Apie vandenį, verčiamą poezijos vynu
Gintaras Bleizgys. Procesija. Eilėraščiai. V.: Asociacija „Slinktys“, 2022. 127 p.
Regis, Alfonsas Nyka-Niliūnas lietuvių rašytojų santykį su metafizika reziumavo taip: užuot kalbėję apie būtį, tuoj pereina prie buities. Jeigu mūsų tikslas skaitant poeziją būtų būtinai suprasti būtį, šiuolaikinės poezijos „buitiškumas“ gali ką nors nuvilti. O poetą Gintarą Bleizgį laikyčiau išimtimi – jį tikrai domina metafizika, kuri prasišviečia pro kasdienybę.
G. Bleizgys yra toks rašytojas, kuris rašo daug, tekstus datuoja ir nevengia dokumentuoti autobiografinių patirčių. „Procesija“ atskleidžia, kad būna dienų, kai kasdien parašoma po eilėraštį, lyg šie būtų „ištikę“, fiksuojamas rašymo procesas: „keistas yra mano džiaugsmas / kuris varsto mane ir verčia / dėlioti šį rašinį“ (p. 12); „eilėraščiai / yra tiltas“, kuriuo prieinama gydanti mintis, jog „šiandien lengviau“ (p. 22); „bet mano tokia profesija / [...] įtikinti // kad ne atsitiktinai / čia važiavo policija / kad sustojo / tiesiai į mano eilėraštį“ (p. 72). Skaitant tokį srautą nepalieka jausmas, lyg sekčiau svetimą intensyvų vidinį gyvenimą. Tačiau fiksuotas tokia forma jis galbūt nebūtų, jeigu poetas eilėraščiui nesuteiktų didesnės reikšmės nei dienoraščiui. G. Bleizgio tekstai atskleidžia požiūrį į poeziją kaip galingą lyrinį žanrą, kurio centre – kurianti sąmonė. Jai svarbi visa aprėpianti poetinė refleksija: manoma, kad sutankinta kalba įmanoma giliau pažinti reiškinius ir būsenas. Tai, be abejo, skatina manyti, kad poezijoje fiksuojami net asmeniški išgyvenimai yra ypatingi. Tokį požiūrį atpažintume daugelio XX a. pab. poetų kūryboje, o geriausiuose tekstuose juo G. Bleizgys įtikina.
Šio poeto kūryboje noriai pabrėžiama, kad egzistuoja riba tarp fizinės ir vidinės tikrovės. Dažnas tekstas pradedamas nurodant konkrečias autobiografines aplinkybes, tačiau jo ašis – tai, ką įvardytume „metafizišku“ patyrimu / suvokimu, dėl kurio buitinis įvykis tampa nekasdieniškas ir generuoja simbolinę (gilesnę) prasmę. Pvz., ilgame tekste „tiksi senelės laikrodis…“ rašoma apie tai, kaip pandemijos aky subjektą sustabdo policininkas ir nori nubausti dėl to, kad šis be kaukės lesina paukščius. Konkreti situacija, kaip G. Bleizgiui ir būdinga, tuojau perkeliama į kitą lygmenį – prilygsta gyvybės priešinimuisi demoniškai jėgai: „mes kovojam / kiekvieną dieną / kiekvieną sekundę – / kaip šventas jurgis / kaip gulbės nežinančios / pasilikt žiemai / ar skristi kur šilta“ (p. 75). Šiuo atveju refleksiją lemia ne vien numanomos ribojančios socialinės aplinkybės, bet ir buvimas šalia kitos pažeidžiamos gyvybės rūšies. Tai man labai bleizgiška. Skaitant jo poeziją galima numanyti, kad žmogų veikiančias išorines aplinkybes nustelbs išplėtotos vidinės dramos ar dramelės: smulkmenos virs fatališkomis, galbūt pajudins dorovinį nervą (ypač skyriuje „Demonų dvelksmas“). Taip G. Bleizgio poezijos orbitoje vanduo virs vynu, o autobiografiškas užrašinėjimas – simboliniu kalbėjimu.
Daugelyje knygos „Procesija“ tekstų dramatiškas G. Bleizgio subjektas jau ne toks mesianistinis, koks atrodė, pavyzdžiui, rinkinyje „Jonas Krikštytojas“ (2010). Tiesas jis tarsi natūraliai „prieina“ (lankosi Šliogerio laidotuvėse ir gimtosiose vietose, stebi gamtos pokyčius, kaimynus, vaikštinėja per karantiną). Jo kūrybos variklis visoje „Procesijoje“ nekinta – tai pasitikrinimas, kad tebesi gyvas. Šis suvokimas G. Bleizgio poezijoje jautrus, net sunkiai pakeliamas. Dažnai jį išprovokuoja santykis su kitomis gležnomis gyvybės formomis, stichijomis, susidūrimai su netektimis, kurie primena apie subjekto menkumą. „Procesijoje“ tai įgyja naujų atspalvių atpažįstant asmeninį amžėjimą ir išgyvenant kūrybinę bejėgystę, pavojaus nuojautą galbūt sustiprina pandemija („šiltas pavasaris / ties praraja“ (p. 30), pasaitėlių, tramdomųjų motyvai). Todėl labai įdomu, kad šioje knygoje mąstymas apie mirtį yra jaukinamas ir bandoma jam pasipriešinti antroje dalyje siūlant kūrybingumą kaip nugalinčią, nemarią vertę kuriančią instanciją.
G. Bleizgio kalbėjimo vertė man kyla ne iš savigailos („argi senstant / pritinka rimuot šituos paistalus“, p. 80), bet iš minėto „metafiziškumo“. Jeigu reikėtų nusakyti, kas jį apibūdina, tai būtų šiek tiek neįmintos paslapties, išgautos iš atminties, laikinumo arba amžinybės žaismo gamtoje: „iš po kojomis pūvančių lapų žinau / kad virš klevų ir kaštonų ir mano / laiko // amžinai giedras dangus“ (p. 50); „buvai jauna / dabar žiema / ir eglės supasi / nuo vėjo“ (p. 64). Tai simpatiški jautimosi pasaulyje įrodymai, įsprausti į gamtinę metaforą, kuri sulieja kelias sritis (atmintį ir realybę, teksto tikrovę ir realybę), leidžia įžvelgti dvasinę vertikalę ar pan. Fiksuoti prasmę akcentuojant gamtos ir žmogaus santykį apskritai yra vidurinės kartos bruožas. Tačiau nėra tiek jau daug poetų, kurie sugebėtų tai taip natūraliai estetiškai ir taupiai išskleisti kaip G. Bleizgys.
Pristatydamas „Procesiją“, G. Bleizgys pabrėžia, kad ši knyga ženklina naują kūrybos etapą („Poetas Gintaras Bleizgys: „Net jei gyvenimas mus traiško kaip varles“ (kalbino Rasa Milerytė), slinktys.lt, 2022-05-16). Jį reprezentuoja skyrius „Demonų dvelksmas“, apie kurį kol kas sąmoningai vengiau plačiau kalbėti. Į šį skyrių sudėti ekstensyvūs tekstai, parašyti tarsi vienu atsikvėpimu. Pagrindinis jų bruožas – poetas beveik atsisako jam būdingos autobiografinės konkretikos ir iškart nardina į metafizinius sąmonės žaidimus. Dėl jų knygoje matome skirtingus poeto įvaizdžius: ankstesni tekstai perteikė mums pažįstamą amžinybės vėjo sušiaušto subjekto-poeto giedojimą, o dabar subjektas-poetas pats nori būti šiaušianti stichija, kuri žymiai aštriau reflektuoja jį nuolat persmelkiantį laikinumą. Įvaizdintame pasaulyje, kuris prilygsta apokalipsės prieangiui, „susigrąžintoji“ poetystės dovana virsta dramatišku apsėdimu, kuriuo bandoma kovingai atkerėti gebėjimą kurti, rodos, mėginant prilygti dievaičiui Sigitui Gedai, kurio legendą gaivina G. Bleizgio karta (čia galime prisiminti ir Dainiaus Gintalo „Vienos vasaros giesmę“, 2021). Kadangi „Demonų dvelksme“ fiksuojama, kad rašoma čia ir dabar, bent jau man ši tekstų dalis atrodo temperamentingas, bet ne daugiau nei savitikslis rašymas. Pavyzdžiui: „nyku – šešėliai sienom – / jokio garso / tik krebžda patirtys galvoj kaip trandys / pro dumblą – lūgnės pro akis – inercija / genezaretan grimzta petras ir akivaizdybėj / slapstos dirigentas“ (p. 104).
Nors galima sakyti, kad „Demonų dvelksme“ transformuojasi ir suintensyvėja G. Bleizgio metafiziškos poezijos šerdis, vis dėlto neatrodo, kad taip atrandama naujų erdvių. Visa nustelbia ego sklaida, artėjama prie megalomanijos: „aš esu už tavęs aš mirtis ir gaivinantis žodis – / mėšlas parakas pjuvenos ateities sintagma / man pažįstamos / prasminės struktūros – jų tūris ir svoris / aš neieškau kišenėje žodžio nes žodžiais / kaip rieduliais kiekviena mano / sekundė yra užversta“ (p. 121). Vienas privalumas – G. Bleizgys turi patirties valdyti teksto semantiką, net jei ji veda į plotį, o ne į gylį. Neverbalines patirtis tebesistengia kompensuoti sureikšmintu dramatizmu, nors šįkart jis perša patosą ir klišių.
O gal viskas yra paprasčiau? „Procesija“ – tokia knyga, atskleidžianti kraštutinumus, prie kurių poetai gali priartėti, ieškodami metafizinio kalbėjimo centro, bet neišlaikydami principo „mažiau yra daugiau“. Gal profesionaliems poetams irgi nepakenktų atidus redaktorius? Galbūt tada vanduo dažniau virstų poezijos vynu? Kaip ir daugelio subrandintų dalykų, jo skoninės savybės atsiskleidžia vartojamos saikingai.
