Tai tik poezija arba ate ate

          

Taigi ties keturiasdešimtmečiu ji nusprendė pradėti rašyti poeziją. Nes atsibodo jogos pamokos (buvo įsitikinusi, kad instruktorius ją kabina), nes atsibodo kulinarijos pamokos (buvo įsitikinusi, kad ir šefė ją kabina) ir – galiausiai – atsibodo vyras, kuris ties sava vidurio amžiaus krize sugalvojo įsitaisyti internetinę kažkokio-tipo-draugę.

Ir čia, mąstė Jolanta, gali išgelbėti tik poezija.

 

Internete Jolanta perskaitė apie neseniai debiutavusią jauną poetę, kuri sulaukė palankių kritikų įvertinimų ir netgi yra verčiama į keletą užsienio kalbų. Veronika B., taip sprendė Jolanta iš nuotraukų, buvo ganėtinai šiurpinanti dėl mažų tamsių akių, dviejų auskarų nosyje, dviejų kairiam antaky, trijų ausyse. Ko Jolanta nuotraukose neįmatė – Veronikai B. nuolat trūko pinigų; jau porą mėnesių vėlavo su nuoma už baraką, o užkąsdavo pas vieną ar kitą taip pat mėgstantį parašinėti vaikiną. Labiausiai jai patikdavo trikampiai sumuštiniai ir jie jai jų parūpindavo. Žinoma, Veronikai B. toks dosnumas kėlė nemenką įtarimą, tad ji buvo pasižymėjusi tai apsvarstyti, kai vėl ims kankinti nemiga.

O iki tol ji teigiamai atsakė į Jolantos prašymą padėti susipažinti su poezijos pasauliu. Išsiuntusi tokį patvirtinimą, ji atsigulė ant lovos ir atsikando trikampio sumuštinio su lašiša vidurio.

 

Štai Marius, Jolantos vyras, kaip žinoma, mėgavosi merginų kompanija, nes. Na. Kiekvienam reikia kokio nors užsiėmimo. Dirbo jis nedaug ir tik iš savo malonumo, parašinėdavo kokius nors reklaminius šūkius ar išversdavo kokį tekstą, mat Jolanta gavo gerą palikimą, investavo jį į nekilnojamąjį turtą, tad jie abu galėjo gyventi oriai… bent jau finansiniu klausimu. Na, o jų santykių orumą galėtų išmatuoti kokia nors poetė. Bent jau taip mąstė Marius, kai išgirdo, kad Jolantą viena tokių ketina aplankyti.

 

Poetė Veronika B. pas juos atvyko Jolantos iškviestu taksi. Išlipusi nusivalė kerzus, pasitvarkė plaukus, nuėjo prie durų ir paskambino. Atidarė Jolanta. Besišypsodama. Plačiai plačiai besišypsodama. Veronika B. netgi kiek sutriko, tad kažkaip lyg ir droviai pažiūrėjo į savo kerzus.

– Malonu pagaliau susitikti, – burbtelėjo.

Jolanta iškart nusitempė Veroniką B. aprodyti namo: stiklo sienomis įrėmintą didelę svetainę, virtuvę ir lauko terasą. Antrame aukšte – miegamąjį (su atskira vonia), svečių kambarį (su atskira vonia) ir darbo kambarį.

– Be atskiros vonios? – kažkodėl paklausė Veronika B.

Jolanta nusijuokė, tarsi Veronika B. būtų juokavusi.

– Manau, darbo kambaryje mums bus patogiausia.

– Be atskiros vonios ir patogiausia? – Veronika B. kilstelėjo antakį.

Jolanta vėl nusijuokė, tad Veronika B. galutinai įsitikino, kad apie poeziją ji mažai ką tesupranta.

 

Kūrybinės dirbtuvės prasidėjo gana paprastai – Jolanta parodė neseniai nusipirktą beretę, šilkinį šalikėlį, naujus aulinius ir porą oversized megztinių. Veronika B. gal ir nebuvo susidomėjusi, bet kaip kiekviena dora poezijos mokytoja įvertino pastangas išsiskirti literatūriniame lauke: puikiai, sakė ji, gražu.

– O kokie poetai būna? – paklausė Jolanta.

Veronika B. sėdėjo ant rašomojo stalo kėdės ir krapštė panages.

– Ta prasme?

– Nežinau, kaip su jais bendraut?

– Nebendraut, – ji bandė pažiūrėti Jolantai į akis, bet ši užsisvajojusi ant piršto suko beretę.

Jolanta pakikeno, bet nelabai entuziastingai.

Veronika B. atsistojo ir pasakė, kad nueis į apačią išsivirti kavos, o kai grįš, jos galės, na, ką nors nuveikti. Jolanta linktelėjo, nors vis dar tebebuvo užsisvajojusi.

 

Nusileidusi į virtuvę, Veronika B. sutiko Marių. Jis, pamatęs ją, išvertė kavos puodelį.

– Aš turėčiau būti atsargesnis, – pasakė vyniodamas popierinį rankšluostį.

– Patartina.

Veronika B. susirado švarų puodelį, įdėjo kavos kapsulę į aparatą ir paspaudė vandens kaitinimo mygtuką.

– Tai kaip jums ten einasi? – pasiteiravo Marius popieriniu rankšluosčiu valydamas palietą kavą.

– Tik pradžia, sunku ką pasakyti.

– Nemanau, kad turėtum žiūrėti rimtai. Lankė ji čia tų būrelių, visus numetė. – Marius baigė valyti, susuko popierinio rankšluosčio gniutulą ir priėjo prie Veronikos B. – Atsiprašau.

– Nieko tokio, man nesvarbu, ar ji rašys.

– Ne, turėjau galvoje, kad pasitrauktum, užstoji šiukšlinę.

Veronika B. kiek nuraudo ir atsitraukė. Išmetęs šiukšles Marius pamatė, kad vanduo užkaito, tad paspaudė kavos gaminimo mygtuką.

Tylią Veronikos B. padėką užgožė plyštančios kapsulės garsas, tačiau niekas neužgožė susidomėjusio jos žvilgsnio.

 

Veronika B. nuobodžiaudama gėrė kavą ir bandė apsimesti šokiruota, kai Jolanta ėmė dėstyti, kaip prie jos priekabiavo jogos instruktorius.

– Ir ką tu jam sakei? – paklausė Veronika B.

– Kad taip negalima, kad aš esu priblokšta ir kad daugiau čia nebegrįšiu.

– Turbūt teisingiausia.

– Šiaip, – Jolanta nejaukiai pasimuistė kėdėje, – kai papasakojau Mariui, jis niekaip nesureagavo.

– Bet juk nieko ir neįvyko, o į pamokas negrįžai, tad ko jam…

Jolanta itin dvasingai patylėjo žvelgdama kiaurai lubas.

– Ach. Tu dar nieko nesupranti.

Taigi nutaikiusi progą Veronika B. pasiūlė Jolantai parašyti ką nors apie vienatvę.

– Ar nebus banalu?

Veronika B. pakėlė nuo stalo Jolantos naująją beretę ir uždėjo jai ant galvos.

– Baik tu, tikrai ne.

 

Naktį, jau barake, Veronika B. galvojo apie savo poeziją. Apsvarstė vieną kitą temą. Apsvarstė Marių. Apsvarstė, kaip ji nuraudo. Pasvarstė, kodėl jis jai įdomus. Galiausiai nusprendė, kad čia visiška nesąmonė ir kad taip jau tikrai bus banalu. Atsigulė ant šono ir pabandė užmigti. Bet nepavyko. Nuėjo pas bendrakursį Donatą, vieną tų, kurie jai parūpina trikampių sumuštinių. Pabeldė į duris, Donatas, aišku, buvo apsimiegojęs.

– Ko?

– Turi gal ką užkąst?

– Ne.

– Tai gal išvirtum arbatos?

– Ble, užknisi.

Veronika B. nusišypsojo ir įėjo. Atsisėdo ant jo rašomojo stalo.

– Tikrai neturi nieko užkąst?

– Tiks bomžpakis?

– Mhm.

Veronika B. ėmė supti kojas, žiūrėjo į grindis, svarstė, ar jai reikėtų ką nors papasakoti.

– Buvau pas savo tą mokinę.

Donatas įjungė virdulį ir ėmė taisytis susivėlusius plaukus.

– Nu ir kaip?

– Ai, vieniša moteris ir tiek.

– Tai ką jūs ten veikiat?

– Daugiausiai apžiūrinėjam jos naujus drabužius.

Donatas prunkštelėjo.

– Ir ji tau už tai moka?

– Mhm, – Veronika B. žiūrėjo į grindis.

– Tai tau gerai.

– Mhm.

Veronika B. kiek patylėjo, pasvarstė, ar Donatas pajėgus susidoroti su tokia informacija. Galiausiai nusprendė, kad neturi ką prarasti, tad tarė:

– Man atrodo, kad aš patinku jos vyrui.

– Iš ko nusprendei?

– Hm.

– Lindo kažkaip?

– Ne, jis tik… Hm, išliejo kavą, kai mane pamatė.

Donatas nusijuokė:

– Kai tave pamačiau pirmą kartą, vos nepradėjau rėkti iš siaubo. Šiaip gal susiparino pamatęs naują žmogų namie ir tiek.

– Jie atitolę, – dar pabandė Veronika B.

– Buvai tik kartą ir jau nusprendi.

Donatas užpylė jai bomžpakį, padėjo ant rašomojo stalo ir atsigulė į lovą.

– O gal tau jis patinka? – dar paklausė.

Veronika B. maišė bomžpakį. Patylėjo.

– Lyg ir ne.

– Lyg ir?

– Nesikabinėk prie žodžių.

Donatas šyptelėjo ir nusisuko į sieną bandydamas vėl užmigti. Tad Veronika B. greitai susiurbė sultinį ir, palikusi makaronus ant jo rašomojo stalo, grįžo į savo kambarį.

 

Dirbtuvės įsibėgėjo, Jolanta rašė kaip kiekviena dora poetė: apie skausmingas mėnesines, ten kažkokį tamsųjį moteriškumą, kartais dar ir dantų skausmą, bet apie šitą rečiausiai.

– Ne, nežinau, šitos eilutės man dar gal nelabai: „mano akyse atsispindi tavo skausmas / ir visi skausmo atspindžiai.“

– Kodėl? Fainai su tais atspindžiais, – Veronika B. kramtė pieštuko galą.

– Sakai?

– Nu vėliau pasiredaguosi, jei nepatiks.

Apskritai, Veronika B. nebuvo griežta mokytoja. Mat kartą joms susėdus prie vieno iš tekstų, Jolantai paskambino buto nuomininkė, kažkas ten jai buvo blogai su vamzdžiais, klausė, ar jai iškviesti meistrą, ar nori iškviesti pati Jolanta. Aišku, viską sutvarkė nuomininkė, o Jolanta puolė aiškinti, kad čia ta kanalizacija Vilniaus centre yra neįprastai bloga. Bet fainas butas, ten toks trijų kambarių. Ir vieta gera, netoli Seimo. Yra dar ir kitas butas, Žvėryne, tik ten keturių kambarių. Ir kad – Jolanta pabeldė į stalą tris kartus – dar nepasitaikė problemų su vamzdžiais. Tik remontai truko ilgai, bet dabar jau laimingai įsikraustė jauna šeima.

Taigi Veronika B. tapo dar tylesnė ir daug daug atlaidesnė.

 

Kartą, joms nusiplūkus nuo poezijos mokslų, Jolanta pasiūlė išgerti vyno jų terasoj. Tik ji iš pradžių nuvažiuos jo nupirkti, čia tuoj, iki Saulėtekio „Iki“ ir atgal į Turniškes. Tad Veronika B. kiek aptvarkė darbo kambarį, sudėjo atspausdintus Jolantos eilėraščius į aplanką ir nusileido į apačią, į terasą. Kiek pasirąžiusi įsitaisė ant gulto.

– Kur Jolanta?

Veronika B. atmerkė vieną akį, dirstelėjo į Marių ir vėl užsimerkė.

– Nuvažiavo į parduotuvę.

– Tai jau baigėsi šiandieninis užsiėmimas?

– Mhm, ta proga gersim vyno.

– Meniška.

Veronika B. nežymiai šyptelėjo ir leido jam tą pastebėti.

– Kaip sekasi?

– Na, moteriška perspektyva poezijoje…

Marius nusijuokė.

– O kaip tau sekasi?

Dabar Veronika B. atmerkė abi akis. Svarstė, ką atsakyti.

– Nežinau, normaliai. Kodėl klausi?

– Įdomu, – pasakė jis atsisėsdamas ant šalia stovinčio gulto.

– Tikrai?

– Mhm.

Veronika B. kiek įsitempė.

– Gal nori paklausti, kaip man sekasi?

– Ne, – Veronika B. atsakė kiek per greitai.

Marius sukikeno.

– O jei pasakysiu neklausiamas?

– Uždrausti negaliu.

– Jolanta šiandien mane užtiko, hm, bendraujant internete.

– O kas čia blogo?

– Nepasakiau, kaip bendraujant.

Veronika B. atsisuko į jį su klausiamu žvilgsniu. Marius, klastingai šypsodamasis, pridūrė:

– Turbūt nieko keisto, kad pasiūlė tau vyno.

– Tai kaip tu ten bendravai?

– Tai jau pasidarė įdomu?

Veronika B. sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Ne, nė kiek.

Marius gūžtelėjo pečiais.

 

Jolantai grįžus iš parduotuvės, Veronika B. priėjo paklausti, ar nieko nereikia padėti. Ji atsakė, kad ne, tad Veronika B. nuėjo į vonią. Šaltu vandeniu suvilgė veidą, pažiūrėjo į veidrodį. Išsitraukė telefoną ketindama rašyti Donatui, bet paskui apsigalvojo. Pasitaisė drabužius. Nuleido klozeto vandenį, nusiplovė rankas ir išėjo.

Marius ir Jolanta jau sėdėjo terasoje, nesikalbėdami. Jolanta buvo apsisiautusi savo naują kimono, rankoj laikė taurę ir žiūrėjo kažkur į tolį. O Marius – į Veroniką B. Ji atsiduso ir prisijungė: iš pradžių suvalgė nedidelį meliono gabaliuką, paskui gurkštelėjo vyno. Išsitraukusi elektroninę cigaretę, ėmė tyliai ją traukti.

– Kažkaip nejauku, – pastebėjo Marius.

– Čia gal tau vienam taip, – Jolanta į jį net nepažiūrėjo.

Veronika B. ir toliau rūkė lyg niekur nieko. Marius pasidėjo taurę ant žemės ir įsitaisė ant gulto. Jolanta įsipylė dar vyno ir įsmeigė akis į Veroniką B.

– Jam šiandien prasta nuotaika, nekreipk dėmesio.

– Viskas gerai, nepastebėjau.

– Bet tu pažiūrėk, jam niekas nerūpi. Kaip visada.

– Nepasakyčiau, kad niekas, – Marius reikšmingai nužvelgė Veroniką B. Ji kilstelėjo antakius.

– Ane? O tai kas rūpi?

Jolanta, nesulaukusi atsakymo, atsisuko į Veroniką B. Ji gūžtelėjo pečiais.

– Tu rausti, – pastebėjo Jolanta.

– Nuo vyno visada taip, – atsakė Veronika B. ir sriubtelėjo gerą gurkšnį.

Marius šypsojosi patenkintas savimi.

 

Veronika B. vaikščiojo ratais po savo kambarį barake. Išgertas vynas kiek trukdė mąstyti. Į burną įsimetė gumos ir nuėjo pas Donatą. Pabeldė. Niekas neatidarė.

– Ė nu, įleisk.

Donatas atidarė duris.

– Aš mokausi, nu.

– Reikia pasikalbėt.

– Apie ką?

Veronika B. spoksojo jam į akis, svarstė, ką galėtų jam pasakyti. Tada pasvarstė, ką jis apskritai galėtų patarti.

– Nu tai kas yra? – dar paragino Donatas.

– Ai, pamiršk.

Veronika B. grįžo į savo kambarį. Atsigulė ant lovos, įsižiūrėjo į lubas. Galiausiai reikšmingai linktelėjo pati sau.

 

Tądien Veronika B. ypatingai pasistengė apsirengti. Iš pradžių itin plonos medžiagos sportinę liemenėlę ir kelnaites be jokių ten nėriniukų, paskui apsitempė raudoną prigludusį golfą ir juodas siauras kelnes, kad pabrėžtų lieso kūno privalumus. Nors plaukus įprastai rišdavo į netvarkingą kuodą, šiandien juos paliko palaidus. Dažnai nesidažydavo, tačiau šiandien padarė išimtį ir kiek pasiryškino akis ir skruostikaulius.

Atvažiavo pas Jolantą kaip visada – apie penktą. Durys buvo neužrakintos, įėjo.

Jolanta nusileido laiptais, buvo ką tik išėjusi iš dušo.

– O, tu jau čia.

– Taip, labas.

– Gerai, pasidaryk kavos ar arbatos. Aš greitai persirengsiu.

Veronika pasuko į virtuvę, užkaitė virdulį, į puodelį įbėrė ramunėlių. Žvilgtelėjo į terasą, ten sėdėjo Marius. Ji nusišypsojo ir pasisveikino rankos mostu.

Veronika B. užpylė verdančio vandens, įsidėjo šaukštą medaus, pamaišė ir nešina garuojančiu puodeliu nuslinko į terasą pas Marių.

– Kaip tu?

Jis krenkštelėjo.

– Atrodai kitaip.

– Klausiau, kaip tu, ne kaip aš, – Veronika B. papūtė arbatą.

– Daugmaž neblogai.

– Daugmaž? – Veronika B. kilstelėjo antakį ir atsisėdo ant gulto krašto.

– Mhm.

– Ko reikia, kad būtų visai gerai? – ji atsargiai gurkštelėjo arbatos.

Marius žiūrėjo truputį pravėręs lūpas.

– Erziniesi?

– Kodėl tau taip atrodo?

– Neturėtum manęs erzinti.

Nenuleisdama nuo jo akių Veronika B. dar kartą papūtė arbatą.

– Ko dar neturėčiau?

Vis dar žiūrėdama jam į akis, ji padėjo puodelį ant grindų. Atsitiesdama atmetė plaukus atgal ir išrietė nugarą. Marius krenkštelėjo.

– Gal kažko nori paklausti?

– Noriu.

– Klausk, – pasiūlė Veronika B.

– Kiek jų?

– Du nosyje.

– Mhm.

– Du antakyje.

– Mhm.

– Trys ausyse.

– Mhm.

– Toliau pats matai, – ji dar truputį išsirietė.

– Tai kad nematau.

– O nori? – Veronika B. blykstelėjo akimis.

– Tau reikėtų nusirengti.

– Tai nori?

Jie abu buvo kiek nuraudę ir kiek per greitai kvėpavo, bet juos pertraukė Jolanta.

– Va kur tu, aš ieškojau… – ji įkišo galvą į terasą, nužvelgė juos abu: – Čia kažkas vyksta?

– Ne, – trumpai atsakė Marius.

O Veronikos B. akyse galėjai išskaityti… Gal apmaudą?

 

Jos abi sėdėjo prie rašomojo stalo, Jolanta rankose sukinėjo tušinuką.

– Duosi man ką nors paskaityt? – paklausė Veronika B.

– Ne.

– Tai ką nori veikt?

– Pasikalbėt, – Jolanta tušinuku ėmė barbent į stalą.

Veronika B. atsiduso, linktelėjo. Žiūrėjo labai rimtai.

– Aišku, galim pasikalbėti. Klausk, ko nori. Atsakysiu.

– Kažkas tarp jūsų vyksta?

– Tarp ko?

– Jūsų su Marium.

Veronika B. nusijuokė.

– Tu čia rimtai? Aišku, kad ne.

– Kodėl man taip neatrodo?

– Nežinau. Jis gi vedęs, be to, jis vyresnis. Tad tikrai ne.

– Tu gi menininkė, koks tau skirtumas.

Veronika B. prunkštelėjo.

– Baik, skambi kaip iš muilo operos.

– Tu šiandien pasidažei.

– Taip.

– Kodėl?

– Nes turėjau susitikt su tavim.

– Nori pasakyt, pradėjai dažytis dėl manęs?

Veronika B. tylėdama žiūrėjo sau į rankas.

– Mm? Kalbėsi?

Veronikai B. truputį užspaudė gerklę, ji prikando lūpą.

– Tu čia verki?

Veronika B. nusišluostė kelias ašaras.

– Nea, neverkiu.

Jolanta kiek susirūpino, atsiklaupusi pabandė pažiūrėti Veronikai B. į akis, bet ji vis suko žvilgsnį.

– Nu, sakyk, kas yra.

Veronika B. giliai įkvėpė, iškvėpė, galiausiai tarė:

– O jei dėl tavęs, ką? Aš gi menininkė.

Tada atsistojo ir išėjo.

 

Taigi tą naktį Veronika B. pagaliau užmigo kuo ramiausiai. O neramu buvo pas Jolantą su Marium: tarpusavyje jie nesikalbėjo, bet negalėjo užmigti dėl tos pačios priežasties – Veronikos B. Marius buvo įsitikinęs, kad jai patinka, tačiau niekaip nesumąstė, kaip čia su ja pradėjus kažką rimtesnio, o štai Jolanta svarstė bent keturis dalykus – ar ji patinka Veronikai B., kiek labai patinka Veronikai B. ir, galiausiai, ar jai pačiai ir kiek labai patinka Veronika B.

Jolanta išlipo iš lovos ir nusileido į virtuvę atsigerti vandens. Žiūrėjo pro langą. Iš tiesų, ji niekada negalvojo, kad jai galėtų patikti moterys, na… Taip patikti. Nors Veronika B. ją žavėjo savo ramybe, be to, ji talentinga, o jei dar išsivertų tuos auskarus iš nosies ir antakių, gal būtų netgi visai simpatiška mergina.

Jolanta pabaigė gerti vandenį, praplovė stiklinę ir apvertusi padėjo šalia kriauklės. Lipdama atgal į miegamąjį ji svarstė, gal jai ką nors parašyti, tik nesugalvojo ką: „Miegi?“, „Ką veiki?“, „Pasiilgau“? Negalėdama užmigti, feisbuke patikrino Veronikos B. gimimo datą ir pažiūrėjo horoskopą. Jolanta kiek kilstelėjo antakius pamačiusi, kad jų Zodiako ženklai dera.

Prieš užmigdama ji suprato, kad reikia bent jau pabandyti. O štai Marius prieš užmigdamas nusprendė, kad tikrai ją gaus, gal, pavyzdžiui, katilinėj per rašymo pertraukėlę.

 

Tą dieną Veronika B. mąstė, kaip galėtų atrodyti meilės be atsako kankinamas žmogus. Kiek pasvarsčiusi, ji panaudojo šviesesnę pudrą nei įprastai, apsivilko laisvą megztinį ir švariausias kelnes iš rastų.

Atvažiavo tuo pačiu laiku kaip visada. Duris atidarė Marius, bet ji dėl to nenustebo.

– Pasiilgau tavęs.

Veronika B. kukliai nudelbė akis į žemę ir sukikeno. Nuėjo tiesiai į darbo kambarį ir vis dėlto nustebo, kai pamatė ten laukiančią Jolantą.

– Taisai kažką? – paklausė Veronika B.

– Labiau galvoju, nei taisau ar rašau.

Veronika B. prisėdo ant kėdės šalia.

– Klausyk, mes praeitą kartą kalbėjom…

– Ai, pamiršk. Tiesiog visada kalbant apie literatūrą keistai suartėju su žmonėmis, – ji kukliai nusišypsojo, – dabar tai buvai tu.

Jolanta buvo kiek apstulbusi nuo tokio atvirumo.

– Tai aš tau patinku ar nepatinku?

– Jolanta, aš tikrai nenoriu apie tai kalbėtis, geriau pasikalbam apie tavo kūrybą.

Jolanta priklaupė prie jos ir rimtai pažiūrėjo į akis.

– Tu nejudėk dabar, – pasakė ir švelniai pabučiavo Veroniką B., kuri dabar jautėsi ypač patenkinta, nors ir ne dėl bučinio.

 

Po poros valandų jos šiek tiek susivėlusios išėjo iš darbo kambario. Abi suktai šypsojosi viena kitai. Veronikai B. besiaunant batus, Jolanta pažadėjo būtinai su juo pakalbėti apie tą reikalą ir pridūrė, kad tai jei prastai su pinigais, gal čia norėtum trumpam apsistoti. Tai išgirdęs atėjo ir Marius, tik jos į jį nekreipė dėmesio. Tada Veronika B. priėjo, apsikabino Jolantą ir, žiūrėdama Mariui į akis, pamojavo vien pirščiukais, o lūpomis nebyliai tarė „ate, ate“.