Oi jūs knygos, knygos
Rimantas Stankevičius. Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai. V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2021. 216 p.
Tikėjausi daugiau autoriaus pozicijos. Nors gal ir gerai, kad pagaliau publikuoti pačios Onos Šimaitės užrašai, laiškai, egodokumentai. Jos pačios balsas temperamentingas, emocingas, net kategoriškas. Nuotraukose – simpatiška geraširdė moteris su kasa per galvą. Jos nupasakoti geto laikų gyvenimo fragmentai beveik visada dramatiški, liudijantys žmoniškumo triumfą barbarybės akivaizdoje. Epistolinė ir sakytinė komunikacija su holokaustą išgyvenusiais žmonėmis – viso gyvenimo dialogas, draugystės ryšiai, rūpestis.
Vaiva Grainytė. Rožės ir bulvės. Koliažinis romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2022. 162 p.
Grožinė Vaivos Grainytės disertacija: intelektuali, bet ar tikrai nebanali? Viskas kaip pridera postmoderniai knygai – šaltiniai, citatos, išnašos, nuorodos. Siužetas nušautas ir pagarbiai palaidotas. Idėjiniu požiūriu rezonuoja Gabijos Grušaitės „Stasiui Šaltokai“ – ironizuojamas tūkstantmečio kartai būdingas gyvūnų gelbėjimas, liguistas rūpinimasis beglobiu kačiuku, nors aplinkui daug beglobių žmonių. Be reikalo ištraukiama ir nuvalkiota įkyrių vaisingumo skatinimo tradicijų tema; neapykanta supermamytėms nelabai kuo skiriasi nuo neapykantos LGBT, tik engiama neva dominuojanti žmonių grupė (ir vis dėlto kliūva išskirtinai moterims, ne vyrams). Nieko, milenialsai neleis jai uždominuoti.
Laurynas Katkus. Nakvynė Berlyne. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 199 p.
Daugmaž klasikinis pasakojimas, ir jis įtraukia. Juo pasitiki, kaip gerai išmanoma prozos tradicija. Paantraštė – „Keturios istorijos“. Dvi į kalną (įdomu), dvi nuo kalno (nebe taip įdomu). Vaizdinga kalba ir filologo suoprotis apie kompoziciją. Performansų seminaras, į kurį susirenka šūdmalos profesijų atstovai iš įvairių Europos kraštų, aprašomas taip: „Prieš atvykdami mes turėjome atlikti namų darbus – sugalvoti savo numerį pagal bendrą temą „Re-flections“. Kaip aiškino anotacija, ši tema „jungia lankstumą, taigi judesį, ir jo atspindį, taigi apmąstymą, jungia, bet jo nesutapatina, palikdama erdvės spontaniškam skirtybės generavimui“ (p. 47). Kartais grynai tokių neva filosofijos tekstų ar recenzijų žmonės man atsiunčia į laikraštį.
Federico Fellini. Intymus žodynas: tekstai ir vaizdai. Sudarė Daniela Barbiani. Iš italų k. vertė Audrius Musteikis.
V.: Odilė, 2020. 231 p.
Prieš bene 12–15 metų labai mėgau Fellini: peržiūrėjau visus jo filmus. Neįprastas religingumo ir šventvagystės mišinys atrodė magiškas ir artimas. Knyga nuvylė, režisieriai nėra rašytojai. Nėra jie ir dailininkai (nors pro forma yra). Gal ir miela pasiskaityti, kaip vargina infotriukšmas (p. 40) arba atsiribojimą nuo autofikcijos (p. 45), bet nusivylimo priežastimi veikiausiai tapo ne pati knyga, o mano susidomėjimas jau kitu kinu. Milanas Kundera vadinamas geriausiu Europos rašytoju (p. 185), vadinasi, jis rašo ir įžangą knygai. Ne itin skanu.
Kęstutis Šapoka. Sakmė apie Juozą. Romanas. V.: Kitos knygos, 2021. 302 p.
Įdėta nemažai darbo, bet Baltušio pastišo neradau. Nebent parodijuojamas smulkus kasdienybės ir buities detalių aprašinėjimas (labiau būdingas Baltušio dienoraščiams, ne „Sakmei“). Man pasirodė svarbus kapitalistinės formacijos vaizdavimas, vartojimas, nemokėjimas „gudriai suktis“, verslumo stoka. Humanitaro padėtis, socialinis pjūvis. Kaip ir dera postmodernistinei literatūrai, gausu copy–paste iš laikraščių: susirgusiųjų kovidu maršrutai beprasmiai, bet liaudies komentarai juokingi (pvz., apie Arminą Lydeką: atskleistas luominis konfliktas). Intarpai apie Dzeržinskį turėtų rodyti nesavanaudišką humanitaro interesą, bet jis neatskleistas. Pandemijos valdymas romane komiškas, žvelgiant jau iš perspektyvos. Tiksliau, Šapoka parodo juokingais rakursais. Ligoninėje vienas kito išsigandę kosėjantys vyriškiai, iš kurių vienas net iššoka pro langą, – vykęs komizmas, kaip ir epizodas apie Šičko metodą. Nuo pat pirmųjų puslapių kankina slengo problema: irgi vartoju tam tikrą dalį gariūnmečio leksikos (kuklesnę negu protagonistas), bet karo kontekste skaityti tą leksiką nelengva.
Michel Houellebecq. Serotoninas. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Liucija Černiuvienė. V.: Kitos knygos, 2020. 307 p.
Pavargau nuo cinizmo literatūroje, nors mane, skirtingai negu hipsterius, kai kurie pasažai retkarčiais dar prajuokina. Pvz.: „[…] aš nekenčiau ir Paryžiaus, šis miestas, apkrėstas už aplinką atsakomybę jaučiančių buržua, man kėlė pasibjaurėjimą, aš pats gal ir buvau buržua, bet nejaučiau atsakomybės už aplinką, vairavau keturių varomųjų ratų dyzelinį visureigį – gal nieko doro gyvenime ir nenuveikiau, bet bent jau prisidėjau prie planetos naikinimo […]“ (p. 42). Bet mizoginija tai užkala juodai. Jeigu kokia nors autorė taip atsainiai rašytų apie vyrų lytiškumą, būtų akimoju visuotinai pasmerkta kaip nužmogėjusi ir pan. Išvargus daugiau nei pusę, skaityti lengviau: įstabiai aprašyta akistata su vokiečiu pedofilu ir geriausio draugo Emeriko, dar didesnio lūzerio, koučinimas.
Kristina Sabaliauskaitė. Petro imperatorė II. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 333 p.
Suprantama, kodėl populiaru ir verčiama: veikia kaip beletrizuota biografija. Vykusiai aprašyti kankinimai, kurie ir kaip faktologija sukrečia. Dar įdomu tapybos kūrinių rinkinys ir Kunstkameros objektai: panašiu principu Undinė Radzevičiūtė kūrė „Gėrio ir blogio biblioteką“ (esu beveik tikra, kad jos viena kitos neskaito). Bet romanas apie imperatorę, aplink ją viskas ir sukasi. Nuostabiai sukomponuota pabaiga: auka taip prisiriša prie kankintojo, kad nebegali gyventi be jo. Alkoholizmo reiškiniai vaizduojami tiksliai it gamtos kūnai mažųjų olandų drobėse. Tik imperatorės sąmonė, man rodos, vis vien kiek per aukšta – tiek geriant, moterų degradacija vyksta ūmiau.
Kazimiera Kazijevaitė. Ruduo Žirgynėje. V.: Tyto alba, 2021. 118 p.
Nors aprašoma istorija vyksta šiais laikais, siužete beveik neegzistuoja mobilieji telefonai ir kompiuteriai. Aišku, tai labai gerai, nes susitelkiama į veikėjų emocijas, tik klausimas, kiek jos aktualios vaikams, kurie daugumą savo emocinių klausimų sprendžia virtualybėje. Pasakojimas realistinis, šiltas, apie šeimą: matosi, kad autorė iš tikrųjų išmano jodinėjimą ir žirgų priežiūrą. Jaukios Tanios Rex iliustracijos primena vaikystėje trokštas, bet neturėtas knygeles iš VFR.
Gabrielė Labanauskaitė. Dramos. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022. 344 p.
Erzino šriftas, bet skaityti pradėjau nuo „Žalgirių“ – įdomu, mėgstu skaitinius apie lesbietes, mintyse atpažįstu dokumentiką. „Kraujo broliai“ (tiksliau, „Raudoni batraiščiai“ – tokiu pavadinimu buvo pastatyta) turėjo gerai atrodyti scenoje, bet nagrinėjamų problemų tankiu vis dėlto persūdyta: nacizmas ir homofobija, brolžudystė ir antisemitizmas – įmanoma suvirškinti, bet tada daug kas nuslysta paviršiumi. „Honey, Moon!“ libretą nustelbia 2015 m. performansas, o „NT drama“ – užkalanti tema, bet parašyta žmoniškai, įmanoma statyti teatre.
Pier Paolo Pasolini. Mano laiko religija ir kiti eilėraščiai. Iš italų k. vertė Dainius Būrė. V.: Odilė, 2021. 231 p.
Skaitydama mąsčiau, kodėl Pasolini, viešai prisistatydavęs kaip antiklerikalas, visgi rašė Mergelei Marijai skirtus eilėraščius-litanijas. Netgi suvulgarinau klausimą: kodėl gėjai tiek daug dėmesio skiria moters (motinos, sesers, Mergelės Marijos ir pan.) grožio ir seksualumo garbinimui. Radau ir sovietiją išjuokiantį tekstą, kuriame minimas Kremlius ir Brežnevas: aktualus, bet nepasakyčiau, kad tai poezija.
Wolf Erlbruch. Antis, Mirtis ir tulpė. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. V.: Odilė, 2018. 30 p.
Turėjau keistų lūkesčių – kad Mirtis taps žmogiškai prijaukinta, kentės ar pan. Ne, toks gyvenimas. Visgi labai patiko, kad ji apvilkta jaukia, languota tarsi Salomėjos suknele. Kaukolė pailga, nelabai žmogiška, labiau primena kiaušingalvius iš Leonardo Coheno vaizdo klipo „In My Secret Life“. Arba inkus – jie surišdavo kūdikiams galvas taip, kad kaukolė deformuotųsi į pailgą. Ką reiškia tulpė? Nonsensą, tekste ji net neminima.
Undinė Radzevičiūtė. Minaretas ir 7. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. 174 p.
Pradėjusi skaityti, buvau priversta protagonistei mintyse suteikti nedidelį sutrikimą ir per tą prizmę aiškinti sau jos motyvus. (Suprantu, tai nemandagu, neetiška ir pan., bet juk nesu specialistė, neviešinu tos įsivaizduojamos diagnozės, nors gyvename laikais, kai daugelis patys jomis mosikuoja, kad tik suvoktume juos asmenybės tipų klasifikacijoje.) Kiti veikėjai vaizduojami juokingai, bet kai įsidiegiau tas „sutrikimo“ recepcijos taisykles, psichologiją palikau ramybėje: mačiau tik „literaturščiną“ su estetinėmis intelektualinėmis detalėmis. Romanas apie romano rašymą ir klausimo „Kas aš esu?“ narstymas – genetinis testas į šį klausimą neatsako, bet gali tapti įdomiu savęs perkonstravimo žaidimu. Tiksliau, ne savęs, o fantazijos ir struktūros savo galvoje. Kodėl autorė nėra gavusi Nacionalinės premijos? Nežinau.
Margaret Atwood. Liudijimai. Romanas. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2020. 478 p.
Kai skaičiau, Seime kaip tik kalbą sakė Zita Šličytė – kaip iš akies lupta romano Teta Lidija (romane ji vis dėlto dviprasmiška veikėja: kaip, manau, būna ir gyvenime). Skaičiau kaip įtraukiančią istoriją – ar tik nebus čia populiariosios literatūros požymis. Tęsinys vertas „Tarnaitės pasakojimo“, bet Olga Tokarczuk kartais rašo sudėtingiau.
Ramunė Brundzaitė. Tuščių butelių draugija. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 72 p.
Drąsi knyga, kurioje kalbama ir apie priklausomybę nuo alkoholio, sveikimą, ir apie kopriklausomybę šeimoje. Geros metaforos: troleibusai kaip miesto upė, upė kaip kasetės juostelė, upė kaip paauglė; buto raktas kaip smuiko raktas. Kitos temos iš autorės kasdienybės – maršrutizatorių pardavinėjimas, skambučiai į Afriką, darbas knygyne, psichologinės konsultacijos, įsimylėjimai. Skaitydama galvojau, kaip AA, kurie minimi ir knygoje, veikia kūrybą (ir mano pačios). Man regis, neigiamai – žmogus nevalingai imi kalbėti daug atsargiau, aptakiau, švelniau ir saldžiau, kad tik neįskaudintum kitų. Visos bendruomenės anksčiau ar vėliau ima tave savintis ir… suvalgo.
Antanas Šimkus. Vakaras dega. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 88 p.
Valentino Sventicko anotacija senamadiška, bet tiksli: pamini, kad autoriui buvo nesvetima Valdemaro Kukulo draugija. Tikrai esama estetinės bendrystės. Įvaizdžiai įprasti, gamtiniai, būdingi ne vien Kukulo, bet ir Jono Strielkūno kartai (itin dažnai minimas vėjas): eiliavimas kartais sąmoningai negrabus. Spėju, knyga apie meilę, nors subjektas viename eilėraštyje išpažįsta, kad nieko nemyli. Nepatikėjom, pernelyg lyrinės intonacijos ir per daug užuominų į „tu“.
Poezijos pavasaris 2022. Sudarė Aivaras Veiknys, svečių kūrybą atrinko Marija Mažulė, kompaktinę plokštelę parengė Mindaugas Nastaravičius. V.: Rašytojų sąjungos fondas, 2022. 399 p.
Retkarčiais turiu vilties, kad kuris nors almanachą ėmęsis sudarinėti jaunesnis poetas sumaištaus ir paskambins tik savo bendraamžiams (ar sugeneruos visus pagal dar kokį nors požymį). Na ne, šiemet autoritetams nusilenkta giliu tūpsniu – sudarytojo žodyje net per daug nuolankumo ir nuoširdžios pastangos aprėpti visą poetinę metų panoramą. Vis vien jaudina, imu almanachą tarsi kokius „Žmones“ į rankas, vartau, godžiai skaitau – kažko, matyt, tikiuosi. Man jis iš tikrųjų reiškia žmones. Norisi pajusti, kas naujo, kas ką rašo, kur krypsta. Maloniai nustebino Lauros Kromalcaitės eilėraščiai; Gretos Ambrazaitės gal irgi būtų nustebinę, bet pasidubliavo su publikacija „Litmenyje“. Kai kurie kitų autorių eilėraščiai girdėti iš skaitymų, o užsienio svečiai festivalio metu virsta kūnu. Dainius Gintalas rašo poeziją paaugliams! Vadinasi, ne veltui kažkada aptarėm tokio žanro galimybę. Plokštelės, jau maniau, nesiklausysiu, bet klausiausi ir nusprendžiau, jog ji irgi vaikams – tiesiog užleisti namuose, kad susipažintų su žanru.
