Puikybė
Apvirtęs rusiškas sunkusis tankas KV-2. Per penkiasdešimt tonų sverianti pabaisa. Karo pradžioje vokiečių artilerija buvo bejėgė pramušti jos šarvą. Kartojama ir kartojama istorija, kaip netoli Raseinių 1941 metų vasarą vienui vienas tankas KV-2 buvo užtvėręs kelią vermachto tankų divizijai. Truko gal dvi paras, kol vokiečiai įsigudrino tanką paimti. Žuvę penki rusai tankistai savo priešininkų pagerbti už drąsą ir palaidoti su visomis kariškomis ceremonijomis. Pamuštas tankas išdidžiai fotografuotas. Mačiau internete kelias nuotraukas. Vermachto kariai buvo jį praminę Russischer Koloss. Karo istorikai – Raseinių tanku.
Šis KV-2 tankas atrodo sveikas, be kovos žymių. Nesuprasi, ar buvo nustumtas žemyn nuo šlaito, ar pats nudardėjo. Veiksmo vieta – Vitebsko miestas Baltarusijoje, mūsų buvusi didžioji kunigaikštystė. Tie patys 1941-ieji, liepos pabaiga. Pažymėta kitoje nuotraukos pusėje. Per Vitebską teka Dauguvos upė. Atrodo, kad čia jos krantas. Dviaukštis pastatas fone – iš carų epochos, tokių prikepta po visas gubernijas. Stovėjo katalikų ir unitų bažnyčios, vilnietiškasis barokas. Senamiestis daug kartų griautas. Karo pradžioje veikė žydų getas, bet ten tuojau neliko nė vieno gyventojo. Kartą per metus Vitebskas minimas katalikų pamaldose kaip šv. Juozapato Kuncevičiaus kankinystės vieta. Imperatoriui Napoleonui čia patiko labiau nei Vilniuje. Viešėjo porą mėnesių, atšventė savo gimtadienį. Paskui leidosi tolyn, link pražūties. Aišku, visi girdėję apie Chagallo vaikystę Vitebske ir jo gražuolę mūzą. Raudonų plytų namelis tebestovi, kažin kaip nenatūraliai, gal kad niekas daugiau nesikarsto stogais.
Nuotraukoje įdomus antrasis planas – grupelė miestiečių, vyrų ir moterų, skubiu žingsniu neriančių pro šalį. Viena moteriškė net nežiūri į tanko pusę. Pasileidę tekini į turgų ar į bažnyčią. Turbūt sekmadienis. Karas karu, o gyventi reikia. Būtų šalia berniūkščių, tai jie užsikabarotų ant vamzdžio ar vikšrų, lįstų į objektyvą. Prisimenu, anais laikais keliaudami po Baltarusiją, kitame garsiame LDK mieste fotografuojame Lenino paminklą, išdygusį jėzuitų kolegijos vietoje. Vietinis Gavrošas, kad palinksmintų turistus, užsiropščia revoliucijos vadui į tarpkojį. Paminklas grandiozinis, vadas išsižergęs plačiausiai, vietos per akis. Dabar ten visus bemat suareštuotų už tokias linksmybes.
Neturėtų manęs dominti jokie tankai ir patrankos. Seniai praėjo laikai, kai senamiesčio kiemuose pykšt pokšt su mediniais šautuvėliais, mes būsime mūsiškiai, o jūs – fricai. Hände hoch! Ukraina dabar privertė visus užsirašyti savanoriais. Antai net vienuolius ir kunigus. Bet ir vėl tik medinis šautuvėlis rankose.
Gal todėl ir smagu, kad tankas galiūnas, lyg girtas, nusiritęs į griovį. Toks stiprus ir didingas, su penkiais tankistais, o tu jį patvarkai iš medinio šautuvėlio. Izraelio tautai Senajame Testamente varo siaubą egiptiečių karo vežimai ir raiteliai. Jie patys turėjo tik asilus ir gal kokį mulą. Pranašai vis duoda ir duoda, kad karo vežimai – netikra viltis. Kad reikia pasitikėti gyvuoju Dievu, jo ginkluote. Štai Dovydas, piemuo, rudaplaukis pacanas, paprastu akmeniu nudobia milžiną. Ne mažesnį už aną Leniną ant pjedestalo. Kiek tik nori panašių faktų Biblijos knygose. Net beginklės moterys susidoroja su siaubūnais, apsiginklavusiais iki dantų. Man patinka tos istorijos. Rusiją, kartu su jos šventuoju patriarchu, pasmaugs puikybė. Kaip ir visas kitas viešpatystes. Kaip nenugalimąją Katalikų Bažnyčią. Prieš karą, kada Lietuva draskėsi dėl Vilniaus krašto, kažkoks čekų politikas viešai kalbėjo, kad Lenkija žlugs per savo didybę ir kad lietuviai čia pranašesni – dėl savo silpnumo ir dėl jiems padarytos skriaudos.
Gyventi su puikybe neapsimoka. Ji Bažnyčios tėvų vadinta didžiausiu blogiu ir nuodėme. Tai, ko nenorėčiau dabar, kad būtų buvę gyvenime, įvyko per puikybę. Dažniausiai iškart nė nepastebi. Tariesi turįs teisingą nuomonę, daugiau išmanąs, gavęs dėl to daugiau teisių ir t. t. Aišku, nebūtinai puikybė čia pat nuritina į griovį. Tik eini vis kvailyn. Vis juokingiau save aukštini. Ir vis mažėja tikrovės suvokimas.
Nebūtų pasaulyje tiek pasakų apie Jonelį kvailelį ar našlaitę Elenytę variantų, jei tie dalykai iš tiesų negaliotų. Apmaudžiausia, kad pildosi čia ir dabar, nelaukiant amžinybės.
Ir ne tik karas Ukrainoje žada mažųjų apdovanojimą. Popiežius Pranciškus ratukuose – tai irgi viena iš anos rūšies pasakų. Nelabai tikiu, kad jo sumanyta bažnytinė reforma pasisektų. Koją jam pakišo ir pandemija, ir karas. Vežimėlyje – jau ne žiniasklaidos žvaigždė. Atvaizdas silpnumo ir ribotumo. Jeigu ką, tai daug geriau. Paguoda visiems mediniams šautuvėliams. Ims ir nuvers dar vieną tanką.
