Ženklai ir stebuklai
Tai Pylimo gatvės atkarpa Vilniuje. Dar už kelių namų prieitum Reformatų bažnyčią, buvusią „Kroniką“. Vasara – ir ten, ir čia pas mus. Turėjo išlikti tos pačios šaligatvio plytelės. Mediniai vartai gal irgi. Patikrinsiu. Praėjo aštuoni dešimtmečiai. Iškabos apie gesintuvus tarpuvartėje, aišku, nebėra, ten dabar kažin koks sveikatos ar grožio salonas. Senoji iškaba buvo lietuviška. Vilnius sparčiai lietuvėjo. Kam vasarą rudeniniai paltai ir puspalčiai, nežinau. Gal 1941-ųjų liepa pasitaikė vėsi? Ar kad su paltu saugiau, lyg su šarvais. Juk karo metas. Liepos 3 dieną karinė miesto administracija išleido įsakymą žydų tautybės žmonėms nešioti ant nugaros ir kairėje pusėje ant krūtinės 10 cm skersmens geltonus lopus su juoda raide „J“ – Jude. Įsakymas įsigaliojo nuo liepos 8-osios. Kitame Pylimo gatvės gale su šeima gyvenęs keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis rašo dienoraštyje, kad tą dieną mieste pamatė pirmuosius žmones su lopais. Teks prisisiūti ir jam. Lopai berniukui atrodo panašūs į rupūžes. Bet jis dar pilnas drąsos ir išdidumo. Esą ne mums gėda dėl tų ženklų, o tiems, kurie juos užkabino. Sako, kitos mamos, siūdamos savo vaikui lopą, aimanavo ir verkė. Kas neturėjo lopui geltonos medžiagos, rinkosi baltą. Ar tik paspalvintą geltonai. Pagyvenęs vyriškis, stabtelėjęs prie durų Pylimo gatvėje, taip pat iš priekio su šviežiai prisiūtu lopu. Tolumoje – dar viena baltu kvadratu ant nugaros paženklinta moters figūra. Gal ir daugiau. Fotografas skubėjo fiksuoti miesto naujieną. Šiaip gatvė atrodytų ramiai ir kasdieniškai. Žmonės juda į centrą – panašiai ir šiandieną. Karas tik prasidėjęs, niekas nežino, kaip bus rytoj. Lukiškių kalėjimas jau pildosi, bet apie Panerius gandai ims sklisti tik rudeniop. Prie šaligatvio stovinčiame sunkvežimyje, kai padidini vaizdą, atsiranda kareivio veidas ir ranka. Boluoja prakąstas sumuštinis, duona su sviestu. Irgi ženklas. Rodos, „Šiaurės Atėnuose“ kitados buvau radęs Vladimiro Nabokovo pastabas, kaip atpažinti gerą literatūrą. Esą skaitant ją užkaista ar pašiurpsta speciali kūno vieta, tam tikras kvadratėlis tarp menčių. Taip ir yra iš tiesų. Vis įsitikinu. Kvadratėlis egzistuoja ir tikrai veikia. Ir jis kaip tik ta vieta, kur Vilniaus žydams buvo prisiūtas baltas lopas. Irgi kvadratinis. Gėdos ir pasmerktumo žymė. Komanda aplenkti tokį žmogų iš tolo, pasibjaurėti, šauti. Bet žinome, kad kai kam tie lopai buvo ir visai priešinga komanda. Panaši į atėjusią iš geros literatūros, gero paveikslo, gero veido. Visų tų dalykų, kurie veikia tarytum šventieji sakramentai. Ex opere operato, kaip pasakytų Tomas Akvinietis. Jaunesnysis Nabokovo brolis Sergejus tais pačiais 1941 metais Berlyne buvo suimtas už homoseksualinius santykius. Po kurio laiko jį iš kalėjimo paleido. Bet gestapas nepaliko ramybėje. Naujas areštas 1943-iaisiais. Atsidūrė konclageryje šiaurės Vokietijoje. Sergejaus mylimasis, austras aristokratas, pasiųstas į frontą. Jis liko gyvas. Sergejus konclageryje buvo kalinys Nr. 28631. Su rožinės spalvos trikampiu ant krūtinės – vadinamuoju die Rosa-Winkel. Kaip visi nuteistieji pagal 175-ąjį vokiečių baudžiamojo kodekso straipsnį. Pati žemiausia, žiauriausiai traktuota kalinių kategorija. Sergejus mirė nuo dizenterijos ir išsekimo. Pasak liudininkų, gautus maisto siuntinius jis išdalindavo kitiems. Po keturių mėnesių konclageris buvo išvaduotas. Vladimiras Nabokovas tuo metu svaigo nuo savo šlovės ir Amerikos gėrybių. Apie brolį nieko nežinojo, su juo nebendraudavo. Tik mirties išvakarėse susapnavo jį ant kalėjimo gultų, kančiose. Jiedu nebuvo labai artimi. Šeima jaunėlio gėdijosi. Be viso kito, jis dar smarkiai mikčiojo. Kiti prisimena, kad buvęs mieliausias, subtiliausias iš visos garsios ir turtingos giminės. Deklamuodamas poeziją, liaudavosi mikčiojęs. Matyt, taip pat ano sakramentinio kvadratėlio poveikis. O į Vilnių 1941 metų rugpjūtį ateis civilinė administracija. Vėl keisis miesto gyvenimas. Žydams bus įsakyta ant nugaros ir ant krūtinės nešioti geltoną Dovydo žvaigždę. Bus draudžiama vaikščioti šaligatviais, naudotis transportu. Žydai neturės teisės kelti kojos į aikštes, parkus ir pagrindines Vilniaus gatves. Tarp jų – ir Pylimo. Maištingas paauglys Rudaševskis atsidurs gete, paskui Panerių miškelyje. Pasakojama, kad Kaune gete tada gimė kūdikis, turintis ant savo kūnelio apgamą, visai panašų į Dovydo žvaigždę. Tik Dievas ir galėtų suteikti žmogui vieną ar kitą ženklą. Tepi ligonio kaktą, krūtinę, rankas šventais aliejais, ir aidi žodžiai apie Dvasios šventovę mūsų mirtingame kūne. Niekas tos tiesos nepakeis.
