Vilnius – tarybiniai (Šiaurės) Atėnai
Lietuvos nepriklausomybė dar nebuvo paskelbta, o 1990 metų vasarį grupelė intelektualų įkūrė „Šiaurės Atėnų“ savaitraštį, tebegyvuojantį iki šiol. Bet kas gi pirmasis Vilniui apibūdinti sugalvojo Šiaurės Atėnų pavadinimą? Galbūt pastudijavus senuosius spaudinius ir pavyktų aptikti ištakas (kalbu ne tik apie lietuviškąją XIX amžiaus pabaigos tradiciją, bet ir apie lenkiškus leidinius), tačiau tai jau kultūros istorikų tyrimų sritis. Štai kiek netikėtai bevartydamas komunistinio ortodokso iš JAV Rojaus Mizaros 1962 metais išleistą knygą „Apie tave, gimtoji žeme“ (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla) aptikau išties originalų oksimoroną – „Vilnius – Tarybų Lietuvos Atėnai“.
Dabar Vilniuje gali rasti labai daug ekskursijų įvairiomis Europos kalbomis. Kokių tik širdis geidžia. Grupinės ar individualios ekskursijos. Skirtos privalomai pavedžioti užsieniečius po istorines Vilniaus vietas, skirtos tik Vilniaus bažnyčioms, tik Vilniaus barokui, Vilniaus prieškario kavinėms, žydų kultūriniam palikimui, ekskursijos Holokausto pėdsakais, lenkiškajam Vilniui – čia jau Miłoszas, Piłsudskis, Rasų kapinės, Stepono Batoro universitetas – pažinti. Atsirado ekskursijų, susijusių su Ričardo Gavelio, Jurgos Ivanauskaitės ar Kristinos Sabaliauskaitės kūrybos ir literatūrinių herojų vietomis. O kur dar egzotiški ir nostalgiški pasivaikščiojimai po hipių laikų Vilnių (tų laikų kavines okupavo visokios „Cafe“, o į kai kuriuos senamiesčio kiemus jau nebepateksi), po sovietmečio architektūrinius reliktus (Sporto rūmus kitame Neries krante), po Vilniaus viduramžių rūsius ir sovietines slėptuves branduolinio karo atveju, po Panerių apylinkes ir gyvenamuosius rajonus. Vienu žodžiu, pasirinkimas tikrai nemenkas. Bet niša naujai turistinei veiklai vis dar lieka.
Siūlyčiau organizuoti ekskursijas po dingusį sovietmečio Vilnių ir pastaruoju metu dingusio posovietinio Vilniaus vietas. Šiame kovos su monumentais ir atminties karų fone per pastaruosius dešimtmečius Vilniuje iškilo naujų valstybingumo simbolių ir išnyko dar gana ilgai po Nepriklausomybės stovėjusių „Tarybų Lietuvos Atėnų“ reliktų. Liudas Gira, Žaliojo tilto skulptūros ir, pagaliau, Petras Cvirka.
Rojaus Mizaros knygos intarpai būtų neblogas papildymas ekskursijoms po tą dingusį sovietmečio Vilnių – tarybinius Atėnus. Juos verta pacituoti atskirai. Mizara su pažangiųjų Amerikos lietuvių delegacija į Lietuvą atvyko 1959 metų liepos pabaigoje. Sovietų Sąjungoje tada vyko chruščiovinio atšilimo procesai, daugiau laisvės įgijo humanitarai ir rašytojai, partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo nuslopintas, buvo kuriami kolchozai, pamažu iš miestų gatvių nyko karo pėdsakai, tad komunistinei valdžiai optimizmo netrūko.
Vieną karštą 1959 metų liepos popietę autorius nusprendžia savarankiškai pasivaikščioti po Tarybų Lietuvos sostinę ir šį pasivaikščiojimą supina su pamokančiomis ideologinėmis konotacijomis. Dominuoja karštas tikėjimas, kad Tarybų Lietuva, kaip ir mieste atsiradę naujieji valdžios simboliai, gyvuos per amžių amžius ir niekas niekada nesikeis.
Maloniausia vaikščioti po Vilniaus gatves vienam – dairytis, žiūrinėti, paklausyti, ką šneka praeiviai. Smagiai mane nuteikia jaunučių piliečių balsai.
– Tėveli, kas čia? – klausia pupelė, kurios rankytė tėvo saujoje, einant Lenino aikštės pakraščiu pro Ministrų Tarybos rūmus.
– Čia mūsų valdžia gyvena, dukryte.
– Valdžia?
– Taip, taip, dukryte…
Jauna motina vedasi mažytį pipirą Gorkio gatve; eina link Aušros vartų.
– Mamyte, kas čia? – rodydamas viršuje gatvės esančią koplyčią, klausia berniukas.
– Čia, sūneli, prietarai, pasilikę iš senovės. Kai užaugsi, kai pradėsi eiti į mokyklą, sužinosi.
Jeigu dabar pasivaikščiosime Rojaus Mizaros aprašytomis Vilniaus vietomis, daugelio kai kurių simbolių, atminimo ženklų ir gatvių pavadinimų jau neberasime, o bažnyčios – „prietarai iš senovės“ – atsivėrė ir sugrįžo šeimininkams.
Ką gi, pasekime Mizaros pėdomis:
Einu Kapsuko gatve. Pasiekęs Petro Cvirkos aikštę, sustoju ties rašytojo paminklu. Stebiu jį. Jis toks paprastas, bet kartu ir didelis, užsimetęs apsiaustą ant peties, laisvai žiūri į tolį.
„Draugas Petrai, – norisi sakyti, – juk mudu esame susirašinėję; tai buvo baisiu žmonijai laikotarpiu, karo metu. Kaip būtų miela šiandien pasikalbėti. Deja!..“
Nebėra šiandien nei Kapsuko gatvės, nei paminklo Petrui Cvirkai. Toliau autoriaus maršrutas veda Komjaunimo gatve, kurios pavadinimo taip pat nebėra, geležinkelio stoties link, pro Halių turgų, kuriame „kolūkiečiai suveža savo gėrybes, kur šeimininkės derasi su pardavėjais“ (na, šios vietos dvasia sėkmingai atlaikė visas istorines epochas), toliau pro Aušros vartus Gorkio (dabar – Pilies) gatve. „Žingsniuoju toliau. Štai vartai su aukštu, gražiu bokštu. Pro juos įėjęs, matai didoką pastatą. Mano viešėjimo Lietuvoje metu ten buvo įsikūręs Vilniaus valstybinis pedagogikos institutas, viena iš Lietuvos aukštųjų mokyklų.“ Bazilijonų vienuolyno, kuriame buvo kalintas Adomas Mickevičius, pastatai tebestovi, tiktai Pedagoginio instituto, vėliau tapusio universitetu, nebėra. Čia jau mūsų laikai – nesibaigiančios Lietuvos švietimo reformos ir politikų ambicijų bei interesų rezultatas. Štai ir Dailės muziejus (XVIII amžiuje Lauryno Gucevičiaus statyta rotušė) su frontone įrašytais žodžiais „Už taiką ir tautų draugystę“. Trikampio formos aikštėje, kuri dabar nugulta turistų ir restoranų staliukų, stovėjo akmuo, skelbiantis, kad čia netrukus bus pastatytas paminklas Vincui Mickevičiui-Kapsukui. „V. Kapsuko paminklas čia stovės ir be žodžių skatins lietuvių tautą dirbti, mokytis, mylėti savo tarybinę tėvynę. Ginti iškovotą laisvę ir laimę“, – konstatuoja Mizara. Nuo 1962 metų čia stovėjo paminklas Kapsukui, kol 1990 metų pavasarį išnyko iš Vilniaus kraštovaizdžio „Jedinstvai“ ir sovietų kariams nespėjus atlėkti. Tautinio atgimimo metais išnyko ir lenta ant Filharmonijos pastato, skelbianti, kad šiame name 1918 metų gruodžio 15 dieną Vilniaus darbininkų deputatų taryba paskelbė Tarybų valdžią Vilniaus mieste.
Toliau Vilniaus universitetas, kuris buvo įkurtas tam, kad rengtų „Romos katalikų bažnyčios propagandininkus“, ir kurio šviesieji puslapiai, anot Mizaros, yra susiję su Kapsuko vadovaujamos Lietuvos ir Baltarusijos SSR liaudies komisarų tarybos įkurtu Darbo universitetu bei sovietų valdžios po karo įkurtu (senasis Stepono Batoro universitetas buvo atkurtas Torunėje) ir 1955 metais V. Mickevičiaus-Kapsuko vardą įgijusiu universitetu. Dar toliau – Gedimino aikštė (dabar Katedros) ir Paveikslų galerijos rūmai, kuriuose lietuvių tauta turi galimybę gėrėtis sovietų valdžios nacionalizuotais meno kūriniais. Autoriaus maršrutas iš Gedimino aikštės veda Lenino prospektu (1950 metais oficialiai pavadintu Stalino vardu, o vilniečių vadintu Gediminke) link Černiachovskio aikštės, kurios centre stovi paminklas
Tarybų Sąjungos didvyriui Lietuvos išvaduotojui generolui I. D. Černiachovskiui. [...] 1945 metais generolas buvo sužeistas vienose kautynėse Rytų Prūsijoje ir nuo to mirė. Dėkinga jam lietuvių tauta palaidojo jo palaikus savo sostinėje.
Nuėjęs dar keletą kvartalų, atsiduri prieš didžiulę keturkampę Lenino aikštę – gražiausią Vilniuje. Tai tikra miesto pažiba. Pasidairęs tuojau jauti, kad žmogaus protas ir rankos sukūrė ją neseniai. Sutvarkyta ir išpuošta ji 1952 metais. Tada pastatytas čia ir paminklas Leninui, kad visiems amžiams rodytų lietuvių tautos dėkingumą didžiajam darbo žmonių vadui. Aikštės centre ant aukšto granito postamento stovi Tarybinės valstybės įsteigėjo statula. Laisvai iškėlęs ranką, Leninas tarytum sako Lietuvos žmonėms: dabar jūs esate laisvi ir laimingi, nes tai, kas buvo – nebegrįš; dirbkite, mokykitės ir vis labiau gražinkite savo buitį.
Autorius pateikė tokį „Tarybų Lietuvos Atėnų“ vaizdą, koks jam buvo parodytas ir kokį pats norėjo matyti. Neatrodytų, kad Rojus Mizara buvo naivus. Kartais pasakojime iš kelionių po Lietuvą pasigirsta ir kritinių gaidelių. Betgi autoriui su grupele kitų pažangiųjų iš Amerikos buvo apmokėti kelionės bilietai, suteikti nemokami viešbučiai Maskvoje ir Vilniuje, jų kelionėms po Lietuvą buvo skirtas transportas su vairuotoju, visur priėmimai ir susitikimai. Petro Cvirkos ar Justo Paleckio ideologinės orientacijos po kelionių į Maskvą rodo, kaip sovietinė valdžia mokėdavo pagauti ant įvairių kabliukų.
