Kabindamiesi į matraco kraštą – krioksite eiles, o ne paistalus

           Tik kai ateis laikas mirti ir jums, bugajai,

           Krioksite, kabindamiesi į kraštą matraco,

           Eiles Aleksandro, o ne paistalus Taraso.

Perskaičiau aš šias Brodskio liūdnai pagarsėjusio eilėraščio „Ukrainos nepriklausomybei“ eilutes, kurios skamba taip pat keistai ir kontekste, ir ištraukus iš konteksto, ir šiek tiek nusivyliau. Nusivylimą sukėlė noras, kad rašytojai, kartais norint tikėti jų kūrybos genialumu ar apskritai genialumo reiškiniu, nedarytų klaidų. Rašytojai ir poetai, ypač didieji, kaip žmogaus sielos tyrėjai, atrodo turį gebėti iškilti aukščiau vulgarumo, imperializmo, konformizmo ir kitų laikiškumo nuodėmių. Tačiau šis eilėraštis buvo gyvas įrodymas, kad net ir didžiausias poetas neturi imuniteto laikiškumui, istorinėms aplinkybėms ir kartu keliaujančioms ligoms, o viena iš jų – ir imperializmas. Žmogiška, pernelyg žmogiška.

Paties Brodskio perskaitytas 1992 m., kai trumpą laiką po Šaltojo karo pabaigos ir JAV, ir buvusioje SSRS erdvėje valdė žodžio laisvė, ne kur kitur, o Kalifornijoje, kur niekas neverčia tavęs skaityti eilėraščio, kurio nenori skaityti, eilėraštis „Ukrainos nepriklausomybei“ tada gal ir nuskambėjo kaip neskoningas pokštas, tačiau dabar skamba kaip savo paties sau pačiam perskaitytas kaltinamasis raštas istorijos teismo akivaizdoje.

Kaltinamasis raštas, kuriame kaltinamasis pats supranta, kad jo pasisakymas rizikingas ir nevienareikšmiškas, bet yra įsitikinęs savo teisumu. Pokštauja, nesuprasdamas nei apie kokią sunkią ligą šis pokštas byloja, nei kokių pasekmių jo pokštas gali sukelti jo klausančiųjų protams ir instinktams. Būtent dėl to, kad nežino visos istorijos ir nežino, jog istorijos teisme ši byla bus sunkiausias nusikaltimas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ir iš šiandienos perspektyvos, jau žinant, į kokią ligą pavirsta tame pokšte užkoduoti simptomai, tas eilėraštis skamba dar baisiau. Pradedi suprasti, kad liga, kurios požymiai anksčiau nebuvo tokie akivaizdūs, virto vėžiu, o ligos anamnezę daugelis daktarų atsekė toli atgal iki Dostojevskio ir Puškino. Ar gali būti čia Brodskiui ukrainofobo nuosprendį lengvinančių aplinkybių?

Užduodu šitą klausimą ir kyla mintis, kad darau šiokią tokią nuodėmę. Juk dabar apskritai ne laikas apie tai kalbėti, juk dabar – juodos ir baltos spalvų laikas. Bet žodžiai „ne laikas apie tai kalbėti“ irgi yra savicenzūros forma, galų gale nuvedanti į draudimą kilti tam tikroms mintims ir buką tylėjimą, kuris yra dar baisesnis, todėl įtikinu save, kad apie tai kalbėti dabar toks pats geras laikas, kaip ir bet kada vėliau. Nes tai ne vieno poeto, ne vieno paminklo ir ne vienos knygos klausimas.

Ir būtent šią akimirką, uždavęs šį klausimą, suprantu, kad Brodskio kūrybai nėra nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Taip – jis gali būti sėkmingai po mirties teisiamas kokiame nors savivaldybių, miestų, partijų, gatvių pavadinimų ar kultūrinių karų tribunole, tačiau tai niekaip nesusiję su jo poezijos visuma. Iš tiesų, užtariamasis žodis jam nereikalingas. Tai, kad tarp krūvos eilėraščių atsirado absurdiškas ir menkas kūrinys, gal ir gali sukelti nusivylimą galvojant apie utopiją, kurioje žmonės neklysta ir išlaiko visus istorijos testus, tačiau nė per nago juodymą nesumenkina kitų eilėraščių vertės. Nes eilėraštis tampa geras ne dėl krūvos eilėraščių, kurie parašyti prieš ir po, ir ne dėl to, kad žinau, jog jo kūrėjas padėdavo akliesiems pereiti gatvę ir šiaip buvo geras žmogus, o dėl to, ką išvystu ir pajuntu skaitydamas būtent tą eilėraštį. Ypač kai perspektyva – ne metai ir mėnesiai, o dešimtmečiai ir šimtmečiai, kurie neišvengiamai patys atrenka, ką palikti amžinybėje, o ką užmarštyje.

Jei vienas kūrinys sumenkina visus kitus, vadinasi, apie kūrybą sprendžiama ne pagal tai, ar ji gera, ar bloga, ar joje aptinkama kažkas pažįstama, ar atrandama kažkas nauja, galų gale, ar apskritai kažkas pajuntama, bet pagal kažką kita. Ir kadangi kūryba neišvengiamai susijusi su jausmais, skaitytoją, be abejo, gali paveikti kūrėjo politinės, socialinės, moralinės ar seksualinės pažiūros. Tačiau šis atvejis tik reiškia, kad skaitytojui kūryba yra bergždžias reikalas: lygiai taip pat galinti ir neegzistuoti, bet, jei jau yra, egzistuojanti tam, kad būtų panaudota argumentams pagrįsti ar atmesti. Tuomet ką nors pasiųsti į istorijos šiukšlyną labai lengva – visų pirma dėl to, kad tai, kas ten siunčiama, niekada nerūpėjo.