Melioracijos istorija Lietuvoje – labiau kultūrinė nei ūkinė?
Šis interviu su Lietuvos socialinių mokslų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. EDŽIU KRIAUČIŪNU yra grupinės šiuolaikinio meno parodos „Melioracija“, kuri bus atidaryta birželio 22 d. Žemės ūkio rūmuose, Kaune, dalis. Anot kuratorės ir šio interviu sumanytojos Agnės Bagdžiūnaitės, rengiant parodą tokiu pavadinimu norėjosi pradėti nuo aiškesnio konteksto atsakant į klausimus, kas yra melioracija ir ką ji turi bendro su modernizacijos arba progreso idėjomis. Parodoje, kurioje dalyvauja 11 menininkų iš įvairių šalių – beveik pusė iš jų kūrėjai (-os) iš Ukrainos, – šiandieninis mūsų ryšys su progresu ir neišvengiama jo dialektika bei materialumu išreiškiamas vizualiomis meninėmis priemonėmis. Paroda tiesiogiai neiliustruoja mokslininko nupasakotos Lietuvos kaimų „modernizacijos“ istorijos. Šiuo interviu siekiama trumpam nukreipti žvilgsnį nuo šiuolaikinio meno ir susikoncentruoti į melioracijos Lietuvoje raidą ir procesus, kurie turėjo ne tik labai aiškią produktyvumo, derlingumo didinimo funkciją, bet ir išgrynintą ideologinę kryptį.
– Papasakokite, ką žinote apie melioracijos procesą Lietuvoje. Kokią įtaką tai darė Lietuvos industrializacijos etapui sovietmečiu?
– Industrializacija pirmiausia su miestais sietina pramonės plėtra. Lietuvos kaimiškose vietovėse sovietmečiu industrializacijos būta, tačiau ji buvo kiek kitokia. Tiesiogiai su pramonės plėtra kaimiškose vietovėse sietina pramonės įmonių ir gyvenviečių šalia jų statyba. Lietuvoje tokių gyvenviečių sovietmečiu buvo įkurta apie 150. Daugiausia –
gyvenvietės šalia durpių, žvyro, molio, smėlio, klinčių, dolomito ar kitų statybos medžiagų gavybos įmonių. Šalia durpynų buvo išplėstos gyvenvietės: Ežerėlis, Tyruliai, Rėkyva (1965 metais priskirta Šiaulių miesto teritorijai), Baltoji Vokė, Eičiai, Traksėdžiai, Šepeta ir kt. Pramonės įmonės taip pat buvo Jašiūnuose, Matuizose, Juodupėje, Didžiasalyje, Kraštuose ir kt. Antalieptė buvo susieta su energetikos objekto – hidroelektrinės aptarnavimu.
Kitas industrializacijos aspektas: sovietmečiu statant didelius pramonės objektus (Mažeikių naftos gamyklą, Akmenės cemento gamyklą, Ignalinos atominę elektrinę ir kt.) dalis kaimų pateko į pramonės plėtros zonas ir buvo sunaikinti, tačiau plėtra dažniausiai vykdavo gana retai apgyvendintose teritorijose, tad galime sakyti, kad kaimiškos teritorijos smarkiai nenukentėjo. Kiek garsesnis atvejis – kaimai, užlieti įrengiant Kauno hidroelektrinę (1959 metais buvo panaikintos 45 gyvenvietės: vienkiemiai, kaimai ir Rumšiškių miestelis). 1961–1962 metais įrengiant Elektrėnų marias buvo užtvindyti keli kaimai (iš viso 140 sodybų).
Vis dėlto didžiąją dalį Lietuvos kaimiškų vietovių sovietmečiu reikėtų sieti ne su industrializacija, o su kolektyvizacija, kurioje labai norėdami (ypač sovietmečio pabaigoje) taip pat galėtume rasti industrializacijos požymių, pavyzdžiui, didelių gyvulininkystės kompleksų statybos. Melioracija labai glaudžiai susijusi su kolchoziniu žemės ūkiu. Apskritai, kalbant apie procesus, kurie vyko sovietmečio kaime, labiau tiktų žodis „modernizacija“. Štai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Vylius Leonavičius sovietmetį vadina hibridine modernybe.
Be abejo, gana sunku išimti iš bendro konteksto vieną kurį nors sovietmečio reiškinį, kad ir melioraciją, – reikėtų žiūrėti plačiau. Labai supaprastintai kalbant, aš būčiau linkęs į sovietmetį žiūrėti kaip į „Titaniką“: pasmerktas buvo tas „Titanikas“, bet jame gyveno žmonės, kai kurie iš jų suprato tikrovę ir kur link veda esama tvarka, jai priešinosi, kiti nesuprato ar nenorėjo suprasti, dar kiti apskritai gimė tame skęstančiame laive, o jaunam žmogui ypač sunku buvo suprasti buvusią tvarką, joje susigaudyti. Bet tas visas „Titaniko“ sociumas kažką veikė, kai kurie netgi labai stengėsi, darė karjeras, o kaip jau ten išėjo, taip išėjo. Net dabar galėtumėme rasti leidžiamų knygų apie buvusias sovietines statybas – ir apie melioraciją, kolūkinę praeitį. Jose, be abejo, nemaža nostalgijos, bet yra ir tikrovės, kurios vertinimą gal palikime istorikams.
– Gal tuomet, jei melioracija taip glaudžiai susijusi su kolūkių kūrimusi, pradėkime nuo jų kūrimosi subtilybių?
– Nežinau, ar verta nupasakoti visą kolūkių kūrimosi procesą, nors tai labai svarbu ir glaudžiai susiję su melioracija. Tiek kolektyvizacijoje, tiek melioracijoje sutapo du dalykai: politinis ir ūkinis aspektai. Žiūrint iš anuometinės valdžios pozicijos, jie labai gerai derėjo tarpusavyje: tradicinio kaimiško gyvenimo naikinimas Lietuvoje ir kartu bandymas pagerinti ūkinę situaciją. Galėtume netgi sakyti, kad melioracija buvo kolektyvizacijos parankinė – vienkiemių naikinimo priemonė.
Sovietų Sąjungai 1940 metais okupavus Lietuvą, tarpukariu susikūręs vienkieminis kaimo teritorijų apgyvenimas su daug individualių ūkių „socialistinei“ sistemai netiko – tiek dėl stambesnių, „kolektyvinių“ ūkių planavimo, tiek politiniu – gyventojų kontrolės požiūriu. Nors buvo bandymų sovietinį ūkį diegti jau 1940–1941 metais, itin sparčiai tai imta vykdyti maždaug nuo 1949 metų derinant priverstinį ūkininkų „stojimą“ į kolchozus su nenorinčių to daryti trėmimu į Sibirą. Vien 1948–1949 metais iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 70 000 žmonių, 98,3 % jų buvo valstiečiai. Represinių metodų pasekmė: 1951 metų pradžioje kolūkiuose jau buvo apie 90 % valstiečių ūkių.
Svarbu pabrėžti, kad sovietinė politika kaime (pradiniame etape) ir buvo svarbiausia politika Lietuvoje, o nuo jos sėkmės apskritai priklausė visos okupacinės politikos sėkmė. Pagrindinė kaimo politikos priemonė buvo kolektyvizacija – prievartinė agrarinė reforma, kurios metu ūkininkai prievarta buvo verčiami kolūkiečiais, jų žemė nacionalizuojama, o kitas turtas (gyvuliai, inventorius ir kt.) nusavinamas kolchozo labui ir sudarė jo ūkinį pagrindą. Vykdant kolektyvizaciją, pirmiausia siekta sunaikinti ūkininkų socialinį sluoksnį – kaip ideologinį priešą, o ekonominis aspektas (bent jau pradiniame etape) buvo antrinis. Žvelgiant į pirmąjį kolektyvizacijos dešimtmetį, ekonominę logiką apskritai sunku rasti, nes gana neblogus rezultatus rodęs valstiečių ūkis buvo esmingai sugriautas, o kolūkių veiklos rezultatai buvo apverktini.
Po Stalino mirties represiniai metodai tokiais mastais nebebuvo taikomi, gyventojai prie kolchozinio ūkio ėmė prisitaikyti. Tačiau tik apie 1965–1970 metus žemės ūkis pasiekė prieškarinius rodiklius. Tad maždaug nuo to laikotarpio galime kalbėti apie kolchozinio ūkio sutvirtėjimą – statyti stambūs gyvulininkystės kompleksai, patys ūkiai jau turėjo šiek tiek lėšų ir gražinosi savo centrines gyvenvietes: statė kultūros namus, kolūkio administracinius pastatus, darželius, buitinio aptarnavimo įmones ir kt.
Svarbu ir tai, kad kolektyvizacija buvo tiesiogiai susieta su kaimo gyvenviečių pertvarka: buvo ne tik nusavinami ūkiai, bet ir siekiama gyventojus iškeldinti iš savo namų, perkeliant į kolūkio gyvenvietę. Tokia kaimo gyvenviečių sistemos pertvarka pradėta 1951 metais, ją norėta pabaigti kuo greičiau, tačiau gyventojai nenoriai kėlėsi iš savo namų, tad procesas truko visą sovietmetį. 1967 metais dar buvo 264 000 vienkiemių, juose buvo 73,9 % kaimo namų ir juose gyveno 70,5 % kaimo šeimų.
Būta tokių deklaracijų, kad štai kuriame nors kolchoze visi gyventojai tvarkingai susikėlė į centrines gyvenvietes ir nebeliko nė vieno vienkiemio. Nežinau, kiek ten tiesos, aš nelabai tikiu. Tiesiog žinant sovietinę tikrovę – būdavo raportuojama pirma laiko, o apie nepageidaujamus reiškinius (šiuo atveju likusius vienkiemius) buvo nutylima. Tikrai vienkiemių liko. Taip iki sovietmečio pabaigos nepavyko jų išnaikinti, procesai vyko labai lėtai ir nebuvo iki galo baigti.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad lietuviai niekada netikėjo sovietų valdžia ir nebuvo socialistinės statybos optimistai, jei kalbėtume apie bendrą komjaunuolišką aktyvumą. Kur kas svarbesnis buvo individualizmas, Lietuvoje visi bandė individualiai išgyventi ir netgi sovietmečio pabaigoje, tarkime, jei žiūrėtume, kiek supirkdavo pieno – daugiau negu trečdalį viso supirkimo sudarė iš gyventojų individualių ūkelių supirktas pienas. Sovietai visais įmanomais būdais siekė užgožti individualią iniciatyvą, jiems jau geriau buvo, kad žmonės dirbtų tik valstybei, bet visko sukontroliuoti nesugebėjo, o kartais gal nelabai ir stengėsi, nes, kaip minėta, privatus ūkis papildydavo žemės ūkio produkciją, kurios trūkdavo.
Reikia atkreipti dėmesį, kad visą sovietmetį svarbiausias dėmesys buvo skiriamas ne konkrečiam žmogui, o „komunizmo statyboms“. Svarbiausia buvo ūkio ir energetikos pajėgumų plėtra, o gyventojų gerovės gerinimo planai buvo antriniai. Jei kokia nors gyvenvietė ar sodyba trukdydavo ūkio objekto statyboms ar miestų plėtrai, tai į šios gyvenvietės gyventojų interesus, be abejo, atsižvelgiama nebūdavo: gyventojus tiesiog iškeldavo, sodybos būdavo privalomai griaunamos, neatsižvelgiant į žmonių nuomonę (nors jiems būdavo suteikiamas gyvenamasis plotas).
Kolchozinis ūkis ir kiti valdžios vykdomi darbai (tarp jų ir melioracija) anuometinėje žiniasklaidoje visaip būdavo liaupsinami, naujasis „tarybinis“ kaimas visuomet būdavo rodomas su pompastika, kaip socialistinės valstybės pasiekimas, kuris leidžia kaimo žmogui geriau, „šviesiau“ gyventi. O vienkieminis kaimas būdavo rodomas ir aprašomas tamsiomis spalvomis, kaip gūdžių tamsių „buržuazinių“ laikų rudimentas.
– Tai kaip vis dėlto vyko melioracija?
– Lietuvoje, iki Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvusioje agrarinėje šalyje, kolchozinė kaimo gyvenviečių „pertvarka“ socialiai buvo skausminga ir bent iki 1960–1970 metų dažniausiai prievartinė. Būta įvairių gyventojų išsikėlimo iš vienkiemių skatinimo būdų, vienas efektyviausių, taikantis „bizūno ir meduolio“ metodą, – asmeninio ūkio žemės ploto apribojimas iki minimumo (vykdant melioraciją ir plečiant kolūkio laukus, būdavo suariamos visos naudmenos aplink sodybą, beveik „iki langų“) ir nemažos piniginės kompensacijos išmokėjimas išsikėlimo iš sodybos atveju (piniginė išmoka būdavo apskaičiuojama pagal atskirą metodiką, įvertinant pastatus, vaismedžius ir kt.). Vidutiniškai vienai sodybai iškraustyti buvo skiriama 3–4 tūkst. rublių (tai sudarė kelerių metų kolūkiečio atlyginimą; tiesa, kolūkiečio atlyginimą gana sunku apskaičiuoti, nes dalį atlyginimo gaudavo natūra – grūdais). Pinigai sodybos nukėlimui buvo skiriami ne iš ūkio, o iš valstybės biudžeto.
Kiekviena savivaldybė, administracinis rajonas turėjo savo melioracijos kontorą (melioracijos statybos valdybą –
MSV). Ta MSV dažnai būdavo įkuriama ne centriniame administracinio rajono mieste, o kitame rajono mieste. Tarkime, Plungės rajono MSV buvo Rietave, Trakų rajono – Vievyje. Jie turėjo visą techniką, įrengdavo melioracijos sistemas, prižiūrėdavo jas. Žinau, kad buvo planas viską nusausinti ir melioruoti, pagerinti 100 procentų. Taip pat žinau, kad nepavyko, bet buvo deklaruojama, jog Raseinių rajone, pavyzdžiui, buvo nusausintos visos žemės, jei gerai pamenu. Jei melioracija būtų apsiribojusi tik žemių sausinimu, tai neigiamo konteksto kalbant apie ją būtų gerokai mažiau. Dabar melioruojama gerokai mažiau ir netgi apauginama mišku daugiau teritorijos, negu melioruojama. Viešojoje erdvėje girdime, kad neprižiūrimos melioracijos sistemos darosi problema. Reikia atkreipti dėmesį, kad laukų sausinimas buvo tik vienas iš sovietinės melioracijos tikslų, kitas, kaip minėjome, – vienkiemių naikinimas. Taip pat pažymėtina, kad buvo vykdoma laukų konsolidacija, jie tapo labai dideli. Dabar esama įvairių vertinimų, kai kas mano, kad dideli žemės ūkio laukai nėra taip ir blogai – patogiau dirbti su technika. O geografai, kiti gamtininkai sako, kad tokia „kolūkinė“ žemėnauda nėra gerai, nes mažesniuose laukuose neišpustomas dirvožemis, įvairesnis kraštovaizdis. Bet yra ūkininkų, kurie dideliais laukais džiaugiasi. Dabar nuvažiavę į Suvalkiją ar į Šiaurės Lietuvą pamatytume, kad didžiuliai laukai, priklausę vienam ar kitam kolūkiui, yra apdirbami vieno ūkininko.
– Bet ar nebuvo vyraujanti nuomonė, kad Lietuvos žemės yra labai derlingos, tereikia įvykdyti melioraciją? Noriu paklausti apie žemės ūkio produktyvumą, nes vis dėlto buvo tokia nuomonė, kad išplėtus apdirbamos žemės plotus derliaus ir produkcijos tik padaugės ir visiems tai išeis į naudą. Ar tiesa, kad melioracijai įsibėgėjus ir apdirbamiems laukams plečiantis derlius išaugo?
– Nepasakysiu tiksliai, bet dauguma Lietuvos kolūkių buvo įsiskolinę, turėjo skolų. Derlingumas, palyginti su dabartiniu, netgi su prieškariu, buvo juokingas. Kaip ir minėjau, prieškario žemės ūkio lygis buvo pasiektas maždaug apie 1965–1970 metus. Taigi negalime kalbėti apie sovietmečiu itin išaugusį derlingumą, nors, žinoma, jis kiek didėjo, ypač sovietmečio pabaigoje. Šiaip ar taip, lyginant su Vakarų valstybėmis (ir su dabartine Lietuva), žemės ūkis buvo atsilikęs, nors reportažus apie žemės ūkio „klestėjimą“ rodė vos ne kiekvienoje „Panoramoje“. Kai kurie kolūkiai buvo itin remiami ir iš jų formuojami lyderiai, kaip pavyzdys kitiems ūkiams. Tai buvo dirbtinė „iš viršaus nuleista“ lyderystė. Neseniai teko lankytis Klausučiuose (Jurbarko rajono savivaldybė) – buvusioje garsaus Mičiurino sodininkystės tarybinio ūkio centrinėje gyvenvietėje. Dabar gyvenvietė ganėtinai apleista ir šviesią ateitį šiai dirbtinai išplėstai gyvenvietei sunku būtų prognozuoti. Dabartiniu metu labai daug kas priklauso nuo geografinės kaimo padėties miestų sistemos atžvilgiu. Štai kitas buvęs visos Lietuvos „lyderis“ – Juknaičiai prie Šilutės. Ten architektūriškai gana moderni gyvenvietė, suplanuota modernistiškai. Dėl gana geros geografinės padėties ir gan patogių būstų ši gyvenvietė gana gerai laikosi ir dabar.
Bet visiems kolūkiams paramos neužtekdavo, kitus tarkuodavo, dažniausiai bėda buvo verčiama ant kolūkių pirmininkų. Visokių jų ten buvo, nors žmonės sakydavo, kad vieno šlubo vokiečio užtektų vieną kolūkį suvaldyti, o būdavo gausios specialistų kontoros (specialistai dažniausiai buvo baigę Kauno žemės ūkio akademiją ar Veterinarijos akademiją).
O gan prasti žemės ūkio rodikliai buvo užprogramuoti pačioje socialistinėje sistemoje – planai būdavo „nuleidžiami iš viršaus“ ir nieko tie kolūkių pirmininkai iš esmės pakeisti negalėjo. Melioracija taip pat – toks išpūstas burbulas: visas žemes numelioruosime ir suklestėsime. Matėme tą klestėjimą. Tiesiog pati sovietinė sistema buvo klaidingai užprogramuota.
Tradicinis gyvenimo būdas buvo sugriautas ir kūrėsi kitas – kolūkinis. Atsirado įvairios ataskaitinės šventės, Povilaitis, ansamblis „Nerija“ ir kiti panašūs ansambliai važiuodavo į kolūkio kultūros namus ir žmonės džiaugdavosi. Galima spėti, kad galbūt viskas baigdavosi masine girtuoklyste, bet dabar kai kurie žmonės anuos laikus prisimena su nostalgija. Kaip tai vertinti, nežinau, smerkti nereikėtų, bet iškreiptos tikrovės tikrai būta.
– Aš ir vėl grįžtu prie melioracijos. Kaip galėtume vertinti melioracijos naudą, ar tai buvo nors kiek naudingas procesas, ar jis buvo perteklinis, galėjęs ir nevykti? Ar buvo galima išvengti melioracijos, kai augant populiacijai didėjo maisto poreikiai? Man įdomu, kaip jūs apibrėžtumėte melioracijos procesą arba kas galėtų būti įvertinta kaip tinkama melioracija?
– Tai buvo prievartinis procesas, todėl jis tikrai nėra geras pavyzdys. Kita vertus, Lietuva yra kritulių pertekliaus zonoje, drėgmės yra per daug ir jei norima daugiau įdirbti žemės, ją reikia melioruoti. Žinoma, tai daryti reikia savanoriškai, o ne per prievartą. Ūkinės naudos nusausinus užmirkusią žemę, be abejo, yra. Bet jei su mano kolegomis geografais pakalbėtumėte, tai išgirstumėte, kad ta priverstinė melioracija vienareikšmiškai buvo blogas dalykas, ypač tai, kad tuo pačiu metu buvo naikinami kaimai ir tradicinė gyvensena. Dabar melioracijos sistema po truputį apleidžiama ir dėl to girdime nusiskundimų. Prisimintina, kad buvo melioruojami ne tik laukai, bet ir miškai, kuriuose melioracijos sistemos dabar taip pat nelabai prižiūrimos. Kai kur bebrai prižiūri, atkuria tai, kas buvo iki melioracijos. Nežinau, kaip įvertinti. Lietuvoje melioracija yra reikalinga dėl žemės ūkio, bet jei mes norime natūralios gamtos, tuomet melioracija yra nereikalinga. Reikia balanso, kaip dabar madinga sakyti – tvarios plėtros. Lygiai taip kaip su Kauno mariomis. Prisimenu profesoriaus Česlovo Kudabos paskaitas, jis tyrinėjo ardomas Kauno marių pakrantes ir nebuvo vienareikšmiško hidroelektrinės įrengimo vertinimo. Žmonėms energija reikalinga ir marių jau nebenuleisi, jos ardo krantus, kraštovaizdis, kaimai buvo sunaikinti, o ir upė nebenatūraliai teka. Kita vertus – didelis vandens telkinys, daug žvejų, žmonės maudosi. Lygiai taip pat ir su Kruonio hidroelektrine, kurios dėl ekologijos gynėjų protestų nepastatė iki numatytų pajėgumų.
Buvo ir kitų projektų Lietuvoje – buvo norima užtvenkti Nemuną aukščiau Kauno ir užtvindyti Merkio ir Nemuno santaką. Gerai, kad šis projektas nebuvo įgyvendintas. Ūkio poreikiai ir aplinkosauga dažnai vienas su kitu nedera. Apie melioraciją galima panašiai samprotauti. Žmonių vis mažiau ir mažiau dirba žemės ūkyje ir BVP žemės ūkis sudaro neženklią ir mažėjančią dalį. Gal tuomet nereikia mums tokio intensyvaus žemės ūkio, gal galime aplinkosaugai daugiau palikti? Turizmui? Čia daugiau abejonių negu tikrumo.
O kalbant apie aplinkosaugą, tai kolūkių laikais tikrai niekas apie ją negalvojo. Būdavo tiesiog statomos fermos prie ežerų. Esu matęs baisių dalykų. Zarasų rajone gyvulininkystės ferma buvo pastatyta Saločių ežero pusiasalyje ir visos nuotekos tekėjo tiesiai į ežerą. Trakuose prie Akmenos ežero stovėjo ferma. Fermoms reikia daug vandens, dėl to jas statydavo prie ežerų ir negalvodavo. Kiekviename ūkyje kur pakliuvo (kur patogiau privažiuoti) stovėdavo amoniako cisternos. O jau vėliau, 8-ajame, 9-ajame dešimtmetyje, po truputį pradėta galvoti, kad ne visai gerai, kas vyksta. Buvo įkurtas nacionalinis parkas (anuomet LTSR, dabar – Aukštaitijos), landšaftiniai draustiniai, šie vėliau tapo regioniniais ir nacionaliniais parkais. Tas judėjimas buvo prasidėjęs dar sovietmečiu, aišku, gal mažai kas kreipdavo dėmesį į aplinkosaugininkus, kurie dažnai buvo mokslininkai, nelabai jų klausė, bet idėjos jau buvo plėtojamos. Buvo ir pažangių miškininkių, kurie apie tai galvojo ir kalbėjo. Manau, kad tai buvo neišvengiama pasaulinė tendencija. Sovietmetis, kad ir koks buvo, kažkokių ryšių su pasauliu turėjo.
– Šiandien Lietuvos ūkininkai, kiek teko skaityti, nesutaria, kam turėtų priklausyti melioracijos sistema ir kas ja turėtų rūpintis, nes vis dėlto sistema išvedžiota visur ir viena dalis yra priklausoma nuo kitų. Jei vienas ūkininkas pataisys vieną sistemos dalį, tai dar nereiškia, kad ji visa veiks, – tokia grandinine reakcija grįsta sistema, kuri šiuo metu priklauso kaip ir valstybei, yra susijusi su skirtimi tarp kolektyvinės ir privačios nuosavybės. Kas įvyksta Lietuvoje, kai praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje pereinama į sistemą, labai smarkiai paremtą privačia nuosavybe? Kadangi jūsų tyrimų sritis yra regionai ir kaimas, įdomu, kaip įvardintumėte požiūrį į privačią nuosavybę, kai pereinama iš ideologijos, paremtos, nors ir kreivai, šleivai, kolektyviškumo principu?
– Mes labiau tyrinėjame gyventojus. Kai prieš keliolika metų mėginta įkurti Daugų regioninį parką, susirinko daug vietinių žmonių, jie šaukė, rėkė, kad nereikia ir kad kaip juos varė į kolūkį, taip dabar varo į regioninį parką. Taigi, regioninio parko įkurti nepavyko. Šiaip bendra nuostata yra tokia, kad Smetonos laikais buvo ideali, graži Lietuva, nors buvo visko, daug visokių blogybių buvo, bet jos pasimiršta. Kaimus iš tiesų skirstė į vienkiemius, o Lenkijai priklausiusios teritorijos neišskirstė, todėl jei nuvažiuotume į Vilniaus kraštą, rastume gatvinių kaimų, kuriuose namas stovi prie namo. Teko girdėti, kad ne vienoje vietoje skirstymo iš kaimų į vienkiemius žmonės taip pat nenorėjo. Gal tiesiog priprantama prie gyvenimo būdo. Kaimynas su kaimynu galėdavo pasišnekėti per tvorą, o dabar jį kelia per kilometrą vieną nuo kito. Nemažai ūkių, kurie gavo žemės Smetonos laikais, bankrutavo labai greitai, per dešimtmetį. Tačiau atsirado ir stipresnių, kurie supirko tas žemes.
Ir jei klausimas yra apie kolektyvinį ir nekolektyvinį mentalitetą, tai Lietuvoje jis, be jokios abejonės, buvo nekolektyvinis, palyginti su SSRS. Atsimenu, dar pas senelį, kuris gyveno vienkiemyje, atvažiuodavo tikrinti, ar ne per daug gyvulių auginama, reikėdavo juos slėpti, tikrindavo, ar ne per daug bulvių pasodinta ir kt. Visi lietuviai visko daugiau augindavo ir su buteliuku patikrą pereidavo.
Dar vienas toks įdomus aspektas buvo susijęs su miškų ūkių sistema, kuri labai skyrėsi nuo žemės ūkio. Ten žmonės daug daugiau žemės galėjo turėti ir savo sodybose likdavo gyventi, niekas jų neskubindavo, jie patys išsikeldavo, jei norėdavo. Papročiai buvo likę smetoniniai. Jeigu koks mažas kaimas, o žmogus dirba girininkijoje, tai nuvažiuoja su arkliu, išpjauna šiek tiek miško ir grįžta – ten viskas šiek tiek kitaip buvo. Ir dar tos senosios kaimo bendruomenės ilgiau išliko, žmonių bendravimas net kitoks: „Sesute, sesute, broliuk, broliuk…“ Kolūkiai neišvengiamai formavo žmonių mentalitetą, tik nespėjo iki numatomų sunkiai suvokiamų tikslų suformuoti, performuoti. Tuo reikėtų ir pasidžiaugti. O ir žmonės dirbo kolūkiuose, bet gyvulius vis tiek sau augino, kiekvienas po karvę turėjo. Apie pieną jau minėjau ir iš to buvo nemenkas uždarbis. Prisidurdavo ir užtekdavo vaikus į mokslus išleisti ar butą mieste nusipirkti. Individualizmas visada lietuviui buvo svarbiau. Bandyčiau spėti, kad sovietų valdžia į jį kiek pro pirštus žiūrėjo, nes tas „blogasis“ individualizmas gana nemenkai paremdavo šlubuojantį kolchozinį ūkį.
O jei kalbėtume apie sovietmečiu sukurtų melioracijos sistemų dabartinę priežiūrą ar atnaujinimą, tai neabejotinai būtinas žemės savininkų susitarimas ir kooperacija. Nemanau, kad šias sistemas turėtų tvarkyti valstybė, ji gali prisidėti, ji gali kurti finansavimo priemones, bet rūpintis sau priklausančia žeme vis dėlto turi ir privalo pats savininkas ar grupė savininkų. Kalbėjome apie tai, kas būna, kai viskuo rūpinasi valstybė.
– Su kokiais melioracijos ir kaimo modernizacijos padariniais dabar susiduriame? Aplinkosaugą ir ekologinius pažeidimus, su kuriais tikriausiai iki šiol dorojamės, jau minėjome.
– Buvau pamiršęs ir dabar prisiminiau dar vieną aspektą – miestietiškos aplinkos kūrimą kaime. Tai buvo pats blogiausias dalykas, kai daugiabučiai buvo statomi kaimuose. Būta visokių bandymų – net statyti ištisus miestelius naujoje vietoje. Yra toks miestelis Tyruliai, rekomenduočiau ten nuvažiuoti pažiūrėti, kaip miestelis atrodo dabar: dalis daugiabučių apleisti – langai išdaužyti, stogai kiauri. Kitaip ir būti negalėjo – Lietuvos kaimas miestietiškiems svetimkūniams negailestingas, į tai verta kreipti dėmesį ir dabar, būtų mano valia – užkonservuočiau šį miestelį kaip muziejų. Ne tik architektūrinį, galima atidengti daugiau sluoksnių – tiesiog atskleisti socializmo dvasią, fasadinį spindesį ir vidinį skurdą.
Kai žmogus apgyvendinamas kaime, bet daugiabutyje, tada jis neturi nieko. Jokios žemės, nieko. Iš dabarties žvelgiant – ši kaimo „urbanizacija“, toks miesto kėlimas į kaimą nepasiteisino visiškai.
Tad galima teigti, kad sovietmečio bandymas kurti miestišką aplinką kaimo teritorijose buvo itin nesėkmingas: būtent šiose gyvenvietėse arba daug tokių pastatų apleisti ir griūva, arba juose gyvena labai menkas pajamas turintys žmonės, dažnai – gyvenantys iš pašalpų, turintys problemų dėl alkoholio vartojimo.
O ką turime, tai sugriautą tradicinę lietuvių gyvenseną. Ji gal ir taip būtų sugriuvusi, nežinau. Šiaip ar taip, urbanizacija vis tiek būtų įvykusi.
– Man dar įdomu, kai jūs sakote „tradicinė gyvensena“, „tradicinė gyvensena Lietuvos kaimuose“. Gal galėtumėte apibrėžti, ką turite omeny?
– Aš turiu galvoje bendruomeninius santykius, ne tai, kad duoną kartu kepa ir pan., kas irgi buvo, bet bendruomeninius santykius tarp žmonių, kurie net ir durų nerakindavo. Nors, žinoma, ten visko būta. Kartais žmonės iš mokslininkų nori išgirsti viską labai aiškiai, apibrėžtai, bet abejonių yra labai daug ir mes nežinome, kas būtų, jeigu būtų. Kai paskaitai seną žurnalą, Smetonos laikų kronikas, tai ten visko būta: žmogžudysčių, miško vagysčių ir t. t.
Sovietmetį galime vertinti kaip modernizacijos laikmetį, šleivos kreivos, dažnai priverstinės modernizacijos. Jei kalbėtume apie miestus, modernybės galėtume įžvelgti daugiau. Kalbant apie kaimą, ji tokia su išlygomis, pritempimais. Žinoma, sovietmečiu padaugėjo gyventojų, palypėjusių socialinės hierarchijos laipteliais kiek aukščiau (iš valstiečių – į žemės ūkio specialistus ar mokytojus). Ir vis dėlto didžiąją dalį kaimo bendruomenės sudarė gana menkai išsilavinę kolūkiečiai. Tradiciniai žmonių santykiai buvo sunaikinti, formavosi kitos bendruomenės – kolūkinės. Net sovietmečiu būta abejonių – vienoje iš kino kronikos „Tarybų Lietuva“ serijų girdime tokius žodžius: „Vienodi tipiniai namai, išrikiuoti palei kelią kaip senovėj kareivinės. Jokios fantazijos suplanavime. O juk ateitis į tai pažiūrės kaip į mūsų dienų architektūrinį palikimą.“ Todėl kalbėti apie modernią kaimo bendruomenę sovietmečiu nesiverčia liežuvis, juolab kad tos bendruomenės subyrėjo greičiau nei kolūkiai.
Tačiau nesinori dabartinio kaimo ir jo ateities piešti niūriai. Net kalbant apie melioraciją – nemažai buvusių melioracijos įmonių vienokia ar kitokia forma veikia ir dabar. Man atrodo, kad nebetoli tas laikas, kai Lietuvos kaimas bus panašus į skandinaviškas kaimiškas vietoves. Jau galime rasti pavyzdžių. Kas liko kaime, jau žino, kaip gyventi, ir nori ten gyventi, o kas išvažiavo, tas išvažiavo. Ir artinasi supratimas, kad ne tik gyventojų skaičius lemia gyvenamosios vietovės gyvybingumą. Kalbant apie gyvenimo kokybę, tai kaime tikrai galime rasti ekologiškesnę gyvenamąją aplinką, o mūsų kaimiškos vietovės tikrai palanki vieta gyventi, keliauti, poilsiauti.
