Paskutinis veidrodis

 

Guntis Zarinis (1926–1965) – latvių egzodo rašytojas, aštuonių prozos knygų autorius, vienas iš žymiausių latvių literatūrinio egzistencializmo atstovų, bene ryškiausias ir tragiškiausias savo kartos kūrėjas. Tarnaudamas Latvių legione 1944 m. atsidūrė Vokietijoje, nuo 1952 m. gyveno Didžiojoje Britanijoje, kur dirbo psichiatrijos klinikose. Zarinio kūrybos teminis laukas – Antrasis pasaulinis karas, trauminiai įspūdžiai tarnaujant Latvių legione, okupuota Latvija, gyvenimas emigracijoje. Siekdamas megzti ryšius su sovietų užimta tėvyne 1965 m. lankėsi Latvijoje, bet ši kelionė padarė itin slogų, traumuojantį įspūdį. Gyvenimą baigė savižudybe.

Zarinio kūryba į lietuvių kalbą, regis, dar neversta. Apsakymas Pēdējais spogulis parašytas 1955 m., įtrauktas į Mineapolyje išleistą rinkinį „Dievo beždžionė“ (Dieva mērkaķis, 1959).

 

 

Ryga, kaip pamesta žmona, tamsiomis gęstančių langų akimis žvelgė į artėjantį siaubą. Juglos padangę laižė liepsnų liežuviai. Jau girdėjosi mūšių dundesys, gatvės buvo pilnos pabėgėlių, karinių sunkvežimių. Dauguvos tiltu plūdo arklių, daiktų ir žmonių kūnų srovė. Šių žmonių sielos sustingusiais minčių pirštais dar laikė tai, kas jau paliekama.

Tamsa išlindo iš už namų kampų, kur visą dieną baimingai ir lūkestingai slapstėsi.

Kapitonas Hasas fon Vitgenšteinas paliko savo smogiamąją kuopą vado pavaduotojo žinioje ir išskubėjo į miesto centrą. Išsekę kuopos vyrai sugulė Bastėjos kalno papėdėje. Tiesiai. Į dešinę. Vėl į dešinę. Ir jis jau čia – prie savo buvusių namų. Hasas žinojo – namai bus tušti, tėvai prieš mėnesį išsikėlė į Vokietiją. Tušti namai, apleistumo šviesa, vienatvės kvapas… Kodėl jis visa tai norėjo dar kartą patirti? Namai? Taip, tai buvo jo namas, kurio pakrypęs stogo kraigas šliejosi prie kito kraigo, taip pat seno ir sutrešusio. Šiame name gyveno daugiau nei keturios Hanzos prekeivių šeimos, ištvėrusios visus sunkumus, ištikusius juos šioje mažoje valstiečių valstybėlėje. Jis – Hasas – pakluso Vado kvietimui ir išvyko į Vokietiją, bet tėvai pasiliko. Hasas sugrįžo, sugrįžo su pirmaisiais smogiamaisiais būriais. Prisiminė bėgimą per Dauguvos tiltą, kritusiuosius ir degančią Rygą. Ir tąkart jis pirmiausia aplankė savo namus, nors tėvai jau buvo persikėlę gyventi pas vieną buvusio dvaro tarno šeimą.

Tuščias namas…

Namas. Tamsus ir nedraugiškas. Durys neužrakintos, išlaužtos kabojo ant vyrių. Ant laiptų primėtyta popierių ir šiukšlių. Jis stovėjo prie praeities durų. Akimirksnį delsė, tarsi bijojo susidurti su tuštuma.

Durys nepakluso kojos spyriams, vis užtverdavo kelią, cypavo it išsigandęs šuo ir nesiteikė įleisti svečio.

Butas.

Tamsūs nudėvėti reti baldai šypsojosi kaip senos burnos dantys – aplūžę ir nešvarūs. Jis ne tik pajuto, bet ir galėjo užuosti apleistumo kvapą. Apmušalai daugelyje vietų buvo atsilupę ir lengvai šnarėjo. Jis greitai žingsniavo iš kambario į kambarį. Apvertė vieną iškrypusią kėdę, pabandė įjungti elektrą, bet jungiklis tik trakštelėjo. Tamsa įsidrąsino ir lindo iš buto kerčių. Hasas fon Vitgenšteinas abiem rankom atsirėmė į lango skliautą. Ryga! Tąkart, kai paliko Rygą, turėjo vienintelę mintį: grįšiu. O dabar? Dabar kelio atgalios nebebus, jis tai jautė – žinojo. Prieš kelis mėnesius Vadas jam ant kaklo užkabino geležinį Riterio kryžių, bet Vadas jau nebebuvo tas, kuris galėjo ugningais žodžiais kreiptis į tautą, sujaudinti ir sukrėsti minią, įsakyti armijoms veržtis pirmyn, įveikti bet kokį pasipriešinimą. Užkabindamas kryžių Vadas drebančiomis drėgnomis rankomis palietė Haso skruostą. Aplink jį stovėjo vadai neišraiškiais, bukais veidais. Juose jau nebebuvo to fantastiško kovos troškimo, kuris dar suliepsnodavo kur nors fronte. Tai buvo rutininiai profesionalių karo vyrų veidai – veidai, tokie įprasti šiai profesijai visame pasaulyje.

Šv. Petro bažnyčia buvo kaip milžinas be galvos, kovojantis su negalia. Kartkartėmis į dangų pakildavo baltos prožektorių rankos, stengėsi kažką pagauti, bet ir vėl nusileisdavo. Hasas apsisuko ir žvelgė į apleistą nuniokotą vietą. Butas nepasikeitė. Tik nebebuvo baldų, paveikslų, kilimų ir porceliano, bet dar šis bei tas išliko šiuose kambariuose. Juose nebebuvo sielos – nebeliko veidrodžių.

Žiū, tenai, – taip, tenai, – kabojo sero Roberto Manselio dovanotas veidrodis, vienas pirmųjų atkeliavęs iš ūkanotosios Anglijos salos. Ant priešinės sienos – Rišaro Liuko šedevras, kuris po ilgų bandymų, be venecijiečių pagalbos buvo pirmas tylus draugas iš Prancūzijos. Daugelis lentynų, kuriose dabar tvyrojo vienatvės apleistumas, kažkada saugojo metalinius veidrodžius ištaigiose sidabrinėse, dramblio kaulo, net auksinėse dėžutėse. Jie esą buvo sukurti apie XII amžių ir net anksčiau, vieną jų esą naudojęs net didysis Valteris fon Pletenbergas. Šalia jų buvo saugomos nematytos „bulių akys“, – keisti skaldyto stiklo pusgaubliai, – garsiųjų Masters de Alemania darbai.

Hasas atsisėdo ant sulūžusios kėdės. Dabar jis aiškiai žinojo, kodėl sugrįžo į šį apleistą namą: čia buvę veidrodžiai kvietė jį grįžti. Bet tėvas nepaliko nė vieno iš jų, net įžymiausiojo brolio didžiulėje veidrodžių šeimoje. Hasas nusišypsojo prisiminęs kažkokį keistą padavimą, kuris lydėjo vieną be galo brangų veidrodį. Jį Prancūzijoje ministro pirmininko Kolbero paliepimu pagamino vienas Venecijos stiklo meistras. Tėvas šią brangenybę nupirko iš senos nusigyvenusios baronienės.

Hasas vėl pavaikščiojo po butą. Nieko nebeliko, kas sietų protą ir atmintį. Valandėlę užtruko tėvo darbo kambaryje – dievaži, kas dabar saugoma tėvo slaptoje spintoje, nejaugi ir tenai bauginanti tuštuma? Jis atsargiai ėmė stumti knygų lentyną ir lėtai lėtai atsivėrė spintos durys. Hasas įžiebė degtuką. Siaura liepsnelė sumirgėjo nesuskaičiuojamais šviesos spinduliais ir akimirką apakino. Veidrodis! Iš tiesų veidrodis! Keista gyvybė pabudo jaunajame kariškyje. Skubiai! Virtuvėje ant grindų jis surado du žvakigalius. Įkišo juos į tuščių butelių kaklelius ir atsargiai iškėlė veidrodį. Atpažino jį – tai buvo ministro pirmininko Kolbero veidrodis, kurį lydėjo keistasis padavimas. Hasas nesuprato, kodėl tėvas paliko šią brangenybę. Kodėl? Ir prisiminė motinos guodimąsi, kad dėl šio veidrodžio Vitgenšteinų namus vis dažniau aplankančios nelaimės. Motina buvo prietaringa, bet tėvas niekada nenusileisdavo. Prie veidrodžio dešinėje pusėje buvo pritvirtintas laiškas. Pasilenkęs Hasas virpančioje žvakės šviesoje atpažino tėvo braižą. Jo rašysena visada stebino jį. Raidės keistai kilpotos, kiekvieno sakinio pradžios raidę jis vedžiodavo ilgai ir rūpestingai. Hasas skaitė:

 

Atradėjau!

Šis veidrodis – viena didžiausių retenybių mano veidrodžių kolekcijoje. Aplinkybės privertė mane palikti šią brangenybę žemėje, kurioje aš norėjau pasilikti ir kurioje mes abu, aš ir veidrodis, iš tikrųjų buvome svetimšaliai. Aš išvažiavau, o Tu, atradėjau, džiaukis mano tyliuoju draugu. Šį veidrodį lydi keistas padavimas, gal ir Tu šį padavimą kada nors išgirsi, bet tik ne iš manęs, gal iš paties veidrodžio…

Atradėjui esu nusprendęs atsilyginti dviem geriausio vyno buteliais. Buteliai yra spintoje, šalia veidrodžio. Tau turiu tik vieną prašymą: būki toks, kokį norės Tave regėti veidrodis, – geras ir pakantus!

Sėkmės Tau, veidrodžio atradėjau.

 

Baronas fon Vitgenšteinas

 

Hasas dar kartą priėjo prie spintos. Iškėlęs du siaurus butelius ėmė dėmesingai skaityti etiketes. Tėvas atradėjui nepašykštėjo atlygio. Tai buvo geriausias kartusis Reino žemės vynas, laikytas tėvo rūsyje. Hasas vėl grįžo virtuvėn ir po ilgos paieškos surado įskilusią krištolinę taurę. Atsargiai padėjęs veidrodį priešais sulūžusią kėdę ir šalia pastatęs du butelius su žvakigaliais, jis atkimšo vieną vyno butelį. Kambarin plūstelėjo saldžiai rūgštus vyno kvapas – kvapas, kuris džiovina burną ir sukelia norą vis merkti lūpas į šį svaiginantį gėrimą. Hasas prisipylė vyno į taurę ir pakėlė ją priešais degančią žvakę. Taurė mirgėjo saulėtu vaiskumu. Aukštyn kilo maži burbuliukai, pasiekę viršų jie sprogdavo ir virsdavo vos vos pastebimais lašeliais.

Dabar jis iš tikrųjų namuose – pasėdės, pamąstys, gurkšnodamas vyną galės pažvelgti į praeities sielą. Jis pakelia pilną taurę:

– Būk pasveikintas, garsusis veidrodžių meistre!

Veidrodis mirktelėjo savo spindinčia akimi.

– Man atrodo, tu dar prisimeni mane; esu tas mažasis bamblys, kuris vidurnakčio valandą stovėdavo prie tavęs ir laukdavo stebuklų. Tu prisimeni? – Hasas prisidegė cigaretę, prisipylė taurę ir kalbėjo toliau: – Tu privalai prisiminti, nes senos draugystės negalima taip greitai pamiršti. Jeigu tu nenorėjai manęs gąsdinti, kai buvau dar vaikas, tai dabar galėtum ateiti ir išgerti su manimi taurę vyno. Juk tu žinai, kad aš visada norėjau tave sutikti. Kodėl tu slepiesi? Šiuo metu yra visos galimybės – esame vienudu, ir aš tavęs nebijau, aš nebijau ir padavimo, kuris lydi tave…

Naujas cigaretės dūmų verpetas atsimušė į lygų veidrodžio paviršių, prisiglaudė, susiliejo, ėmė judėti, virpėti, formuotis. Hasas fon Vitgenšteinas krūptelėjo. Jis atsistojo, bet jį sulaikė karkiantis balsas:

– Sėskis ir nepūsk man dūmų į akis, aš nerūkau!

Iš veidrodžio išėjo nedidelio ūgio vyras siauromis lūpomis ir vešliais antakių lankais, nukarusiais ant akių, tarsi norinčiais paslėpti ironišką kibirkštėlę. Jis atsainiai atsirėmęs į veidrodį įdėmiai žvelgė į kapitoną.

– Paūgėjęs, man nepažįstama uniforma, ordinai, o proto tiek, kiek bamblio. Aš tave pažįstu. Sakyk, ko nori iš manęs? – žodžiai spragsėjo it lūžinėjantys šakaliai.

– Aš, aš… aš norėjau, – Hasas vėl prisėdo, o tada kalbėjo toliau: – Aš norėjau jus sutikti. Aš manau, kad mes daugelį metų praleidome drauge vienas kito nepažindami, o aš buvau vienas…

– Žinau, – veidrodžių meistras nekantriai pertraukė Hasą, – žinau, kad žmonės, būdami vieni, visada krečia kvailystes, bet dažniau dviese. Paliki žmogų vieną, ir jis aimanuos dėl mirties ir įvairiausių nelaimių – ateina mirtis, tada… Ech, man su jumis, gyvaisiais, visiškai nebepatinka. Aš tikėjau, kad jūs mane porą šimtų metų paliksite ramybėje, bet… Aš ką tik žaidžiau su Maratu kauliukais, kai tu pradėjai šūkaloti. O tu ar žinai, kas tavęs laukia? Ar tu manai, kad tau bus kitaip tik dėl to, jog tu man patikai truputį labiau nei kiti žmonės? Na, sakyk: juk tu žinai, kas tavęs laukia?

– Žinau, – patvirtino Hasas, pasiūlydamas veidrodžių meistrui sklidiną taurę vyno, – bet netikiu, kad turėtumei priežastį linkėti man ką nors bloga?

– Bloga? Iš kur žinai, kad linkiu tau bloga? Mes kiekvienas gyvenime – ir po jo – turime savąją prievolę… – Meistras išlenkė taurę vyno ir grąžino. – O dabar aš noriu tavęs paklausti: už ką tu gavai šituos gelžgalius?

– Už didvyriškumą.

– Kas yra didvyriškumas?

– Drąsa, bebaimiškumas, ištvermė…

– Paistalai, kvailystė! – Meistras piktai treptelėjo koja. – Tai kvailystė, ką jūs darote, paveikti kelių valdžios trokštančių žmonių. Gal net dar blogiau: gal tai slaptas žmonių noras žudyti, naikinti? Man atrodo, kad būtent šiuo noru gana racionaliai naudojamasi. Jį pasitelkia valstybės, partijos ir bažnyčios. Aš tau nelinkiu nieko bloga, bet kodėl aš neturėčiau tokio pasirinkimo?

– Bet… – bandė prieštarauti Hasas.

– Bet? Jokių „bet“! Tai tiesa. Žmonės trokšta siaubti ir žudyti, aš tai žinau – ir aš to noriu, bet negaliu nulipti nuo sienos ir pradėti karo su panašiais į save. Ir kas tada įvyktų? Mes išvystume vienas kito kvailus veidus ir tuo kova baigtųsi. Jūs sakote, kad akys yra sielos veidrodis, – kvailystė, akys yra visų veidmainysčių kalnagūbris, todėl aš savo žudymo geismą patenkinu su žmonėmis, kuriuose neišvystų savęs. Manęs negali pakarti, nes aš neegzistuoju, tavęs negali pakarti, nes tau leista karti. Koks skirtumas tarp mūsų? Man atrodo, kad aš tau siūlau panašų žaidimą. – Meistras paėmė iš Haso rankos tuščią taurę, prisipylė ją ir išgėrė. – Gerai, aš prisiminiau… Dar vienas klausimas: kiek žmonių tu nužudei?

– Aš nežinau, iš tiesų nežinau… – stenėjo Hasas.

– Aišku, tu esi blogesnis už mane, aš žinau, o tu nežinai. Ar tu suvoki, ką tu pasakei? Tu nežinai, kiek žmonių nužudei?

– Taip, bet…

– Aš tau sakau, kad nėra jokių „bet“! – nepakančiai pertraukė meistras. – Aš savo aukas pažinojau, jie man buvo pridarę nemalonumų, o tu? Tu net nežinai, kiek?

– Bet…

– Bet, bet, bet… Tai yra viskas, ką jūs, gyvieji, galite ištarti. Jūs žudote, deginate, plėšiate, o jeigu jūsų paklausia, kodėl, tada viskas, ką jūs galite pasakyti, yra – bet. Ar esi girdėjęs bliaunančią avį?

– Klausyk, meistre, – Hasas atsistojo, – kodėl tu tai sakai man? Ar tu manai, kad aš norėjau karo? Ar tu manai, kad aš noriu daryti tai, ką privalau daryti? Tai įsakymas – man jį reikia vykdyti!

Veidrodžių meistras prapliupo juoktis.

– Matai, – sako jis, – juk šitai aš tau ir noriu paaiškinti. Mes visi paklūstame kokiam nors įsakymui, įpareigojimui ir nuo šio įpareigojimo arba įsakymo mes negalime pabėgti. Bet mes galime kai ką bent truputį pakeisti savo protu. Mano priedermė, nors ji ir ne visai maloni, – pašalinti žmones, kurie prie manęs pristoja, bet tai darau ne kiekvieną kartą. Tu pats žinai, kad aš tau nesirodžiau, nors tu prie manęs pristodavai. Šiandien aš irgi nebūčiau atėjęs, bet pralošiau kauliukų žaidimą. Man pasirodė, kad Maratas mane apgaudinėja; buvo toks jausmas, kad tavo laikas atėjo, nes nieko rožinio tavo ateityje nematau.

– Aš nieko nesuprantu, apie ką tu kalbi? – paklausė Hasas.

– Taip, jeigu prisimeni, tu galvoji apie šį miestą, galvoji apie savo Poną, apmąstydamas pats matai, kad perspektyvos miglotos. Taigi aš nusprendžiau, kad dabar metas: tu atėjai pas mane ir mano draugus. Nė vienas iš jų nesupyko, kad pakviečiau juos, žinoma, išskyrus senąjį baroną, kurį kankina baisūs skausmai, o mums su gėrimais reikalai prastoki. Laikui bėgant ir vykstant įvykiams, visi mato, kad jie būtų sulaukę daug nemalonesnės mirties…

– Kaip manai, pasilikti su tavimi?

– Aš noriu, kad tu prisijungtumei prie mūsų draugų būrio. Tu gal geriau suprasi, kai aš tau papasakosiu savo gyvenimą. Juk žinai, į Prancūziją mane atviliojo Kolberas, aš jam dėl nieko nepriekaištauju, kaip ir savo žudikui, nes jie visi mylėjo veidrodžius, o aš nusidėjau įstatymams ir įsakymams. Taip, kai Kolberas mirė, aš keliavau iš rankų į rankas, mano kaina buvo pasakiška, prisimenu, vieną kartą už mane paklojo aštuonis tūkstančius šešiolika lirų, o už Rafaelio paveikslą mokėjo tik tris tūkstančius. Taip, vėl tas mano pagyrūniškumas. Tada kas dieną viskas keitėsi. Tąkart aš dar nesupratau, kas nutiko, bet vieną dieną kabojau kukliame kambaryje ir į mane žvelgdamas arklininkas Maratas skutosi barzdą. Man jis būtų labai patikęs, jeigu jo veidas nebūtų toks spuoguotas, o pats nebūtų kovojęs su šunvotėmis. Šios šunvotės buvo tiesioginė priežastis – jis stengėsi gydyti jas, bet kiekgi galima žiūrėti į žmogaus pasturgalį? Taip, tada man nepatiko jo pyktis visiems tiems, ką jis vadino aristokratija – aš juk priklausiau jai, tai tik tarp mūsų, veidrodžių. Ir tada aš nusprendžiau, kai prie manęs priėjo jauna mergina Šarlota Kordė, ir man pasisekė jai mirktelėti, kai jis mirė vonioje. Dabar jis su manim leidžia laiką, ir man atrodo, kad jis sukčiauja. Taip jau yra – negali pasitikėti revoliucionieriais, jie yra apgavikai ir sukčiai. Paskui mane paėmė Dantonas, kas toliau buvo, tu jau žinai. Jis buvo labai nuobodus, bet galėjai pakęsti, ką ir kalbėti apie jo pasipūtimą, kai buvo prikurta tų prakeiktų pjesių apie jį. Ir tada, tada aš patekau pas vieną korsikietį, mano maloniausią poną, kodėl pas jį, negaliu paaiškinti. Su juo mes perlėkėme visą Rusiją, dar ir dabar matau degančią Maskvą, o paskui bėgome atgal. Atrodė, kad mano stiklo siela sušals nuo speigo. Vieną naktį mes nakvojome valstiečio troboje, mano ponas pyko ir vaidijosi. Juk žinai, kad pyktis ir vaidijimasis įžiebia kažką panašaus į meilę, tad mano ponas sugundė šio valstiečio dukrą. Aš sakau „sugundė“, nes mergina po šios kupinos meilės nakties bėgo ne vieną varstą paskui jo šlajukes. Mane jis paliko jai – prisiminimui. Taigi aš kabojau to valstiečio troboje. Mačiau gimstant verksnį juodais plaukais ir labai piktu balsu. Mergina jį pavadino Bonapartu. Netiki? Vėliau šis vardas tapo giminės vardu; jeigu nori, gali susirasti valstiečių šeimą, vadinamą šiuo vardu, turinčią pakvaišusių kariautojų kraujo. Po daugelio metų patekau pas baroną ir vėl atsidūriau garbingoje vietoje. Jis sužinojo mano kilmę, ir aš mėgavausi derama pagarba. Tai tęsėsi ilgą laiką. Senasis baronas mirė, jo sūnus patapo beviltišku girtuokliu, kiekvieną naktį jis piktino mane, priėjęs pūsdavo veidan degtinės smarvę. Aš mėgau išgerti, man patiko vynai… Taip, o tada patekau į tavo tėvo rankas. Tu matai, aš nieko siaubingo nedariau, o mano draugų skaičius nesiekia nė dešimties – tu būsi jauniausias, o tai gerai – pagyvinsi mūsų dulkėtus pokalbius. Esu daug girdėjęs apie bridžą. Moki?

Hasas fon Vitgenšteinas nervingai rūkydamas paklausė:

– O kodėl mane? Aš dar noriu gyventi – neįvykdžiau pareigos.

– Tu bijai? Juk tu – didvyris ir apie pareigą geriau nekalbėk, jeigu ji liks neįvykdyta. Gal ji bus kažkuo papildyta, bet ne tuo, kuo tikėjaisi. Kokia didvyrio prasmė po pralaimėto karo? Tu būsi nusivylęs, tu nerasi tikro kelio, savo gyvenimo pabaigoje gailėsies: gyvenimas buvo per trumpas, gyvenimas nesuteikė to, ko tikėjausi. Aš noriu tave išvaduoti iš šito nepasitenkinimo. Tiktai dėl to atlieku savo užduotį, nuo kurios būčiau galėjęs išsisukti…

Kapitonas Hasas fon Vitgenšteinas krūptelėjo. Orą draskė nepertraukiamos sprogimų salvės. Sapnas? Žvakės buvo sudegusios. Veidrodis atremtas į kėdę. Tai buvo sapnas, tai negalėjo būti tiesa. Jis čiupo veidrodį ir nuskubėjo laiptais žemyn. Gatvės buvo tuščios, orą virpino keistas nerimas. Hasas bėgo. Kalkių gatvė. Rusai! Sukaleno automatas…

Vokiečių armija traukėsi iš Rygos. Ties Kalkių gatvės kampu krito Riterio kryžiaus kavalierius Hasas fon Vitgenšteinas, mokėjęs žaisti bridžą. Šalia jo gulėjo senovinis veidrodis – paskutinis iš jo tėvo šeimos, palikusios Rygą.

Kapitono tėvai gavo laišką, kuriame buvo parašyta:

„Už Didžiąją Vokietiją ir Vadą…“

 

Vertė Arvydas Valionis