Apolas
Ne, ne graikų dievas Apolonas, o greičiau jau amerikiečių erdvėlaivis turėtas galvoje parenkant vardą šuniui – kaimyno Valiaus šuniui, apie kurį čia žadu papasakoti keletą mūsų gyvenimo epizodų. Gyvename viename iš Vilniaus namų, kokie buvo projektuojami dar Stalino epochos architektų praeito šimtmečio šeštajame–septintajame dešimtmetyje. Iš išorės jie atrodo kokybiški, kartais net papuošti frizu su kokiu „tautiniu“ ornamentu (dažniausiai – tulpių motyvais), storesnėmis išorinėmis sienomis, raudonais čerpių stogais, bet iš esmės nevykę, nes sienos tarp butų gan plonos, girdi viršuje vaikštant, garsiau įjungtą televizorių, šuns lojimą ar kaimynų barnį. Be to, butai įrengti pagal ano meto standartus, be pagalbinių patalpų, be liftų. Dažniausiai tokie namai buvo skirti sovietinei žemesnio rango nomenklatūrai, žinomiems visuomenės veikėjams, menininkams pramaišiui su saugumiečiais, kuriems buvo skiriama maždaug dešimt procentų namo ploto; jie turėjo sekti, stebėti, o gal ir klausytis, kas vyksta už vienos ar kitos sienos.
Toks buvo vilniečiams žinomas „Amerikankės“ namas priešais Šv. Jokūbo ligoninę, kuriame gyveno nemažai iš Amerikos reemigravusių lietuvių, o palėpėse teko dažnokai lankytis ten įsikūrusių dailininkų – Čeičytės, Kisarausko ir kitų – dirbtuvėse. Panašiu metu išdygo namai prie dabartinio Operos ir baleto teatro, Gedimino prospekto gale prie upės, ant Pamėnkalnio ir Jogailos gatvių kampo ir daug kitų. Šių namų gyventojų kontingentas laikui bėgant keitėsi. Ir tie sovietiniai, dažniausiai rusakalbiai, saugumiečiai jau paseno, išmirė, o jų butuose dažniausiai tegyvena jau pramokę lietuvių kalbos pirmos ar antros kartos paveldėtojai.
Iš tremties grįžusį, suluošintą, galop saugumui pasidavusį kaimyną lietuvį virš galvos turėjau ir aš. Jo vietoj dabar gyvena prieš keletą metų dar atrodęs visai šauniai – visuomet pasitempęs, su ūseliais, švarus, su „telniaška“ ir nedylančia odine striuke bei kepe – toks Valius. Buvo ir žmona, darbų mokytoja, bet, ilgai kentusi darbą praradusio Valiaus girtavimą bei smurtą, sunkiai susirgo ir mirė. Tiesa, Valius žmonos ilgai gedėjo. Kai grįžusi po atostogų pareiškiau jam užuojautą (įmečiau atviruką į pašto dėžutę), jis labai dėkojo mane sutikęs ir net apsiverkė, nes ir jų šuo, iškeliavus šeimininkei, pasekė jos pėdom.
Netrukus Valius į namus parsivedė kitą šunį – paprastą kaštonų spalvos rudaakį kiemsargį iš prieglaudos. Mat, sako, žiūrėjęs į Valių pro grotas itin viltingai. Ir pavadino jį Apolu. Šuo prie šeimininko labai prisirišęs, o kitų šalinasi, aiškiai bijo, nes, atrodo, daug skriaudos yra patyręs. Ir niekada neloja. Tik kai verslininkai iš gretimo buto įsigijo mažą šunelį, kvailo snukio isteriką, Apolas negarsiai amtelėjo jį laiptinėje sutikęs. Valius tris kartus per parą jį išveda – penktą ryto, vidudienį ir vakarop (mat šeimininkas gula anksti, kad nereikėtų šviesos žibinti be reikalo), pasaitėlio šuniui nenaudoja, niekur toliau jo negano, nes Apolas, taikus, ramus ir ištikimas, laksto sau po kiemą laisvas. Bet gerasis jo šeimininkas, kaip ir anksčiau, tarpais stipriai pageria. Du kartus per mėnesį prašo manęs paskolinti 10 eurų ir aš kartais pasiūlau jam kokį sriubos likutį ar dešrigalį. Vieną kartą paklausiau: „Sakykit, Valiau, ar Apolui netrūksta maisto?“ – „O, jau jam tai tikrai netrūksta“, – atsakė išdidžiai. Šuo buvo susivėlęs ir karštą vasaros dieną tikriausiai kankinosi po tuo sulipusiu kailiu. Ir vėl aš klausiu: „Valiau, ar jūs nors retsykiais šukuojate savo šunį?“ – „O kaipgi, – sako net palinkęs į mane, – kiekvieną dieną!“
Beje, į savo namus svečių sugėrovų Valius niekada nesikviesdavo, bet vienu metu buvo sugalvojęs draugelius priiminėti rūsyje, savo sandėliuke. Ten buvo iš dėžių įsirengę „bariuką“, kuriame ir gerdavo, ir rūkydavo, ir aršiai ginčydavosi. Šuo tokiom dienom kantriai laukdavo šeimininko viršuje, prie laukujų durų. Bet kaimynų reikalavimu su „bariuku“ Valiui teko atsisveikinti, o ir jo bičiulis, vis labiau šlubavęs, atrodo, pasimirė… Po truputį sensta ir Valius – nuslinko tamsios garbanos, prigeso įžūlokas žvilgsnis, po insulto pakito tartis, jau lėčiau lipa į savo ketvirtą aukštą. Man vis atrodo, kad šuniui trūksta ėdalo, pastebėjau, kad pirkdama mėsą mūsų turgelyje visuomet taikau pasirinkti su kaulu, o kartais ir kokių šonkaulių nuperku Valiui. Lauktuves Apolui, kaip mūsų sutarta, visuomet padedu gražiai suvyniotas laiptinėje ant palangės, prie gėlių vazono.
