Mamutai, besiganantys metaforoje
Aivaras Veiknys. Mamuto medžioklė. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 101 p.
Poezija – literatūros žanras, gana atsparus veržliarakčių invazijai į raišką, kosminių ūkų įtakai ar apdorojimui genetiškai modifikuotomis substancijomis. Net didžiausią pagundą mėgautis inovacijomis išgyvenantis poetas dažnai stengiasi išsaugoti kertines eilėraščio savybes ir sutelkia dėmesį į ritmiką, estetiką ir emocinį pradą. Tiesa, šioms savybėms sudėtinga koreliuoti su laikmečio ypatumais: išaugusiu gyvenimo tempu, vartotojiškumu, vaizdinio turinio populiarėjimu, mentaliteto slinktimis (nebūtinai į gerąją pusę). Todėl poezija neretai įpuola į nišinio produkto sampratos glėbį. Pesimistai netgi prognozuotų, jog ilgainiui eilėraštį į užribius išstums technologijų šaltis. Kaip mamutus išnaikino medžiotojai, įvaisa ir besibaigiantis ledynmetis. Tačiau prisiminimų fragmentai, artefaktai, poveikis bendrai kosmoso raidai išlieka. Tarytum atsigręždamas į praeities įtaką esamo laiko procesams (tiek pasaulio, tiek individo lygmenyje), asmenybės formavimuisi, vienas ryškesnių šiandienos poetų Aivaras Veiknys (pasižymintis dėmesiu pamatiniams poezijos bruožams: ritmui, estetikai ir emocijai) savo ketvirtąjį poezijos rinkinį pavadino „Mamuto medžiokle“.
Laiko juosta nėra baigtinė, ji labiau primena vis atsinaujinantį besikeičiančių įvykių kaleidoskopą, kuriame vieno etapo pabaiga dažnai susijusi su kito reiškinio užgimimu. Kaip kad eilėraštyje „Besivaduojant iš tamsos“: „supelijus nakties drobulė – – / vėjas tranko cinkuotą skardą, / kol tėvai, tamsoje sugulę, / savo vaikui galvoja vardą“ (p. 16). Tiesa, egzistencinis nerimas, žmonijos noras varžytis „niekados nepraeina“ (p. 19). Nepraeina net kraujui nustojus tekėti iš pamuštos nosies. Pirmojo skyriaus pavadinimas „Akmens amžius“ tarsi simbolizuoja praeities svarbą individo (o ir apskritai žmonijos) raidai, vaikystės, grūdintos akmenimis, kova ir pasaulio brutalumo suvokimu, įtaką tolesniam asmens gyvenimui. Juk atmintį ne taip lengva ištrinti: „pats sau parduodamas / ir pats iš savęs priimdamas / išbrinkti jau spėjusius / žodžių lentgalius, / sunkiai šnopuodamas / į lapus, vos bepakeldamas / šitą vienaskaitą, / vėjui / burnon vis grūsdamas / tviskančią savo // atmintį“ (p. 25). Išėjimas iš nerūpestingų vaikiškų ieškojimų į šiurkštų, piktžolių apniktą pasaulį neretai lydimas idealų griūties, iliuzijų žlugimo, paženklintas būties netvarumo suvokimu. Tuomet lyriniam subjektui kyla pagunda kvestionuoti aplinkos realumą ir konstatuoti egzistencijos trapumą („Net jei visi ir viskas – vien tik pigi klastotė, / kas, jei ne ji, tau luošį tartum stebuklą liudys?.. / Vėjas visai pasiuto, tyla vaikų skaičiuotės. / Kiemo balandžių džiaugsmui byra grūdai ir rūdys“, p. 75) ir įvairiabriauniškumą („šimtai kasandrų pranašaus vėl tvaną, / tačiau kaip tyčia neatskleis svarbiausio: / kad nugalėjom, / bet karalius žuvo – / kad kniūbsčias guli ant drėgnų neštuvų“, p. 41). Ryšį su vaikyste, buvusiomis dienomis liudija ir tekstuose vis pasikartojantys tėvo, motinos įvaizdžiai, perteikti randus atmintyje palikę įvykiai.
Knygos eilėraščiams būdingas daiktų (ar plačiąja prasme – visumos elementų) vardijimas, tarytum pabrėžiantis glaudų lyrinio subjekto ryšį su aplinka. Individo įkomponavimas į bendrą kosmoso paveikslą, mikro- ir makropasaulio tarpusavio atspindėjimas ir komplikuotas santykis ryškus eilutėse: „Kol nepamatė tėvas, / šakėmis verčiantis naują krūvą, / šluostausi nuo veido drėgmę, // kumščiais netyčia braukdamas / per pasaulį – –“ (p. 30) ar „man viskas čia – skaudėjimas dantų: / dumblu pradvokus pustuštė pakrantė, / mokyklos kiemas, kai tamson krentu, / išvien su klevo lapais susimokęs, / šampano putom virstanti dulksna, / ak, paskutinis išleistuvių šokis“ (p. 43). Taip pabrėžiama individo integracijos į visumos vyksmą svarba. Svarba užsitarnauti ar išsikovoti (vienaip ar kitaip nusipelnyti) bent mažą kertelę visatos paveiksle. Kita vertus, pasaulio netobulumo suvokimas tarytum stumia lyrinį subjektą į abejones dėl šios užduoties prasmingumo ir į stebėtojo (konstatuojančio egzistencijos komplikuotumą) vaidmenį. Mąstant apie aplinką plačiąja prasme, neapsiribojama materija – neretai mintis peržengia anapusybės riboženklius. Sumaišant laikotarpius (dažniausiai esamąjį ir būtąjį laikus) bei erdves, pasaulio ribotumas išplečiamas iki visumos neįregimųjų tolių: „Kovas – juodasis paukštis – dangų tuojau apskardins. / Dievas ant aukšto kalno žmogų užbaigs lipdyti“ (p. 52). Tokius tikslus pasiekti padeda ir Kūrėjo bei žmogaus rankų „produkcijos“ sąsajų paieška, gamtos reiškinių apibūdinimas pasitelkiant materialius objektus: „Švintant pulkelis varnų vario balseliais kranksi – / bara kareivį vėją. Šis vėl laukymėm darda, / tartum degtinės lašą mano prarijęs vardą“ (p. 61) ar „Dubuo mėsos, skaniai paskrudus duona, / ir tik vanduo ąsoty jau suplėko… // Negyvas tėvas baksteli į šoną: / – Tai ką veikei, sūnau, tiek metų? // – Nieko“ (p. 69).
Praeities (būtų galima šį terminą siaurinti iki „patirties“) įtaką asmenybės, sociumo raidai, meno transformacijoms tarsi atspindi klasikinių formų naudojimas eilėdaroje (didžioji dalis knygos eilėraščių rimuoti ar bent jau aiškios ritmikos). Šis papildomas uždavinys, neretai prioritetus nukreipiantis nuo minties į skambesio jurisdikciją, netrukdo rinkinio tekstams susidėlioti į sklandaus naratyvo lentynėles. Netikėti sugretinimai, subtilus dramatizavimas, mirties atributikos šmėžavimas, klastingesnis minties vingis leidžia išvengti archajiškumo invazijos: „pumpurais apsipylė vaišės, / ant kalvelių juodų sukrautos – / upėn ėjo žvėris nugaišęs, / taiką skelbė dievai ir tautos“ (p. 63). Derėtų pagirti ir rinkinio struktūrą bei vientisumą – tematiškai vienas kitam artimi tekstai ir nuoseklus jų dėliojimas kuria išbaigtos, aiškios koncepcijos knygos įspūdį. Maišto, eksperimento ar inovacijų diegimo į literatūrą gerbėjai gal ir pasijustų kiek nuvilti skaitydami tokio stiliaus eilėraščius, tačiau, mano manymu, tokia kūryba yra šviesusis klasikinės poezijos kertinių vertybių atspindys šiandieninėje literatūroje. Juo labiau kad rinkinio eilėraščiuose ryški savybė, kurią subjektyviai laikyčiau viena iš svarbiausių poezijos dedamųjų, išplėšiančių tekstus iš prozos ar eseistikos glėbio, – dėmesys metaforai.
A. Veiknio „Mamuto medžioklė“ – išgyventa ir išbaigta knyga apie laikotarpių ir erdvių tarpusavio ryšius. Pastebint praeities ir dabarties fragmentų panašumus, Kūrėjo ir žmogaus veiklos rezultatų sąlyčio taškus, laiko cikliškumą, erdvės reliatyvumą kuriamas alegorinės medžioklės laukas, kuriame išlikimas, egzistencija ir ateities prognozė yra smarkiai paveikti praeities procesų. Individas suvokiamas kaip kintančio visumos paveikslo detalė, daranti mažą įtaką aplinkai, tačiau sugebanti atspindėti pasaulį savo jausenomis. Iš tų atspindžių, iš pasaulio netobulumo suvokimo užgimsta drama. Užgimsta eilėraštis. „Tiek savaičių sausra kamavo, o pažvelki, kaip stipriai pila / sakiniais į lapus gyslotus, kur po medžiais pajuodę pūna… / Šauk nešaukęs, trankyk netrankęs – garsas grįžta atgal į tylą; / ko pasaulį negali būti, to daugiausia jame ir būna“ (p. 88), – būties netvarumą ir ateities nenuspėjamumą konstatuoja knygos lyrinis subjektas. Būna, iššoka kadais sumedžiotas mamutas iš eilėraščio. Ir rupšnoja sau raides nuo horizonto delno. Trumpam stoja tyla. Iki kitos medžioklės.
