Gervių filmai ir popkultūros naktis
Kino filmo „Sinefilija“ kadras
Nusprendžiau pažiūrėti kelis „Sidabrines gerves“ pelniusius lietuvių filmus – tuos, kurių nesuspėjau pamatyti per metus. Pradėjau nuo Algimanto Puipos „Sinefilijos“. Nekenčiu smurto vaizdų – tiek filmuose, tiek tikrovėje. Kaip ir hipsteriškų manipuliacijų emocijomis. Bet, žinoma, suvokiu, kad kinas yra ne apie jausmus ir ne jiems tarnauja. Be to, tai intertekstualus žaidimas citatomis: Fellini, Kubricko, Hanekės, Lyncho, Jarmuscho, Hitchcocko, Triero. Kastravimo scena arba nupjauta galva – taip pat iš maksimalių manipuliacijų spektro. Daug literatūros: nesvarbu, kad statyta pagal Tomo Šinkariuko prozą, gotiška Jolitos Skablauskaitės stilistika lydi Puipą nuo pat „Žuvies dienos“. Valentinas Masalskis vaidina psichologinį smurtą propaguojantį teatro režisierių, o Juozas Budraitis – „Genijų“ ir despotą kino režisierių. Manykime, tai autoironiška nuoroda. Dabar visi mąsto intermedialiai, tad atpažinti užuominas – juokų darbas.
Lauryno Bareišos režisuoti „Piligrimai“ kalba apie tai, kas angliškai vadinama retraumatization. Potrauminio streso kamuojamas jaunuolis su buvusia mergina keliauja į vietas, kuriose buvo kankinamas ir nužudytas jo brolis. Įdomu, kad tokiai piligrimystei pasirenkama buvusi draugė, kuri jį pažįsta nuo trečios klasės – vadinasi, yra tarsi sesuo: ryšys ne itin erotiškas, mat vaikino žmona ruošiasi gimdyti, o buvusi draugė yra patyrusi persileidimą ar abortą. Žudyti arba prievartauti yra mažo miestelio norma ir pramoga. Smurtas gimdo smurtą, troškimą atkeršyti: „piligrimaujantys“ veikėjai patys virsta smurtautojais. Įdomus poveikis miestelio bendruomenei, kuri buvo savaip įtraukta į filmo kūrimo procesą: smurtas imtas labiau reflektuoti (Valdemaras Šukšta, „Pagalbos šauksmas iš gimnazijos: Karmėlavoje liejasi mokinių smurtas, pliekiasi net pirmokai, o problemos neva slepiamos“, LRT.lt).
Giedrės Žickytės „Šuolis“ naudingas tuo, kad parodo pilietinę JAV visuomenę, – mūsuose juk sklando posovietinis mitas (radęsis ir dėl propagandos, ir dėl trečiarūšės televizinės produkcijos), jog Amerika esanti kvailoko mentaliteto šalis. Politinio prieglobsčio prašytojas Simas Kudirka buvo išgelbėtas atsitiktinai, siekiant merkantiliškų tikslų, vykdant pažadus rinkėjams, vėlgi – manipuliuojant visuomenės emocijomis. Bet: toji visuomenė yra pasiekusi pakankamą gerovės būklę, kad įstengtų galvoti apie kitus, kenčiančius ir neteisingai nubaustus. Filme gražiai atskleidžiamas protestų mechanizmas ir rūpesčio bei veiksmo bendruomenė: migrantai, tautiečiai, žmogaus teisių aktyvistai. Mūsų visuomenė jau irgi gana brandi: to įrodymas – parama Ukrainai. Žickytės kinas visada šiek tiek manipuliuoja emocijomis, ypač patriotinėmis. Tą efektą sustiprina garso takelis (kai paanalizuoji, apie ką jis, gal ir nubrauki fiziologinę ašarą, bet žiūri skeptiškiau).
●
„Kultūros naktis“ – ne tik metų laiko riboženklis, bet ir atsiminimų talpyklė. Troleibuso kamšalyne virtusios Senamiesčio gatvės primena, kaip kažkada „Kultūros naktį“ jauteisi įsimylėjusi. Landžiojai į keisčiausias vietas, ėjai į renginius pagal grafiką, nors į kai kuriuos ir netilpdavai. Policija buvo įspėjusi, kad tikrins, ar renginių lankytojai neturi su savimi alkoholio, todėl „Vana Tallinn“ susipylėme į kolos buteliukus. Radome pritrenkiančių erdvių Trakų g. – buvę prašmatnūs barai, muzika, instaliacijos.
Šiemet nuotaika panaši, tik virtualioje programoje be galo sunku surasti renginį pagal vietą, taigi nelengva išsiaiškinti, ligi kada jis trunka. Pasieki naująjį VDA pastatą – baigta, durys uždaromos. Numini ligi Taikomosios dailės muziejaus – pabučiuoji spyną. Belieka Radvilų rūmai. Brukiesi su dviračiu per madingų barų gatves, visgi penktadienis. Dirbo ligi 21.00. Tad kokia čia naktis, jei miegoti einama su vištomis? Belieka Valdovų rūmai, į kuriuos uodas snapo neįkištų, atsitiktinai pamatyta lazerių instaliacija Vilnelėje prie Užupio kavinės, grafičio gamyba ant sienos prie Teatro, muzikos ir kino muziejaus ir, ačiū Dievui, dar veikiantis „Titanikas“. Iš diplomančių darbų įspūdį paliko Birutė Lemkė – stilistika kažkuo panaši į Dovilės Bagdonaitės. Tie patys raktažodžiai – naivizmas, žaidimas, heterotopijos. Ilgu, kad nebėra studentų darbų ekspozicijų senuosiuose rūmuose.
Birutė Lemkė. Mangoldai ir bazilikai. 2021
Birutės Lemkės tapybos darbas
Poetus „Kultūros naktyje“ įdarbina, kai kurie spėja sulakstyti net per 2–3 skaitymus. Laukdama savo eilės buvusiame „Amadeus“ bare prie Filharmonijos, galvoju, reiktų užsukti į Rotušę, gal rasiu kolegų (renginio laikas neaiškus, bet jei ieškočiau telefone, sugaiščiau). Nutrepsenu, o lauko scenoje plyšauja dainuotojai. Pirmame Rotušės aukšte kažkoks turgus (drabužiai, juvelyrika), antrame – sunku susigaudyti, sakyčiau, vestuvės. Išeinu, tarpduryje prasilenkdama su baltai apsirengusiu Vidu Bareikiu.
Skaitome savo eilėraščius Jono Basanavičiaus skulptūrai ir kavinėse sėdintiems valgytojams, kuriems, žinoma, mūsų poezija yra prievarta. Bet juk ne pirmas kartas. Kaip visuomet, atsiranda girtas vietinis, ima rėkauti ir trukdyti (skaitymus tiesiogiai transliuoja LRT „Klasika“), bet Marius Povilas Elijas Martynenko džentelmeniškai jį sutramdo. Vos pradėjus skaityti Mantui Balakauskui, iš Pasažo skersgatvio atrieda milžiniška dviračių kolona. Su vėliavomis, lemputėmis ir kitomis puošmenomis. Triukšmas, skambučiai, o Balakauskas į mikrofoną rėkia „Minima Media Maxima“ – barbarams skirtą eilėraštį. Gaunu žinutę iš kolegės – jų renginys Rotušėje vėluoja, nes vis dar dainuoja Bareikis.
O vasara jau čia.
