Trys siaubaitės pasakaitės (3)

 

Šlapieji nuotykiai

 

Kokių tik istorijų išgirsti apie pasakiškus dalykus, ištinkančius žmones žvejojant. Vieną su visu laiveliu ilgiausiai tąso po jūrą žuvis milžinė, kitam užkimba ežero vandenin paniręs kormoranas, trečias džiaugiasi upės kranto žolėse nutrūkusį lydį išgriebusiu nežinia iš kur atsiradusiu baltu šunimi ir t.   t., ir pan. Kartą ir mes, du žvejybos mėgėjai, patyrėme kai ką ypatinga.

Saulė jau slinko į vakarus. Oras buvo puikus. Tačiau – ne žūklei. Po šešių spiningavimo valandų – po šešių tuščio metimo ir traukimo valandų! – tylėdami plaukėme namo. Širdis džiaugės tik tuo, kad pagaliau pamatėm erelį. Praeitą vasarą regėdavom jį dažniau, netgi žinojome, kurioje pušyje jo lizdas: tempdavo savo vaikams gyvates, o tie – triukšmingai pasitikdavo. Šįmet, ko gero, bus pakeitęs buveinę.

Danguje pasirodęs erelis visada būdavo geras ženklas – tuščiomis negrįždavome. Bet ne tądien.

Kadangi ežeras buvo didelis, irklavome pasikeisdami. Pakalbėdavom kartais, jog motoriukas būtų neprošal, bet… tai ir likdavo kalbomis.

Kai iki kranto buvo koks pusvalandis kelio, išgirdome duslų bumbtelėjimą į valties dugną. Ir vėl. Ir dar kartą. Sutrikę susižvalgėme. Staiga iš vandens visu savo svoriu, visa savo grožybe valtin įvirto metrinė storapilvė lydeka. Įvirto ir guli. Akys aptrauktos pilku ūku… Pelekai išskleisti lyg vėduoklės… Dantys aplūžę… Velniaižin, kas toje gelmėje darosi. Nė žodžio netarę, griebėm ir išmetėm žuvį atgal į ežerą. Jautėm – nevalia pasilikti.

Gerą gabalą ta savižudė dar vijosi mus, tačiau šiaip ne taip atitrūkome. (Tikrai reikia motoriuko.)

Manote, tik žuvies tikisi išplaukdamas žvejas? Tik gramai kilogramai jam galvoje? Ne visai taip.

 

Šuniški vargai

 

Kartą gyveno šuo, kuris, net ir labai stengdamasis, niekaip negalėjo pakelti ir bent minutę nulaikyti uodegos. Dėl to visada atrodė liūdnas ir užguitas, nors iš tikrųjų toks visiškai nebuvo. Jo vargšę uodegą slėgė viso pasaulio sunkis, tiksliau – visi šuniui ant uodegos nuėję žmonių darbai, planai ir projektai. O kaip jam norėjosi kartais pavizginti tą uodegą, džiaugsmą parodyti! Arba iškelti kaip vėliavą ir nešt per pasaulį.

„Ir sugalvok tu man tokį posakį… – gulėdamas prie šiukšlių konteinerio ir stebėdamas praeivius, mąstė šuo. –
Patys juk aiškina: žodis – ne žvirblis; žodis kaip sėkla – numesk ir sudygs. O paskui dar jie tvirtina, kad šuo geriausias žmogaus draugas. Kaip tikėti tais žmonėmis?“

Bet negi inkši lyg pienburnis, juolab kai tavo broliams iš tos pačios vados nepalyginamai blogiau. Vienam visąlaik velkasi nė kiek nereikalinga, visiškai nefunkcionali, tartum atauga išdygusi penkta koja. (Kaip nepatogu! Kaip neestetiška!) Kitas – baugu ir pagalvoti – apskritai kažkur pakastas. Dažnai net patys žmonės neišmano kur. O trečią, nabagą, vis bando pakarti. Karia karia – nepakaria. Na, argi galima prie to priprasti?

Staiga iš už debesies išlindo saulė ir būrelis žvirblių, šaižiai čirškaudami, sutūpė beveik prie pat šuns.

„Neee, man reikia mažiau mąstyti“, – reziumavo atsistodamas. Lėtai pasirąžė, nusižiovavo ir, priėjęs prie konteinerio kampo, pakėlė koją. Uodega kaip visada ir vėl truputį sušlapo.

Tuomet metė abejingą žvilgsnį į nerūpestingai straksinčius paukščius ir nuėjo šunkeliais.  

 

Mergina ir papartis

 

Kartą miške augo papartis. Žinoma, miške jų augo nesuskaičiuojama galybė, tačiau papasakoti noriu būtent apie šį.

Tai buvo aukštas, plačiai išsikerojęs augalas, įsitaisęs nedidelėje lomelėje, atokiau nuo kitų. Gal dėl to, o gal ir visai ne dėl to šį atsiskyrėlį kankino nerimo sindromas, ypač sustiprėjantis birželio gale. Jis niekaip negalėjo suprasti ažiotažo dėl savo gentainių žiedų. Netgi išplėtojo teoriją, kaip būtų galima paslėpti tuos žiedus dar tik užsimezgusius. Tačiau šios informacijos neviešino ir nieko neišmanė, ką šiuo klausimu mąsto kiti paparčiai.

Vieną gražią saulėtą dieną (ypač giedrų dienų papartis nemėgo) miške pasirodė mergina su tatuiruote. Papartis iš pradžių nekreipė į ją dėmesio, nes nemažai jau matė ir merginų, ir tatuiruočių. Bet jai prisiartinus sustingo – netgi vėjas nesugebėjo jo pajudinti. Merginos koją puošė paparčio lapas! Ne visai tokios žalios spalvos kaip jis pats, beeet… Paparčiui kilo įtarimas. Ji galėjo būti iš tų ieškotojų, kurių jis taip bijojo.

Akimirksniu suraitė lapus embriono pozon ir tapo bemaž gysločio didumo. Mergina priartėjo dar labiau. Vos neužlipo ant jo. Apsidairė į visas puses ir, kilstelėjusi sijono padurkus, pritūpė. Ir pasipyyylė!.. Papartis, nesuvokdamas, iš kur tas lietus saulėtą dieną, nesusiturėjo – išrietė sprandą ir žvilgtelėjo aukštyn. O dangau! O dangų dangau… Tokio įstabaus žiedo jis gyvenime nebuvo regėjęs.

Ne, ši mergina jo nenuskriaus. Tikrai nenuskriaus. Galbūt net nė viena mergina jo nenuskriaus!

Taip paparčio nerimas sumažėjo perpus.