Sanširas

 

Natsumė Sōsekis (tikr. Natsume Kinnosuke, 1867–1916) – japonų rašytojas, poetas, kinų ir britų literatūros žinovas, laikomas iškiliausiu moderniųjų laikų japonų literatūros autoriumi. Po studijų Tokijo imperatoriškajame universitete (dab. Tokijo universitetas) dirbo dėstytoju, dvejus metus stažavosi Londone. Skatino jaunus rašytojus (tarp jų buvo ir Ryūnosukė Akutagawa), domėjosi jų kūryba.

„Sanširas“ (Sanshirō) – trylikos skyrių romanas, pirmoji trilogijos dalis, pirmąkart skelbtas 1908 m. rugsėjį–gruodį laikraštyje „Asahi Shimbun“. Knygoje vaizduojama XX a. pradžios Japonijos visuomenė, gvildenamos Vakarų kultūros įtakos, modernizacijos, žmogaus prigimties temos. Romano protagonistas Sanširas iš atkampaus gimtojo kaimo Japonijos pietuose atvyksta į Tokiją pradėti mokslų universitete. Autorius su humoru vaizduoja jauno žmogaus idealizmą, naivumą ir troškimą pažinti pasaulį. Ir Sanširo, ir traukinyje sutikto ūsuoto vyro portretuose yra autobiografinių detalių.

Čia pateikiamas pirmojo romano skyriaus, kuriame aprašoma Sanširo kelionė į Tokiją, vertimas.

 

Vertėja

 

 

Kai Sanširas nubudo iš snaudulio, moteris buvo spėjusi pradėti pokalbį su greta sėdinčiu seniu – prieš dvi stotis į traukinį įlipusiu kaimiečiu. Sanširas atsiminė, kaip, pamišėliškai klykdamas, senis įlėkė į vagoną prieš pat pajudant traukiniui ir bemat nusirengė iki pusės, apnuogindamas jaito¹ žymėmis išmargintą nugarą. Sanširas sekė, kaip nusišluostęs prakaitą senis vėl apsivilko ir įsitaisė greta moters.

Moteris įlipo Kiote. Ji iš karto krito į akis Sanširui. Visų pirma, jos oda tamsi. Palikęs Kiūšiū salą ir Honšiū salos pietuose sėdęs į Sanjo geležinkelio linijos traukinį, Sanširas pastebėjo, kad artėjant prie Osakos ir Kioto moterų oda vis baltesnė, ir ėmė skausmingai ilgėtis tolstančios gimtinės. Įlipus moteriai, pasijuto turįs kitos lyties šalininkę. Jos odos spalva tokia kaip Kiūšiū gyventojų.

Tokia kaip Omicu Mivatos. Prieš leisdamasis į kelionę jis manė, kad Omicu perdėm įkyri. Džiaugėsi pagaliau būsiąs toli nuo jos. Bet dabar pasirodė, kad ir tokios moterys gali būti nieko sau.

Tačiau šios moters veidas daug pranašesnis. Burna nesuglebusi. Akys gyvos. Kakta ne per aukšta, kaip kad Omicu. Žodžiu, ji malonių bruožų. Daugmaž kas penkias minutes Sanširas žvilgčiojo į moterį. Kartais jų akys susitikdavo. Kai greta moters prisėdo senis, Sanširas dar atidžiau į ją įsispoksojo. Moteris šypsodama pasislinko ir pakvietė senį sėstis. Tada Sanširas užsnūdo.

Tuo tarpu moteris draugiškai įsišnekėjo su seniu. Sanširas atsimerkė ir tylėdamas klausėsi. Kalbėjo moteris.

Kiote žaislai esą pigesni ir geresni nei Hirošimoje. Ji turėjusi reikalų Kiote, tad išlipusi ir nusipirkusi žaislų parduotuvėje prie Takojakušio² šventyklos. Ji džiaugiasi pagaliau grįšianti į tėviškę ir pamatysianti vaikus. Bet vyras nebesiunčiąs jai pinigų, tad, deja, teksią apsigyventi pas tėvus. Vyras ilgą laiką dirbęs Kurėje karinio jūrų laivyno mechaniku, o per karą³ iškeliavęs į Liušūną. Po karo grįžęs. Tada vėl išvykęs uždarbiauti į Daireną. Iš pradžių ir rašęs, ir pinigų kas mėnesį siuntęs, bet jau pusmetis nebėra nei laiškų, nei pinigų. Jis nesąs nepatikimo būdo, tai ne bėda, bet, nebegalėdama pragyventi, ji grįžtanti į tėviškę laukti žinių iš vyro.

Seniui nebuvo tekę girdėti apie Takojakušį ir žaislai jo greičiausiai nedomino, tad iš pradžių klausydamas tik linkčiojo, bet išgirdęs apie Liušūną staiga išreiškė atjautą, girdi, tikrai gaila. Esą jo paties sūnus per karą buvo paimtas į armiją ir galop žuvęs svetur. Išvis nežinia, kam reikalingi tie karai. Jei po jų bent ekonominė situacija pagerėtų, tai dar būtų galima juos pateisinti, bet dabar ir mylimas sūnus žuvo, ir kainos pakilo. Kaip visa tai kvaila. Seniau nebuvo jokio reikalo keliauti svetur, kad užsidirbtum. Dėl visko kaltas karas. Tačiau svarbu neprarasti tikėjimo. Be abejo, vyras gyvas ir darbuojasi. Kiek palūkėjus, jis būtinai sugrįšiąs, – guodė moterį senis. Galiausiai traukiniui sustojus jis palinkėjo jai sėkmės ir mikliai išlipo.

Drauge su seniu išlipo dar keli keleiviai, o įlipo tik vienas. Ir prieš tai vagonas nebuvo pilnas, o nūnai čia tapo kažkaip vieniša. Gal ir dėl to, kad lauke sutemo. Stotininkas, garsiai žengdamas traukinio stogu, iš viršaus nuleido uždegtas žibalines lempas. Sanširas, tarsi tik dabar prisiminęs, kad ankstesnėje stotyje nusipirko priešpiečių, ėmė valgyti.

Kai traukinys vėl pajudėjo, po poros minučių moteris atsistojo ir pro Sanširą išėjo iš vagono. Jis tik tuomet pastebėjo jos obio⁴ spalvą. Apžiojęs troškintos stintos galvą žvilgsniu nulydėjo moterį. Kramtydamas galvojo, kad bus nuėjusi į tualetą.

Pagaliau moteris grįžo. Dabar jis pamatė ją iš priekio. Sanširas jau buvo baigiąs valgyti. Nudelbęs galvą tvirtai sugnybo lazdelėmis paskutinius porą kąsnių ir susigrūdo į burną, o moteris, atrodo, dar nesiruošė sėstis. Staiga pakėlęs akis, Sanširas išvydo ją stovint tiesiai prieš save. Vos pagavusi jo žvilgsnį, pasitraukė. Tik, užuot praėjusi pro Sanširą ir grįžusi į savo vietą, ji atsistojo priešais, pasisuko ir iškišusi galvą tylomis įsižiūrėjo pro langą. Sanširas matė, kad nuo stipraus vėjo prie smilkinių jai plaikstosi plaukai. Atsivėdėjęs sviedė lauk tuščią priešpiečių dėžutę. Tarp moters ir Sanširo tebuvo vienas langas. Išvydęs skriejant baltą prieš vėją sviestos dėžutės dangtelį, Sanširas susivokė pasielgęs kvailai ir pažvelgė į moterį. Deja, ji buvo iškišusi galvą pro langą. Pasitraukusi ėmė kruopščiai šluostytis kaktą gėlėta medvilnine nosinaite. Sanširas nusprendė, kad jam dėl visa pikta derėtų atsiprašyti.

– Atleiskit, – tarė jis.

– Nieko tokio, – moteris ir toliau šluostėsi veidą.

Neturėdamas kitos išeities, Sanširas nutilo. Tylėjo ir moteris. Ji vėl iškišo galvą pro langą. Trys ar keturi kiti keleiviai mieguistais veidais sėdėjo blausioje lempų šviesoje. Niekas nesikalbėjo. Tik garsiai bildėdamas lėkė traukinys. Sanširas užsimerkė.

Po valandėlės pasigirdo moters balsas:

– Jau turbūt netoli Nagoja?

Dabar ji buvo pasilenkusi ir veidu prisikišusi prie Sanširo. Sanširas nustebo.

– Teisybė, – tarė jis, nors iš tikrųjų nebuvo tikras, nes į Tokiją važiavo pirmąsyk.

– Traukinys tikriausiai vėluos.

– Turbūt taip.

– Ar ir jūs lipsite Nagojoje?..

– Taip, lipsiu.

Nagoja – galutinė šio traukinio stotis. Jų pokalbis buvo labai paprastas. Moteris prisėdo įkypai priešais. Kurį laiką vėl tebuvo girdėti traukinio bildesys.

Kai traukinys pasiekė kitą stotį, moteris paprašė Sanširą, kad atvykus į Nagoją palydėtų ją iki viešbučio. Prisispyrusi kartojo, kad vienai nesmagu. Sanširas pagalvojo, kad ji teisi. Bet jam nelabai norėjosi sutikti. Juk jis tos moters nepažįsta, tad dvejojo, bet ryžtingai atsisakyti irgi nedrįso ir tik kažką sumurmėjo. Taip jie atkeliavo į Nagoją.

Didysis Sanširo lagaminas pasiųstas tiesiai į Tokiją, į Šinbašio stotį, tad dėl jo keblumų nebus. Nešinas patogia rankine ir skėčiu, Sanširas žengė pro stoties vartus. Ant galvos turėjo užsivožęs vasarinę gimnazisto kepurę. Norėdamas pasirodyti, kad gimnaziją⁵ jau baigė, buvo nulaupęs jos ženkliuką. Dienos šviesoje matyti, kad ten, kur būta ženkliuko, kepurės spalva ryškesnė. Moteris seka įdurmu. Sanširas kiek susinepatogino dėl savo kepurės. Bet dabar jam iš paskos eina ta moteris, tad nieko nepadarysi. Be abejo, jai tai atrodo paprasčiausia nešvari kepurė.

Traukinys, turėjęs atvykti devintą trisdešimt, vėlavo keturiasdešimt minučių, ir buvo jau po dešimtos. Bet lauke tvyrojo karštis ir gatvės šurmuliavo, lyg būtų dar tik pavakarys. Priešais pora viešbučių. Sanširui jie atrodė pernelyg prabangūs. Abejingai praėjęs pro elektra apšviestus triaukščius, palengva žingsniavo tolyn. Kadangi jis čia pirmąsyk, nežinojo, kur eiti. Tiesiog traukė ten, kur tamsu. Moteris tylėdama jį sekė. Priėjęs atkampų skersgatvį, greta kampinio pastato išvydo dviaukščio viešbučio iškabą. Iškaba nešvari, prideranti ir Sanširui, ir moteriai. Grįžtelėjęs Sanširas paklausė moters nuomonės ir tai atsakius, kad tinka, ryžtingai žengė vidun. Įėjęs ruošėsi paaiškinti, kad keliauja ne drauge, bet juos pasitiko nepertraukiama tirada: „Sveiki atvykę, prašom į vidų, ketvirtas numeris, abrikosų kambarys…“ ir nematydamas kitos išeities Sanširas tylomis leidosi vedamas su moterimi į ketvirtą, abrikosų, numerį.

Jiedu susėdo vienas priešais kitą ir spoksodami į tuštumą laukė, kol kambarinė atneš arbatos. Kai toji pranešė, kad jau paruošta vonia, Sanširas nebedrįso pasisakyti nesąs moters bendrakeleivis. Užsimetęs ant kaklo rankšluostį, pareiškė eisiąs maudytis pirmas. Vonia buvo koridoriaus gale, šalia tualeto. Ten tvyrojo prieblanda ir buvo gana nešvaru. Nusivilkęs stryktelėjo į vonią ir susimąstė. Plekšnodamas vandenį ir galvodamas apie prikibusią prie jo moterį, išgirdo žingsnius koridoriuje. Kažkas įėjo į tualetą. Paskui išėjo. Nusiplovė rankas. Girgždėdamos prasivėrė vonios durys. Tai buvo toji moteris, ji klausė:

– Gal nuplauti jums nugarą?

– Ne, nereikia, – garsiai atsiliepė Sanširas.

Bet moteris nesitraukė. Priešingai, ji įėjo vidun. Ir ėmė juostis obį. Matyt, ji ruošėsi lipti į vonią pas Sanširą. Visai neatrodė, kad drovėtųsi. Sanširas it įgeltas šoko iš vonios. Kai paskubomis nusišluostęs grįžo į kambarį ir nustėręs atsisėdo ant pagalvėlės, kambarinė atnešė registracijos knygą.

Sanširas sąžiningai įrašė esąs vardu Sanširas Ogava, dvidešimt trejų⁶ metų, studentas, iš Fukuokos prefektūros Mijako apygardos Masakio kaimo, bet kai atėjo eilė užpildyti moters duomenis, sutriko. Geriau būtų palūkėjęs, kol toji grįš iš vonios, bet dabar jau per vėlu. Kambarinė laukia. Neturėdamas ką daryti, pakeverzojo, kad moteris iš tos pačios prefektūros, tos pačios apygardos, to paties kaimo, tokia pačia pavarde, vardu Hana, dvidešimt trejų metų. Ir ėmė energingai vėduotis nesulankstoma vėduokle.

Netrukus moteris grįžo. Ji atsiprašė. Sanširas atsakė, kad nieko baisaus.

Išsitraukęs iš rankinės sąsiuvinį, ėmėsi rašyti dienoraštį. Nebuvo ką rašyti. Atrodė, kad jei ne ta moteris, rašyti tikrai būtų apie ką. Čia moteris pasakė tuoj grįšianti ir vėl paliko kambarį. Rašyti tapo dar sunkiau. Ėmė svarstyti, kur ji bus išėjusi.

Atėjo kambarinė pakloti patalo. Atnešė tik vieną platų futono čiužinį, o kai Sanširas paaiškino, kad reikia dviejų, puolė ginčytis, girdi, kambarys per ankštas, tinklelis nuo uodų per mažas ir taip toliau ir nesileido perkalbama. Veikiausiai ji tiesiog tingėjo daryti kaip paprašyta. Galop pažadėjo pasiklausianti vedėjo, kai tas sugrįšiąs, po tinkleliu nuo uodų užsispyrėliškai paklojo tą vieną futoną ir pasišalino.

Po kurio laiko grįžo moteris. Atsiprašė taip ilgai užtrukusi. Ėmė krapštytis po tinkleliu ir pasigirdo žvangenimas. Turbūt tai buvo vaikams pirkti žaislai. Paskui ji vėl surišo savo ryšulėlį. Iš po tinklelio tarė: „Aš jau gulsiu.“ Sanširas kažką burbtelėjo ir sėdėdamas ant kambario pertvaros bėgelių toliau sau vėdavosi. Manė taip sėdėti visą naktį, kol išauš. Bet gėlė uodai. Už tinklelio jis nebegalėjo tverti. Galų gale atsistojęs išsiėmė iš rankinės kartūninius marškinius ir kelnes ir apsivilkęs juos ant nuogo kūno susijuosė tamsmėlyniu medžiaginiu dirželiu. Tada pasiėmė du rankšluosčius ir šmurkštelėjo po tinkleliu. Moteris tebesivėdavo kitoje futono pusėje.

– Atleiskite, bet aš perdėm jautrus ir nepratęs miegoti ant svetimo futono… Tad atsiprašau, bet turiu apsisaugoti nuo blusų, – taip pasiaiškinęs Sanširas ėmė vynioti paklodės kraštą moters link.

Futono vidury atsirado ilgas baltas ruožas. Moteris apsivertė ant kito šono, nugara į jį. Išskleidęs rankšluosčius, Sanširas patiesė juos vieną prie kito ir atsigulė ant jų. Kiaurą naktį jis nė piršto neiškišo už tos siauros juostos ribų. Moteris netarė nė žodžio. Nusisukusi į sieną, ji nejudėjo.

Pagaliau išaušo. Kai nusiprausęs veidą jis sėdo prie pusryčių stalo, moteris išsišiepusi paklausė, ar naktį nepuolė blusos. Sanširas kuo rimčiausiai padėkojęs jai už rūpestį patikino, kad ne, ir nudelbęs akis ėmė uoliai baksnoti saldžias juodąsias pupas savo dubenėlyje.

Kai susimokėję jiedu paliko viešbutį ir priėjo stotį, moteris pasisakė keliausianti Kansajo linija į Jokaičį. Netrukus atvažiavo Sanširo traukinys. Moteriai dar teks palūkėti savojo. Palydėjusi Sanširą iki stoties vartų, ji mandagiai nusilenkė:

– Ačiū už pagalbą… Geros kelionės.

Laikydamas rankoje rankinę ir skėtį, kita ranka Sanširas nusiėmė kepurę ir ištarė tik vieną žodį:

– Sudie.

Moteris įsižiūrėjo jam į veidą ir galop kuo ramiausiai tarė:

– Jūs labai nedrąsus žmogus, – ir reikšmingai nusišypsojo.

Sanširas pasijuto taip, tarsi kas būtų jį parbloškęs ant perono. Įlipus į traukinį jam degė ausys. Kurį laiką jis tik sėdėjo susigūžęs. Pagaliau per peroną nuaidėjo mašinisto švilpukas. Traukinys pajudėjo. Sanširas kyštelėjo galvą pro langą. Moteris jau seniai sau nuėjusi. Jis pamatė didelį laikrodį. Sanširas tykiai grįžo į savo vietą. Keleivių buvo nemažai. Bet į jį niekas nekreipė dėmesio. Tik įkypai priešais sėdintis vyras trumpai pakėlė akis.

Sanširas susinepatogino nuo vyro žvilgsnio. Nutaręs prasiblaškymui ką nors paskaityti, prasegė rankinę ir ant viršaus išvydo sumankytus vakarykščius rankšluosčius. Patraukęs juos, dugne užčiuopė ir išsitraukė pirmą pakliuvusią knygą – tai buvo jam nesuprantamų Beikono straipsnių rinktinė. Įrišta taip negrabiai, kad tiesiog gaila Beikono. Knygas, kurių nesiruošė skaityti kelionėje, buvo sudėjęs į didįjį kelioninį lagaminą, bet paskui dar porą įmetė į rankinės dugną ir, deja, dabar po ranka pasitaikė viena jų. Sanširas atsivertė dvidešimt trečią puslapį. Jam rodėsi, kad jei tai ir būtų kokia kita knyga, vis tiek nepajėgtų skaityti. Ką ir kalbėti apie Beikoną. Bet, pagarbiai atsivertęs dvidešimt trečią puslapį, akimis permetė nuo viršaus lig apačios. Žiūrėdamas į tą puslapį manė pergalvosiąs vakarykštę naktį.

Kas tai būta per moters? Ar pasaulyje esama ir tokių? Ar moterys gali būti tokios ramios ir nesutrikdomos? Ar ji kokia bemokslė tamsuolė, o gal ji labai drąsi? O gal naivi? Šiaip ar taip, neišbandžius nežinia. Jam reikėjo pasiryžti ir pamėginti. Bet jis pabijojo. Kai atsisveikinant jį išvadino nedrąsiu, buvo sukrėstas. Tie žodžiai tarytum apnuogino jo dvidešimt trejų metų gyvenimo kliaudą. Net ir jo paties tėvai nebūtų taip taikliai pasakę.

Sanširas nugrimzdo į dar didesnę neviltį. Pasijuto taip, lyg koks nepažįstamas prašalaitis būtų jį siaubingai iškoneveikęs. Ir dar jis jautė vis gilesnę kaltę dvidešimt trečiam Beikono knygos puslapiui.

Nederėjo šitaip dvejoti. Kalba čia ne apie mokslus ar universitetą. Viską nulėmė jo charakteris. Buvo galima pasielgti kitaip. Kita vertus, jis, išsilavinęs, turbūt negalėtų kitaip priimti tokio elgesio. Vadinasi, nuo moterų reikia laikytis atokiai. Kaip tai bestuburiška. Ir baisiai formalu. Tarsi jis būtų koks apsigimėlis. Tačiau…

Sanširas nukreipė mintis kitur. Jis važiuoja į Tokiją. Jis mokysis universitete. Jis susitiks su įžymiais mokslininkais. Jis bendraus su rafinuoto skonio ir kilnios prigimties studentais. Jis skaitys knygas bibliotekoje. Jis rašys. Jis sulauks sėkmės. Jis nudžiugins motiną. Praskaidrinęs sau nuotaiką paikomis mintimis apie ateitį, pajuto, kad nebereikia slėpti veido knygoje. Sanširas pakėlė galvą. Priešais sėdintis vyras vėl žiūrėjo į jį. Šįkart Sanširas nenusuko akių.

Vyras buvo užsiželdinęs tankius ūsus. Pailgo veido, liesas, truputį panašus į šintoistų šventiką. Tik tiesia nosimi priminė vakarietį. Sanširas, mokslų ragavęs vaikinas, nusprendė, kad jo pakeleivis – mokytojas. Vyras vilkėjo raštuotu kimono, po juo – tvarkingais baltais apatiniais marškiniais, mūvėjo tamsiai mėlynomis tabėmis⁷. Iš rūbų Sanširas priėjo prie išvados, kad mokytojauja progimnazijoje. Pagalvojus apie savo paties šviesią ateitį, Sanširui tas vyras atrodė kažkoks lyg nevertas pagarbos. Jam jau apie keturiasdešimt. Kažin ar jis ką daugiau pasieks.

Vyras be perstojo rūkė. Atrodė visiškai atsipalaidavęs: sukryžiavęs rankas iš šnervių leido ilgas dūmų sroves. Tik vis vaikščiojo į tualetą ar kur. Kartais pakilęs rąžėsi. Turbūt jam buvo nuobodu. Gretimas keleivis ant sėdynės padėjo baigtą skaityti laikraštį, bet vyras nė nemanė jo pasiskolinti. Sanširui tai pasirodė keista ir jis užvertė Beikono knygą. Ketino išsitraukęs kokią kitą paskaityti iš rimtųjų, bet patingėjo. Labiau jam norėjosi pasiskolinti laikraštį. Deja, jo savininkas buvo nugrimzdęs į gilų miegą. Sanširas ištiesė ranką į laikraštį ir tyčia atsiklausė ūsočiaus:

– Ar galima?

Šis abejingu veidu patikino:

– Žinoma. Skaitykit.

Bet paėmęs laikraštį Sanširas nerimo. Jis nerado skaitytinų straipsnių. Peržvelgė laikraštį per porą minučių. Stropiai sulankstęs padėjo atgal ir linktelėjo vyrui, o tas, irgi linktelėjęs, paklausė:

– Ar jūs gimnazistas?

Sanširas nudžiugo galvodamas, kad bendrakeleivis tikriausiai bus pastebėjęs žymę ant jo kepurės, kur būta gimnazijos ženkliuko.

– Taip, – atsakė jis.

– Tokijuje?

– Ne, Kumamote⁸. Ir… – Sanširas nutilo.

Norėjo pasisakyti jau tapęs studentu, bet lyg ir nebuvo reikalo apie tai užsiminti, tad nutylėjo. Pašnekovas, teatsakęs „matai kaip“, toliau pūtė dūmus. Nė nemanė klausti, kodėl jis, gimnazistas iš Kumamoto, išsiruošė į Tokiją. Ko gero, jo nedomino Kumamoto gimnazistai. Čia priešais Sanširą miegantis keleivis tarstelėjo: „Ak šitaip.“ Bet jis kalbėjo ne pats su savimi, o per miegus. Ūsočius, žiūrėdamas į Sanširą, šyptelėjo. Ta proga Sanširas paklausė:

– O jūs kur keliaujate?

– Į Tokiją, – lėtai teatsakė tas.

Jis jau nebepanėšėjo į progimnazijos mokytoją. Bet kadangi važiuoja trečia klase, akivaizdu, kad neina kokių svarbių pareigų. Sanširas liovėsi jį kalbinęs. Ūsočius sukryžiavęs rankas retsykiais ritmingai mušė priekiniais getų⁹ dantimis į grindis. Greičiausiai jam buvo nuobodu. Bet atrodė nenusiteikęs pokalbiui.

Kai traukinys pasiekė Tojohašį, miegojęs keleivis žvitriai pakilo ir krapštinėdamas akis išlipo. Sanširas nustebo, kad jam pavyko nubusti pačiu laiku. Galvodamas, kad galbūt, priešingai, užsimiegojęs jis bus supainiojęs stotis, Sanširas pažvelgė pro langą ir suprato, kad tikrai ne. Išlipusysis praėjo pro stoties vartus ir kaip niekur nieko nužingsniavo tolyn. Lengviau atsidusęs Sanširas atsisėdo priešais. Nūnai jis sėdėjo greta ūsočiaus. Tuo tarpu tas, iškišęs galvą pro langą, nusipirko saldžiųjų persikų.

Padėjęs vaisius tarp jųdviejų, pasiūlė ir Sanširui.

Sanširas padėkojęs suvalgė vieną. Ūsočiui jie turbūt patiko, nes valgė daug. Siūlė ir Sanširui. Sanširas suvalgė dar vieną. Valgydami persikus, jiedu įsiplepėjo lyg geri pažįstami.

Pasak ūsočiaus, persikai – nemirtingųjų išminčių vaisiai. Juk jie be galo skanūs. Ir kauliukai jų tokie keisti, taip įdomiai skylėti. Sanširas niekad nebuvo girdėjęs tokių dalykų ir nusprendė, kad ūsočius tauzija niekus.

Tuo tarpu tas prašneko apie Šikį¹⁰. Esą Šikis ypač mėgęs vaisius. Galėjęs jų suvalgyti galybę. Kartą sudorojęs šešiolika didžiulių saldintų persimonų. Ir nieko. Ūsočius esą nevaliotų to padaryti. Sanširas klausėsi šypsodamas. Pasidarė visai įdomu. Jis norėjo pasikalbėti apie Šikį, bet ūsočius išsišiepęs tęsė:

– Į tai, kas mums patinka, savaime tiesiasi rankos. Nieko čia nepaveiksi. O kiaulės rankų neturi, tad joms tiesiasi knyslė. Sako, surišus kiaulę ir padėjus jai palei knyslę skanumynų, knyslė vis ilgėja. Tįsta tol, kol tuos gardumynus pasiekia. Nėra nieko įspūdingesnio už aistringą troškimą.

Sunku buvo suprasti, ar jis kalba rimtai, ar juokauja. Tas kalbėjo toliau:

– Visa laimė, mes ne kiaulės. Jei mūsų nosys tįstų link to, ko norim, būtų tokios ilgos, kad nė į traukinį netilptume.

Sanširas prunkštelėjo. Bet pašnekovas išliko netikėtai santūrus:

– Tokie dalykai pavojingi. Štai žmogus vardu Leonardas da Vinčis kartą įšvirkštė į persiko kamieną arseniko, norėdamas patikrinti, ar nuodai pateks į vaisius. Bet kažkas paragavo tų vaisių ir numirė. Tai ne juokas. Reikia būti atsargiam, – sulig tais žodžiais jis suvyniojo sudorotų persikų nuolupas ir kauliukus į laikraštį ir sviedė pro langą.

Sanširui nebebuvo juokinga. Išgirdęs Leonardo da Vinčio vardą jis krūptelėjo ir susimąstė apie vakar sutiktą moterį; jam pasidarė keistai nesmagu ir jis nutilo. Tačiau ūsočius veikiausiai to nė nepastebėjo. Jis paklausė:

– O į kur Tokijuje?

– Po teisybei, važiuoju ten pirmąsyk, tad gerai nežinau… Kol kas manau apsistoti kraštiečių bendrabutyje.

– Tai Kumamote jau…

– Jau baigiau gimnaziją.

– Mat kaip, – pasakė vyras, bet nei pasveikino, nei pagyrė.

Tarsi tai būtų kasdieniškiausias dalykas, tarė:

– Vadinasi, dabar į universitetą.

Sanširui sukilo nepasitenkinimas. Jis tik trumpai tarstelėjo:

– Taip.

– O į kokį fakultetą? – ūsočius klausinėjo toliau.

– Į pirmą.

– Teisės katedra?

– Ne, humanitarinių mokslų.

– Mat kaip.

Išgirdęs tą „mat kaip“ Sanširas kaskart pasijusdavo keistai. Ko gero, tai labai didis arba itin pasipūtęs žmogus, o gal jis tiesiog neturi nieko bendra su universitetais ir jais visai nesidomi. Bet niekaip nepaaiškėja, kaip yra iš tiesų, tad nežinia, kaip su tokiu elgtis.

Hamamacu stotyje abu it susitarę nusipirko priešpiečių. Ir baigus valgyti traukinys nejudėjo. Už lango po peroną vaikštinėjo keletas vakariečių. Viena pora, tikriausiai sutuoktiniai, nepaisydami karščio laikėsi už rankų. Moteris visa apsivilkusi baltai, neregėto gražumo. Sanširas per visą gyvenimą tebuvo matęs penkis ar šešis vakariečius. Du buvo Kumamoto gimnazijos mokytojai, vienas jų, deja, kuprotas. Pažinojo ir vieną moterį, misionierę. Jos veidas aštrių bruožų, lyg kokio ešerio ar lydekos. Taigi tokie puošnūs užsieniečiai jam ne tik retas reginys. Jie atrodo visokeriopai pranašesni. Sanširas atidžiai į juos įsistebeilijo. Ne veltui jie tokie pasipūtę, pagalvojo. Ir dar nusprendė, kad jei jam tektų nukeliauti į Vakarus ir gyventi tarp tokių žmonių, jaustųsi apgailėtinai. Jis uoliai stengėsi pro langą nugirsti jų pokalbį, bet nieko nesuprato. Jų tarimas visai kitoks nei Kumamoto mokytojų.

Ūsočius irgi pažvelgė pro langą iš už Sanširo nugaros ir tarė:

– Kažin, kada pajudėsim, – o žvilgtelėjęs į nueinančią vakariečių porą, pridūrė: – Kokie gražūs, – ir nusižiovavo.

Sanširas, supratęs elgęsis kaip tikras kaimietis, pasitraukė nuo lango ir atsisėdo. Atsisėdo ir vyras. Ir pakartojo:

– Vakariečiai gražūs.

Sanširas, nesugalvodamas, ką sakyti, tik numykė ir šyptelėjo. O ūsočius staiga tėškė:

– Prasti mūsų popieriai. Tokiomis fizionomijomis, tokie skystablauzdžiai – tai kas, kad laimėjom karą su Rusija ir tapom išsivysčiusia šalimi – vis tiek nieko doro iš to nebus. Juk ir mūsų namai, ir sodai ne geresni nei mūsų veidai – jūs nesate lankęsis Tokijuje, tad jums nėra tekę matyti Fudžio kalno, tiesa? Netrukus išvysit jį pro traukinio langą. Tai žymiausias dalykas Japonijoje. Daugiau mes neturime kuo didžiuotis. Bet Fudžio kalnas dunkso nuo senų senovės, tai gamtos kūrinys. Ne mes jį padirbom, – ir vėl plačiai išsišiepė.

Sanširui nė į galvą nebūtų šovę, kad po Japonijos–Rusijos karo dar įmanoma sutikti tokių žmonių. Stačiai neįtikėtina, kad tai japonas.

– Bet juk Japonija vis sparčiau vystysis, – paprieštaravo jis.

Tačiau ūsočius rimtai atrėžė:

– Japonija žlugs.

Jei kas drįstų taip kalbėti Kumamote, išsyk gautų į kaulus. Gal net būtų suimtas už tėvynės išdavimą. Sanširas užaugo aplinkoje, kur nė atokiausioje smegenų kertelėje nebuvo įmanoma galvoti tokių dalykų. Jis pamanė, kad galbūt ūsočius, pasinaudodamas jo jaunyste, tyčiojasi. Tas ir toliau sėdėjo išsišiepęs. Bet kalbėjo kuo ramiausiai. Nesumodamas, kaip jį suprasti, Sanširas pasidavė ir nutilo. Vyras tęsė:

– Tokijas didesnis už Kumamotą. Japonija didesnė už Tokiją. O… – čia jis pažiūrėjo į atidžiai klausantį Sanširą: – O Japonijoje nėr tiek erdvės, kaip žmogaus vaizduotėje. Tad nevalia aklai atsiduoti jokioms idėjoms. Jei per daug stengsitės Japonijos labui, nieko gero iš to nebus.

Išgirdęs tuos žodžius Sanširas pajuto išties palikęs Kumamotą. Ir susivokė Kumamote buvęs tikras bailys.

Tą vakarą Sanširas atvyko į Tokiją. Per visą kelionę ūsočius neprisistatė vardu. Ir Sanširas nepaklausė jo vardo, būdamas tikras, kad Tokijuje tokių vyrų sutiks ant kiekvieno kampo.

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres