Pragaro prieangis
Saviizoliacija
karas, keturios sienos, pavasaris kaip ir pernai
kažkur toli, nepasiekiamas: už lango,
atidarau: į kambarį virpėdamas įteka oras
plona srovele, tai pavasario upė, kurios yra per maža,
sienos yra krantai, silpnumas yra grandinės,
kurių negali sutraukyti,
dabar norėčiau apkabinti medį, kurį galiu matyti,
bet jis per daug viešoje vietoje,
trokštu, kad šitoje lauko erdvėje mano kūnas galėtų būti mažu judančiu taškeliu, o visa erdvė šviestų
kaip nukritusi žvaigždė, kurianti paralelinį pasaulį,
norėčiau, kad vienintelis atominis sprogimas būtų
šitas pavasaris,
ir kai negaliu įkvėpti, amžinai iš ekrano įkvepia
Coco Chanel ir Marina Abramović,
intriguojančiai įdomu:
ar dar liksiu vieną sezoną šiame
pasaulyje, tave primena
tiktai filmai,
skubi evakuacija iš įvykio vietos
būtų sprendimas,
apkabinsiu tave viešoje vietoje,
kai išeisiu, bet visur aplinkui
vienas ir tas pats įvykis – visi kiti įvykiai
mėnulyje pasibaigė,
matau pro langą
Absurdiškas eilėraštis apie baltąjį žmogų
šiąnakt sapnavau, kaip apšaudė mūsų namus,
kilo gaisras, mes jį užgesinome,
paskui pabėgome į mišką, bet ir ten buvome apšaudomi,
anksčiau dažnai sapnuodavau karą,
antroje sapno dalyje mus apgavo:
galėjome pasirinkti, ar saugiai sugrįžti namo lėktuvu,
ar vykti automobiliu per čiabuvių žemes,
negalėjau atsispirti norui pažinti pirmykščių žmonių kultūrą,
baltasis mus pardavė kaip verges, mes priešinomės
dvokiančiai nelaisvės amžinybei,
tapome papuasų belaisvėmis ir turėjome jiems tarnauti,
supratome, kad niekada negrįšime į namus, į mums įprastą civilizuotą kultūrą, tai buvo siaubinga,
keista, gyvenome beveik laimingos,
užmezgėme ryšį ir niekas mūsų neišnaudojo,
slapčia svajojome apie laisvę, bet ištrūkti iš begalinių džiunglių, kur čiabuviai orientuojasi geriau nei katės,
mums buvo be šansų, slapčia rezgiau mintį, kad per laiką pažinsime džiungles, išmoksime gyventi
kaip vietiniai, tada ir pabėgsime iš niekur į kultūringą pasaulį –
tikėjome, kad vieną dieną atklys baltasis ir mus išgelbės,
neatklydo,
atklydo, tik mes visai nebenorėjome būti išgelbėtos,
bet atrodo, kad ir jis buvo dar vienas nelaimėlis, kuris nieko negalėjo padaryti,
tapome šiltos, patenkintos, murkiančios
ar sulaukėjome,
jau nepamenu, kaip viskas tose džiunglėse baigėsi,
pabudusi išeinu pasivaikščioti
ir atrodo, kad ne kojos neša mane, o aš tempiu kūną valios jėgomis,
dainuoja Bobby Vintonas
„I’m so hurt“
2022 metų pavasaris
vėlus vakaras, bet miestelyje vyksta gyvenimas,
keista, ir realybėje, ir vaizduotėje įpratau jį matyti
tylų, užgesintą pandemijos,
žiūriu, alėjos, kol manęs nebuvo,
išgražėjusios,
pasipuošusios pirmais gležnais žiedais,
atsirėmusi į griūvančią Oginskių parko tvorą –
pavasaris! Miesto centre
mergaitės juokiasi, žaidžia su kamuoliu,
„jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“,
dama su šuniuku, jaunimas, porelė,
mane pagauna nerimas
kaip šiaurinis vėjas ir neša,
fotografuoju skaudančia širdimi,
godžiai geriu orą,
dar spėju kažką pagalvoti apie pabrangusį pasaulį, kai išgirstu žmones,
kalbančius mūsų miestely
iki šiol negirdėta kalba
Nervas klajoklis
nesuprantu, kada ir kaip tai atsitiko,
kur aš buvau tuo metu,
Antarktidoje
ar savo kambaryje,
aš sapnavau
ar mačiau miražą dykumoje,
skridau lėktuvu
aplink Žemę,
ruošėmės gyventi Marse,
kelionė į Mėnulį vyko iš tikrųjų
ar svajonėj,
ką aš veikiau tuo metu,
buvau saviizoliacijoj,
gėriau kavą,
vyko eilinis stebuklas,
pasirašinėjau dokumentus,
klausiausi muzikos
ar glosčiau katiną,
galvojau apie tave,
rašiau dar vieną eilėraštį
apie branduolinį,
negaliu tiksliai pasakyti, kur tuo metu buvau
ir ką veikiau, ką valgiau,
kalbėjausi su savimi
ar su kažkuo kitu,
klojau sofą ar
kepiau blynus,
kai klajoklis nervas sugrįžo į namus,
sugrįžo per karą,
mano namuose viskas po senovei,
tačiau aš žinau, kad klajoklis nervas tai pakimba prie lubų palėpėj,
tai palenda po lova,
įsitaiso tarp dulkių
viršutiniam lango kampe tarp užuolaidų,
sūpuojasi ant voratinklių,
įlenda į lempučių tarpus,
liana, gebenė, vijoklis,
mes suradome vienas kitą,
mano namuose viskas po senovei,
jis vis labiau įsitvirtina manyje,
nervas klajoklis leidžia šaknis,
ar girdi
Romantinė komedija „Tobulas vyras“
ak, ta Alma,
ji turi tobulą vyrą su garantija,
visos jau pamilo Tomą,
tik viena Alma ne,
bet jei Alma nebūtų susisiekusi su savimi,
ji niekada nebūtų sutikusi Tomo,
kuris jos laukė amžinai,
mašinos švelnesnės nei žmonės,
vienintelis dalykas, kurio dabar gailiuosi,
kad tada tavęs neapkabinau –
kilo audra, tada tavęs neapkabinau,
per paskutinį mūsų susitikimą,
įsivaizduoji, jei būčiau buvusi mašina,
būčiau pasielgusi tobulai, jei tu būtum Tomas,
man atleistum; jei mes būtume mašinos,
mes niekada nežudytume vieni kitų;
jei, jei tik truputį būtume
tobulesni ir protingesni už žmones, galėtume
gyventi laimingai ir ilgai,
jei būtume tokie kaip Tomas,
kuris amžinai laukia, yra geras, protingas, švelnus
ir net gali būti netobulas,
niekada neištrūksi iš savo atspindžio, Alma,
bet mes turime viltį:
Tomą, kuris gali ištrūkti
Sunku yra kalbėti
jie susižadėjo,
o paskui susituokė,
jiems gimė vaikelis,
ji daug juokėsi
ir nemiegojo,
jis buvo geras humoristas,
išleidęs dvi eilėraščių knygas,
jie pasistatė namą užmiestyje,
ji išmoko siūti ir ėmė eiti
vadovaujamas pareigas,
jie paėmė paskolą
ir išplėtė verslą,
tapo labai galingi,
jis vadovavo miesteliui,
jų dukra tapo žymia mezgėja,
kažkas verkė parkritęs po kryžiumi
tamsoje,
tai buvo nesvarbus žmogus,
kurio niekas nenorėjo matyti,
vaikščiojo apdriskęs
ir kalbėjo apie dalykus,
kurių niekas nenorėjo girdėti,
justinas mikutis
kartais verkdavo
kokia buvau naivi,
jie buvo gurmanai,
ragaujantys meną kaip šafraną
Vinda
neužsiveda manyje mašina,
suprantu: esu
nepataisoma
Būti savimi
per karą
radau slėptuvę
savo pasaulyje
įsivaizdavus, kaip tampu artimųjų
belaisve –
buveinė sudužo,
tą naktį žemė atsivėrė
ir prarijo mane,
baimės buvo keistos, iracionalios:
ne pandemijos, karo,
o artumo, bet dar labiau –
savęs,
nes būti savimi reiškė mirtį,
įsivaizduokite žmogų, kuris labiau
negu maro ir karo
bijo ką tik išsiritusio paukštyčio
ir laukinių gėlių,
taip atrodė mano baimės,
dėl to dar baisiau:
būti nenormaliai,
mano bunkerio skeveldros mėtosi aplinkui,
sėdžiu po mėnuliu ant aukšto kalno,
lietus šukuoja plaukus,
klykauja sidabriniai paukščiai,
kažkas išėjo pasivaikščiot ežero
paviršiumi ant aukštakulnių,
neturiu, kur pasislėpti, karas suleido į mane
savo juodą geluonį,
gulėjau ir degiau po tuo mėnuliu, kol kažkas
atnešė puodelį vandens,
vyzdžiai sušnypštė,
juoda egoistinė baimė
užgeso
Pragaro prieangis
užplikyta kava šįryt nusišypsojo,
visada laimės
drungni žmonės,
jie visko bijo,
prie visko prisitaiko,
yra nuolankūs,
visais laikais išsaugo
prarastą gyvybę
Pasaulio pabaiga
sėdėsiu prie molberto ir piešiu,
tu juoksiesi,
kažkas gers vyną,
naudosis paslaugom,
drožinės rūpintojėlio vainiką,
norės atsikąsti šokolado,
lies mylimosios plaukus,
matuosis gėlėtą suknelę,
ars žemę,
dvi draugės šnibždėsis tarpusavyje,
moterys gamins koldūnus
kariams į frontą,
kažkam riedės ašara,
kai kris atominė bomba,
„pošol von“ sukosi galvoje,
lauke džiūvo skalbiniai,
plaikstomi balto vėjo,
pasaulis taip ir pasibaigs
švelniai
glostant vaiko galvą
