Ką aš sužinojau apie kalbos mokymąsi dėstydama ukrainiečiams

 

– Viso gero!

– Viso!

– Gero savaitgalio!

– Viso gero!

– Viso.

Tada mano klasė ištuštėja ir aš suprantu: viskas. Baigėsi. Aš tai padariau. Užbaigiau tris mėnesius lietuvių kalbos kursų, specialiai skirtų ukrainiečių pabėgėliams.

Prieš tris mėnesius, prasidėjus karui, kai mane slėgė nevilties jausmas, pasirodė skelbimas   – Vilniaus universitetas ieško savanorių, kurie galėtų ukrainiečių pabėgėlius mokyti lietuvių kalbos. Kadangi esu vertusi literatūros kūrinius iš latvių kalbos, studijavusi vokiečių, estų, švedų, savarankiškai pasimokiusi maorių kalbos, supratau, kad tai mano šansas padėti šioje beviltiškoje padėtyje. Juk taip norisi prisidėti. Bent truputį: juk tu, žmogau, toks menkas, kai ištinka karas, maras ir badas. Tai buvo mano pagrindinė motyvacija.

Tačiau kaip kalbų žmogus, susidūręs su ne vienu užsieniečiu, kalbančiu lietuviškai, seniai norėjau išbandyti jėgas kaip lietuvių kalbos užsieniečiams dėstytoja. Galiausiai tai buvo šansas pažvelgti į kalbos mokymąsi iš kitos pusės. Juk tiek daug dalykų mes, gimtakalbiai, nė nepastebime, kol mums jų neparodo! Kartais taip smalsu sužinoti, kaip lietuvių kalba skamba žmogui, kuris jos visai nesupranta.

Be to, kaip kalbų entuziastė labai dažnai išgirsdavau klausimą: kaip greitai išmokti kalbos? Koks yra tas kalbų mokymosi tikslas? Šis klausimas domino ir psicholingvistus, ir kalbų didaktika besidominčius mokslininkus. Neilą Naimaną XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokovai). Stebėdamas savo studentus, jis bandė išsiaiškinti, kokios kalbos mokymosi strategijos sieja šiuos žmones. Nustatė šešias: individualiai atrastas tinkamas mokymosi metodas, aktyvus įsitraukimas į pamokas, sėkmingas gramatikos ir komunikacijos sujungimas, smalsumas (noras plėsti žodyną), gimtosios kalbos ir užsienio kalbos atskyrimas (bandymas galvoti užsienio kalba), protingai nusistatyti mokymosi lūkesčiai. Nedaug ką sako, tiesa?

Būtent Naimano tyrimu remdavausi, atsakydama į klausimą: kas iš tiesų padeda mokantis kalbos? „Iniciatyvumas“,   – išlemendavau. Tačiau pačiai buvo sunku paaiškinti, ką turiu omenyje. Šiuo tekstu pabandysiu atsakyti į šį klausimą, pasiremdama savo savanoriavimo patirtimi. Galų gale, man labai pasisekė su mokiniais   – nors teigė darbe kalbantys angliškai, jie norėjo išmokti lietuvių kalbos ir kuo greičiau pradėti ja komunikuoti. Kiekvieną pamoką sužinodavau apie įvairiausius patyrimus: kas nustebo, kad lietuviai rašo ne „Kharkivas“, o „Charkivas“, kam sunku paprašyti, kad lietuviai nedėtų į patiekalą petražolių ir krapų (pasirodo, mes labai mėgstame šiuos prieskonius), o kas pagaliau užsisakė patiekalus vartodamas vien lietuvių kalbą.

Penkiasdešimt akademinių valandų. Trys mėnesiai vienos dienos savaitgalių. Dvidešimt penki šeštadieniai, kai mano protas pasinerdavo į įkvepiančią, intriguojančią kelionę: kas padeda (o gal trukdo?) žmogui išmokti kalbą?

 

Kalbos mokymasis – darbas su savimi

 

Kai apie kalbų mokymąsi dar žinojau tik iš mokinio perspektyvos, sakydavau, kad tinkamas mokytojas – kaip geras psichoterapeutas. Tai žmogus, kuris padės susikurti saugią erdvę klysti, užduoti klausimus, kurie pačiam skamba kvailai. Ir iš tiesų – kuo geriau jaučiausi pažįstanti savo mokinius ir kuo labiau pabrėždavau jų stipriąsias savybes, tuo drąsiau jie kalbėdavo. Kuo didesnė tikimybė, kad žmogus norės man papasakoti ukrainietišką juokelį, tuo labiau tikėtina, kad jis drįs iš savęs pasijuokti padaręs klaidelę. Juk mokantis kalbos esama nemažai barjerų mūsų pačių sieloje. Kaip mus priims? Ar priims? Ar supras? Ar ne kvailai atrodau, kai?.. Kaip pažiūrės? Visa virtinė klausimų, kurie sutrukdo ne vienam prabilti užsienio kalba. Nors taisykles puikiai moka!

Būtent šie barjerai ir nulemia, kad po kažkelintos nesėkmės nebenorime turėti nieko bendra su ta kalba. Kaip neretas pakomentuotų situaciją – ilgainiui tiesiog pristinga motyvacijos ir kalba paliekama užmarštyje. Taip jau nulemta mūsų biologijos. Kaip liudija neuromokslas, kai užsibrėžiame per didelius lūkesčius, dažniau savimi nusiviliame, o tada smegenims sunkiau išskirti motyvacijai taip reikalingo dopamino.

Labai svarbu suvokti, kad pradėjus mokytis kalbos daug kas greičiausiai bus ne mūsų nosiai. Nors siekti išmokti naujų dalykų ir kartais paskubėti išdėstyti programą sveika, geriausiai mano mokiniams sekdavosi – nieko nauja nepranešiu, – kai kokį trumpą, gerai pažįstamą sakinį išeidavo pasakyti be klaidų arba kai tiesiog pavykdavo, kad ir su klaidomis, perduoti reikiamą informaciją. Todėl būtų naudinga pradėti rašyti dienoraštį užsienio kalba – kiekvieną dieną parašyti trumpą sakinuką apie tai, kaip jautiesi. Niekam nerodyti – prieš save nebebus gėda, kai perskaitysi po daugybės metų. Taip man pavyko prakalbti vokiškai paauglystėje. Pamažu sudėtingos ir painios sintaksės taisyklės, artikeliai tapo nebe tokie baisūs, kai leidau sau trumpai pasipasakoti ta kalba. 

Reikia mokėti sau atleisti visas savo klaidas. Tai veikiausiai sudėtingiausia užduotis: tiek man mokantis kalbų, tiek mano mokiniams ukrainiečiams. Kol kas nekreipti dėmesio į klaidas man yra pavykę tik vienu atveju: kai iš latvių kalbos man buvo pasiūlyta versti literatūros kūrinius, nors savo žiniomis dar ne visai pasitikėjau. Įveiktas iššūkis, gebėjimas sau atleisti dėl nežinojimo, drąsa paklausti autoriaus galiausiai man padėjo pasijusti komfortiškai ir prabilti latviškai. Kalbos mokymasis   – tai išties darbas su savimi arba netgi buvimas savo paties psichoterapeutu.

 

Kalbos ne tokios ir skirtingos

 

Vieną dieną norėjosi apsiverkti. Teko kreiptis į labiau patyrusius mokytojus, mokančius užsieniečius lietuvių kalbos. Tarytum būtume mokęsi kažko, kas būdinga tik lietuvių kalbai. Tačiau nieko panašaus   – lietuvių ir ukrainiečių kalbos abi turi šią ypatybę. Ta ypatybė   – kilmininko linksnis neiginyje. Atkreipkite dėmesį: mes mėgstame ką, bet nemėgstame ko; valgome ką, bet nevalgome ko ir pan.

Niekaip! Niekaip man nesisekė šitos taisyklės paaiškinti. Štai čia ir supratau, kaip svarbu pačiam būti iniciatyviam, aktyviam. „Kuo mažiau aiškinti ir kuo daugiau praktikos. Jeigu nesupranta, vadinasi, per daug aiškini“,   – taip mano situaciją paaiškino labiau patyrusi mokytoja. Ir iš tiesų: kai tik daviau daugiau praktinių užduočių, mano mokiniai tapo tikrais šios temos ekspertais.

Vis dėlto norom nenorom prisiminiau save, kai mokiausi latvių kalbos (tačiau greičiausiai taip buvo su visomis kalbomis). Kai mokomės kitos kalbos, mums atrodo, kad viskas ten turi būti kitaip. Juk kiek kalbų, tiek skirtingų taisyklių reikia išmokti, kad prakalbėtume. Tačiau taip yra ne visada   – todėl didžiausiu kalbos mokymosi iššūkiu įvardinčiau būtent kalbų panašumus. Paskui sužinojau, jog norvegams gali būti sudėtinga išmokti, kad vokiečių kalbos sakinyje veiksmažodis visada antras. Nors norvegų kalbos taisyklė yra identiška, vokiečių kalbos besimokantys norvegai vis tiek perima anglų kalbos sakinio struktūrą, kur svarbiausia, kad veiksnys ir tarinys būtų kartu. Kai kurie filologai, tikintys įgimta universalia sintakse, netgi paaiškintų, kad mokydamiesi svečios kalbos renkamės universalią gramatiką; tokią, kokia ji buvo kadaise ir visose kalbose, tačiau palikime šias teorijas kitam kartui.

Tiesa, stebėtina, kad pradedančiajam panašūs žodžiai apskritai nebūtinai padeda. Savo pirmąją paskaitą pradėjau nuo panašių žodžių. Buvau iškamantinėjusi savo ukrainietiškai mokantį bičiulį, kokie žodžiai lietuvių ir ukrainiečių kalbose yra panašūs. „Knyga“ ir „kniha“, „miestas“ ir „misto“, „stalas“ ir „stil“, sprendžiant iš sumišusių akių, mano mokiniams nieko nesakė net kelias pamokas. Greičiausiai todėl, kad aš pati šiuos panašumus pasakiau. Daug didesnis džiaugsmas būdavo, kai mokiniai patys galėdavo man pranešti, kad „rasa“   – tai „rossa“. Šiuos žodžius, kaip pačių pastebėtus panašius kalbos principus, mano mokiniai puikiai įsimindavo.

 

Kaipgi be asociacijų

 

Latviškai „briedis“ reiškia „elnią“, o „alnis“   – „briedį“. Kai mokiausi latvių kalbos, susidūriau su nemažai tokių atvejų. Švediškai „stund“ reiškia „akimirką“, nors mano jau išmoktose vokiečių ir latvių kalbose šis žodis reiškia „valandą“ arba „pamoką“. Paradoksalu, bet šios išimtys, nors yra tikras pavargusio vertėjo siaubas, gan lengvai įsimenamos. Būtent todėl, kad mes norom nenorom asocijuojame jas su jų neįprastumu.

Kiekvienas žodis tampa įsimintinesnis, kai po juo slypi istorija, juokas. Kai mokiausi švedų kalbos, dėstytoja bandydavo „sugadinti“ kiekvieną daiktavardį, kuris turi retesnį artikelį „ett“. Pavyzdžiui, galva yra „ett huvud“, nes ją dažnai skauda. Estų kalba buvo ypač lengva įsiminti žodį „leedukas“, kuris reiškia ne „leduką“, o… „lietuvį“.

Šių asociacijų paveikumu visiškai įsitikinau dėstydama pati. Mokiniai kur kas geriau įsimindavo žodžius, apie kuriuos ką nors papasakodavau, pajuokaudavau. Labai sunkiai sekėsi išmokti lietuviškus uogų pavadinimus. Taigi, mėtėme kamuoliuką ir vienas kitam sakydavome lietuvišką pavadinimą. Mokantis šių žodžių ypač padėjo mano įsitraukimas. Pvz., viena mokinė pasistengė surasti žodį, kurio angliško pavadinimo nemokėčiau. Ir pataikė: britišką cukinijos pavadinimą „courgette“ buvau visai pamiršusi. Kai mokiniams sunkiai sekėsi įsiminti žodį „mokykla“, papasakojau, kad latviams šitas žodis labai juokingas, mat latviškai „mocīt“ reiškia „kankinti“. Taigi mokykla   – kankynių vieta. Tai sukėlė didelį juoką ir vėliau, paprašyti pakartoti reikšmę, mokiniai ją visada teisingai pasakydavo.

Kitas žodis mus privedė ir prie nešvankybių. Labai sudėtingas mano studentams pasirodė žodis „viešbutis“. Čia aš, norėdama sukurti asociaciją, pakliuvau į pinkles. „Šį žodį sudaro du skirtingi žodžiai,   – pradėjau aiškinti.   – „Viešas“ ir „butas“. Viešas butas.“ Girdžiu, kad mano mokiniai krizena. Paskui man buvo paaiškinta: ukrainietiškai „viešas butas“ reiškia kai ką kita. „Bordelis?“ – atsidususi paklausiu. Linkteli. Taip netyčiomis išmokome ir žodį „viešnamis“. Taip jau, matyt, kartais nutinka suaugusiųjų grupėse.

 

Kalbą reikia žaisti

 

Išaušta pirmadienis. Devintą ryto į darbą. Pasirodo, pridariau daug klaidų. Susinervinu. Draugas ramina: „Neliūdėk, pagalvok apie ką kita, darbas baigėsi.“ Ir tada pagalvoju: kai dėsčiau, bandžiau padaryti lietuvių kalbą suprantamą jos nemokantiems. Buvo daug juoko, šypsenų, žodis „klaida“ tapo toks neišvengiamas, kad pralinksmindavo; o linksmos istorijos apie lietuvišką būdą, kultūrą, žargoną liejosi laisvai. Atsipalaidavus kalbos mokymasis tampa žaidimu.