Geriausios knygos apie Ukrainą ir Rusiją: istoriko rekomendacijos

 

Svetainėje „Five Books“ iškilūs šių laikų intelektualai ir rašytojai pateikia penkių aktualių knygų rekomendacijas. Šių metų pradžioje, dar iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, redaktorė Sophie Roell apie šių dviejų šalių santykius pakalbino ukrainiečių istoriką profesorių Serhijų Plochijų (Serhii Plokhy), nuo 2007 m. dirbantį Harvarde, Harvardo universiteto Ukrainos studijų vadovą.

Serhijus Plochijus (g. 1957) – Vakaruose žinomas angliškai leidžiamų istorijos knygų autorius, kelios iš jų pastaraisiais metais jau yra pasirodžiusios ir lietuviškai: „Paskutinė imperija: finalinės Sovietų Sąjungos dienos“, „Černobylis: branduolinės katastrofos istorija“ (vert. L. Kulišauskaitė), „Branduolinė kvailystė: naujoji Kubos raketų krizės istorija“ (vert. M. Krankalis), „Žmogus, šaudantis nuodais: Šaltojo karo šnipo istorija“ (vert. J. Grunskienė).

 

– Prieš imantis knygų gal galėtumėte paaiškinti, dėl ko, jūsų nuomone, vyksta Rusijos ir Ukrainos konfliktas?

– Jis ir anksčiau, ir dabar įvardijamas kaip Rusijos ir NATO konfliktas. Kai kurie konflikto aspektai susiję su Rusija ir NATO, tačiau esama ir gilesnių šaknų. Tai situacija, kuri, ko gero, būtų atpažįstama bet kurioje pasaulio vietoje, – tai, ką matome, yra vienos iš paskutinių pasaulio imperijų irimas. Rusijos imperija pradėjo byrėti, kai žlugo Austrijos–Vengrijos, Osmanų ir kitos imperijos. Bolševikai ją išlaikė, bet 1991 m. ji vis tiek subyrėjo beveik per naktį. Visus ištiko nuostaba. Buvo stebuklas, kad tai įvyko be didelio karo ar kraujo praliejimo. Dabar jau aišku, kad karas buvo tik atidėtas. Žinoma, tai atrodo baisu. Bet ši situacija labai gerai pažįstama daugeliui pasaulio šalių, kurioms teko kariauti dėl nepriklausomybės. Tai nėra negirdėta.

Padėtį apsunkina tai, kad kalbant apie rusus ir ukrainiečius yra neišspręstų tapatybės ir tautos formavimosi, ginčijamų istorijos klausimų. Pavyzdžiui, rusai mano, kad jie yra kilę iš Kyjivo (rusiškai – Kijevas), kuris šiandien yra nepriklausomos valstybės – Ukrainos – sostinė. Putinas parašė straipsnį apie „istorinę rusų ir ukrainiečių vienovę“*. Kiek prezidentų, pradedančių karą, rašo tokius straipsnius ir pateikia tokius argumentus? Tai bandymas delegitimizuoti Ukrainos pretenzijas į valstybingumą. Jei mes istoriškai esame ta pati tauta, kokią turite teisę turėti savo valstybę? Jokios! Imperijoms byrant paprastai to nebūna. Britai niekada netvirtino, kad jie kažin kokiu būdu kilę iš Delio ar atvirkščiai. Bet Rusijos ir Ukrainos atveju tai vyksta.

Taigi tokios yra giliosios konflikto šaknys ir bendroji schema. Po Šaltojo karo Sovietų Sąjunga subyrėjo. Nors ir ne tikrasis, bet tai buvo karas, kurį Maskva pralaimėjo ekonomiškai, geostrategiškai ir t. t. Dabar mėginama vėl suburti imperiją kaip valstybių priklausinių zoną. Rusija bandė tai daryti ekonominėmis, politinėmis priemonėmis, o dabar atsidūrėme karo stadijoje. Tai paskutinė priemonė, kurią Rusija turi savo rankose.

Ukraina svarbi, nes tai antra pagal dydį posovietinė respublika. Jei Ukraina sėkmingai pasipriešins, tai sukels abejonių dėl Rusijos pretenzijų į likusią posovietinę erdvę. Tai sukels abejonių dėl Maskvos bandymo kaip nors atkurti ne Sovietų Sąjungą – niekas to nenori, tai buvo brangus imperinis projektas, – bet sukurti veiksmingą įtakos sferą. Be antrosios pagal dydį dalies visoje struktūroje žiojėtų didžiulė skylė.

Taigi žiniasklaidoje konfliktas pateikiamas ir aptarinėjamas kaip Rusijos ir NATO santykių problema. Šie santykiai yra svarbūs, tačiau jie tėra tik vienas – viršutinis – sluoksnis, dengiantis daug, daug, daug kitų politinių, istorinių ir kultūrinių sluoksnių, charakterizuojančių dabartinę krizę.

– Prieš pokalbį žvilgtelėjau į „New York Times“ skelbiamą žemėlapį, kuriame nurodytos Rusijos karių dislokavimo vietos, jų yra Baltarusijoje ir Moldovoje. Metų pradžioje Rusijos pajėgos buvo pakviestos įsikišti į įvykius Kazachstane. Atrodo, nemažai posovietinių šalių ganėtinai patenkintos, galėdamos likti Rusijos įtakos sferoje. Spėju, Ukrainos problema ta, kad nuo 2013 m., o gal ir anksčiau – nuo 2004 m., ji bando žengti kitu keliu?

– Jūs visiškai teisi. Sovietų Sąjunga subyrėjo dėl Ukrainos. Pirmosios nepriklausomybės vėliavą iškėlė Baltijos šalys, bet jos mažos ir ne slaviškos. Per 1991 m. gruodžio referendumą Ukrainoje nebuvo klausiama, ką daryti su Sovietų Sąjunga, referendume klausta tik dėl Ukrainos: „Ar norite, kad Ukraina būtų nepriklausoma?“ Kai daugiau kaip 90 proc. ukrainiečių atsakė teigiamai, SSRS nebeliko per savaitę. Vidurio Azijos respublikos iš tiesų buvo išstumtos iš Sovietų Sąjungos, nes Rusija nebuvo suinteresuota sąjunga su jomis be Ukrainos. Štai kur naujausio istorijos epizodo pradžia: Sovietų Sąjunga žlugo dėl Ukrainos, tad dabar, norint, kad Rusijos ekonominės, karinės ir kitokios įtakos sferos būtų veiksmingos, Ukraina, kaip ir 1991 m., yra būtina.

– Pakalbėkime apie jūsų pasirinktas knygas; gal galite tarti žodį apie kiekvieną iš jų ir paaiškinti, kuo jos prisideda prie bendro paveikslo. Pirmoji jūsų sąraše – politologo Paulo D’Anieri knyga „Ukraina ir Rusija: nuo civilizuotų skyrybų iki barbariško karo“ (Ukraine and Russia: From Civilized Divorce to Uncivil War). Turbūt šis mokslininkas –
šių santykių specialistas, tiesa?

– Tai pirmoji Paulo D’Anieri knyga, kurioje jis nagrinėja Ukrainos ir Rusijos santykius. Prieš tai jis tyrinėjo Ukrainos ir iš dalies Rusijos vidaus procesus, ir šios žinios svariai papildo šią knygą. Tai – daugiau nei vien tik tarptautinių santykių teorija ar diplomatijos istorija; D’Anieri iš tikrųjų daug žino apie abi šalis.

Jis pradeda nuo 9-ojo deš. pabaigos ir eina iki pat 2019 m., kai knyga buvo išleista, taigi iki to meto, kai karas jau buvo prasidėjęs ir pirmasis karo etapas pasibaigęs. Jo argumentai iš esmės dvejopi. Pirma, šio konflikto šaknys glūdi Sovietų Sąjungos subyrėjimo istorijoje. D’Anieri pabrėžia Ukrainos svarbą šiame procese, apie šitai aš neseniai ir kalbėjau.

Kitas kertinis jo argumentas – kad karas tapo beveik neišvengiamas dėl Ukrainos ir Rusijos pasirinkto skirtingo politinio kelio, ypač dėl tautos kūrimo ir valstybės kūrimo bei įtvirtinimo Ukrainoje. Ukraina tampa demokratine valstybe, o Rusija juda autoritarizmo kryptimi. Tai automatiškai apsunkina Rusijos santykius su Europa, tad saugumo klausimai tampa itin svarbūs. D’Anieri labai gerai ir chronologiškai dokumentuoja, kaip saugumo klausimai veikia Rusijos ir Ukrainos santykius nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio iki Putino atėjimo šio amžiaus pradžioje ir vėliau. Jis pateikia tikslų karo ir jo prielaidų paaiškinimą, neieškodamas kokių sensacingų motyvų ir nesižvalgydamas į asmenybes, bet atskleisdamas struktūrines priežastis.

D’Anieri – politologas, jo knyga puikiai struktūruota ir sklandžiai parašyta. Joje daug kas paaiškinama apie abi šalis ir jų politinę raidą, apie kiekvienos iš jų padarytus pasirinkimus ir kaip tie pasirinkimai galiausiai privedė prie šio susidūrimo, dabartinės konfrontacijos.

– Taip, galime kalbėti apie užsienio politiką, bet jei pažvelgtumėte į lyderių veiksmus, jie veik visada susiję su vidaus politika.

– Taip, iš tiesų, ir D’Anieri nuolatos tai pabrėžia.

– Pereikime prie knygos „Ką kiekvienam būtina žinoti apie Ukrainą“ (Ukraine: What Everyone Needs to Know), kurios autorius – Kanadoje gyvenantis ukrainiečių istorikas Serhijus Jekelčykas (Serhy Yekelchyk). Ar ją rekomenduojate kaip geriausią įvadinę knygą?

– Būtent. Tai Oksfordo universiteto leidyklos serijos „Ką kiekvienam (galbūt) būtina žinoti“ leidinys. Pirmasis leidimas pasirodė 2015 m. ir vadinosi „Konfliktas Ukrainoje“ (The Conflict in Ukraine). Buvo sudarytas beveik kaip katekizmas: Jekelčykas surinko visus tuo metu keltus klausimus ir paaiškino, ką jie reiškia. Knyga buvo itin svarbi, turint omenyje, kad Ukrainoje prasidėjęs ir tebevykstantis karas yra hibridinis: jis apima dezinformaciją, melagingus naratyvus, operacijas apsimetant priešininkų pajėgomis ir t. t., ir pan. Knyga puikiai atliko savo darbą aiškindama bet kokius žiniasklaidoje pasirodžiusius teiginius. Ar Ukrainos Maidano protestai buvo fašistiniai? Kas dedasi Kryme? Koks Donbaso gyventojų požiūris?

Tai pataisytas ir naujas leidimas, kaip rodo pavadinimas, – ir platesnė knyga. Jei žmonės domisi šia tema, siūlau pradėti nuo šios knygos.

Jekelčyko argumentai, kuriais jis aiškina karą, prieštarauja Kremliaus naratyvui. Žiniasklaidoje galima perskaityti, kad Ukrainoje vyksta pilietinis karas, kad šalis pasidalijusi į rytus ir vakarus, kad vieni kalba rusiškai, o kiti – ukrainietiškai. Jekelčyko tvirtinimu, tai nėra problema. Taip, kalbos skiriasi, tačiau ukrainiečiai mobilizavosi nepaisydami kalbinių skirtumų. Daugybė karių, kurie šiandien kovoja fronte, kalba rusiškai. Rusų kalba automatiškai nereiškia rusiškos tapatybės ir lojalumo Rusijai.

[...] Ši knyga – nūdienio konflikto ir karo abėcėlė, parašyta labai gero istoriko.

– Pereikime prie Jurijaus Kostenkos knygos „Ukrainos branduolinio nusiginklavimo istorija“ (Ukraine’s Nuclear Disarmament: A History, 2020). Autorius – Ukrainos politikas, dalyvavęs derybose, po kurių buvo pasirašytas Budapešto memorandumas ir Ukraina atsisakė trečio pagal dydį pasaulyje branduolinio arsenalo. Papasakokite apie šią knygą, kuo ji svarbi.

– Pradėdama karą Rusija pažeidė daugybę sutarčių. Viena svarbiausių buvo Budapešto memorandumas, pasirašytas 1994 m. gruodį Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, Rusijos ir Ukrainos. Taip pat buvo pasirašyti atskiri susitarimai su Kazachstanu ir Baltarusija. Pagal šiuos susitarimus šios respublikos atsisakė iš Sovietų Sąjungos paveldėtų branduolinių ginklų mainais į trijų didžiųjų valstybių „įsipareigojimus“ – ne garantijas – dėl jų suvereniteto, sienų neliečiamumo ir pan. 2014 m. Rusija, viena iš šiuos „įsipareigojimus“ suteikusių šalių, kuriai Ukraina perdavė savo branduolinį arsenalą, pažeidė jos teritorinį vientisumą ir okupavo Krymą.

Būtent tokiomis aplinkybėmis Kostenka rašo šią knygą, kuri iš dalies yra memuarai, iš dalies paremta visais jo sukauptais dokumentais. Tai tikrai labai, labai įdomi istorija, beveik nežinoma Vakaruose. Ukraina itin nenoriai atsisakė savo branduolinės ginkluotės, kurią kontroliavo fiziškai, bet ne operaciniu lygmeniu. Kazachstanas ir Baltarusija buvo daug sukalbamesnės. Pasikartosiu: žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, Ukraina buvo vandens drumstėja. Tačiau visi laikėsi pozicijos, kad tai geras dalykas, kad tai didžiulė branduolinio nusiginklavimo sėkmė.

Kostenka nupiešia kitokią perspektyvą. Tai pirmas veikalas anglų kalba, kuriame pateikiama tiek daug detalių, prieštaraujančių vyraujančiai, vakarietiškai tos istorijos interpretacijai. Kostenka neteigia, kad Ukrainai reikėjo išlaikyti branduolinius ginklus, bet kad ukrainiečiai buvo priversti jų atsisakyti, negavę deramų šalies nepriklausomybės garantijų ar adekvačios finansinės kompensacijos. Branduoliniai ginklai užtikrino Ukrainos saugumą, bet jie jų atsisakė, nes JAV ir Rusija bendradarbiavo.

Šiam požiūriui Vakaruose buvo skirta labai mažai dėmesio, ir jis ypač įdomus dėl to, kad jį reiškia žmogaus, pats dalyvavęs branduolinio nusiginklavimo įvykių epicentre. Galite sakyti: „Ačiū Dievui, kad karas dabar nebranduolinis, nes jis galėjo toks būti, jei ne Budapešto memorandumas.“ Tačiau, šiaip ar taip, mūsų supratimas apie Budapešto memorandumą ir nūdienos įvykius yra absoliučiai nevisapusiškas be šios labai svarbios knygos.

– Kostenkos nuomone, Ukrainai galbūt reikėjo pasilikti branduolinę ginkluotę?

– Ne, ir tokios pozicijos jis nesilaikė ir derybų metu. Jose jis dalyvavo kaip Ukrainos aplinkos apsaugos ir branduolinės saugos ministras; Kostenka sprendė ir Černobylio problemą. Jis tik teigia, kad Ukraina buvo apgauta dėl atominių ginklų. Kaina buvo netikusi. Mainais ji turėjo gauti narystę NATO arba kažkokį kitą tikrai reikšmingą saugiklį –
tai būtų išgelbėję Ukrainą nuo Rusijos agresijos. Tai, kas nutiko Ukrainai po to, kai ji buvo nuginkluota, turi ir turės neigiamą poveikį pasaulinei branduolinio nusiginklavimo istorijai. Kitą kartą šalys gerai pagalvos, kai kas nors mainais už jų branduolinius ginklus pasiūlys kažkokį popieriuką. Tai didžiulis branduolinio nusiginklavimo stabdys. Tokia šios istorijos globalinė reikšmė, neapsiribojanti vien dabartine krize.

– „Ukraina istorijose ir pasakojimuose: ukrainiečių intelektualų esė“ (Ukraine in Histories and Stories: Essays by Ukrainian Intellectuals, 2020) – papasakokite apie šią knygą.

– Ši knyga tam tikra prasme panaši į Jekelčyko knygą – tuo, kad tai yra įvadas apie Ukrainą, bet įvadas ukrainiečių balsais. Rinktinės įžangą parašė Peteris Pomerancevas, yra ir kitų emigrantų esė (aš irgi vienas iš autorių). Tačiau daugiausia esė – Ukrainoje gyvenančių ukrainiečių intelektualų. Jie kalba apie savo šalį, stereotipus, mitologiją, istoriją, literatūrą. Tai įvadas apie Ukrainą žmonėms, kurie skaito ne tik dokumentinę, bet ir grožinę literatūrą, kuriems įdomu, kokia yra vietos kultūrinė ir akademinė scena.

Ką apie savo šalį mano Ukrainos filosofai? Arba rašytojai? Dauguma autorių – rašytojai, kaip antai Andrejus Kurkovas. Jei žmogus bent šiek tiek žinomas Vakaruose, knygoje bus jo tekstas. Yra Volodymyras Rafejenka, vienas geriausių naujųjų ukrainiečių rašytojų. Yra Jurijaus Andruchovyčiaus, vieno iš labiausiai atpažįstamų ukrainiečių literatų, esė. Yra Alimo Alijevo rašinys „Ukraina ir Krymo totoriai“ – dar viena svarbi tema.

Ši knyga skirta žmonėms, kurie domisi ne tik politika, bet ir kultūriniu gyvenimu, kurie galbūt skaitė kai kuriuos išverstus ukrainiečių autorius ir nori šiek tiek daugiau sužinoti apie šią šalį.

– O ar knygoje kalbama apie tai, ką žmonės mano apie Rusiją ir santykius su ja?

– Viskas vienaip ar kitaip su tuo susiję. Knyga apie ukrainiečių tapatybę, jos reikšmę ir tai, kuo ir kiek ji skiriasi ar nesiskiria nuo rusų. Žmonės, rašę šias esė, iš dalies yra dvikalbiai. Andrejus Kurkovas yra išleidęs keletą knygų ukrainietiškai, bet iš esmės yra rusakalbis rašytojas. Krymo totorių jaunoji karta kalba ir rašo ukrainietiškai, o vyresnioji karta – rusiškai. Lenkų ir ukrainiečių ryšį knygoje pristato Ola Hnatiuk.

– Taigi tai – grožinės ir negrožinės literatūros derinys?

– Ne, visi tekstai eseistiniai. Andrijus Kulakovas parašė įžangą „Tabula rasa, arba Kaip atrasti ukrainietišką terra incognita“. Istoriko Jaroslavo Hrycako rašinys – „Ukraina: trumpa, bet visuotinė ukrainietiškos duonos istorija“. Mane pakalbino apie kazokų tapatybę Ukrainoje, o Jurijų Andruchovyčių – apie „Ukrainos kultūrą ir literatūrą“. Taip pat yra Volodymyro Jermolenkos, labai gero filosofo, esė „Stepė, imperija ir žiaurumas“. Larysa Denysenko, teisininkė ir aktyvistė, rašo apie „Daugumą kaip mažumą“. Filosofo Vachtango Kebuladzės esė „Tėvynės įgijimas“ – apie požiūrį į sovietinę praeitį, dabartinį karą ir apie tai, kur tavo vieta. Yra iš Donbaso pabėgusio Volodymyro Rafejenkos esė „Donbasas–Ukraina, gyvenimo kelionė“. Paskutinis tekstas – Hanos Šelest „Nesaugus Ukrainos saugumas“, eseistinė dabartinės saugumo – ar jo trūkumo – situacijos traktuotė.

– Galiausiai pasirinkote grožinės literatūros kūrinį – Serhijaus Žadano romaną „Internatas“. Ar Žadanas – vienas iš žymiausių ukrainiečių romanistų?

– Taip, Ukrainoje jis, ko gero, garsiausias romanistas; už Ukrainos ribų, manau, labiau žinomas Andrejus Kurkovas. Ir Kurkovas, ir Žadanas rašė apie dabartinį karą. Andrejaus Kurkovo knyga vadinasi „Pilkosios bitės“. Jos neįtraukiau, nes dar neskaičiau, bet noriu perskaityti.

„Internatas“ [2021 m. išleistas ir lietuviškai, vert. V. Dekšnys] yra nepaprastai įdomi knyga. Serhijus Žadanas kilęs iš Rytų Ukrainos ir Maidano metu dalyvavo susirėmimuose antrame pagal dydį Ukrainos mieste Charkive, kuriam šiuo metu iškilusi galimo puolimo grėsmė. Žadanas – įvairiapusiškas talentas: turi savo grupę ir dainuoja, rašo romanus ir eilėraščius, piešia. Man „Internatas“ – drąsi knyga, nes joje kalbama apie dalykus, apie kuriuos tarsi nederama kalbėti karo metu. Karas byloja: „Tai – mes, ir mes esame teisūs. Mes – didvyriai, o visi kiti – visa tai, kas tam priešinga.“ Ir, be abejo, mes – tai ukrainiečiai, Ukrainos patriotai.

Tačiau romane jis rašo apie vaikiną Pašą, pasižymintį posovietine tapatybe. Jis yra etninis ukrainietis, bet iš tikrųjų nėra nei ukrainietis, nei rusas. Jis neturi vienos vienintelės tapatybės. Tai labai panašu į Donbaso, kaip ir daugelio kitų Rytų Ukrainos dalių, kurių kontrolę šiuo metu Ukraina yra praradusi, istoriją. Tautinės tapatybės iš tikrųjų nėra aiškiai išreikštos.

Paša yra mokytojas ir nepalaiko nė vienos konfliktuojančios, kariaujančios pusės. Bet jis turi sūnėną, kuris atsidūrė kitoje skiriamosios linijos pusėje, separatistų kontroliuojamoje teritorijoje. Jis supranta, kad turi vykti tenai ir parsivežti sūnėną, susigrąžinti jį į šeimą. Keliaudamas ten ir atgal Paša suvokia, kur yra jo namai. Tai irgi reikšmingas, svarbus dalykas: karas formuoja Ukrainą ir ukrainiečių tapatybę. Jis paskatina šlietis prie tautos, ko anksčiau tose rytinėse Ukrainos dalyse galbūt nebuvo. Tai atradimo, kam, kuriai perskyros pusei iš tiesų priklausai, istorija.

Taigi, sakiau, jog tai drąsi knyga, nes skaitydamas apie šį vyruką prijauti jam. Šis romanas – tai savotiškas tokios išskydusios tapatybės, kuri, žinoma, atvira manipuliacijoms, paaiškinimas. Be to, romanas puikiai sustyguotas. Jį lengva skaityti. Tai beveik fotografinis šios visuomenės, kurioje vyksta karas, atvaizdas, nesistengiant jos kažkaip ideologiškai nuspalvinti ar nuduoti tai, ko iš tikrųjų nėra. Šiuo atžvilgiu „Internatas“ ir be galo sąžininga knyga.

– Pirmoje dalyje Paša patenka į bėdą, nes vengia klausytis žinių. Jis nenori girdėti apie tai, kas dedasi, tik gyventi kaip gyvenęs.

– Tai vienas iš dorojimosi su situacija mechanizmų Ukrainoje – žmonės tiesiog nustojo klausytis ar žiūrėti. Tai – neigimo forma, bet taip pat ir būdas dorotis su situacija. Ar Putinas šiandien puls, ar ne? O gal puls rytoj? Žmogus negali šitaip gyventi keturis, penkis ar šešis mėnesius.

Bet šiuo metu Ukrainoje, kaip suprantu, panikos nėra. Parduotuvėse yra visko, ko įprastai būna. Žmonės nekaupia tualetinio popieriaus atsargų, kaip tai darėme užgriuvus kovidui. Visa ko gausybė. Vienintelis dalykas, ko nebėra, tai medžiokliniai šautuvai ir ginklai, kuriuos žmonės gali pirkti. Tai vienintelės prekės, kurios išsibaigė. Įdomu, kaip visuomenė reaguoja. Žmonės nieko nekaupia, išskyrus ginklus, o tai reiškia, kad jie nori likti ir priešintis. Jie nori turėti galimybę apsiginti.

– Jūs suprantate, ko Putinas tikisi pasiekti Ukrainoje šiuo savo pajėgų telkimu? Mane tai truputį glumina, nes visada maniau, kad netikėtumas yra pagrindinis karinės strategijos elementas. Jei Putinas ketino įsiveržti, ar neturėjo to jau būti padaręs?

– Esmė – užbaigti 2014 m. nebaigtus reikalus. Jo tikslas – paversti Ukrainą prorusiška arba ją suskaldyti. 2014 m. šitai jam nepavyko. Jis užgrobė dalį Ukrainos teritorijos, bet likusią dalį tai mobilizavo prieš Rusiją. Ukrainoje žmonių, norinčių prisijungti prie NATO, padaugėjo trigubai. Ukraina suartėjo su Vakarais: rengia bendras karines pratybas su NATO ir t. t., ir pan. Tai absoliuti priešingybė tam, ko Putinas norėjo pasiekti. Taigi dabar planuojama grįžti ir kelti grėsmę Ukrainos vyriausybei, sukelti vidaus krizę, užgrobti daugiau teritorijos – tikslai iš esmės tie patys.

– Tai karas, kuriame nuo 2014 m. jau žuvo 13 tūkst. žmonių, tiesa?

– Taip, tarp 13 ir 14 tūkst. Be to, tokiuose karuose labiausiai pažeidžiami ne kariškiai, o civiliai gyventojai. Nuo bombardavimų ir oro antskrydžių labiausiai kenčia eiliniai piliečiai.

 

fivebooks.com

Vertė A. P.