Rožės ir griuvėsiai
Kai tik atvykau, Visbio grožis buvo kone skausmingas. Ar galiu juo mėgautis, kai Ukraina vis dar ginasi nuo okupantų? Saulė, goslus gegužės žydėjimas (augalai, kurių nesu mačiusi), kambarys su vaizdu nuo kalvos į katedrą, senamiestį, jūrą. Neišeidama iš savo kambario matau, kaip saulė vakarais leidžiasi į jūrą. Laisvas, lėtas laikas (beveik trys savaitės!), stipendija. Visi reikalingi patogumai: vienvietis kambarys su vonia, virtuvėlė, pora skalbimo mašinų ir šildomas kambarys rūbams džiautis, rezidencijos rūsyje netgi įrengta sauna. Švedai – praktiški žmonės. Prabanga, kelianti kaltę.
Karas čia atrodo labai toli, ne visai tikras. Toks, prie kokio buvau pripratusi, tiesiogiai neliečiantis, rodomas per ekranus. Suskaičiavau gal tik dvi Ukrainos vėliavas ir vieną užrašą „fuck Putin“. Ir vis dėlto kaip tik šiomis dienomis kalbama, kad Švedija stoja į NATO. Vartau virtuvėje ant stalo kasdien paliekamus švediškus laikraščius, nesuprantu, ką rašo, bet iš paskirų atpažįstamų žodžių ir nuotraukų galiu nuspėti, apie ką. „Būtina sustiprinti strategiškai svarbios Gotlando salos saugumą bei priešraketinę gynybą“, – rašoma ir lietuviškoje spaudoje.
„Ar kareivių daug matyti?“ – klausia bičiulis, dalindamasis straipsniu pavadinimu „Ar švedų atostogų salai gresia Rusijos invazija?“. Antraštę panaudoju eilėraščiui, jame bandau įsivaizduoti, kad tai, kas dabar dedasi Ukrainoje, vyksta čia: „Ar įspūdinguose akmenukų paplūdimiuose išsilaipins rusų kareiviai? / Ar nukreips raketas į mažus spalvotus namukus? / Ar vogs skalbimo mašinas iš švedų namų?“
Kareivių nemačiau nė vieno. Tiesa, kita rezidentė sakė, kad Gotlande vyko karinės pratybos, girdėjau praskrendančius sraigtasparnius. Autobusu keliaudama iki Forės salos mačiau pakelėje stovintį seną karinį sraigtasparnį, šarvuotą automobilį. Aplankiau keletą gamtos draustinių, kurie anksčiau buvo naudojami kariuomenės, rašoma, kad tai prisidėjo prie savito kraštovaizdžio formavimosi. Bet tik tiek, rodos, Gotlandas buvo gerokai demilitarizuotas pasibaigus Šaltajam karui.
Švedės, su kuriomis kalbuosi, dėl stojimo į NATO nedžiūgauja. Nesijaučiu turinti teisę vertinti. Būdama lietuvė esu šališka, pamenu, kaip po vasario 24 d. guodėme save vis kartodami, kad mes esam NATO nariai, mes esam NATO nariai, mūsų nepuls, mus gins. Bet juk nežinau, kaip yra Švedijoje. „O kaip tau atrodo?“ – klausia kažkas Kirstin, švedės dramaturgės, per bendrą vakarienę. „Aš manau, kad, gaudami teises, turime prisiimti ir atsakomybę.“ Beveik visą vakarienę taršome Švediją (daugiausia tai daro pačios švedės), kaip nebe tą šalį, kokia ji buvo prieš 50 metų, garsėjusi gerove ir užtikrintomis socialinėmis garantijomis. „Turbūt daug žmonių tiki, kad Švedija neutrali, bet iš tiesų taip nėra. Šalis nebuvo neutrali ir per Antrąjį pasaulinį karą – leido nacių kariuomenei naudotis savo geležinkeliais, yra grąžinusi politinių kalinių į Sovietų Sąjungą“, – pasakoja viena švedžių.
Aplankau Gotlando muziejų. Čia daug apie karus – tarp valstiečių ir miestiečių, tarp švedų ir danų, tarp vietinių gyventojų ir piratų. Sunku suvokti, kokie įprasti karai buvo žmonijos istorijoje. Dar sunkiau atsisakyti tikėjimo, kad karas – praeities reliktas, kad žmonija pasimokė iš XX amžiaus tragedijų.
Lena (Baltijos rašytojų ir vertėjų centro Visbyje vadovė) sako, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, pasaulyje, – beprotybė, pure evil. Ir kaip gyventi, dirbti, kai visa tai vyksta. „O čia taip gražu“, – sako, modama link virtuvėlės lango, pro kurį atsiveria saulėta Visbio panorama, katedra, jūra. Apima bejėgiškumo jausmas, trumpam nutylame. Virtuvėlėje esame trise. Kirstin ima kalbėti apie kalbos galią. Ir aš prisimenu ukrainiečių eilėraščius (poetus Daryną Gladun, Lesyką Panasiuką, Serhijų Žadaną, Liubą Jakimčuk, kuriuos seku feisbuke). Jie rašo dabar, liudija siaubą ir viltį. Atskirti nuo namų ar likę Ukrainoje ir savanoriaujantys, išgyvenantys netektis, nerimaujantys dėl artimųjų, jie vis tiek sugeba rašyti, kurti stiprią, sukrečiančią, išliekamąją vertę turinčią literatūrą.
Ar turiu teisę aš rašyti apie Ukrainą? Ar turiu ką pasakyti? Juk šita tragedija ne mano. Kalbėjomės apie tai Darynos Gladun moderuotoje diskusijoje „Threatening Poetry“. Renginys vyko Berlyne ir virtualiai. Daryna sukvietė poetus iš Baltijos šalių, Sakartvelo, Moldovos, Sirijos, Ukrainos. Pati būdama iš Chmelnyckio, gyvenusi Kyjive, sakė, kad panašų klausimą sau kėlė 2014-aisiais, kai prasidėjo karas Donbase. Poetė Eka Kevanišvili sakė, kad jai buvo sunku rašyti apie karą, kai Rusija užpuolė Sakartvelą. Kad nesinorėjo rašyti patetiškai, banaliai, kad reikėjo laiko, distancijos.
Rašau Darynai atvirlaiškį į Berlyną. Mes susipažinome vertimo dirbtuvėse Ukrainoje pernai rudenį. Vertėme viena kitos eilėraščius, vaikščiojome po Darynos gimtąjį Chmelnyckį, kalbėjomės apie kasdienybę, darbus, kūrybą. Sunku rasti žodžius, bet suprantu, kad kalbėti svarbu. Kad svarbu būti kartu. Įmetu atviruką į pašto dėžę ir toliau klaidžioju po Visbį. Lankstinukuose rašoma, kad Visbis vadinamas city of roses and ruins, rožių ir griuvėsių miestu. Rožės dar nežydi. Bet nesunku jas įsivaizduoti, senamiesčio namukų fasadai apraizgyti rožių stiebų ir lapų. Užtat žydi obelys, alyvos, magnolijos, rododendrai, tulpės, narcizai ir kitos gėlės, krūmai, medžiai, kurių pavadinimų nežinau. Griuvėsiai čia – miesto sienos, viduramžių bažnyčių ir vienuolynų liekanos. Jos primena kaulus. Viena bažnyčia – skeletas, kita – šonkauliai, trečia – dubens kaulas. Kai kuriais griuvėsiais rūpinasi privačios bendrovės, juos galima išsinuomoti vestuvėms, šalia įrengtas viešbutis, kavinė. Vienos bažnyčios bokšte net gyvena bitės!
Keista, kokia skirtinga gali būti griuvėsių reikšmė. Vienų einam lankyti, fotografuojamės šalia. O kiti kelia skausmą, pyktį, sielvartą. Griuvėsiai, kurie ką tik buvo namai. Šiandien ukrainiečių poetas Lesykas Panasiukas feisbuke pasidalino nuotraukomis iš savo ir Darynos Gladun buto Bučoje. Išplėšto, suniokoto, rašo, kad pro langą matosi lygiai 13 sudegintų automobilių, kad atsimena, kur gulėjo kūnai.
Kuo pradėti kitą pastraipą? Kokį paguodžiantį žodį parašyti Lesykui ir Darynai? Griuvėsiai ir rožės, griuvėsiai ir rožės, juk turėtų būti ir rožių. Pavyzdžiui, mano bute Vilniuje apsistojusi Ana iš Kramatorsko, labai mėgsta gėles ir visokius augalus. Nežinau, ar mėgsta rožes, reikės paklausti, galbūt nuvažiuoti kartu jų pasižiūrėti į botanikos sodą Kairėnuose. Jos sūnus dabar mokosi Jėzuitų gimnazijoje. Šiąnakt sapnavau, kad aš vėl mokykloje, jėzuitkėje, ir staiga prisimenu, kad ir Ženia čia dabar mokosi.
Šitą tekstą įsivaizduoju lyg linguojantį žmogų, kuris taip ginasi nuo skausmo, ramina save, kartais per ašaras ima dainuoti, dainuoja „Červona kalyna“ arba „Stefanija“, arba dainą, kurios visai nežinau, bet ji guodžia.
Pabudau vis dar Gotlande, šviečiant saulei, toli nuo karo. Apie Visbį sužinojau ne iš geografijos, bet iš literatūros. Mariaus Buroko, Rimanto Kmitos ir kitų kadaise čia rezidavusių poetų eilėraščių. Vakar tyrinėjau rezidencijos biblioteką. Čia ne viskas švediškai, bet ir kitom kalbom, o kiek lietuviškų knygų! Kas jas čia skaito?.. Vien lietuviškos poezijos trys lentynos! Daugelis paliktos anksčiau buvusių autorių. Pagavo azartas – ėmiau iš lentynos visas knygas iš eilės ir ieškojau autografų. Keistas jausmas rasti užrašus iš praeities, lyg kokias knygų runas, ypač jau mirusių autorių – Kęstučio Navako, Nijolės Miliauskaitės. Bandau įsivaizduoti, kaip jie čia gyveno, ką veikė, su kuo bendravo, apie ką galvojo, ar lengvai jiems rašėsi.
Pamažu viskas tampa pažįstama: kreida ant lentos užrašyti kitų rezidentų vardai, kurių pirma negalėjau nei ištarti, nei prisiminti, ima kelti emocijas. Pagaliau nebesijungiu „Google maps“ kur nors eidama. Kambario, virtuvėlės ir bibliotekos erdvės tampa savos. Kūnas eikliau ir drąsiau juda nuo sienos magneto griebdamas peilį, mesdamas šiukšles į vieną iš keturių šiukšlių dėžių („we in Sweden are very serious about garbage“, – pamenu frazę iš filmo „Bergmano sala“). Vieną iš keturių rezidencijos dviračių, kurį pamažu prisipratinau, norisi laikyti savu.
Pro virtuvėlės langus gamindamasi maistą matau ant kalvos užkopusias turistų grupeles. Šiandien jiems nepasisekė, rūkas, nesimato įspūdingos miesto panoramos. Ir jaučiuosi už juos pranašesnė, juk aš čia lyg ir gyvenu, štai gaminuosi vakarienę (šildausi ką nors lengvai paruošiamo) ir galiu ligi valiai pro langą žiūrėti į tai, ką jie fotografuoja.
Esu čia, viešnagė jau perkopė į antrą pusę, ir žinau, kad viso to ilgėsiuosi. Gaila, kad negaliu pasigriebti ir išsivežti su savimi išgyvenimų, apimančių kelionėse: nuolatinio stebėjimosi, grožio patyrimo, jausmo, kad nuotykiai laukia kažkur visai už kampo.
Laikinumo ir neužbaigtumo jausmai kelionėse sustiprėja. Neaplankysiu viso Gotlando. Neapeisiu visų Visbio senamiesčio gatvelių. Net jei ir apeisiu, nepamatysiu jų skirtingais metų laikais, įvairiu paros metu. Panašiai jaučiuosi ir bibliotekose. Aš niekada visų šitų knygų neperskaitysiu!
„Kai išvažiuosi, violetiniai rododendrai jau bus nužydėję, bet pražys baltieji“, – sako Slavica (serbė vertėja, šiuo metu verčianti Tovę Jansson) mums vaikštant po Visbio botanikos sodą. Rezidencijos bibliotekoje paliksiu savo knygą, užrašysiu ką nors (pasistengsiu įdomiai). Galbūt po metų, penkerių, dešimties kita lietuvė, atvykusi čia rašyti, atras poezijos lentynas ir ją atsivers.
