiškai. Negali visą laiką

jaudintis dėl kitų ir tuo pat metu

pats valdytis. Tai būtų piktnaudžiavimas ir ne mažiau smagu,

kaip dalyvaut vestuvėse dviejų žmonių, tau nepažįstamų.

Tačiau smagumo daugel idėjų protarpiuose laukia.

Jie būtent tam ir sukurti! Todėlei noriu, kad juose prasmegtum

ir mėgautumeis, ir mėgautumeis – taip – savąja filosofija gyvenimo.

Jie ne kas dieną pasitaiko. Atsargiai! Štai koks platus…

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba