Oazė

 

Kaukšt kaukšt kaukšt – kaukšėjo į šaligatvį jos aukštakulniai plonos odos aulinukai, retkarčiais susmegdami į smėlį tarp išimtų plytelių, mat šaligatvį remontavo. Iš įpročio papurtė rankinuką – patikrino, ar žlega raktai, nes artėjo prie namų. Juk galėjo raktus kur nukišti ar ne vietoje padėti, kai maitindama dvejų metų mažylį davė jam barškinant pasižaisti, kad klusniau valgytų. Zigmukas šiandien ją vėl iki soties prilinksmino. Niekad su juo nepavargdavo ir visada gailėdavosi, kai sugrįžę tėveliai paleisdavo ją nuoširdžiai dėkodami, nes auklės pareigas brangino. Kodėl jai šiandien šovė į galvą apsiauti aukštakulnius – tiesa, juk iš ryto apie šio vakaro valandas su Zigmuku dar nežinojo, mažylio tėvelis paskambino neplanuotai, kaip, beje, dažniausiai ir būna. Užtat ir vargo su tais batais, kai stypčiojo žaidimų aikštelėje, kol vaikas žaidė. Atrodė tikrai smagiai – auklė su aukštakulniais.

Iš viso šiandien nebloga diena. Per pertrauką mokykloje papolitikavo su anglų kalbos mokytoju Stivenu, atvykusiu iš didingojo Londono ir jau kelerius metus gyvenančiu Lietuvoje, jis taip juokingai mėgdžioja Borisą Johnsoną, kad galėtų dirbti „Dviračio žiniose“, jeigu ši humoristinė laida parodijuotų ir užsienio politikus. Stivenas tikrai mielas pašnekovas, nors už ją dešimčia metų ir jaunesnis. Mokykloje didelių bėdų neįvyko, įprasta diena, bet pažymėta kažkokiu vilties ir džiugesio spindulėliu, besivartaliojančiu kažkur ties jos bamba. Zigmukas tą gerą jausmą dar labiau sustiprino, tad jau prieblandoje ėjo namo net šiek tiek pakylėta, kad štai, gyvenimas vis atsuka ir savo gražiąją pusę, nors puikiai žinojo, kad jos nuotaikų kaitą lemia ne tik besikeičiantys metų laikai, – štai dabar lėtais žingsneliais atkiūtinantis pavasaris, – bet ir hormonų permainos, lemiamos artėjančios menopauzės. Būdama psichologė, tiesa, mokyklos psichologė, perdėm pavargdavo nuo racionalaus ir logiško mąstymo, blaivios analizės ir šalto proto, kurio pareikalaudavo mokyklinės situacijos, tad laisvalaikiu mėgdavo mintimis nuklysti į lankas ir užsisvajoti, kad gyvenimas vieną dieną ims ir stebuklingai pasikeis, pavirs kažkuo nepaprastai gražiu, nors vidinė realistė ir sakė, kad gyvenimas yra toks, koks yra – kartais geras, kartais blogas. „Mitinis mąstymas“, – jos svajas supeikė vidinis kritikas, bet tučtuojau vėl prisnūdo: ne darbo valandos.

Nusišypsojo, prisiminusi vakarykštį apsilankymą aktorių agentūroje, kur dalyvavo atrankoje į vieno banko reklamą. Kartkartėmis nueina, kai gauna SMS, tiesiog šiaip, pramogai. Keletą kartų teko filmuotis reklamose – nieko ypatinga, bet ir visai smagu, vis kitoks laiko praleidimas. Jai, darbo valandomis dėmesį dalijančiai kitiems, vidinei pusiausvyrai atgauti būdavo svarbu kartkartėmis pačiai atsidurti dėmesio centre, šiuo atveju – jausti, kad kamera seka būtent jos veidą ir judesius, pasiduoti visiškai kitokiam, narciziškam, buvimui, bet juk niekad nuo savęs ir neslėpė turinti narciziškumo. Kažkodėl vakar atrankoje jos paprašė priešais kamerą pasukioti plaštakas – ką, gal reklamoje stambiu planu bus filmuojamos rankos? Dabar žingsniuodama ištiesė rankas priešais save ir jas nužvelgė. Gal ir nieko. Pajutusi priešais ateinančio vyriškio įdėmų žvilgsnį, sutrikusi greitai rankas nuleido. Tada, akies krašteliu matydama piceriją kairėje pusėje, kitos akies krašteliu užgriebė lyg ir kokį pūpsantį daiktą išimtos plytelės vietoje, visai šalia gatvės.

Ežiukas.

Šaligatvio pakraštyje, atsukęs snukelį į gatvę, tarp šūsnimis sukrautų naujų plytelių ir kitokių remonto reikmenų kūpsojo ežiukas. Vidury miesto, vidury – ji apsidairė – šio įstaigų, daugiabučių, loftų, užkandinių, gatvių tankumyno tykiai sau kiūtojo spygliuotas kamuolėlis, toks jaukus, toks mielas, gyvas pasakų personažas.

Atsargiai statydama aukštakulniais apautas kojas, priėjo prie ežiuko, pasilenkė ir apžiūrėjo. Ištiesusi ranką perbraukė per dyglius – aštroki, dygūs stabarėliai. Ežiukas pasišiaušė ir tuoj pat susigūžė. Atsitiesusi vėl apsidairė. Iš kur jis čia atsirado? Aplinkui nėra nė menkiausio žalio kampelio, skvero, alėjos – nors čia ir ne Londonas, bet šioje gatvėje eismas gali būti labai intensyvus. Ši miesto dalis garsėja kaip pati „plikiausia“, grynas asfaltas ir daugiau nieko, šunų savininkai čia išties vargsta, nes gyvūnams net atlikti savo reikalus nėra kur. Artimiausia žalesnė pasivaikščiojimų vieta – didelis miesto parkas, bet jis tolokai, iki ten gal bus pora ar daugiau kilometrų.

Dar sykį nužvelgusi padarėlį, jau sukosi eiti, jau žengė kelis netvirtus žingsnius per senas suskilusias plyteles, bet susimąsčiusi sustojo. Negali būti, kad jis čia atsitiktinai. Tas ežiukas. Tiksliau, negali būti, kad ji atsitiktinai jį pamatė, kad tai nieko nereiškia. Šis jųdviejų susitikimas. Taip, mitinis mąstymas, žinau, mintijo ji, bet gal tai ženklas, gal tai – galimybė. Reikia nunešti padarėlį į ramesnę vietą, toliau nuo gatvės. Toliau nuo gatvės? O kas tada? Kur jis čia, gatvių ir namų labirinte, ras prieglobstį, ėdalo?

Ji nieko neišmanė apie gyvūnus, tad nežinojo, ar ežiai gali įveikti didelius atstumus, ar jis galėjo atkeliauti iš toliau ir čia pasiklysti. Tik kažkas viduje sakė, kad negali palikti jo čia vieno, nes tipenantį per gatvę tikrai kliudys automobilis, ir tai būtų jos kaltė, jos abejingumo padarinys, o šiomis dienomis ir taip labai jau daug abejingų.

Dar apsižvalgiusi, ar neras su kuo pasitarti, bet kaip tyčia niekas pro šalį nėjo, iš rankinės išsitraukė gan storą, ilgą ir platų šaliką, kurį nešiojosi permainingiems orams, ir juo pamėgino ežiuką paversti ant šono. Šis susirietė į kamuolėlį. Tada apglėbė jį šaliku ir pakėlusi priglaudė prie savęs. Jautė dyglius net ir per storą audinį. Pavyko. Dabar pirmyn – ieškoti ežiukui oazės.

Tvirčiau suėmusi į šaliką susuptą gyvūną, žengė šaligatviu. Temo ir jau kuris laikas besiniaukstęs dangus pajuodo lyg prieš audrą. Bestoviniuojant siūbtelėjo keli vėjo gūsiai, oras ūmai pasidarė atšiaurus ir rudeniškas. Dabar būtų gerai tą šaliką apsivynioti apie kaklą, ypač jeigu prapliups lyti, bet to nepavyks padaryti, kol neras tinkamos vietos ežiukui.

Susijaudinusi ir net įkaitusi nuo rūpesčio, sparčiai žingsniavo į priekį. Ši našta ją įkvėpė, suteikė sparnus. Prisiminė vaikystės pasakas apie eželį, kuris pasirodė išties puikus vyras, bet tokiu virsdavo tik nakčia, o dienomis vilkėdavo šį šarvuotą kailį. Kodėl pasakose toks dažnas gyvūno virsmas žmogumi? Argi išties ir ji pati dabar nesielgia kaip pasakos herojė? Išgelbėk silpnesnį už save – ir pelnysi laimę, turtus, o gal ir daugiau ką.

Atrada ezītis grasi. Uz to poru brauca garām lielskungs. Palūrēja uz viņu ezītis un runā: „Bet lielskungam nav tas, kas man ir!“¹

Jos buvęs vyras latvis skaitydavo šią pasaką jųdviejų sūnui. Kodėl tas ežys toks svarbus herojus? Bandė prisiminti kažką iš Jungo, iš šiuolaikinių psichoanalitikų, bet neprisiminė, ar kas nors yra kalbėjęs apie ežio simboliką. Gal tas ežio kailis, tie dygliai simbolizuoja asmenybės šakotumą, pasirengimą gintis nuo išorinio pasaulio, todėl su dygliuotu vyru neįmanoma gyventi, įmanoma sugyventi tik su nusimetusiu ežio kailį. Užtat pasakoje herojė kailį sudegina. Bet už tai gauna pamoką.

Jos pačios vyras išties buvo dygliuotas kaip šis ežys. Bet ir ji pati dyglių nestokoja, užtat geriausiai jaučiasi gyvendama viena arba įsitraukdama į neįpareigojančius santykius. Taip, žinoma, tam turi įtakos vaikystėje susiformuotas tėvo paveikslas – jos tėvas buvo tarptautinės įmonės vadovas, nuolatos išvykęs verslo reikalais, užsidaręs ir kritiškas, nors gebantis sužavėti aplinkinius, jai tolimas ir nepasiekiamas. Iš dalies spręsdama vidinį konfliktą dėl atsiribojusio tėvo ir palinko į psichologiją. Bet nuo to žinojimo ne lengviau. Tiesa, meilę gamtai ji vis dėlto paveldėjo iš tėvo. Atsimena tuos ilgus žuvavimus valtyje vaikystėje, kai tėvas dar nebūdavo toks užsiėmęs. Empatiją paveldėjo iš visados gebėjusios prisitaikyti motinos. Kartais tas paveldas ją labai slegia, nes, stengdamasi nuolatos išgirsti kitus, dažnai pamiršta apie save. Štai kad ir dabar, su tuo ežiu. Ji čia gelbėja jį ar pati save?

Jeigu vėjas ir toliau taip stiprės, tai netrukus prapliups liūtis, o jokio, nė menkiausio skverelio nė su žiburiu nematyti. Bet juk ji pažįsta šiuos kvartalus ir žino, kad nutaikė kursą į didįjį parką, iki kurio geras kelio galas net ir nenešant nepatogaus nešulio. Vienas kitas sutinkamas praeivis nužvelgdavo jos naštą – ką jie pamanydavo? Iš šaliko gniutulo kyšojo ežiuko snukelis, bet prietemoje žmonės gal jo ir nepastebi. Nešulį galėjo laikyti tik ištiesusi rankas priešais save, vos vos atrėmusi sau į pilvą, bet kaip nors pasitaisyti tos naštos, kad būtų patogiau, nebuvo kaip. Be to, turėjo kiek įmanydama saugotis šaligatvio nelygumų ar duobių, nes mintis susvyravus parkristi su tokiu nešuliu ir galbūt veidu į jį įsikniaubti anaiptol neviliojo.

Sulėtinusi žingsnį vienu pirštu kiek praskleidė šaliko uždangą. Koks mielas snukelis. Ir taip ramiai kiūto, jau apsipratęs, nurimęs, kad nieko bloga jam nedaroma. Ta gyvo kūnelio šiluma. Pasakose eželis kartais būdavo ir vaikas, kurio susilaukia senyva moteris. Ji net krūptelėjo. Jos pačios svajonė turėti antrą vaiką jau buvo virtusi pelenais, nes prieš dešimtį metų sutuoktinis nepalaikė jos noro, o išsiskyrus ir beieškant naujų kandidatų į tėvus laikas nesulaikomai lėkė ir pralėkė, kaip dykumoje pustomas smėlis. Vienintelis jos sūnus jau suaugęs, studijuoja Londone. Tas ežiuko snukelis jai tikrai pasirodė kažkoks vaikiškas. Gal reikėjo parsinešti jį namo ir auginti? Fu, kokia nesąmonė. Ar ji jau visai sukvailėjo, pasidavusi kažkokiai hormonų užgaidai?

Leidžiantis gatve pro šio kvartalo turgų, vėjas drebino plastikines prekystalių pertvaras ir stogelius, o iš dangaus pasipylė šlapdriba. Gražiausia, dabar ji kiaurai peršlaps, o kažin kaip ežiai pakelia drėgmę? Nuo intensyvaus žingsniavimo ėmė spausti vienos kojos didįjį pirštą, leidžiantis nuo kalno kulnai pradėjo kažkaip mesti atgal, tad turėjo balansuoti su savo nešuliu.

Kažin ką pasakytų mokyklos vadovybė ir Stivenas, jeigu ją dabar pamatytų? Arba jos Zigmuko tėvai? Gal jiems pasirodytų nenormali? Juk ne paslaptis, dėl kokių priežasčių psichologai ir psichiatrai pasirenka savo profesijas. Dėl savo asmeninių problemų. Ir visą gyvenimą gydydami kitus, iš tiesų gydo patys save. Jeigu dar labiau nesuserga.

Tiesiog dangus su žeme maišosi, nors šlapia ir nepatogu, bet ir gražu. Juodam nakties danguj švytuliuoja balti sniego kąsniai. Pavasaris dar spardosi, dar nenori ateiti, kaip ir į jos gyvenimą – naujas etapas, naujas žmogus, nauja laimė. Laimė? Kaip psichologijos specialistė, netgi rašiusi disertaciją apie psichikos ligomis sergančių pacientų laimės sampratą, bet studijas nutraukusi dėl nepakankamo mokslinio intereso, turėtų gerai žinoti, kad laimę sudaro savo gyvenimo vertinimas ir dėkingumas, kitaip sakant – požiūris. Bet dabar ji nori ne papildomo darbo, ji nori dovanos – supakuotos dovanėlės, ant kurios užrašyta „Laimė“. Gal kaip tik ją neša savo rankose? Dar tvirčiau suėmė nešulį, stipriau pajuto į delnų odą įsiremiant dyglius.

„Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“, – galvoje nuskambėjo kažkada bažnyčioje girdėta malda. Ant šlapiomis snaigėmis nukloto šaligatvio, kuriuo eidama jau beveik slydo, kažkas kaptelėjo. Pro nešulį pažvelgė žemyn. Dar kartą kaptelėjo raudonas lašas. Ji dar stipriau suspaudė ežiuką ir jau nebejausdama spyglių kabino šaligatvį aukštakulniais, mintyse lyg mantrai skambant: „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui, dėl skaudžios Jėzaus kančios…“, o ant balkšvai drėgno šaligatvio krito raudoni kraujo lašai.

Viešpatie, ar aš sapnuoju, ar iš tiesų per pūgą nešu ežį į didįjį miesto parką, tolyn nuo gatvių, automobilių, picerijų, kavos namų, gyvenamųjų kvartalų, turgelių ir kino teatrų? Ieškau ežiui oazės? Ką reiškia šitas žygis? Ir vėl analizuoju, pamanė ji, o juk dabar esu veiksmo sūkuryje, paanalizuosiu vėliau. Šaligatviu kaukšintys aukštakulniai jos ausyse ėmė skambėti lyg šiomis gatvėmis kadaise kaukšėjusių arklių kanopų aidas. Nepaslysti, tik nepaslysti ir neparkristi.

Priėjusi plačią, bet šią valandą gan ramią kelių eismo juostų gatvę alkūne paspaudė šviesoforo mygtuką ir ėmė laukti, kol užsidegs žalia šviesa. Ežiukas sukrutėjo. Ramiai, mažyli, dar nemažai mums reikia nueiti. Staiga aplink sumirgėjo šviesos ir priešais atsiradusioje švieslentėje ji išvydo laiką, rodė dviem valandomis ankstesnį – dar tik 20:55. Vis dėlto tai Londonas, suprato ji. Eismas tapo gerokai intensyvesnis, pro šalį švilpė retų markių automobiliai, o ji ieškojo kelio į gražųjį parką, į kurį kadaise pateko, palydėti elegantiškos anglės, kai prieš daugiau nei dešimtmetį viešėjo šiame didmiestyje su tada dar tik devynmečiu sūnumi. O gal netoliese Bakingamo rūmai ir galėtų prie jų palikti ežiuką? Būtų kaip dovana karalienei. Kaip gaila, kad abi rankos užimtos ir negali paskambinti dabar šiame didmiestyje gyvenančiam sūnui, kad jis atvažiuotų ir ją nuvežtų ten, kur būtų geriausia saugiai palikti gyvūną.

Nepaklysti, svarbiausia – nepaklysti, metro geriau nevažiuosiu, ten sunku susigaudyti. Bet štai užtverta gatvė, Didysis Benas ir vėl remontuojamas, o toliau Temzė – ten tikrai negalima nešti ežio.

Beklaidžiojant gatvėmis, radosi ir mėginančių ją užkalbinti, ir užkliudyti – matyt, visgi šis kvartalas ne iš gerųjų, praeiviai kažkokie įžūlūs, vieni šypsosi, kiti gal šiaip dantis rodo. Besiartinantis grėsmingos išvaizdos jaunuolių būrelis, rodos, net nemanė mandagiai su ja prasilenkti ir pastojo kelią, bet tada ji šastelėjo į priekį savo nešulį, praskleisdama šaliką, ir pasimatė dygliai. Bastūnų grupelė tuojau prasiskyrė, leisdama jai praeiti. Cha, pamanė ji, geresnio asmeninio ginklo nė nereikia, tiesiog nešiokis ežį.

Tolėliau pamatė pėdinant vyriškį su vaiku – reikia juos prisivyti, jie tikrai žinos, kur čia artimiausias parkas. Beskubėdama net supluko, juk oras čia šiltesnis nei Lietuvoje, jau tikras pavasaris, ir jos puspaltis vertė prakaituoti. Dar kulniukas įstrigo šaligatvio plytelių tarpe, tad nulaužė jį ir nubėgo klibinkščiuodama, vos išlaikydama spygliuotą brangenybę.

– Excuse me, maybe you would say me where is the nearest park?² – paklausė vyriškio.

Šiam atsisukus pamatė, kad tai Stivenas, o už rankos jis kažkodėl vedasi jos auklėtinį Zigmuką, tik mažylio veidas kažkodėl priminė mažo jos sūnaus veidą. Stivenas atsigręžė ir jos buvusio vyro balsu uždainavo:

– If I got locked away, / And we lost it all today, / Tell me honestly, / Would you still love me the same?³

Tada suskambo jos telefonas. Iš melodijos ji suprato, kad skambina buvęs vyras, bet nebūtų galėjusi atsiliepti užimtomis rankomis, o šiame sambrūzdyje padėti ežį ant žemės nekilo mintis. Mažasis Zigmukas įsikibo į jos kelnių klešnę, Stivenas apglėbė ją per pečius ir taip pamažėle visi trys žengė tolyn. Priekyje pasimatė žydinčių vaismedžių sodas, tikriausiai čia vienas iš karališkųjų parkų, pamanė ji, jau beveik nebejausdama nutirpusių rankų. Iš kažkur atsirado filmavimo grupė, režisierius jiems nurodė:

– Now just act as if you were a family. Would you please relax and enjoy the weather as you are safe and happy together.⁴

Stivenas tvirčiau ją apglėbė, pažvelgdamas tiesiai į akis:

– So, darling, let’s play family.⁵

Režisieriaus asistentė parodė jiems iškeltus nykščius, vadinasi, vaidino gerai.

– Dabar iškelkite rankas ir atsukite kamerai delnų puse, o paskui plaštakų.

Stivenas su Zigmuku klusniai iškėlė rankas, o ji liko stovėti: laikydama ežį juk negalėjo iškelti rankų.

– Gaila, – skėstelėjo rankomis režisierius, – negalėsime jums pasiūlyti šio vaidmens, ačiū už bandymą.

Ji nuskubėjo tolyn per žydintį sodą, aplink skrajojo drugeliai, jau norėjo padėti ežiuką po viena iš obelų, bet prišokęs karališkųjų rūmų sargybinis pagrūmojo pirštu: negalima! Rankos tapo kaip akmeninės, be to, klaikiai užsinorėjo mažo reikalo, tad kelionė darėsi nebepakeliama. Laimė, sargybiniui iššovus į orą, pasikeitė scenovaizdis, ir ji pasijuto žengianti pro didelius rantytus metalinius vartus į seną mišką, kuriame nakties valandą ūbčiojo pelėdos, bet vis dar girdėjosi ir visokių giesmininkų balsai.

Ach, nudžiugo ir nurimo ji, visad žinojau, kad mieste man stinga gamtos. Jau kuris laikas pasvajodavo parduoti savo butuką ir nusipirkti sodybą kaime, dirbti psichologe miestelyje, užsiveisti daržą, gal net auginti kokią avį ar ožką. Bet vis atidėliodavo, jai dar reikėjo miesto tempo ir šurmulio, be to, žinojo, kaime vienatvė būtų ne mažesnė, o gal ir didesnė.

Jautėsi kaip tikroje pasakoje. Įžengusi pro vartus, klibinkščiuodama nuskubėjo takeliu, kuris pakilus ant kalvelės šakojosi, o kalvelės viršuje stovėjo keistos formos paminklas, kurio simbolikos neįstengė suprasti. Dar truputį paėjėsiu, pamanė ji, toliau nuo pagrindinio tako ir rasiu savo nešuliui tinkamą vietą. Iš kažkur atbėgęs į skaliką panašus šuo ėmė džiaugsmingai šokinėti aplink ir ji susierzino: kaip dabar padės ežiuką, juk tas šuo jį išgąsdins. Gerai, kad pasigirdo švilptelėjimas, ir šuo nukūrė.

Miške buvo tamsu, bet takas atrodė apšviestas blausios šviesos, sklindančios pro medžius. Kažkas ten auksiškai spindėjo. Kiek daug pražydusių paparčių, susivokė ji, dabar Joninių naktis. Pro medžių šakas išvydo danguje spindint apskritaveidį Mėnulį. Žinojo, kad visas šis regėjimas – tik jos pasąmonės vaisius, kad taip galbūt vyksta jos gijimas, bet neįstengė viso šito analizuoti, tad leidosi apgaubiama aksominės nakties ir vasarvidžio kerų.

Siauriausiąja iš tako atšakų paėjėjusi dar tiek, kad netektų gailėtis per anksti sustojus, puikioje senų medžių apsuptoje pievelėje pagaliau pritūpusi atsargiai padėjo ant žolės ežiuką. Dangų nutvieskė amalo žybsnis. Be garso žaibavo. Ji atsigulė greta išgelbėto padarėlio ir leidosi užklojama iškritusios rasos. Ežiukas šniukštinėjo aplinkui, nė kiek neišsigandęs, kurdamasis naujuose namuose. Dabar aš – ežių karalienė, pamanė ji ir užsimerkė. Iš visos girios suskrido šimtai giesmininkų ir giedojo jos jungtuvėse, o Mėnulis buvo liudininkas. Prisirinko pilna laukymė ežių ir kitų miško būtybių, jie ją sveikino ir linkėjo laimės, o ji suprato jų kalbą. Taigi, ji gavo dovaną, našta buvo verta kelionės, o kelionė buvo verta tikslo. Tik ar buvo koks nors konkretus tikslas? Kaip gera, pamanė ji, kad pats kelias mane čia atvedė. Kaip paprasta.

Gal sapnuodama, o gal regėdama matė tokį vaizdą, bet jame nedalyvavo: iš jos atsinešto ežio iššliaužė gyvatė, ežys ją puolė ir perkandęs įveikė, tada iš gyvatės išlindo liūtas ir urgzdamas puolė ežį, o šis susivyniojo į kamuoliuką, įsiriedėjęs tvojo jam tiesiai į širdį ir pribaigė, tada iš liūto gerklės iššoko gaidys ir užgiedojęs paskelbė nakties pabaigą, užplasnojo ant medžio šakos, o ežys išsitiesė visu ūgiu ir iš jo stojosi gražus jaunikaitis. Visa tai labai įdomu, galvojo ji, viską būtinai išsianalizuosiu vėliau, tik keista, kad jis toks jaunas, o aš jau tokia sena.

Ryte atsibudo žvali ir pailsėjusi, lyg šio naktinio nuotykio nė nebūtų buvę. Pažvelgusi į veidrodį pamatė, kad jos akys spindi kaip niekad ryškiai. Tiesa, kiek pramigo, bet nuėjus į mokyklą paaiškėjo, kad niekas jos dar neieškojo. Mokytojų kambaryje kavą geriančiam Stivenui šmaikštaudama papasakojo apie savo vakarykščią kelionę su ežiuku per pusę miesto, žinoma, neatskleisdama detalių ir nerodydama delnų, kurie buvo paženklinti ežio dyglių. Su filmavimusi banko reklamoje teks atsisveikinti, sužalotos rankos tikrai sugadintų vaizdą.

– So you kidnapped the poor animal from his own territory and took him to the wilderness.⁶

– Taip, bet dideliame parke jam bus daug geriau nei ant asfalto.

– Maybe he had his family around there, and you are now like Putin, who also says it is better for Ukrainians in Russia than in their own country⁷, – šaipėsi žavusis pedagogas Stivenas.

Juokais pasakyta bendradarbio pastaba pasėjo apmaudo sėklą jos sieloje. Išties, ką ji žino, gal tame kvartale, ant to asfalto, kur nors po namo pamatais slepiasi visa ežių šeimyna, ir ji vakarykščiu savo poelgiu atskyrė mamą arba tėvą nuo šeimos? Negali būti, nusipurtė ji, ežiukas atrodė tikrai patenkintas, kai nunešiau jį į mišką. Kvaiša, mintyse supeikė save, ką tu žinai apie ežių pasitenkinimą? Pala, reikia mąstyti racionaliai: ar balandžio pradžioje ežiai jau būna atsivedę palikuonių? Reikės paieškoti internete.

Visą dieną mokykloje praleido aiškindamasi sudėtingą atvejį, nes viena klasė norėjo atsikratyti savo bendraklasio ir, ko gero, teks jį perkelti į kitą klasę, o gal net į kitą mokyklą, nes vaikas išties konfliktiškas ir agresyvus. Laukia ilgi pokalbiai su tuo vaiku, jo tėvais, bendraklasiais ir mokyklos vadovybe. Gyvenimas visgi yra sunkus, tenka tai pripažinti, kad ir kaip visi siekiame laimės. Šiandien Zigmuko tėveliai nepaskambino, ko gero, jos jiems dabar prireiks tik savaitgalį arba net kitą savaitę.

Po darbo nuėjo į vieną parodą, kurią seniai buvo planavusi aplankyti, – viena, nes jokia draugė neplanuotai nesuskubo prisidėti. Šį bei tą nusipirkusi parduotuvėje netoli namų – jogurto, bandelių ir net alaus visada imdavo po du vienetus, nors ir žinojo, kad ši jos akcija skirta pardavėjoms, o gal ir sau pačiai apmulkinti, – žingsniavo ta pačia remontuojama gatve, tiesa, šiandien jau be aukštakulnių, nes juk vakar sugebėjo nulaužti kulną. Šiandien daug pavasariškesnis oras, bet širdyje kažkokia dargana. Dar užsuko į piceriją, pasiėmė picą išsinešti. Laukia vienišas vakaras prie kompiuterio arba televizoriaus, nelygu kas paims viršų – noras pasitempti darbe ar pasyvus tingumas. Išėjusi pro picerijos duris, akį nevalingai užmetė į tą vietą, kur vakar rado ežį, o paskui nužvelgė visą remontuojamo šaligatvio pakraštį. Krūptelėjusi vos neišmetė iš rankų picos. Kiek tolėliau, ne visai toje pat vietoje, bet kaip ir vakar – prie pat gatvės, snukučiu į ją atsisukęs, šniukštinėdamas priešais save, pupseno ežiukas. Ji papurtė galvą ir būtų pasitrynusi akis, jeigu rankos būtų buvusios laisvos. Negali būti.

Dar kiek pastovėjusi, atsiduso, ilgu žvilgsniu nulydėjo padarėlį ir tarė:

– Atleisk.

Tada apsigręžė ir pasuko į savo kiemą. Temo.