Respublikos aikštė

Nebūčiau nė pagalvojęs, kad geriausias dalykas, mane ištikęs Paryžiuje, bus persikraustymas laikinai pagyventi prie Respublikos aikštės. Prieš pradėdamas stažuotę tame puikiame mieste maniau, kad tai tiesiog puiki vieta prie turistų apsėsto senamiesčio, leisianti laisvai apžiūrinėti tai, kas tame mieste gražiausia. Kai pirmą sykį pamačiau šią vietą, ji mane tiesiog išgąsdino savo triukšmu. Pagalvojau, kaip reikės čia dirbti, miegoti, gyventi. Mano buto langai buvo virš įėjimo į metro labai judrioje gatvėje, kur dieną naktį kaukė sirenos ir zujo žmonės, tad miestas beveik niekad nenustodavo aidėjęs tarsi įkaitęs skardinis būgnas ir leisdavo išgirsti mažiausią cyptelėjimą, silpniausią aimaną.

Jei atėjęs į šią aikštę pastebi tik jos kampuose susispietusiose kavinukėse nuo ryto iki vakaro sėdinčius žmones, dar nieko nepastebi. Ir jei tave erzina tik riedlentininkai, nežmonišku greičiu skriejantys per aikštę ir stebinantys merginas, kurios čia, suprask, ateina paskaityti knygų ir kurioms puikiai sekasi, – irgi dar nepažįsti gyvenimo Respublikos aikštėje. Jei bijai liesų varganų kišenvagių spindinčiomis akimis, kurie, palikę savo tylius skurdo ir apleisties rajonus, neretai atvažiuoja čia pasidarbuoti, – dar nesi šio pasaulio dalis. Šio pasaulio dalimi tampi stebėdamas kūnus – daugybę kūnų, įvairiomis pozomis išsidėsčiusių šioje aikštėje. Elgetų, valkatų, pavargėlių kūnus. Jie yra neatsiejama šios aikštės dalis, nes šie kūnai, šie žmonės čia miega. Kai kurie miega išvirtę aikštėje triukšmingiausių renginių metu (pavyzdžiui, gegužės pirmąją aplink iš kolonėlių skambant kurtinančiai muzikai). Kai kurie susivynioja į kartono kalnus gretimų gatvių atbrailose ir tarpuvartėse. Geriau apsirūpinę nakvoja palapinių miestelyje šalia turgaus, kur susirinktus gerai prinokusius bananus vienas apsukresnis benamis pardavinėjo vakaro sutemose. Paragaukite, jie skanūs. Gal galėtumėte, sako jis gailiu balsu, kad vėliau nusipirktų šilumėlės, kuri jam leistų miegoti, kaip anam jo bičiuliui, metro perone.

Žinoma, tų valkatų ir svieto perėjūnų čia yra įvairiausių – kai kišenėje žvangini grįžtant iš bandelinės likusius centus, pirmiausia ieškai pavargusio žmogaus, kurio tikslas – pratempti šią dieną, o ne tų dar jaunų, kurie galbūt galėtų, o galbūt jau nebegalėtų eiti kur nors padirbėti. Bet visi jie, visi šie kūnai taps lygūs vakare. Kai gyvenau šalia Respublikos aikštės, buvo ramadanas, todėl vietinės musulmonų organizacijos nusprendė, kad niekas neturi likti be sriubos. Todėl vos nusileidus saulei ima dūgzti visa aikštė. Sykį grįžęs vakare – jau buvo tamsu – radau visus elgetas besėdinčius ant paminklo Respublikai postamento. Tarsi senatas, romėnų senolių taryba, jie laimingi ir pasisotinę leido įstatymus sau ir savo miestui, šnekučiavosi ir virškino maistą, o galbūt jau smigo į pirmojo sapno debesį. Buvo ketvirtadienis, tad kitoje aikštės pusėje krūva žmonių mokėsi šokti lindihopą, o du muzikantai su gitaromis ir kolonėle ant artimo suoliuko atėjo pagroti reto grožio bliuzo. Galbūt tie žmonės nepraalks, galbūt ir ateityje juos sriuba maitins krikščionys, krišnaitai, miesto valdžia ar komunistai.

Ak, taip, žinoma, šeštadieniai. Staiga po vidurdienio policija juostomis užtveria šaligatvius, vienur ar kitur pamatai uniformuotų žmonių grupeles, o tada prasideda milžiniškos demonstracijos, kurios visos praeina pro tavo langus. Namuose nebeįmanoma susikalbėti tarsi Venecijoje prie kanalo, kuriuo kas nors keliauja. Šita žmonių upė triukšminga, bet nepaprastai skirtinga, skiriasi ne tik šūkiai, bet ir išraiška. Gerai susiorganizavusius profsąjungų narius keičia aršius, bet sąmojingus šūkius skanduojantis jaunimas, už jo būgnus mušdami žygiuoja imigrantai iš Afrikos, šiuos vėliau nustelbia atvykėlių iš Lotynų Amerikos dūdos. Tądien, stebėdamas demonstraciją, pajutau, kad matau visuomenės gimimą iš būtinybės. Jie visi atėjo pasakyti „ne“ kandidatei į prezidentus Le Pen, kai kurie – ir Macronui, bet patys atrodė kaip save iš apačios generuojanti, taigi politinė jėga. Jie atrodė kaip tie, kurie neleis pamiršti nei savęs, nei savo reikalavimų ir taip kurs visuomenės dinamiką iš vidaus, kurs pačią visuomenę, kuri ir kyla ne iš jos vardo, pavadinimo, o iš to, kas joje vyksta. Iš nepritarimo ir nesutarimo, kartais net iš pykčio, o ne be pykčio. Visuomenė iš apačios generuoja savo stiprybę, savo savivaldą, generuoja jos tiek, kad jos nebepagąsdinsi jokia svetima jėga – nes pati visuomenė tampa didžiule autonomiška visa nugalinčia jėga. Beje, čia vyko ir demonstracijos už Ukrainą, Respublikos statula kone mėnesį buvo apdengta mėlyna ir geltona vėliava, kol ją pakeitė profsąjungų plakatas. Kasdieną čia protestuoja kokios nors naujos valstybės šalininkai, ši aikštė įgarsina visų jų troškimus.

Paryžiuje susipažinau su puikia šeima. Ji gyvena socialiniame būste, abu tėvai ir trys paauglės mergaitės. Visos kurį laiką mokytos namie. Lentynose – rinktinės lietuviškos, rusiškos, angliškos ir prancūziškos knygos, muzikos instrumentai išnuomoti jauniausiajai dukrai, besimokančiai groti. Namų durys niekad neužsidaro. Čia nakvoja mergaičių draugės, besidžiaugiančios tuo, kad čia viskas leidžiama, o vienas kambarys nuolat lieka laisvas prašalaičiams. Į jį neseniai buvo užsukusi ukrainietė baptistė su vaikais – jos vyras liko kovoti Ukrainoje. „Geriau jau jie skirtųsi, smurtiniai santykiai“, – linguoja galvą šeimininkė, kai vakare visi sėdime prie stalo – svečiai, tėvai, vaikai. Tada ji pasišaukia savo dukrą, apkabina ją ir tyliai sako: „Ačiū, kad šį vakarą esi su mumis.“ Šie žmonės nemėgsta eiti į miestą – galbūt dėl to, kad miestą susikūrė namuose. Jau naktis, greitai eisiu namo, o tų namų gerumas šildys patekus į Respublikos aikštę, kur vėl ilsisi daugybė nematomų, bet gyvų kūnų.

Į Respublikos aikštę atsikrausčiau iš Monparnaso, Paryžiaus mito. Reikėjo savaitės, kad suprasčiau, jog negaliu to mito pakęsti ir atmečiau jį kaip buržuazinį. Taip, Monparnasas tapo legenda – bet dabar tai yra turtingų pagyvenusių ir patenkintų savimi žmonių pasaulis. Pasaulis, kur tu turi vaikščioti kaip ant podiumo, kur jautiesi nuolat vertinamas. Netoli pilna legendinių kavinių, kur žmonės ne tik ateina pasirodyti, regis, jie ilgai ruošiasi net tam įvykiui, kai impozantiškai praeis pro kavinę leisdami tyrinėjantiems žvilgsniams juos apžiūrėti. Nesakau, kad šiam žaidimui nebuvau pasidavęs ir aš pats. Tačiau ilgainiui suvokiau, jog tai nuolat mitologizuojama viešoji erdvė, kurią mes dažnai klaidingai suvokiame kaip politinę erdvę, nes tai – tik reprezentacijos, pasirodymo, skirtumo tarp to, kas privatu ir kas vieša, erdvė.

Atsikrausčius į Respublikos aikštę palengva atėjo tikras džiaugsmas, nes tai, ką atradau, buvo mano Paryžius. Sykį eidamas pietauti prisiminiau Jono Meko mintį: „Niujorkas yra mano šuo.“ Čia gyventi buvo galima, čia gyventi buvo lengva. Nes šį miestą savaip kuria elgetos, kišenvagiai, į demonstracijas besirenkantys dirbantieji, dėl naujų valstybių ir utopijų kovojantys piliečiai ir nepiliečiai. Kūnai, kurie iš prigimties yra politiniai, kurie savo geismu griauna įvaizdžio ir reprezentacijos sienas, kurie stovi, sėdi ir guli priešais mus – nuogi visu savo gležnumu. Todėl Respublikos aikštė man yra modelis ateities bendrijai, kuri jau nebėra viešoji erdvė. Čia nebėra klasikinių perskyrų tarp to, kas vieša ir privatu, padoru ir nepadoru, galima ir negalima. Yra tik alkstantys kūnai, nuolat bendrumą išgyvenantys kūnai, yra nuolat iš naujo gimstanti visuomenė ir jos geismai. Ir manau, kad Respublikos aikštė tampa tam tikru tapsmo generatoriumi visame mieste, manau, kad jai pavyksta kurti Paryžiuje situaciją, panašią kaip toje mano minėtoje šeimoje, kurios nariais tampa visi atvykėliai. Turime ištiesti ranką visiems atvykėliams, išmokti organizuotis ir gyventi kartu su jais, matyti juos gyvenančius šalia mūsų. Tik tokiame mieste patys jausimės jaukiai.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Įtraukus miesto planavimas: bendradarbiavimo perspektyvos“ Lietuvos Respublikos Seime