Lobis

 

Rašytojo Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio (g. 1940) kelionė į Jordanijos pietus, į senovinį nabatėjų miestą Petrą ir jos lobyną autoriaus pateikiama dviejų pasakotojų lūpomis. Pirmas jų – jaunasis Samaveinas, paskutinis šlovingos Petros praeities palikuonis. Jis pasakoja apie laimingus praeities laikus, kai visi buvo laimingi, tačiau būta vieno griežto draudimo: jokiam svetimšaliui nebuvo valia prisiartinti prie Lobyno, milžiniško karališkojo nabatėjų sukurto kapo.

Užgintasis Lobynas siejasi ir su antrąja pasakojimo linija, kurios chronologija, kitaip nei neapibrėžta pirmoji, labai konkreti laiko ir vietos atžvilgiu: „Eldjy, 1990 m. žiema.“ Pasakotojas vadinasi Džonas Burkhartas, kaip ir jo protėvis, žymus šveicarų tyrinėtojas Džonas Burkhartas, 1812 m. atradęs slaptingąjį Petros miestą.

Johannas Ludwigas Burckhardtas (1784–1817) – iš turtingos Bazelio pirklių šeimos kilęs keliautojas, Kembridžo universitete studijavęs arabų kalbą, mokslą ir mediciną. Per neilgą savo gyvenimą (mirė nuo dizenterijos Kaire) spėjo daug apkeliauti ir pamatyti ir buvo pirmas šiuolaikinis europietis, įkėlęs koją į senovės nabatėjų miestą Petrą.

Jaunojo Džono pasakojime praeitis ir ateitis keičia viena kitą – tai ir jo nuotykiai bei įspūdžiai Petroje, ir tai, ką jis buvo perskaitęs žymiojo protėvio užrašuose.

Tiek Džonas Burkhartas, tiek Samaveinas į senovinį Petros miestą žengia kupini pagarbos – pirmasis atkeliavęs iš racionalaus Vakarų pasaulio, tačiau visiškai pakerėtas Rytų kultūros. Antrojo, „paskutinio iš Samaveinų“, žvilgsnis nuolat krypsta Vakarų link, kur ieškoti naujo gyvenimo iškako ir savo dienas baigė jo tėvas. Tikrasis lobis jam – iš tėvo paveldėtas lagaminas su laiškais ir nuotraukomis. Tačiau tarp svajų apie Vakarų pasaulį jo mintys nukrypsta į Petrą, dvasių miestą, ir galop jis nusprendžia, kad tikroji jo pareiga – „likti čia ir rūpintis dvasių turtais“.

Vertėja

 

 

 

Tai buvo tuo metu, kai žmonės nepjaudavo arklių, kai tie pernelyg nusendavo ir tapdavo nebenaudingi, o paleisdavo juos į kalnus, kad pasitiktų mirtį apsvaiginti laisvės. Taip pasakojo jo tėvas. Samaveinas prisiminė jo balsą, bylojantį apie tuos senus laikus, kai dvasios dar gyveno su žmonėmis Petroje, prie šaltinių, valdė vėjus ir audras ir saugojo kapų paslaptį.

Tais laikais penkios beduinų šeimos sudarė su dvasiomis sutartį, ir tos įkurdino jas savo mieste, slėnio viduryje. Vaikai gindavo bandas į kalnų atšlaites, vyrai nuimdavo javus, savaimingai tarpstančius plynaukštėje priešais Al Beidą. Laisvai tryško šaltiniai, moterys eidavo pasisemti jų tyro nesenkančio vandens. Senės kurstydavo ugnį kapavietėse, išskobtose uolose, o vakarui atėjus po visą slėnį pasklisdavo tos tautos žmonių dūmai.

Samaveino tėvas užsimindavo ir apie draudimus; niekam tais laikais nebuvo valia skverbtis į praeities paslaptis. Nevalia leisti svetimšaliams prisiartinti prie Lobio, nes dvasios pavydžios ir pagiežingos. Jei per nelaimę koks nors svetimšalis būtų įsmukęs į jų miestą ir kėsinęsis į jų turtus, dvasios būtų keršijusios, ir beduinai amžiams būtų išguiti iš Petros.

Taip kalbėjo Samaveino tėvas; atsitiko taip, kaip jis ir sakė. Dabar Samaveinas buvo vienas pasaulyje, nes jo tėvas išvyko į užjūrius ir nebegrįžo. Penkios beduinų šeimos buvo išguitos toli nuo dvasių miesto, ir valdžia pastatė joms vienodų cementinių namų gyvenvietę. Tik vaikai klaidžiojo po griuvėsius, rankomis čiuopdami piešinius, dvasių paliktus ant akmenų, ant šukių, ir žvelgė į nematomą šokį, keliantį dulkių verpetus mirusių rūmų kiemuose.

 

Samaveinas atidarė juodąjį lagaminą. Jį tėvas buvo išsivežęs į užjūrius. Dailų lagaminą tvirtais apkaustais ir spynele su keturiais užšifruotais ratukais, atveriančiais dangtį tiktai tam, kuriam žinoma jo paslaptis. Samaveinas vienintelis žino tą paslaptį. Kiti namų gyventojai – jo dėdė iš motinos pusės, jo pusbroliai – paslapties nežino. Ir nežino, kas tame lagamine. Brangenybės, auksas, o gal banknotai? Taip jie mano. O Samaveinas patenkintas, kad jiems gali taip atrodyti. Kai jis nori atidaryti lagaminą, išeina iš dėdės namų ir patraukia per plynaukštę kuo toliau. Eina iki iškyšulio, nuo kurio puikiausiai matyti apanglėjęs dvasių slėnis. Čia labai seniai jis ateidavo su tėvu, kad išgirstų kalbant dvasias. Prisimena tėvo balsą, tėvo ranką ant savo peties. Viskas pranyko – žodžiai ir alsavimas, tėvo rankos tvirtumas ir jo akių spalva. Liko tik apanglėjęs peizažas ir lagaminas, vienądien atkeliavęs iš užjūrių.

Jo pusbroliai tyko, persilenkę per šlakbetonio plokščių sieną, juosiančią beduinų gyvenvietę. Jie nieko nežino. Todėl iš apmaudo svaido akmenis ir švilpia kaip ereliai. Bet prie Samaveino artintis nedrįsta. Juk tai lyg ir dvasių paslaptis – kas ją išniekina, patenka į nematomą uždarą ratą, kuris varo iš proto tol, kol žmogus ima mindyti savo šešėlį.

Samaveinas pasuko ratukus, atrakinančius spyną; lėtai pakėlė lagamino dangtį. Visada atidaro jį lėtai, nes klastingas vėjas gali įsisukti ir išblaškyti lagamino turinį.

Lagamino dugne popieriai, perrišti virvele, nuotraukos, laiškai. Tai ir yra lobis – tik popieriai ir nuotraukos. Bet Samaveinas džiūgauja kaskart pakėlęs dangtį – jo akys žėri, o veidas nušvinta, todėl kiti ir įsivaizduoja ten esant auksą, sidabrą ar pluoštus dolerių.

Dėdės namuose Samaveinas niekada nebuvo atvėręs lagamino. Pastato jį ant žemės priešais lovą, ant viršaus uždeda pagalvę kaip sėdynę. Vieną dieną užklupo Ali bandant jį atidaryti. Jis sukinėjo ratukus, rinkdamas vieną skaitmenį po kito. Neišgirdo, kaip įėjo Samaveinas. Šis čiupo Ali už gerklės, ir jie susigrūmė. Ali buvo stipresnis, jis parvertė Samaveiną ir taikėsi jį pasmaugti. Spaudė jam gerklę, Adomo obuolį, ir Samaveinas ėmė dusti, bet čia į kambarį įėjo dėdė. Jis stvėrė lazdą, kuria varinėdavo kupranugarius, ir uždrožė savo sūnui Ali, – uždrožė ir Samaveinui, bet tik per kojas. Buvo įsiutęs, išplūdo juos, išvadino ubagais, netikėliais. Vėliau Ali niekada nebemėgino atidaryti juodojo lagamino. Gal, jeigu būtų paprašęs, Samaveinas būtų jam parodęs lobį – laiškus ir pageltusias nuotraukas, ypač tą, kur jis dar kūdikis, įsitaisęs ant rankų tos, kurią vadina savo motina, šviesiaplaukės svetimšalės, atkakusios iš užjūrių ir išsivežusios jo tėvą.

Jis puikiai žino, kad svetimšalė nėra jo motina, tikroji motina mirė jį gimdydama. Tačiau pasirinko ją nuo tada, kai sužinojo, kas yra lagamine.

Samaveinas žiūrinėja nuotraukas, plazdenančias vėjyje. Stropiai skaito angliškus žodžius kitoje jų pusėje. Love, Sara. Niekas kitas, tik jis supranta tuos žodžius. Jie sunkūs, jie slegia jam vokus, verčia greičiau plakti širdį. Išdegęs slėnis po juo tuščias, išsisklaidė dūmai, nuščiuvo net paukščiai. Gal dėl to tėvas ir iškeliavo – paslaptį kartais per sunku nešiotis.

 

Eldjy, 1990 m. žiema

Štai taip aš, Džonas Burkhartas, vėl skverbiuosi į laiko paslaptį. Po viso nuovargio, po visos gaišaties artėju prie tos sienos, įžengiu į Siko tarpeklį (taip jį vadino keliautojas savo dienoraštyje). Blyškioje pirmosios aušros šviesoje kalnai atrodo dar atšiauresni, kupini kažko pragaištingo, antgamtiško. Aš atsisakiau gidų, norėdamas vienas įžengti į mirusiųjų miestą. Visur aplinkui tuščia. Kaimas, viešbučio prieigos, netgi grota, kur kadaise buvo nuomojami arkliai. Gyvenimas pasitraukė iš šio slėnio, žvilgsniai nukrypo kitur. Tada grįžau į tą 1812 metų rugpjūtį, kai viskas prasidėjo, kai keliautojas, kurio vardu aš pavadintas, žingsniavo tuo pačiu taku, traukė link apdegusios sienos, nuo kurios atsiveria Sikas.

Aš taip pat įžengiu į mirusiųjų pasaulį. Vos išnirusios iš nakties šešėlio uolos – blyškios mirties spalvos; kai kurios atrodo kaip kaukolės žiojinčiomis akiduobėmis ir bedančiais žandikauliais.

Išdrįsau užeiti į vieną kapą. Žemę dengia smulkutės, beveik neapčiuopiamos dulkės. Keliautojas turbūt taip pat buvo čia įėjęs prieš leisdamasis į tarpeklį. Čia tvyro aitrus šlapimo tvaikas; prie įėjimo mačiau ožkų spirų. Kai jis įžengė į šitą kapą, vedlys, matyt, liko lauke; paguldė savo seną ožką į dulkes ir prisėdo ant akmens. Gal pamanė (kaip vylėsi svetimšalis keliautojas), kad tas užsuko į kapą prispirtas gamtos reikalo. Paskui jie pasiekė tiltą, dvasių nutiestą prie įėjimo į tarpeklį svaiginančiame aukštyje, kad joks žmogus negalėtų prie jo prisiartinti. O vedlys jau stebėjo keliautoją, jau suprato, kad tas keistas žmogus, apsigaubęs apsiaustu ir užsidėjęs keistą turbaną, taikėsi čia atkakti, gviešdamasis slapto mirusiųjų lobio.

Jis žingsniavo tempdamas už virvės ožką, o toji spyriojosi ir trukdė eiti, lyg suprasdama, kas jos laukia kelio gale. Po gelsvu dulkių suterštu kailiu ožkiška jos širdis veikiausiai daužėsi stipriai stipriai, ir kvėpavimas kilsnojo šonus.

Dabar aš taip pat žingsniuoju paslapties link. Prieblandoje regiu laibą vedlio siluetą. Kad paspartintų žingsnį, jis nusiavė, paslėpė sandalus po akmeniu ir užsivertė seną ožką ant pečių. Keliautojas neša odmaišį, pilną stebuklingo Musos vadės¹ šaltinio vandens.

Aš mąstau apie dykumos dulkes Bagdado kely. Karo gausmas siaučia pasaulį, o čia – tiktai tyla. Žmonių įtūžis nuslūgo nuo aplinkinių kalnų ir slėnių kaip pjaunamo gyvulio kraujas. Daugiau kaip prieš šimtą metų čia praėjo svetimšalis keliautojas su savo vedliu, tačiau, man rodos, regiu jų pėdsakus, užuodžiu jų kvapą.

Traukiu upokšnio vaga; nartūs jo vandenys blaškė akmenis ir po kiekvienos audros nulaužytas šakas. Iš po mano pėdų kyla dulkės ir apgaubia pilku debesiu, kuris mane dusina. Apsirišu veidą nosine, primerkiu akis. Dulkės skverbiasi į drabužius, batus. Daubos dugne dar sklaistosi tamsos skiautės, prikibusios prie uolos. Tarpeklis toks siauras, kad petimi jaučiu šaltą dūblių spalvos uolą. Ar juto tai keliautojas, žingsniuodamas šio tarpeklio dugnu, prisidengęs veidą turbano kraštu? Pirma jo sparčiai mynė vedlys, svirduliuodamas ant sprūdinėjančių po kojomis akmenų, tempdamas ant pečių ožką surištomis kojomis. Tada, kaip ir aš, jis, ko gero, svarstė, kaip nusileisti į žemės centrą, prie jos kilmės ištakų, raudonų įsčių, kuriose viešpatauja mirtis.

Turbūt tai spaudė jam širdį, kaip dabar spaudžia maniškę; jį dusino dulkės. Tada buvo labai karšta; regis, aš prisimenu viršum jų degančius kalnus. Neaprėpiamoje dykumoje Basros pusėje glamonėjasi aušros skliautai. Ir aš žengiu ta pačia žeme, po tuo pačiu dangumi, šito įtrūkio dugnu, regiu tą pačią šviesą, įspindusią pro dulkes. Vietomis Sikas toks siauras, kad uolos skliautai, rodos, susiliečia viršūnėm ir paslepia dangų.

Vedlys pėdina nesustodamas, gerokai aplenkęs keliautoją. Man rodos, aiškiai girdžiu žingsnių per akmenis aidą ir kimų ožkos pūtavimą. Vis labiau švinta, ant stačių uolų įžvelgiu ženklus – įkirtimus, plyšius, siekiančius patį viršų, išblukusias žymes, jau sugrįžusias į geologinius laikus. Man spaudžia širdį, sunku kvėpuoti – patekau į kitą pasaulį, kuriame pėdsakus paliko dvasios. Laikas – tik pulsavimas, ir aš visai arti keliautojo, žingsniuoju jo šešėlyje.

Sustojau prieš ženklą. Kairėje, prie pat upokšnio sąnašų, – nedidelė šventyklėlė, išskobta uoloje. Vanduo čia veikiausiai sukosi verpetu; tik šventyklos apačia buvo nudilinta. Viduje, dar blausioje prieblandoje, stiepiasi užapvalintas pavidalas, panašus į akmeninį kiaušinį. Ant laužto raudonos uolos skliauto, viršum dulkių ir išdžiūvusių verpetų, tarp plyšių ir kampų, tarp visų dulkių ir atšiaurumo, tas apvalumas keistas ir švelnus; žvelgiau į jį nė nekrustelėdamas. Jį tikriausiai išvydo ir keliautojas, įžengęs į Siką pirmąkart. Vedlys, matyt, paguldė ožką ant žemės ir grįžo atgal, tampė keliautoją už rankovės, tardamas piktus žodžius. Akmuo magiškas, jis žvelgia į jį kaip į veidrodį. Paskui jie traukė toliau į tarpeklio gilumą, pranykdami jų žingsnių sukeltų dulkių sūkuriuose.

Ir aš stumiuosi paslapties link, apgaubtas to paties dulkių debesio. Širdis taip smarkiai daužosi, gerklė perdžiūvusi, nes aš žinau, ką pamatysiu. Laukiu tos akimirkos, ji prieš mane, dar neatskleista, bet tvilko man žvilgsnį. Sulig kiekvienu uolos vingiu, sulig kiekvienu plyšiu tikiuosi jį išvysti. Man rodos, aš tik grįžtu į kelią, kurį nuėjau kadais, taip seniai. Aš žingsniuoju sapne. Arba puslapiais tos knygos, kurią skaičiau senelio bibliotekoje Ciuriche, tos raudona oda įrištos knygos, bylojančios apie stebuklingas vietas: Damaską, Karaką, Šubaką, Maaną, Akabą. Puslapiais, kurie pasakojo apie Eldjy, Mozės vadę, Siką ir tą tautą keistu vardu – Lyathenes. Tai buvo mano istorija, įrašyta giliai many, atpažįstu ją kas žingsnis. Buvau toks susijaudinęs, kad turėjau sustot ir prisėst ant akmens atgauti kvapo. Dabar Siką gaubia šviesa, dangus dega. Tarpeklyje dar telkšo tamsos klanai, junti po žeme srūvant vandenį. Akimirksnis tarp nakties ir dienos jau blėsta. Netrukus lėktuvai užtemdys dangų virš Irako ir nuleis savo bombų klodą.

Man atrodo, jeigu aš dabar pasieksiu paslaptį, viskas bus kitaip. Būsiu susiliejęs su pirmojo keliautojo laiku, kai pasaulis dar buvo nekaltas ir lėtai sukosi aplink Horo kalno kupolą.

Leidausi tekinom, norėdamas išvengti tos akimirkos jaudulio. Prieš save jutau vedlį ir keliautoją, slepiamus Siko vingio, girdėjau jų žingsnius, alsavimą, iš baimės tirtančios ožkos dejonę.

 

Ir staiga išvydau jį. Lobyną. Lengvybė, švelnumas. Ir gaiva. Mintis, o gal veikiau svaja. Debesio spalvos. Toks jis pasirodė jam tą 1812 metų rugpjūčio 28 dieną, aštuntą ryto prie išėjimo iš Siko po šitiek nuovargio ir delsimo – didžiulis ir tviskantis kaip aušra tarp juodų kalno sienų. Tada jis, kaip ir aš, svirduliavo, gaubiamas vėjo pustomų dulkių verpetų, dėjo odmaišį su vandeniu ant žemės, atsisėdo, kad geriau matytų. Vedlys paguldė surištą ožką ant žemės ir taip pat žiūrėjo į dvasių buveinę. Paskui atsisuko į Burkhartą ir paklausė:

– Ką tu darai?

Palinkęs į priekį, spausdamas rankoje užrašų sąsiuvinį, paslėptą po apdarais, keliautojas atsiliepė:

– Neturiu jėgų eiti, pavargau, šiek tiek čia pabūkim.

Bet spindintis žvilgsnis prieštaravo jo žodžiams. Jokio nuovargio jis nejautė. Jo širdis smarkiai plakė, akys degė, – jis atrado Lobyną. Sapną, mąstė jis, nepasibaigusį sapną, dar tebevirpantį nuo nerimastingos nakties, kuri buvo sukūrusi jį ant užmaršties ribos. Išnirusį it akmeninis veidas. „Eikš! Paskubėkim, – kalbėjo vedlys. – Aarono kapas dar toli, visur dvasios.“ Juodas jo veidas buvo įtemptas, žvilgsnis aštrus kaip plienas. Jis stovėjo aikštės vidury, atsukęs nugarą į kapą, skarmaluotą jo apsiaustą plaikstė vėjas. Prie jo kojų dulkėse šliaužiojo sena ožka, trūkčiodama suraišiotom kojom, lyg kas būtų pjovęs jai gerklę.

Mano širdis daužosi krūtinėje. Karo vienatvė pražūtinga. Girdžiu balsus, šaižius vaikų šūksnius, akmentašių, skaldančių akmenis, kūjo smūgius, net užuodžiu besisklaistantį sutraiškyto akmens miltelių kvapą. Vyrų prakaito kvapą.  Aš – po tuo pačiu dangumi, kvėpuoju tuo pačiu vėju. Nesustodami slysta debesys. Ten, kiek tolėliau, virš Al Hajaros kelio, sklendžia tie patys debesys, jų šešėlis lengvai slenka iki dviejų upių santakos, ten, kur prasidėjo pasaulis.

Aš kvėpuoju tuo pačiu vėju, tomis pačiomis dulkėmis. Girdžiu tuos pačius paukščių klyksmus, varnų karksėjimą, erelio švilpimą. Pažemiais ant akmenų – plokščios musės; retos žolės siūbuoja vėjyje. Aš atminties slėnyje, plyšyje, kur lyg šešėlis prigludęs laikas. Aš žingsniuoju savo paties kūnu.

Įėjau į kapą, atvirą uoloje, kitapus slėnio, priešais Lobyną. Užsiropštęs uolomis, prisėdau prie įėjimo į grotą. Tai milžiniška menė, iškirsta uoloje. Sienos raudonos, išterliotos suodžiais. Nuo uolos viršūnės bėga žemyn didelis įtrūkis, kerta kapą ir nuvingiuoja į žemės gelmes. Įėjęs pamačiau jį ir sudrebėjau, tarsi tai iš tiesų būtų buvęs plyšys, kuris suardys pasaulį. Mąstau apie Gorą ir didžiąją vadę – Mudžibo tarpeklį, padengtą lava. Taip ir keliautojas Burkhartas pasiekė šitas sienas ir prarajas, prieš prisėsdamas čia, aikštėje priešais Lobyną. Jis išvydo bitumo jūrą, už kurios kabinosi miglos. Įžengė ten kaip į savo kapą, nė nenutuokdamas pasiekęs kelionės tikslą. Aš seku jo pėdomis ir dabar skaitau savo paties istoriją uolų įspauduose. Slystu į tą pačią ertmę, įžengiu į tą patį prieškambarį.

Tada vedlys, užsivertęs ožką ant pečių, turbūt metė pykčio ir baimės kupiną žvilgsnį į slėnį.

– Mes negalim čia gaišti, mus užpuls plėšikai.

Girdžiu ožkos aimaną, užuodžiu jos vilną permerkusio šlapimo kvapą. Užsikeliu odmaišį su vandeniu ant peties ir žingsniuoju į slėnio galą, dvasių miesto link.

Dabar saulė aukštai, danguje nė debesėlio. Pradeda rodytis turistai. Išsyk kokios dvi dešimtys, sakytum, visas autobusas, išniręs iš nebūties su uždegtais žibintais ir pneumatinėm durim, juos pažėrė priešais veiksmo vietą, miesto prieigose.

Jie pėdina Romėnų keliu. Margaspalvės kepuraitės. Daugiausia italai, keletas ispanų. Karas Irake jiems nė motais. Jie garsiai šnekasi ir fotografuoja.

Palei kelią – niekniekių prekijai, smėlio pardavėjai, juodai vilkintys beduinai, pritūpę prie savo prekystalių su padažyto stiklo gabalėliais, tariamai nabatėjų²šukėmis, senomis, surūdijusiomis vinimis. Ir sodos vandens pardavėjai, kepuraičių prekeiviai, kramtomosios gumos prekeiviai. Saulė tviska griuvėsiuose, spindi vaikų plaukuose. Dejuodamas klaupiasi senas nusišėręs vienkupris. Kalvose virš miesto matau vienkuprių, šokčiojančių supančiotom kojom, siluetus.

Miesto gale keliautojas prisėdo prieš Faraono dukters rūmų sienas. Jis bando užsirašinėti ir eskizuoti, paslėpęs rankas po apsiaustu, tačiau gidas rikteli:

– Matau, matau, kas tu toks, netikėli, tikrasis tavo tikslas – įsmukti į protėvių miestą, bet, žinok, mes nepakęsim, jei išsineši bent menkiausią tenai paslėptų lobių dalelę, nes jie mūsų žemėje, jie priklauso mums.

Jis čiumpa ožką, taikosi žygiuoti toliau, Horo kalno link.

Turistų grupės pasklinda po kapus, ropščiasi šventyklų laiptais. Prie jų prisigretina mokinukai, vedami mokytojo, nusitvėrusio ilgą lazdą. Jie keliauja iš Šubako. Ant kai kurių marškinėlių – Šiaurės Amerikos koledžų pavadinimai.

Užkopiau ant kalvos virš miesto, vos įžiūrimu taku traukiu iki vienkuprių kaimenės. Išvydau akmeninę koloną, įtvirtintą žemėje, kurią Burkhartas keistai vadino Hasta virilis pharaonis, o arabai paprasčiau – Zab Furawn. Visur tylu, tik tarp akmenų lengvai šnara vėjas. Uola už manęs išvarpyta daugybės angų, vedančių į kapus, įdubų – aptriušusių, pagraužtų erozijos. Žiojinčios akiduobės. Apačioje, pietvakarių pusėje, regiu Ath Thughra – slėnį, gilų įtrūkį be vandens, išdegintą plieskiančios saulės. Tai čia keliautojas su vedliu nužingsniavo iki Horo kalno papėdės. Įdėmiai žvelgiu į slėnio gilumą, lyg čia pat turėčiau išvysti dviejų vyrų siluetus, vėl išgirsti aukai tempiamos ožkos mekenimą. Slėnio gale Horo kalnas kyla virš kitų kalnų. Baltas kupolas, nutviekstas saulės.

Dabar žinau, kad iki kapo neisiu. Tik norėjau rasti vietą kalno papėdėje, tarsi kokį ženklą ten, kur nutekėjo senosios ožkos kraujas. Sumaišyti raudonas dulkes su seilėm ir įtrinti jomis sau akių vokus. To ir atėjau. Pamatyti. Pamiršti laiką ir pažvelgti akimis to nepažįstamo žmogaus, kurio vardu esu pavadintas. Bet turbūt jau per vėlu. Sausio septynioliktąją, kai nakties dangus prisipildo bombonešių gausmo, dvasių mieste viskas nuščiūva, ir keliautojas su savo vedliu vėl virto neapčiuopiamomis šmėklomis. Auštant akimirksnį tariausi išgirdęs jų žingsnius, jų balsus, gailų senosios ožkos skundą – vedlys tempia ją ant pečių. Paskui viskas dingo, viskas vėl pasidarė tikra.

 

Nusileidau atgal į miestą. Saulė jau prie laidos. Vakaruose virš kalnų pasirodė debesys, ir Aarono kapas nublanko. Kai pasiekiu uolos papėdę, prieš mane išdygsta mergina. Ji basa, vilki ilgą juodą beduinų tuniką ir mėlynos drobės kelnes. Veidą gaubia balsvas apdangalas. Atpažinau vieną iš merginų, ji ėjo Romėnų keliu iš teatro pusės. Jos veidas keistas, ramus, akys gintaro spalvos, žėri. Iškart suprantu – tai nebylė.

Kadangi aš stoviu, ji prisiartina prie manęs, atkiša dešinę plaštaką. Delne ryškiai raudonas kaip žarija akmenėlis. Ji sustoja priešais, žiūri į mane, paskui deda akmenėlį man į delną. Veide įtampa, bet jokios baimės. Jos grožis neramus, laukinis. Plaukai po galvos apdangalu susiviję, veidas dulkėtas, rankos apdraskytos.

Pasidaliju su ja maisto atsargom, kurias pasiėmiau iš viešbučio, – duona ir apelsinu. Apelsiną lupu kaip Afrikoje, atskirdamas tik ploną tviskančią odelę, paskui padaliju jį pusiau ir duodu jai pusę iščiulpti. Mergina kartoja mano gestus, geria sultis, spjaudo sėklytes ir minkštimo gabalėlius. Jos lūpos suskeldėjusios saulėje, jai trūksta dantų.

Baigusi valgyti ji lieka tupėti prie akmeninės sienos uolos šešėlyje. Tebežiūri į mane, piešia dulkėse pirštų galais. Aš išsiėmiau iš kišenės užrašų knygelę, kurioje piešiau visą kelią Siko tarpekliu: uolas, įtrūkius, išraižytus akmenis kapuose. Ji rodo į knygelę, ženklu rodo rašanti. Žiūri į raides, paskui pati pieštuku brėžia ženklus – keistu braižu, būdingu tik jai, – ratukus ir brūkšnius. Baigusi duoda man knygelę. Veidas trykšta vaikišku džiaugsmu. Akys tamsiame veide atrodo perregimos. Žvilgsnis sminga į mane, užtvindo tyla.

Norėčiau žinoti jos tikrąjį vardą. Tariu atsitiktinius vardus, o ji skaito man iš lūpų. Vardiju: Aiša, Meriem, Samira, Alija, Chanė. Ji linguoja stuomenį, jos nugara saulės nutvieksta. Vėjas išpučia juodą tuniką, plazdena šydą. Tamsiame veide slaptingai žėri geltonos akys. Apačioje, slėnyje, lėtai lėtai slenka italų turistai. Mergina vos žvilgteli į juos. Ji čia nuo neatmenamų laikų – jauna, laibutė ir laukinė; tai ji dvasių miesto valdovė. Kai keliautojas ir jo vedlys ėjo, nešini aukojama ožka, ji stebėjo juos nuo savo iškyšulio viršaus. Galbūt nusileido į Ath Thughra vadės vagą iš Gyvačių kapo pusės ir žingsniavo prieš juos su tuo pačiu žarijų spalvos akmenėliu delne.

Ir ūmai, kaip ir pasirodžiusi, ji dingo. Akimirką dar matau juodą siluetą, strykčiojantį uola Siyagh vadės kryptimi. Ji slysčioja į plyšius, susilieja su šešėliu. Lieka tiktai kalnas, vėjo ošimas ir plika ketera, ant kurios klyvuoja supančioti gyvuliai.

 

Grįžau apačion, į miestą, su italų turistais. Prie gulinčios kupranugarės stovi beduinų karys Arabų legiono uniforma. Greta ir supančiotas kupranugariukas. Kareivis pozuoja dviejų jaunų trumpakelnių kanadiečių su kuprinėmis nuotraukų albumui. Joms nutolus pasiūliau senajam kariui cigaretę, ir mes drauge parūkėme netardami nė žodžio. Man nueinant jis angliškai pasakė, kad kupranugarė vardu España. Kupranugariukas vardo dar neturįs. Gyvuliai priklausą jo šeimai. Jie pažymėti trijų lapelių formos ženklu.

Turistai po truputį išsiskirstė. Prekeiviai sulankstė savo prekystalius, pakrovė ant mulų. Kupranugarė ir jos jauniklis nutolo, lydimi tylaus čiūžčiojančių žingsnių garso. Vėjas slėnyje sustiprėjo, dvasių miestas nusidažė tamsiai violetine spalva. Patamsėjo net akmenėlis, kurį laikau delne.

 

Į Vadi Musos miestą negrįžau. Leidausi Siyagh vadės vaga jos ištakų link. Jaučiausi kupinas keistos tuštumos ir lūkesčio. Noriu išvysti tas uolas, vėjų skardžius, kapų akis, atviras artėjančiai nakčiai. Tokios jos pasirodė amžinajam keliautojui. Žingsniuodamas blyškioje prieblandos šviesoje dauba iki Horo kalno papėdės, jis jautė tokį patį lūkestį, tokią pat tuštumą. Skubėjo paskui vedlį į aukojimo vietą, laukė, kol iš pūtuojančios ožkos gerklės ištrykš kraujas ir nutekės dulkėta žarijų spalvos žeme. Mane taip pat veda kraujas, tamsi dėmė delne, tas akmuo, kurį nebylė mergaitė padavė man kaip brangakmenį. Jis degina man ranką. Tai vienintelis mano talismanas prieš šio karo lemtį.

Mane kamuoja troškulys. Apelsiną pasidalijęs su nebyle, aš nieko daugiau negėriau, burnoje išseko seilės, o lūpos kraujuoja. Abiejose pusėse aukštos uolų sienos tvoskia šiluma, atspindėdamos per dieną susikaupusią šviesą. Raudonas akmenėlis taip tvilkina ranką.

Aš einu nežinia kodėl, nesuprasdamas kur. Turiu rasti šaltinį, tik tai man dabar svarbiausia, tarsi kokia manija. Už tvirtovės iškyšulio Siyagh vadė daro didelį lankstą – čia akmenskaldžiai kadaise ateidavo pasiieškoti sau luitų. Kalnas išskaptuotas tarsi smarkių kirvio smūgių. Skaldyklų papėdėje – dirbami laukai, javų plotai. Tarp smėlio ir žvirgždo paplūdimių siauromis vandens srovelėmis vinguriuoja upokšnis. Nė gyvos dvasios. Kažkur dar girdžiu varnų karksėjimą, ataidintį iš slėnio gilumos, ar labai aukštai plėšriųjų paukščių aimanas. Einu ieškodamas pėdsakų, lengvų jos basų kojų pėdsakų smėlyje. Mergina, matyt, praėjo čionai gal prieš kokią valandą. Pakilo palei upokšnį iki šaltinio. Čia ji gyvena. Jaučiu ant savęs jos žvilgsnį, keistą takų žvilgsnį, glotnų žvilgsnį, kurio negali sudrumsti joks žodis nei jokia užgaulė. Žingsniuoju neatsikvėpdamas, dešinėje rankoje spausdamas raudonąjį akmenėlį.

Visai prieš sutemstant galop aptinku šaltinį. Jis pasislėpęs slėnio gilumoje tarp brūzgynų ir krūmų. Leidžiuosi į daubos dugną, stvarstydamasis už šakų, šliaužiu per oleandrų atvašyną. Kartkartėm sustingstu ir užgniaužiu kvapą, kad geriau girdėčiau. Kažkur visai arti pajuntu čiurlenant vandenį tarsi jaunosios nebylės balsą, vandens čiurlenimas dar švelnesnis už jos kalbą. Šliaužiu per purvą. Krūmai drasko man akis, oleandrų šakos – lyg skaudūs rimbai. Virš vandens sklando raudonas laumžirgis.

Atėjau jos aplankyti. Šaltinis priklauso jai, vargšei nebylei, klajojančiai po dvasių griuvėsius ir dalijančiai savo akmenėlius. Šaltinis – tai ji. Vanduo jos minčių spalvos, ji kalba jo lūpomis. Tįsau kniūbsčias purve tarp uodų ir jaučiu jos žvilgsnį. Ji čia, pasislėpusi brūzgynuose, čia ji atgena pagirdyti savo ožkų bandą. Prie šaltinio nauji pėdsakai, mėšlo spiros. Krūpteliu. Lėtai šliaužiu prie vandens, skiausčiu delnu nugenu uodus ir ilgai geriu šaltą smaragdo spalvos vandenį, purslojantį, kupiną gyvybės.

Pamažu nusileidžia tamsa. Atokiau šiugžda miško balandžiai, kurkia rupūžės, pilkame danguje sklando šikšnosparniai.

Aš laimingas, sakyčiau, kiek apsvaigęs nuo šito vandens. Vėl leidžiuosi į slėnį, į paplūdimius, ten, kur Siyagh vinguriuoja per aukštą žolę ir javų laukus. Vienatvės dabar nebejaučiu. Čia, Petroje, aš prie pat įėjimo ar netgi prie vartų į aną pasaulį, tą pasaulį, į kurį taip ir neįžengė senasis keliautojas. Kitur karas ryja žmones, niekingus žudikus ir pasmerktas aukas, o šiame slėnyje tebegyvena dvasios.

Atpažinau kapą slėnio gilumoje, ten, kur išsišakoja Siyagh. Dabar lyja; prieš peržengdamas kapo slenkstį akimirksnį dvejoju. Čia gyvena jaunoji nebylė. Ant kapo sienos matau jos siluetą, ilgą juodą tuniką, pasklidusius ant pečių plaukus. Naktis jau nudriekė šešėlį ant jos lūpų. Mano širdis daužosi taip smarkiai, kad jaučiu jos tvinksnius visame kūne, galūnėse, alkūnių linkyje. Įžengęs į kapą, dedu ant žemės raudonąjį akmenėlį kaip auką. Tai labai senas ritualas, kurio niekad neturėčiau pamiršti. Išsitiesiu ant kietos žemės, kurį laiką ieškau sau vietos. Kapo anga žvelgia į švelnutę pilkumą. Tvyro praeities laikų dūmų, žarijų kvapas – tų laikų, kai gyvieji ir mirusieji dar gebėjo gyventi kartu.

Jaunoji nebylė sėdi šalia manęs. Jaučiu jos odos, drabužių dvelksmą. Girdžiu ritmingą alsavimą. Ji budi, o aš miegu, sapne nugrimztu į tuos laikus, kai Dievas dar neturėjo veido, kai akmenyse ir vėjyje, lietaus lašuose, saulėje, kuri leidžiasi, ir vandens ratile mėnesienai šviečiant viešpatavo dvasios.

 

Rašau tau – tau, gyvenančiam užjūryje, tame tolimame krašte, iš kurio negrįžti. Rašau šiuos žodžius žinodamas, kad jie niekados tavęs nepasieks. Rašau, bet pasiųsiu juos pavėjui, kai vėjas pučia iš dykumos saulėlydžio pusėn, nes tik vėjas gali įveikti kalnus ir jūrą. Tu taip seniai atvykai ir vėl iškeliavai, o šiandien kalbama, kad karas sunaikins pasaulį. Aš tikrai paskutinis iš Samaveinų.

Prisimenu tave kaip sapną, prisimenu kiekvieną to sapno akimirką. Žodžius, kuriuos tarei savo kalba. Tavo akių šviesą, tavo plaukų auksą, plačią baltą suknią, kurią vilkėjai ir kuri visus stebino, nes mūsų kaime moterys rengiasi juodai. Vaikai sekiojo tau pavymui. Lydėjo visur, kur ėjai. Tada tu pamatei mane, stovintį prie uolos, kur buriasi arklių nuomotojai. Kodėl pasirinkai mane? Ar supratai, kad aš našlaitis, be tėvo ir motinos, ir kad vienintelis mano turtas – tas lagaminas su pageltusių nuotraukų ir popierių lobiu? Išėjau su tavimi į dvasių miestą, nulydėjau tave į kapus. Buvo šalta, vėjas pustė smėlį į Siką, išrauti krūmai blaškėsi didžiajame Romėnų kelyje, teatre.

Prisimenu, tavo akys buvo pilnos dulkių. Tu apsivyniojai galvą didele balta skepeta ir žingsniavai prieš vėją, netardama nė žodžio, o aš – šiek tiek prieš tave, pasisukęs šonu, kaip daro šunys. Šią žiemą ant aplinkinių kalnų iškrito toks tirštas sniegas, ir dangus buvo sniego spalvos, rausvas ir pilkas rytuose, o upokšniai užšalę. Visur tvyrojo tyla, viskas sustingę. Vienas po kito žmonės traukė iš gretimų kaimų – seniai, vaikai, išginti šalčio; jie vėl įsikūrė kapuose kaip kadaise. Prieš save siauru tarpekliu ginė bandas, ir visas mirusiųjų miestas skardėjo nuo gyvulių bliovimo ir raitų žmonių riksmų. Slėnis aidėjo kaip Faraono laikais, tais laikais, kai čia gyveno ir dvasios, ir žmonės. Senoji Aiša iš mano dėdės šeimos įsikūrė Gyvačių kapuose, Horo kalno kelyje. Kasdien vaikai spiečiasi aikštėje priešais teatrą ar Romėnų kely, laukdami naujo įvykio. Taip atkeliavai ir tu – kai niekas tavęs nelaukė, vilkėdama savo ilgu baltu apdaru, auksiniais plaukais ir dangiškom akim.

Tu atėjai ir įžengei į mano gyvenimą, ir aš išsyk pagalvojau, kad tau buvo lemta ateiti, tarsi viskas būtų buvę parašyta likimo knygoje.

– Kuo tu vardu? – paklausei manęs.

Tu kalbėjai mūsų kalba su keistu akcentu. Kiti vaikai, paaugliai spietėsi aplink tave, išpūtę savo tamsias akis. O tu iš visų vaikų, kurie spraudėsi į tave pažiūrėti ir paliesti tavo apdarą, pasirinkai mane.

Ėjau su tavimi visas tas dienas per dvasių miestą. Neturėjau daugiau ką veikti, tik žingsniuoti šalia tavęs, šiek tiek prieš tavo šešėlį, nuo ryto iki vakaro. Kartais tu dvejodavai, svarstydama, kaip užkopti iki kapų uolos šlaite. Turėjai didelį žemėlapį, išmargintą ženklais ir piešinėliais. Taigi žingsniavau prieš tave, rodžiau kelią. Šaltas vėjas gairino tau veidą, akys buvo pilnos ašarų.

Kai tu lankydavai kapus, aš likdavau lauke. Prisėsdavau ant laiptų ir laukdavau. Apačioje, slėnyje, vėjas draikė dulkes, gainiojo vaikus. Pririšę arklius, beduinai glaudėsi prie uolos, už uolų… Jie rūkė. Mačiau senąjį Džabri skarmaluota tunika, basnirčia iškleiptais batais, kiūtantį prie savo arklio sukaustytą baimės, kad jo nepavogtų, tarytum tai būtų nuostabus ristūnas, o ne šlubas žabalas kuinas.

Tu piešei mažame sąsiuvinuke susiūtais lapais. Piešei duris, sienas, kolonas, raižinius ant sienų.

Kas rytą norėdavai pamatyt Lobyną. Kai visai prašvisdavo, bet dar visur buvo tuščia, dingdavai kape, o aš sėdėdavau ant akmens priešais ir žvelgdavau į urną svajodamas, kad ji pagaliau atsivers ir pažers savo auksą dulkėtoje aikštėje.

Vėliau tu mane geriau pažinai; patikėdavai man savo kuprinę. Niekuomet nebuvau tokios matęs: labai minkštos drobės, išmarginta gėlėmis, ji taip švelniai dvelkė tavo kvapu, kuris dar gyvas mano atmintyje.

Niekada neišdrįsau žvilgtelėti, kas joje yra. Tu šypsodama padėdavai kuprinę ant žemės šalia manęs. Aš ją saugojau. Kai išnirdavai iš kapo, tave apakindavo šviesa ir vėjas. Iš kuprinės išsiimdavai juodus akinius.

Prisimenu, vieną popietę, išėjus iš Malachijo kapo, tave apžilpino saulė, ir tu suklupai. Susimušei kelį; aš padėjau tau atsistoti. Žingsniavai, remdamasi mano rankos; jaučiau tavo kūno šilumą, tavo auksinių plaukų aromatą, ir dėl to stipriau ėmė plakti mano širdis.

Ir dar viena popietė Horo kalno kely. Prie Gyvačių kapo – prisimenu tai, lyg būtų buvę vakar, ir tas prisiminimas sužadina man džiaugsmą ir liūdesį, nes viskas, kas man iš tavęs liko, – tik dulsvas prisiminimų dūmelis. Tu norėjai eit iki Aarono kapo. Neišdrįsau tau paprieštarauti, nors žinojau neturįs teisės ten tavęs vesti, nes tu svetimšalė, krikščionė. Žingsniavome per slėnį išdžiūvusio upokšnio vaga. Aš pirmas, kaip visada kiek iš šalies, tylomis.

Ir staiga, kai mes buvome bepraeiną kalną, vadinamą Baseinų motina³, danguje susitelkė juodas debesis, o audringas vėjas slėnyje pakėlė dulkių stulpus. Tu apsigaubei savo balta skepeta, aš apsivyniojau veidą savo kufija⁴, tačiau vėjas buvo toks stiprus, kad nebegalėjome stumtis į priekį. Akmenų atplaišos, nušluotos nuo kalno, šokinėjo ant kelio, žeisdamos rankas ir veidą. Netikėtai prapliupo lietus, toks smarkus, kad negalėjome atgauti kvapo. Vanduo žliaugė nuo kalno iš visų pusių, išaugo į kraujo spalvos upokšnį; jo šniokštimas maišėsi su griaustinio grumėjimu. Tu riktelėjai mano vardą: „Samaveinai!“ Rodos, dar girdžiu tavo riksmą ir krūpteliu iš susijaudinimo. Supratau, kad tu sutrikusi. Tau buvo baisu. Paėmiau tave už rankos ir nusivedžiau iki uolų, vėjo apgriautų uolų pakeliui į kapus. Ten, kur gyveno senoji Aiša.

Grotoje buvo šilta kaip namie. Žiūrėjom, kaip lyja ir žaibai vagoja dangų, o upokšnis plukdo žemes į slėnio gilumą. Tu drebėjai iš šalčio. Šlapi plaukai lipo prie veido, pečių. Tu apkabinai mane ir stipriai stipriai priglaudei. Niekada nebuvau tavęs matęs tokią akimirką. Mes buvome vienui vieni pasauly šioje grotoje upokšnio pakrantėje, o visą žemę nusinešė vanduo ir vėjas. Žaibai kliudė kalnus, ir tie skilinėjo bauginančiai drioksėdami.

Kiaurą dieną prasėdėjome grotoje, susigaužę prie sienos. Kai baigėsi lietus, išgirdau senosios Aišos balsą – ji aimanavo gretimame kape. Nuėjau pas ją, paprašiau, kad paruoštų arbatos ir ko nors užkąsti. Iš pradžių ji nenorėjo, žarstė grasinimus iš savo urvo kaip kokia ragana. Paskui pasirodei tu prieblandoje, švytinčioje po lietaus, buvai tokia balta ir graži kaip pasaulio pradžios dvasia, kai tik dvasios gyveno šiame slėnyje ir Šaro kalnuose dar anksčiau, negu čia atkako pranašas Aaronas, kai čia sruvo didelė upė, o ganyklos driekėsi be galo be krašto – taip pasakojo mano tėvas, o dar anksčiau jo tėvas. Senoji Aiša pastatė ant ugnies vandenį arbatai, ištraukė maišelį duonos ir datulių man ir svetimšalei.

Tu užvalgei, išgėrei juodosios arbatos. Tave krėtė karštis. Naktis buvo tamsi – tik kartkartėmis blykčiojo kalnuose žaibai. Aš taip pat suvalgiau savo dalį duonos ir išgėriau karštutėlės arbatos. Nebežinojau, kas esu, man atrodė, kad vėl grimztu į labai seną prisiminimą.

Paskui senė patiesė prie ugnies gūnią, ir tu atsigulei, atrėmusi galvą į akmenį. Naktis buvo be galo ilga. Įsitaisiau prie angos į kapą, savo vietoje, ir budėjau, kol tu, svetimšalė, miegojai.

To taip pat negaliu pamiršti. Tai buvo mano naktis, įsirėžusi mano atmintyje, naktis, išvagota žaibų, kuri sukosi aplinkui kapą, ir mirguliuojanti ugnis, kuri buvo apšvietusi tavo drabužį, kol tu miegojai, ir senoji Aiša, kuri mėtė į liepsną šakelių glėbius ir sudžiūvusias šaknis, dūmų sūkurys ir žiežirbų spragsėjimas.

Naktis sukosi, rodės, niekada nepasibaigs – tu, mieganti svetimšalė, apsigobusi gūnia, atrėmusi galvą į akmenį, senė, pritūpusi prie ugnies, dar labiau pajuodusiu nuo dūmų veidu, ir aš prie įėjimo į kapą, nugara atsirėmęs į šaltą akmenį.

Auštant ugnis visiškai išblėso, ir senė nuėjo gulti į grotos gilumą. Lietus liovėsi. Iš nuovargio man perštėjo akis, bet buvau prisiekęs neužmigti. Lėtai skleidėsi aušra, išryškėjo uolos, jos darėsi vis raudonesnės. Slėnio gilumoje baigė kliokti srautas, ir liko tik sukrešėjusio kraujo spalvos klanas.

Prieš aušrą grįžau su savo lobiu lagamine. Tu nebemiegojai. Tau aš surinkau slaptą šifrą, atidariau lagaminą ir vieną po kito traukiau visus laiškus, nuotraukas, atvirukus tos šalies, kur mirė mano tėvas.

Tu balsiai perskaitei laiškus, laiškus, parašytus auksaplaukės moters, kuri laikė mane ant rankų, kai buvau dar kūdikis, ir kurią aš vadinau savo motina. Skaitei ta svetima daininga kalba, kurios aš nemokėjau ir kuri graži kaip muzika. Brėkštanti diena tvilkino man vokus. Užmigau klausydamasis melodingų žodžių, pasidėjęs galvą ant rankos, lyg klausyčiausi pasakos.

 

Visa tai praėjo. Dabar mano dėdė miręs. Jis tarnavo didžiojo Abdulos legione, kai jie grūmėsi ant žemės pečių už šventąjį miestą. Mirė savo cementiniame name beduinų kaimelyje, atsukęs veidą į dvasių miestą, ten, kur buvo gimęs, ten, kur buvo gimęs mano tėvas ir mano tėvo tėvas. Bet pačios dvasios čia nebegyveno, jas pakeitė turistai ir smalsuoliai, kurie perskriedavo miestą diena iš dienos kaip dulkės, skraidinamos vėjo. Nugalėti kareiviai buvo sustoję upės pakrantėje ir nuo aukštos uolos žvelgė į šventąjį miestą, kol jiems ėmė perštėti akis. O kas lieka žmonėms, kai baigiasi karai? Tyla, kaip šiandien didžiojoje dykumoje į pietus nuo Bagdado, tyla, kuri spaudžia gyviesiems širdį ir perskelia akmens širdį.

Visą gyvenimą aš laukiau sugrįžtant jaunosios svetimšalės auksiniais plaukais, nešinos mano tėvo žinia iš tos tolimos šalies, kur ant kalnų tviska sniegas, o liūliuojantys žolės laukai platūs kaip jūra. Tos šalies stebuklingais vardais, kuriuos ji man tarė kape auštant: Bazelis, Bernas, Fribūras, Vintertūras, Liucerna, Soleras, Sjeras – ir upių švelniais ir galingais vardais: Arė, Reinas, Rona, kurių vandenys niekada nepaliauja tekėti. Tos šalies, apie kurią mano tėvas rašė savo laiškuose, – kur visko apstu, kur medžiai lūžta nuo vaisių gausos, kur tokios mėlynos vaikų akys. Gal sugrįš mano motina. Žinau tik jos vardą – Sara. Turiu vos kelias jos nuotraukas, vieną iš paso, kur ji jaunutė, su studentiškais akiniais ir tokia patiklia šypsena. Kitą – nelabai ryškią, kur laiko mane ant rankų Al Baidos kelyje, o fone – didelė rudos vilnos palapinė, kurioje ji gyveno su mano tėvu.

 

Kai atsibudau iš to sapno, grotoje buvo žvarbu. Senoji Aiša snūduriavo, susigaužusi kaip mumija; kai aš ją papurčiau, vos pabudo.

– Kur ji? Kur svetimšalė? Atsakyk, ragana, budinkis, ar nematei, kada ji išėjo?

Nubėgau per dvasių miestą neatgaudamas kvapo. Lietus viską nuplovė, viską nušlavė. Aušroje sklaistėsi didžiuliai debesų draiskalai, sūkuriavo virš slėnio. Kalnus vakaruose dengė sniego lopiniai.

Man plyšo širdis nuo tylos ir vienatvės. Aš net nežinau jos vardo. Riktelėjau motinos vardą: Sara! Tarsi mano riksmas būtų galėjęs įveikti kalnus, jūrą ir tolius ir pasiekti pasaulio kraštą, ten, kur buvo ji, ten, kur palaidotas mano tėvas. Tą dieną, kai tėvą mirtinai perrėžė didžiulių kalnų medžių pjūklas, mano senelė išgirdo jo riksmą ir krūptelėjo – ji juk išnešiojo jį savo įsčiose ir pagimdė. Paskui ji atsigulė ir nesipriešindama atsidavė mirčiai.

 

Visą dieną žingsniavau slėniu, kildamas ir leisdamasis į Siką, ieškodamas nematomų pėdsakų. Senosios Aišos kape pajutau jos kvapą toje vietoje, kur ji miegojo galva prie ugnies, palikta audros šėlsmui.

Dabar gerai žinau, kad niekada nepamatysiu tos svetimšalės. Ir nenukeliausiu į kitą pasaulio kraštą. Turiu likti čia ir rūpintis dvasių turtais. Tą pat vakarą sugrįžau į grotą. Pasakiau senajai Aišai, kad išvirtų arbatos. Ji išvirė, tarsi vėl turėtų pasirodyti svetimšalė. Pastatė ant padėklo keturias stiklines, išpilstė aitrų gėrimą. Vietoj atlygio išeidamas palikau jai lagaminą su visu savo lobiu. Žinau, ji sumes į ugnį nuotraukas ir laiškus, atvirukus ir dokumentus. Nuo jų ant jos veido ir kapo sienų nusės dar šiek tiek daugiau suodžių. Į lagaminą su visiems laikams atidarytu užraktu Aiša susidės savo lobius – savo skarmalus, virbalus, juostą ir juodus arbatos paketėlius, o gal ir paplotėlius.

 

Lengvu žingsniu patraukiau į šiaurę, beduinų kaimo link. Niekas nebepalieka kalnuose arklių, kuriems artėja galas. Juos vaiko iki paskutinio akimirksnio, o kai jie suklumpa ant kelio, pasiunčia juos pas odlupį.

 

Aš – paskutinis iš Samaveinų, be pinigų ir lobio. Šiandien atsikračiau vaikystės dvejonių ir iki mirties žingsniuosiu tuo pačiu keliu, kaip dera vyrui.

 

Vertė Jonė Ramunytė