Apie pacifizmą

Siaubingos Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje savotišku gero tono ženklu Lietuvoje (ir ne tik) tapo pacifizmo kaip privilegijos demaskavimas. Tokį pacifizmo įvertinimą ar, veikiau, nuvertinimą, regis, išprovokavo ne tiek kraupūs karo žiaurumai, kiek garsiai nuskambėję dalies vokiečių intelektualų raginimai Vokietijos kancleriui Olafui Scholzui netiekti sunkiosios ginkluotės Ukrainai, nepykdyti putino ir siekti abiem pusėms priimtino, neva taiką atnešiančio kompromiso¹. Ne vienam ši pozicija pernakt tapo pacifizmo neveiksnumo, bailumo ir abejingumo emblema. Nors esamoje situacijoje toks skubotas ir iš esmės reakcingas nusistatymas yra suprantamas, pacifizmo filosofijos ir praktikos jis deramai nereflektuoja. Mano akimis, vokiečių intelektualų pozicija turi tiek pat bendro su pacifizmu, kiek politinės manipuliacijos su socialiniu aktyvizmu. Pirmoji pasižymi fizine ir psichine distancija bei jos nulemtu didesniu ar mažesniu nejautrumu. Antrasis kyla iš intymaus santykio ir reiškiasi dalyvaujančiu veikimu. Išgirdusi žodį „pacifizmas“, pirmiausia galvoju apie badaujantį Mahatmą Gandhį, taip besikreipiantį į viena kitos kraują liejančias Indijos hinduistų ir musulmonų bendruomenes. Arba per susiskaldžiusią ir vis dar neramumų draskomą Kambodžą, smarkiai nukentėjusią nuo itin žiauraus Raudonųjų khmerų režimo, žygiuojantį ir žmones lankantį budistų vienuolį Mahą Ghosanandą². Atsižvelgdama į pacifizmo istoriją ir tikėdama pacifistinės laikysenos prasmingumu tiek karo Ukrainoje, tiek galimų ateities iššūkių kontekste, norėčiau pasidalinti nedideliu pacifizmo sąvokos eskizu. (Tiesa, reikia pripažinti, kad pacifizmo sąvoka žymimam diskursui būdinga tam tikra ideologinė įvairovė, tad į pateikiamą eskizą verčiau žiūrėti ne kaip į tiesioginę konfrontaciją su kieno nors nuomone, bet kaip į tam tikros interpretacijos apskritai siūlymą.)

Minėtąją vokiečių intelektualų poziciją traktuoti kaip pacifistinę galbūt paskatino joje išsakyta kritika dėl karo pramonės suaktyvėjimo ir raginimai bet kokia kaina siekti taikos. Žinoma, kai už taiką moki ne tu – kai už taiką turi sumokėti ukrainiečiai savo šalies teritorijomis ir ten likusių žmonių likimais, – bepigu ją branginti. Tačiau būtent toks taikos per atstumą, kito rankomis siekis ir išduoda pozicijos svetimumą pacifizmui. Nors pacifistinė laikysena, kaip ir bet kuri kita, kartais gali įgyti spekuliatyvias formas, kaip pacifistinė ji vertintina tik pagal tai ir tik tiek, kiek yra susijusi su praktika ir patyrimu. Taika nėra tik karo, o pacifizmas – tik smurtinio veiksmo nebuvimas. Priešingu atveju tiek taika, tiek pacifizmas tebūtų išvirkščioji karo ir prievartos pusė. Pacifizmas kaip taikos siekis kyla iš kasdienių taikaus buvimo praktikų, tačiau tai nėra taikios kasdienybės realija. Pacifizmas – tai pasiryžimas šias praktikas pritaikyti karo, konflikto, prievartos situacijose. Jei nėra tiesioginės grėsmės gyvybei, sveikatai ar, mažų mažiausia, socialiniam statusui bei ekonominei gerovei, apie pacifizmą negali būti nė kalbos. Kaina, kurią pacifistas ryžtasi mokėti už taiką, gali būti labai didelė ir iš esmės priklauso nuo konteksto (bombarduojamoje gamykloje nepastreikuosi), bet svarbiausia – visuomet mokama iš savo kišenės.

Tiesiog neiti į karą dar nėra pacifizmas. Pacifistinė laikysena nėra pasyvi vegetacija. Tam tikrais radikaliais atvejais pacifizmas veikiau apibūdintinas kaip ėjimas į karą be ginklo. Kasdieniškesnėse situacijose jis gali įgyti įvairaus socioekonominio ar kultūrinio priešinimosi formas. Svarbu pažymėti, kad pacifistas visuomet stengiasi užtikrinti engėjo kaip fizinio asmens saugumą: pacifistinis veiksmas nukreipiamas į situacijos keitimą ar, pavyzdžiui, tam tikrų pokyčių užkardymą, bet niekuomet – į paties engiančią tvarką palaikančio ar nepageidautinus pokyčius įvesti bandančio žmogaus sunaikinimą.

Pacifistinė laikysena yra itin asmeniškas apsisprendimas. Neįsivaizduojama, kad egzistuotų pacifizmo prievolė, kaip kad egzistuoja karo prievolė. Pacifizmas niekuomet nebuvo tapęs oficialia kokios nors valstybės strategija ir net tuomet, kai pacifistine taktika naudojosi didelės, politinių tikslų siekiančios žmonių grupės – pavyzdžiui, iš Britų imperijos besivaduojantys indai ar lygybės prieš įstatymą siekiantys JAV juodaodžiai³, – dalyvavimas pacifistiniame veiksme reikalavo tokio pasiryžimo, kurį gali suteikti tik itin asmeniška motyvacija ir individuali valia. Mat, kaip sakė vienas žymiausių visų laikų pacifistų Mahatma Gandhis, tam, kad taikiai pasipriešintum savo engėjui, pirmiausia turi pasipriešinti sau pačiam. Ne tik žmogui, bet kiekvienam gyvam organizmui būdingas savisaugos instinktas, nekontroliuojamas papildomų, sąmoningų pastangų, dažniausiai sukels smurtinės savigynos reakciją. Tik nuoseklūs apmąstymai ir iš jų kylantis itin tvirtas pasiryžimas gali sustabdyti šį inertišką procesą ir įvykdyti kažką panašaus į vidinę revoliuciją – pažaboti savisaugos instinktą laisvu pasirinkimu nesmurtauti. Šiuo požiūriu pacifizmas kyla iš to ir nusitaiko į tai, kas žmogaus geriausia, t. y. liudija patį žmogiškumą. Tiesa, nors toks pacifizmo pristatymas tarsi suponuoja pacifistinės laikysenos moralinį pranašumą, teigti, kad prievartos situacijoje atsidūręs ir save ar savo artimą ginklu ginantis žmogus yra nedoras, yra visiškai nepriimtina ir pats toks teigimas greičiau turėtų būti vertinamas kaip amoralus. Pacifistinė laikysena kaip itin asmeniškas apsisprendimas automatiškai ir kategoriškai pašalina bet kokio moralizavimo galimybę, daugių daugiausia palikdama teisę skatinti pavyzdžiu.

Tačiau taip pat neturėtų būti aklai – o kitąkart tiesiog piktavališkai pataikaujant daugumos nuomonei – smerkiamas tariamas pacifizmo apskritai neefektyvumas. Pacifistinis veiksmas, kaip ir karinis veiksmas, vieną kartą gali būti sėkmingas, kitą – ne. Be to, itin didelę pacifistinės laikysenos prievartos situacijoje riziką kartais pateisina iš pirmo žvilgsnio ne visuomet akivaizdi ilgalaikės naudos bei tvaresnės taikos perspektyva.

Taika negali būti nei primesta, nei padovanota, nes tai yra iš esmės vidinė būsena. Būtent todėl nei policija, nei kariuomenė, nei efektyviausia ginkluotė niekuomet nebuvo, nėra ir nebus pajėgi užtikrinti taiką. Jėgos struktūrų įvesta ir palaikoma tvarka geriausiu atveju gali būti pavadinta reliatyvia taika – taika, kaipmat sugriūvančia nuo menkiausio jėgų disbalanso. Tokia taika niekuomet negali egzistuoti visur ir visada, bet yra mėtoma ir vėtoma po pasaulį įvairių istorinių, politinių, socialinių bei, itin dažnai, ekonominių aplinkybių. Tiesa, vargu, ar šiandien galėtume visai be jėgos struktūrų išsiversti: nepanaikindamos „ligos“ priežasties, nesuteikdamos tvarios taikos, jos vis dėlto iš dalies padeda tvarkytis su simptomatika (įvairių agresijos apraiškų keliamomis negandomis), deja, ne be neigiamo šalutinio poveikio. Negalima ignoruoti fakto, kad neva saugumą užtikrinti privalančios jėgos struktūros neretai (juk net ir vienas kartas yra per dažnai) pačios ima brutaliai elgtis. Fiziologinės ligos atveju siekiamybė yra atsakingas konkrečios būklės vertinimas, kad būtų nustatytas vaisto naudos ir žalos santykis, žinoma, pageidaujant, jog nauda būtų didesnė nei žala. Tačiau kaip elgtis, kai žala imama matuoti žmonių gyvybėmis?.. Šis klausimas karo sąlygomis pasidaro dar opesnis. Nors paprastų, nuraminančių atsakymų tikėtis neverta, apsimesti, kad problema neegzistuoja, taip pat pavojinga.

Svarstymų apie taiką kontekste guodžia tik tai, kad, negalėdamos suteikti tvarios taikos, jėgos struktūros taip pat negali jos visiškai sunaikinti. Tvari taika egzistuoja nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių ir visuomet, net ir nepalankiausiomis sąlygomis, gali būti įveiksminta. Pacifizmas – to liudijimas.

Taigi, iš tiesų pacifizmo terminas pirmiausia byloja apie pasikeitusias išorines aplinkybes – apie išaugusią tiesioginę grėsmę taiką propaguojančiam individui. Pati taikos būsena ar, veikiau, taikos procesas yra tas pats kaip ir reliatyvios taikos (t.   y. taikos, apibrėžiamos tik kaip karo nebuvimas) metu. Manau, verta pasigilinti, kas yra ta vidinė, absoliuti, besąlyginė, vien tik laisvos valios padiktuota taika, ir pabandyti išskleisti jos veikimo vadinamojoje „įprastoje“ kasdienybėje mechanizmus. Tik tuomet iš tiesų išryškės pacifistinės laikysenos pagrindas ir bus galima įvertinti pacifizmo pagrįstumą.

Pacifizmą įgalinanti tvari „vidinė“ taika, mąstoma pati savaime, nėra susijusi su jokiu konkrečiu erdvėlaikiu, bet gali būti intuityviai apibūdinta kaip visur ir visada egzistuojantis tam tikros energijos šaltinis. Vis dėlto kasdienybėje ši taika visuomet pasireiškia kaip konkrečias erdvės ir laiko koordinates turintis procesas. Kasdienybėje taika veikia kaip taikinimosi, derinimosi santykis. Vienu iš būdų suvokti kasdienes taikos derybas, manau, gali būti Simone’os Weil⁴ aprašyta pareigų ir teisių dinamika. Esė „Žmogaus asmenybė“⁵ Weil mintį plėtoja, pasitelkdama įvairias opozicijas – „asmeniškumas vs. beasmeniškumas“, „teisės (rights) vs. teisingumas (justice)“, „teisės vs. pareigos“, „natūralu vs. antgamtiška“ ir kt. Dauguma šių binarinių opozicijų nepasižymi įprastai tokioms poroms būdinga dialektika, bet veikiau byloja apie tam tikrą hierarchiją – apie „aukštesnįjį“ ir „žemesnįjį“ būties lygmenis bei beveik išimtinai vienkryptį jų santykį (nuo „viršaus“ į „apačią“). (Tiesa, reikia būtinai atsižvelgti į Weil būdingą besąlyginę empatiją ir nesupainioti tokio patirties klasifikavimo su diktatorišku beatodairiškumu.) Apmąstydama žmogaus egzistencijos šventumą, Weil apibendrina jį kaip absoliučiai kiekviename žmoguje giliai įsišaknijusį tikėjimą, kad su juo bus pasielgta teisingai ir jam nebus padaryta skriauda⁶. Šis tikėjimas, pasak Weil, nėra tas pats kaip tam tikrų, konkrečių teisių reikalavimas. Žmogaus teisės kyla iš asmeninių poreikių ir visuomet susiduria su tam tikromis jas ribojančiomis aplinkybėmis, o teisingumas yra beasmenis ir universalus. Sakralizuodama beasmeniškumą, Weil ragina nukreipti dėmesį nuo savęs ir pirmiausia įsižiūrėti į kitą. Šventos pareigos nepadaryti kitam skriaudos suvokimas automatiškai vestų ir prie kiekvieno žmogaus teisių užtikrinimo. Kitaip tariant, žmogaus teisės turėtų būti ne reikalavimo, o suteikimo klausimas. Kasdienybėje tvari taika – taikinimosi ir derinimosi procesas – gali būti suprantama kaip pareigos užtikrinti kito teises prisiėmimas.

Pareiga rūpintis kitu gali prislėgti, bet gali ir įgalinti. Tiesa, šis sustiprėjimas nereiškia tam tikro patogumo ar privilegijų įgijimo, kai rūpinimasis kitu pavirsta savo paties karikatūra – rūpinimusi kaip galios demonstravimu. Įsižiūrėjimas į kitą numato bent trumpalaikį savęs užmiršimą, tad iš to kylanti galia būtinai remiasi bendrystės, o ne skirties ir lygiavertiškumo, o ne pranašumo pajauta. Žinoma, realybė nėra idealybė, tad kasdienis derinimasis su kitu ir prie kito neišvengiamai varijuoja, įgydamas labiau pageidautinas ir labiau atmestinas formas. Užleisdamas senoliui vietą autobuse, jaunuolis parodo rūpinimąsi senolio sveikata ir saugumu. Akivaizdžios fizinės negalios neturinčią moterį pirmą praleidžiantis ir duris jai prilaikantis vyras – nesvarbu, sąmoningai ar ne – primena moteriai jos kaip neva silpnesnės lyties vietą. Motinos rūpinimasis vaiku gali itin staigiai svyruoti nuo nuoširdaus prisitaikymo iki aršios kontrolės.

Pacifistinėje laikysenoje rūpinimasis kitu įgyja gan radikalią formą, mat siekiama sau sužadinti nuoširdų rūpinimąsi tuo, kuris įprastai matomas (ir dažniausiai ne be pagrindo) kaip didesnės ar mažesnės grėsmės šaltinis. Toks iš esmės kraštutinis altruizmas verčia prisiminti pacifizmo sąsajas su ankstyvosios krikščionybės filosofija ir jos propaguota kankinyste, kuri vėlesniais amžiais buvo didžiąja dalimi užgožta „teisingo karo“ (just war) doktrinos. Žinoma, pacifizmas nėra kankinystė ir pacifistai nepretenduoja į šventuosius. Vis dėlto gali būti, kad būtent tas kone mistinio aukojimosi prieskonis dažnai ir daro pacifizmą sunkiai suprantamą ir nepriimtiną plačiajai visuomenei, o kartais net vertą pašaipos ar paniekos. Ir nenuostabu, nes, kaip jau minėta, tai iš principo ne kolektyvinio propagavimo, o individualaus pašaukimo klausimas. Tiesa, įdomu, kad net patys pacifistai, rodos, vis dažniau gėdijasi kalbėti apie pasiaukojimo moralę ir verčiau pereina prie praktinių nesmurtinio veiksmo (non-violent action) niuansų aptarinėjimo.

Nesmurtinio priešinimosi pavyzdžių pastaraisiais mėnesiais buvo galima pamatyti ir pačioje karo draskomoje Ukrainoje: visai nuimti ar okupantus klaidinantys kelio ženklai, okupuotose teritorijose primetamos tvarkos sabotavimas, moteris, drąsiai kamantinėjanti įsibrovėlius ir bandanti priberti į jų uniformų kišenes saulėgrąžų sėklų, nedidelio miestelio vyrai, tuščiomis rankomis užstojantys tankui kelią… Ne visi tam tikroje situacijoje besirenkantys nesmurtinį pasipriešinimo veiksmą yra pacifistai, tačiau visi pacifistai renkasi nesmurtinį pasipriešinimo veiksmą. Mano manymu, būtų klaidinga teigti, kad toks priešinimasis nenusipelno pagarbos. Iš tikrųjų juk ne taip ir svarbu – galima kažkam priklijuoti pacifisto etiketę ar ne. Istorija gausi liudijimų, kai pacifistai išsižada nesmurtavimo, o su karo žiaurumais susidūrę kareiviai tampa taikaus veiksmo gynėjais. Manau, svarbiau suprasti ir įvertinti pacifistinės laikysenos legitimumą apskritai ir neskubėti smerkti galimybės pasirinkti.