Sekminių vestuvių vaidinimas ir paprotinė gyvensena Narvydžiuose
1990 m. birželio mėnesį su šviesaus atminimo etnologu Stasiu Gutautu, tuo metu drauge su manimi dirbusiu Istorijos instituto (dabar – Lietuvos istorijos institutas) Etnografijos skyriuje (dabar – Etnologijos ir antropologijos skyrius), nuvykome į Skuodo rajoną. Tiek tos ekspedicijos… Apsistojome pas jo tėvus Skuode, vadinamojoje Ilgojoje (Jono Basanavičiaus) gatvėje. Tuo metu rinkau medžiagą būsimai disertacijai apie jaunimo papročius. Džiaugiausi, kad ekspedicijos dalyvių nedaug ir kad neteks „dalintis“ žinių pateikėjais, kaip dažnai kitose didelėse ekspedicijose nutikdavo. Kita vertus, šioje išvykoje nesitikėjau ir didelių atradimų. Išvystytas žemės ūkis, mažai išlikusių vienkiemių, šalia Latvija. Jau buvau lankęsis kituose šiauriniuose Žemaitijos rajonuose ir pastebėjau, kad papročių ten užrašiau mažiau negu kitose Lietuvos vietovėse. Tačiau tąkart sekėsi neblogai, pateikėjai buvo šnekūs, turėjo ką papasakoti. Klausk kurį nori – neatsisakys „pasirokoutė“, išdės viską, ką žino.
Trečiąją ekspedicijos dieną prasidėjo liūtis. Niekur nėjome, nutariau apklausti šeimininką, Stasio tėvą Kazį Gutautą. Maniau, kad gal iš bėdos tiks. Tuo metu man atrodė, kad 1920 m. gimęs žinių pateikėjas dar buvo per jaunas, ieškodavau bent dešimt metų vyresnių žmonių. Tačiau rizika atsipirko. Iš Narvydžių kaimo (Skuodo valsčius) kilęs pasakotojas mintis dėstė sklandžiai, tai, ką atsiminė, netgi lygino su gretimuose Latvijos kaimuose gyvavusiais papročiais. Pavyzdžiui, įdomu buvo tai, kad gimtadienius ir vardadienius žmonės šventė tik Latvijoje, o Lietuvoje – ne. Latvijoje varduvininkus susirinkę sveikintojai kilnojo su apvainikuota kėde. Tuo metu maniau, kad vardadieniai yra gana archajiška šventė. Pasirodė, kad ne. Ne tik Žemaitijoje, bet ir Rytų Lietuvoje (dar dažniau) daugelio vietovių žmonės vardadienius ir gimtadienius ėmė švęsti tik sovietmečiu.
Taip pat Narvydžių ir kitų Skuodo valsčiaus kaimų žmonės gyvensenos ypatumus, neretai ir šventes, siejo su beržais. Berželius ar jų šakas segė prie durų per Vainikų šventę (Devintines), beržais apjuosdavo gegužinių aikštelę, o iš dviejų sulenktų beržų darė vartus (bromą). Gegužine vadino ir šokius kieme, daržinėje; ją tokia proga iš vidaus irgi puošdavo berželiais. Gegužinės, skirtingai negu vakaruškos, buvo rengiamos tik sekmadieniais. Šeštadieniais vyko tik vakarėliai. Gegužinės ir trukdavo ilgiau – iki antros valandos nakties. Velykų antrąją dieną valstiečių šeimų nariai ar pavieniui (vaikai dažniau susiburdavo atskirai nuo tėvų) su popierėliais (arba be jų) apraišiotais berželiais eidavo lankyti kaimynų ir giminaičių. Pasitaikydavo, kad juos nupliekdavo dar ir lovose užtiktus. Vargas būdavo ir vaikinų dėmesį traukdavusiai gražiai panelei. Po vestuvių, kai nuotaka važiuodavo į kitą kaimą, – išlydėdavo (išvedlaudavo) vestuvininkai, o jų vežimai su kraičiais būdavo apvainikuoti beržais, skujomis (eglišakėmis). Jei mirdavo jaunesnio amžiaus žmonės, jų šermenų aplinka ir kapai irgi būdavo puošiama beržais.
Dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje bendraujant jaunimui buvo išlikusių tradicinių paprotinių elementų. Į kaime surengtus šokius atvykdavo ne tik jaunuoliai, bet ir suaugę, net senyvi žmonės. Įdėmiai stebėdavo merginas. Padainuodavo, kartais ir patys pašokdavo. Pasilinksminti į kitą kaimą merginos galėjo eiti tik retais atvejais. Pajuoks. O jeigu prie mergės klėtyje nutverdavo kavalierių, įvarydavo į kiaulės gurbą arba plukdydavo tvenkinyje (prūde). Už atsisakymą šokti mergina būdavo baudžiama. Kartais ją „dauždavo“ (nestipriai trenkdavo), bet tai galėjo daryti tik to paties kaimo vaikinas. O jeigu mergina būdavo ūkininko dukra ar turėdavo brolių, tai ir vietinę bijojo paliesti. Būdavo ir muštynių. Tik kaimas prieš kaimą stodavo. Nudaužę žibalinę lempą mušdavosi kumščiais, panaudodavo ir kėdes. Po šokių vaikinai merginas parlydėdavo namo. Kartais ir į kambarį įeidavo, taip motinai leisdavo įsitikinti, kad mergaitė saugiai grįžo.
Sekminės. Vainikuojama karvė. Apie 1936. Balio Buračo nuotrauka
Skuodo valsčiuje buvo išlikęs gana sudėtingas skirstymas pagal amžių. Suaugęs vaikinas – tikras (pilnas) vaikis – buvo vyras po armijos. Vaikis – 18 metų sulaukęs vaikinas, pusvaikis – turintis 16–18 metų, piemuo – 8–15 metų. Piemenė – nuo 7–8 iki 15–16 metų, pusmergė – iki 17 metų, mergė – nuo 17–18 metų. Dirmavojo (teikė Sutvirtinimo sakramentą) 12–13 metų piemenis. Šio krašto kaimiečiams tai buvo brangi šventė. Iš dirmavonės tėvo pateikėjas K. Gutautas dovanų buvo gavęs kepurę ir baronką (riestainį). Šia proga kitur Lietuvoje konfirmacijos tėvai paprastai atsipirkdavo mažesnėmis dovanėlėmis.
Jaunimas susiburdavo ne tik per vakaruškas ar gegužines, bet ir po mėšlavežio bei kūlimo talkų. Ateidavo ir nedirbę, nekviesti, tačiau į vestuves galėdavo ateiti tik kviestieji. Į pintuves turėjo teisę ateiti ir nekviesti asmenys. Jas rengdavo prieš vestuves, o tuoktis nusprendusius jaunuolius draugai kilnojo su kėde. Lygiai taip pat per vestuves kilnojo jaunosios seserį, o jos galvą apgobdavo skarele.
Labiausiai nustebino K. Gutauto pasakojimas apie Sekmines. Pradėjus pasakoti net ir jo sūnus etnologas sukluso. „Negali būti, gal kur girdėjai?“ – ėmė klausinėti Stasys. Vakaruškas per Sekmines darė ir pirmąją dieną, linksminosi dvi dienas. Darydavo ir gegužines. Pateikėjas atsiminė ant Žvyro kalno Narvydžiuose rengiamą vestuvių vaidinimą. Pateikėjas teigė, kad per Sekmines pamatęs vestuvių žaidimą iš pradžių pagalvojo, jog tos vestuvės tikros. Vestuvių porą juokais suvinčiavojo (sutuokė). Jaunieji nebuvo vaikai – maždaug 20–25 metų. Pirma jaunimas išrinko jaunąjį, paskui – jaunąją. Išrinktiems buvo liepta bučiuotis. Matyt, jaunasis buvo nedrąsus, todėl jaunąją pabučiavo tik į ausį. Vėliau visi šokdino jaunąją. Jai užrišo baltą skarelę. Tai darė vakare, leidžiantis saulei.
Šis pasakojimas paskatino daugiau paklausinėti ir kitus pateikėjus. Mažųjų Rūšupių kaime apklausiau 1904 m.
gimusį pateikėją, gyvenusį Šačių bažnytkaimyje. Atpasakojęs Sekminių „vestuvių“ eigą, jis patikslino, kad jaunimo išrinktas jaunasis merginą galėjo pasirinkti pats, o jaunimui dainuojant „saldžiai, saldžiai“ tariami jaunieji turėjo bučiuotis. Skuode užrašiau ir 1912 m. gimusio pateikėjo liudijimą iš Žalgirių kaimo. Pasak jo, muzikantus sukviesdavo (užpirkdavo) piršlys, jis ir išrinkdavo jaunikį, o per kitas Sekmines šis ir pats tapdavo piršliu.
Gegužinės dalyviai. Mosėdis. 1926. Kretingos muziejaus nuotrauka
Kodėl nustebino liudijimai apie Sekminių vestuves? Kupiškėnų jaunimo vestuvių vaidinimą per Sekmines aprašė Balys Buračas. Jas rengdavo rytagonio gyvulius išvaręs jaunimas. Paprastai tą dieną piemenims būdavo leidžiama ilgiau pamiegoti, o karves už juos išvarydavo merginos, kurioms ganyti gyvulius (jeigu tai galima vadinti ganymu, nes gyvuliai dažnai būdavo paliekami be priežiūros) padėdavo vaikinai. Išrinkus jaunuosius, mergaitės, apsirengusios pamergėmis, atkartodavo visą vestuvių ritualą. Net ir vietoj klėties sumeistraudavo iš šakų palapinę, netikrus jaunuosius vesdavo sugultuvių, o rytelninkų vestuves baigdavo „jaunųjų keltuvės“. Tačiau tai buvo XIX a. vidurio ar bent trečiojo ketvirčio papročiai. Apskritai nykstant papročiams, paprastai jų atlikėjų amžius jaunėja. Šiaurės rytų Lietuvoje šis vestuvių žaidimas irgi buvo žinomas, tačiau XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tai darė piemenys. Pasak etnologės Irenos Reginos Merkienės, Tverečiaus apylinkėse vyresnės moterys šį žaidimą ragino žaisti vaikus. Paprotys turėjo erotinę prasmę. Anot Vlado Trinkos, Padubysio valsčiaus Sauginių kaimo miške, Kyburio pievoje, buvo daržas ir 1,5 m aukščio, 3 × 2,5 m dydžio akmuo – „lyg lova“. Ten atginę bandą vyresnieji piemenys kokį piemenį suguldydavo su piemene – „suženydavo“. Matyt, tikėta, kad gyvybinga jaunatviška energija turi persiduoti bundančiai žemei. 1990 m. įdomu buvo tai, kad Skuodo apylinkėse vestuves, apie kurias papasakojo pateikėjas, žaidė ne vaikai, o 20–25 metų jaunimas. Tai rodo, kad šiam ritualui dar prieškariu buvo teikiama nemaža reikšmė.
Apeiginį šių Sekminių vestuvių pobūdį liudijo Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje ir daugelyje kitų Europos šalių žinomas Gegužės arba Sekminių nuotakos ar jaunikio rinkimas gegužės pirmąją arba per Sekmines. Kai kur vokiečių kraštuose buvo žinomi merginų aukcionai ir Gegužės karalienės (jos partneris tapdavo Gegužės karaliumi) rinkimai. Apie jų atgarsius, gyvavusius tarpukariu ir dar apie 1940 m., mums buvo papasakota ir Skuodo apylinkėse.
