Viešąsias gėrybes Lietuvoje naikinanti neoliberalizmo ideologija
Pavėlavusi šiluma pagaliau atkeliavo į mūsų kraštą. Daugelis iš mūsų turime mėgstamą parką, miškelį ar kitą žalumos lopinėlį, kur, pasinaudoję proga, galime nulėkti pasidžiaugti saulės spinduliais, pailsėti nuo darbų ar pasislėpti nuo ribas viršijančio pavasarinio užterštumo. Nesu išimtis – apsimetu, kad bėgioju. Šį kartą parkelyje aptikau gausybę įvairiausių piliečių. Garbaus amžiaus žmonės slampinėjo aukštai iškėlę galvas. Etatinis taros surinkėjas dviračiu kursavo tarp šiukšliadėžių. Jaunimas, kuris dėl kažkokių mistinių priežasčių kiekvienais metais bėga vis greičiau, pralėkė pro šalį. Net širdį susopo nuo žaižaruojančio spalvingo chaoso. „Siaubas, kaip čia viskas neefektyvu!“ – neištvėręs ekonomistas prabilo manyje.
Nieko nėra nemokamo!
Susveikaprotėkime! Vaikšto parkelyje visokie tipai. Neaišku, nei kas tokie, nei koks čia jų reikalas ir, svarbiausia, niekas už nieką pinigų nemoka. Kiek kartų ekonomistams Lietuvoje reikia kartoti „Nieko nėra nemokamo!“? Pirmiausia reikėtų vieline tvora aptverti parkelį ir prie kiekvieno įėjimo pastatyti pinigų rinkimo automatą. Tai paskatintų žmones elgtis atsakingiau, neiti į jį nesant reikalui. Panašios kalbos jau pasigirsta apie ES lėšomis įrengtus turizmo objektus.
per šiuos rinkimus į Seimą su konservatoriais patekusi medikė prakalbo apie paciento atėjimo mokestį. Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas stojo už projektą: „Čia yra vadinamasis paskatų suderinamumas: žmogus neitų be reikalo.“ Tokie pasiūlymai iš pažiūros logiški ir ideologiškai teisingi. Tačiau tikrovėje dažniausiai viskas suveikia kitaip. Šiuo atveju paciento atėjimo mokestis, tikėtina, prieštarauja Hipokrato priesaikai. Harvardo ir Kalifornijos Berklio universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė: net palyginti nedaug padidėjusios išlaidos už vaistus sukelia didesnį pacientų mirtingumą. Vaistai ir priėjimas prie medikų yra skirtingi dalykai, tačiau veikia tie patys mechanizmai. Sunegalavęs žmogelis tikrai pagalvos, ar verta veržtis pas gydytoją (ypač jei tie keli papildomi eurai reikš būtinų prekių normavimą). Gal geriau jam palaukti ir neturint medicinos žinių pasigydyti pačiam. Taip pabloginant savo sveikatą ir ilgu laikotarpiu brangiau kainuojant Lietuvos sveikatos sistemai.
Socialinis jautrumas ir taikli socialinė parama
Padarę valstybės paslaugas mokamas ar prakalbę apie privatizuojamą mokslą, mediciną, susiduriame su įprasta problema. Visuomenėje turime nuskriaustą ir pažeidžiamą dalį. Jai net ir nedaug padidėjusios išlaidos yra nepakeliama našta. Pavyzdžiui, kartais parkelyje sutinku neįgaliojo vežimėlyje vežiojamą vaiką ar slampinėjančią vienišą senutę apdriskusiais drabužiais. Neteisinga ir žiauru iš šių visuomenės grupių atimti minimaliam orumui, komfortui ar egzistencijai reikalingus dalykus. Ne bėda! Šie žmonės galės nueiti į savivaldybę, užlipti į trečią aukštą, pasibelsti į 35 kabinetą, užpildyti trijų puslapių anketą, pateikti pajamų deklaraciją bei kitus reikiamus dokumentus ir, jei atitiks keliamas sąlygas, gauti kortelę, leidžiančią nemokamai naudotis parko teikiamomis paslaugomis. „Socialinė parama turi būti taikli“, – prieš rinkimus pareiškė Laisvės partijos narys Tomas Vytautas Raskevičius.
Taikliai teikiamų valstybės paslaugų ekonominė logika atrodo nenuginčijama. Mes nešvaistome mokesčių mokėtojų pinigų – neskirdami tiems, kurie pajėgūs susimokėti patys, galime daugiau lėšų skirti (ko niekuomet nebūna!) taikliai identifikuotoms pažeidžiamiausioms grupėms. Tačiau toks modelis atskiria, pažymi bėdoje esančius žmones ir padaro juos taikiniais. Visi kiti visuomenės nariai pradeda ant jų lieti savo frustraciją, nuoskaudas ir kaltinti dėl visų valstybės problemų. Neduokdie, paramos gavėjas gautas lėšas skirs ne tam, kam iš tiesų reikia, – ne meškerei nusipirkti žvejoti Nemune, o viso labo maistui (pravalgys!), kad nemirtų badu. Šiame erzelyje, deja, labiausiai pasižymi prie tos paramos ribos esanti visuomenės dalis. Vidurinei klasei save priskirianti grupė užmiršta, kad yra toje pačioje valtyje su nelaimėliais, ir pradeda tikėti, kad tas trapus ir jai viena papildoma bėda peržengiamas slenkstis žymi pastangų kiekio trūkumus, moralinės degradacijos požymius.
Lietuvos mokyklose turime panašią sistemą. Nesugebame visiems mokiniams užtikrinti pietų iš biudžeto. Vaikai, augantys prastoje finansinėje aplinkoje, gali teikti prašymą gauti nemokamą maitinimą. Nepilnamečiai to privengia – visi žinome, tik alkoholikų vaikai vargsta (nors apklausos rodo priešingai). Mokyklose į išdrįsusius žiūrima įtariai. Paskui, tokiam vaikui išvykus į pažintinę kelionę su klase, koks mokytojas, pats būdamas sudėtingoje finansinėje padėtyje, neištveria ir išlieja savo nuoskaudas burbėdamas apie apsimestinį skurdą.
Mūsų valstybėje tikrai daug ką galima padaryti efektyviau: priversti pasiturinčius mokėti mokesčius, išgriauti tvoras prie vandens telkinių ir statinius draustiniuose, atsikratyti stambaus verslo lobizmo viešojoje erdvėje ar, parodant gerosios praktikos pavyzdį, pagaliau uždaryti į kalėjimą kokį pinigais dėžutėje su verslininku apsikeitusį politiką. Tačiau turtinė nelygybė šalyje virsta politine nelygybe. Galingieji turi resursų ne tik apsiginti, bet ir primesti savo valią. O izoliuoti, nužmoginti ir taikiniais padaryti vargšai neturi absoliučiai jokių lobistinių pajėgumų. Joks institutas žiniasklaidoje ar Seime negins jų interesų. Žvaigždės ir garsūs žurnalistai nesurengs palaikymo akcijos, kokia, pavyzdžiui, buvo surengta pasikėsinus į miestiečių svaigiųjų gėrimų vartojimo laisvę. Net ir įžeidinėti nelaimėlius galima („pašalpiniai“, – pareiškė dabartinis Žmogaus teisių komiteto pirmininkas) – pasipiktinimo banga tikrai nekils socialiniuose tinkluose, kaip neparodžius pakankamai pagarbos verslininkei. Dėl to visos tos taikliai teikiamos valstybės paslaugos ir parama, skirtingai nei visuotinės, su laiku išsigimsta ir degraduoja. Jos virsta toksikologinių tyrimų laboratorijomis, vis sudėtingėjančių galvosūkių klausimynais ar atidirbinėjimo stovyklomis. Sunkiai suvokiamas prasidėjęs užimtumo tarnybos biurokratų kabinėjimasis prie savo klientų yra kuo puikiausias to pavyzdys.
Verslo pasaulio žmonių rūšiavimas
Kontinentinėje Vakarų Europoje darbovietėse žmonės elgiasi atsakingai, bet po darbo jie tampa homo socialis. Visuomenės nariais, užsiimančiais savo asmeniniais ir šeiminiais reikalais, kur visi daugmaž lygūs prieš įstatymą. Portugalijoje priimtas įstatymas, apskritai draudžiantis samdytojui po darbo laiko susisiekti su pelną nešančia darbo bitute.
Anot Rytų Karolinos universiteto sociologijos profesoriaus Arūno Juškos, Lietuvoje daugelis elgiasi kaip homo economicus – konkuruoja tarpusavyje. Valstybėje po okupacijos esant mažam socialiniam kapitalui, turint menką biudžetą ir (ar) pakeliui link neoliberalizmo ideologijos darbovietės ribas peržengia kova ir galios santykiai (ne vien „efektyvesni“ kapitalo dėsniai). Darbuotojai anksčiau ateina į darbą sukrauti lentynų, prireikus „savo noru“ išeina iš darbo. Papildomai atitinkamas žmonių rūšiavimas prasiskverbia ir pabyra po kitas erdves, ten, kur įprastai veikia visai kiti dėsniai ir idealai. Sėkmingi žmonės, manantys turį teisę statyti prašmatnius automobilius prie prekybos centrų durų, privalo būti merais, nes dirbo „Goldman Sachs“ banke. Po sunkios darbo dienos pavargę eiliniai žmogeliai gali pailsėti klausydami nugalėtojų moralizavimų, istorijų ar tikrai taršesnę egzistenciją gyvenančių žvaigždžių ekologinio gyvenimo pamokų. Į bėdą patekę piliečiai verčiami remtis ne valstybės (mūsų visų) teikiamomis paslaugomis ir saugumu, o neefektyvia filantropija, labdaros ir gerumo akcijomis. Norint būti ekspertu švietimo, sveikatos ar klimato kaitos klausimais nereikia nei per sudėtingo ir sunkaus darbo dešimtmečius atitinkamoje gildijoje užsitarnauto vardo, nei apskritai kokių mokslų – viskas, ko reikia, tai tapti antrepreneriu ir sukrauti maišą pinigų. „Donaldas Trumpas (valdęs galingiausią pasaulio valstybę kaip savo sėkmingą verslą) yra galutinis neoliberalizmo triumfas“, – pareiškė knygos „Vienišas kapitalizmas: pasaulį valdančios sistemos ateitis“ (Capitalism, Alone: The Future of the System That Rules the World) autorius Branko Milanovićius.
Šie stipresni aspektai yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvos gatvėse yra daugiau baimės ir mažiau šypsenų. Ne todėl, kaip ne vienas mūsų liberalas baisiai naiviai tiki, kad Vakaruose visi yra gyvenimą į savo rankas paėmę ir finansinio raštingumo išmokę investuotojai. Lietuvoje žmonėms daug sunkiau atsipalaiduoti. Jiems net ir laisvalaikiu reikia rūpintis, kad kas nepastumtų, dairytis, kur jiems priklausoma vieta (užsukęs į gražesnį rajoną gali būti palaikytas nusikaltėliu ir tau gali tekti bėgti nuo įžymybių porelės), būti pasiruošusiems įrodinėti savo vertę ar, neduokdie, nepražiopsoti kokio stebuklingo gyvenimo patarimo. „Ė! Kas yra? Kodėl neišmokai programuoti?!“ – sėdmaišiu apsiginklavęs akiniuotas vaikigalis prisikabino prie paukščiukų čiulbėjimo parkelyje išėjusios pasiklausyti senutės.
Prieš dešimtmetį Lietuvoje lankėsi „Virgin Group“ įkūrėjas Richardas Bransonas. Vieną dieną milijardierius oro balionu nusileido privačioje valdoje ir sutrukdė šeimininkei melžti karves. Pakeliui atsekė nekviesta berniukų svita ir ėmė juoktis iš moters, kad ši neatpažino garbaus svečio ir neparodė pakankamai svetingumo. Įsivaizduokime, kad kada taip pasisektų mūsų viešam žalumos lopinėliui. Milijardierius iš kosmoso į jį nusileistų. Nejau jaunikaičiui tektų vaikščioti kartu su visais – tarp visokių senų ir ligotų kaimiečių? Retorinis klausimas. Lietuvoje jau net daugiau pasiekę mažamečiai vaikai gali rinktis „geresnius“ darželius ir atsiriboti nuo vargingesnių, problemiškų ar kitokios odos spalvos imigrantų vaikų. Pavyzdžiui, kartais parkelyje sutinku kokį krepšininką – tikrai nėra teisinga, kad jisai vaikšto kartu su eiliniais mirtingaisiais. Gal reikėtų dar papildomai aptverti gražesnį parko kampelį ir į jį įleisti tik papildomą mokestį sumokėjusius garbingus svečius? Taip parodytume gerą pavyzdį vaikams ir paskatintume kitus labiau gyvenime stengtis. Tikėkimės, kad ne vienas susipras – nėra čia reikalo tuščiai slampinėti, o dirbti reikia.
Apskritai būtų geriausia suskaldyti parkelį į zonas ir visiems pritaikyti atskirus pasirenkamus planus. Ž. Mauricas jau pasiūlė galimybę gydymo įstaigose išsipirkti skirtingos kokybės maistą ir palatas. Pasirinkę planą klientai gautų kokį prisegamą spalvotą simbolį nešioti (viešųjų ryšių kompanijoms surengtume konkursą). Prie įėjimų būtų gerai pardavinėti atvirukus ir sąsiuvinius (kaip pašte) – vis kokį papildomą eurą surinktume.
Parkelio lankytojai nelabai entuziastingai sutiko su mano pasiūlymais – pirštą prie smilkinio sukiojo. Tiek to! Viskas, ko reikia, – tai nė žalio supratimo neturinčio, bet savimi labai pasitikinčio lobisto. Dar būtų gerai, kad privilegijuotų nesubrendėlių, įtikėjusių, kad yra meritokratijos rezultatas, partija laimėtų savivaldos rinkimus. Ir tikėkimės, kad pavyks įdiegti gerąsias neoliberalizmo praktikas!
