Iš bloknoto (28)
Liūdnas pavasaris tęsiasi. Žinios iš karo lauko, tikriau, laukų, tebegriūva gąsdindamos ir stebindamos. O čia – koncertai, premjeros, šokio ir lėlių teatrų festivaliai, kurių didžiuma uždirbtas lėšas ar dalį jų aukoja kovojančiai Ukrainai. Vilniaus gatvėse vis daugiau užsieniečių, vis dažniau girdi rusų kalbą. Taip, nes nemaža dalis Ukrainos pabėgėlių yra rusakalbiai arba tiesiog rusai, kurie Ukrainą laiko savo tėvyne. Ir Rusijos rusai, ir mišrių šeimų atstovai vis dažniau Lietuvoje ieško prieglobsčio, net siekia pilietybės. Susimąstai: kaip demografiniame pasaulio žemėlapyje atrodys Lietuva po kokių penkiasdešimties metų?
Gegužės viduryje Jaunimo teatras pakvietė į ambicingos jaunos režisierės Eglės Švedkauskaitės premjerą –
„Jauno žmogaus memuarus“ pagal ankstyvąjį Ričardo Gavelio romaną, parašytą keliolikos laiškų forma, kuri jam leido atviriau perteikti savo apmąstymus, įvairialypę patirtį, gyvenimo prasmės paieškas ir nusivylimus. Romane anuomet svarbi ir drąsi atrodė sovietmečio kritika, anais laikais susiformavę charakteriai ir specifiški žmonių santykiai.
Prisipažinsiu, romaną skaičiau labai seniai ir menkai jį teprisimenu. Tikėjausi tuos Gavelio ir jo pagrindinio personažo Leono Cipario memuarus atgaivinti spektaklyje. Bet sunkiai sekėsi, nors daugelio aktorių vaidyba puiki – ryškūs, motyvuoti, „perskaitomi“ buvo Sergejus Ivanovas (Tomas Kelertas), Vytautas Anužis (Uošvis), Vainius Sodeika (Leonas); kiti tarsi skęsta pilkame fone ir tos įtaigos anaiptol nepasiekia. Ir kalti čia, man regis, kaip dažniausiai būna, ne aktoriai: duobėta pasirodė pati inscenizacija (teksto transformacijos sąnaudos), be to, vis dažniau pastebiu, kad režisūra tarsi eina aktoriams iš paskos – nesudėlioja, nesukomponuoja prasminių veiksmo akcentų, nepaiso sceninio kūrinio tempo ritmo dėsnių (itin ištęsta, nuobodi ir neįprasminta Li Čin Chajaus, neva sovietinio „mago“ Kašpirovskio, scena), nereikalauja žodžio raiškos. Ypač tos pagarbos žodžiui pasigendu tokiuose prozos ar poezijos pagrindu grindžiamuose spektakliuose. Per pertrauką atėjo į galvą galimos recenzijos pavadinimas – „Šnabždesių teatras“. Aš asmeniškai gerai girdėjau kokius tris aktorius, kiti, nors ir mikrofoniukais apsikabinėję, liko visai negirdimi, kalbėjo sau. Bet juk būtent tekstas, Gavelio tekstas, mums šiuo atveju yra labai svarbus. Visa tai sako, kad sceninei kalbai nebeskiriamas dėmesys aktorių rengimo įstaigoj, neteikia jai dėmesio ir režisieriai, kurių rankose turėtų būti visos spektaklio raiškos nytys.
Priekaištų turėčiau ir spektaklio scenovaizdžiui, ir apšvietimui. Argi sovietmetis buvo toks pilkas, vienodas, nykus? Juk, kad ir gniuždančioje sistemoje, žmonės gyveno, kūrė, mylėjo etc. Scenovaizdžiui adaptuoti, „susitraukę“ Vilniaus sporto rūmai čia netampa ano meto simboliu. O geriausią įspūdį spektaklyje palieka visa, kas susiję su muzika, – ir pati muzika (kompozitorė Agnė Matulevičiūtė), ir gyvas aktorių orkestrėlis scenoje, jo emocinės kulminacijos (Ivanovas prie būgnų!), protrūkiai ir, aišku, Vainiaus Sodeikos zongas – išpažintis. Jautrų aktoriaus balsą pamenu dar iš jo diplominio egzamino laikų. Tokiais zongais apginkluoti buvo galima ir kitus personažus (įsivaizduoju Tomo Kelerto ar Uošvio dainą!).
Natūraliai kilo noras pamatyti pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamus dabartinės Afrikos dailininkų darbus. Vytauto Kasiulio muziejaus salėse pristatoma keliolikos dailininkų darbai iš šešių Afrikos šalių. Nuo sienų švietė ir spindėjo ryškiaspalvė tapyba, įvairiomis technikomis atlikti darbai (drobė, popierius, koliažas), kuriuose pasakojama apie stebimą gyvenimą, tą „čia ir dabar“, kartais – apie šeimos ir bendruomenės kasdienybės ritualus, kuriuose savaip atsispindi gyvenimas, žmonių santykiai, papročiai, svajonės, humoras. Apie kiekvieną dailininką būtų galima pasakyti ką nors įdomaus (puiku, kad muziejus išleido gan išsamų iliustruotą katalogą su jų biografijomis ir darbais). Patraukia akį gyvos, regis, judančios daugiafigūrės kompozicijos, savaip pasakojančios apie bendruomenišką gyvenimą, kuriame visi ir viskas susiję (Obou Gbaiso „Bugi vugi“), o žmogus tarsi suaugęs su savo aplinka, su turtinga gamta, kai augalai ir jų dekoratyvūs raštai dengia ne tik aplinką, fonus, bet neretai ir pačią figūrą (Fosterio Sakyiamaho „Parko ponia“, „Pamergės“). Dekoratyviose kompozicijose ir pagauto judesio plastikoj matai spalvomis trykštantį, judrų gyvenimo teatrą po atviru dangum, savaip asocijuojantį su italų commedia dell’arte. Gal kiek nelaukta buvo pamatyti subtilaus kolorito, niuansuotus moterų ir vyrų portretus, galvų kompozicijas (Navelis Seakamela, Josephas Davidas Otobo). Koks nors aistringas komparatyvistas mums išsamiau papasakotų apie Afrikos dailės poveikį europinei dailei – juk XIX amžiaus pabaigoje ėjo stiprios įtakų srovės iš Rytų ir iš Afrikos, kai tas šalis imta iš arčiau pažinti. Šiandien, totalinio keliavimo, modernių informacinių technologijų, pasaulio globalėjimo laikais, tos įtakos formuojasi ir veikia vėl kitaip.
Dailės parodų tema kalbėti nelengva, nes parodų vien Vilniuje kas mėnesį surengiama dešimtimis, ką ir kalbėti apie Europos kultūros sostinę Kauną, taip pat Klaipėdą, Šiaulius ir mažesnius miestelius, kuriuose kultūrininkai irgi nemiega. Toj įvykių margumynėj verta kelis žodžius pasakyti apie rašytojo Romualdo Lankausko pomirtinę parodą „Prisimink seną bliuzą…“ „Kunstkameroje“. Pamenu, susipažinom su Romu seniai, gal 7-ojo dešimtmečio viduryje; dar studijų metais buvau girdėjusi, kad jis yra vienas įdomesnių jaunų prozininkų, neva „sekantis Hemingwayumi“, verčiantis, rašantis glaustas noveles, formuojantis nesitaikstančio jauno inteligento paveikslą. Ir man įsiminė, kaip Romas, piktai burnodamas apie visokius draudimus, sakė pradėjęs tapyti abstrakcijas, kurių, deja, niekas nenori pripažinti. Anuomet takoskyra tarp mėgėjų ar iš kitos srities atėjusiųjų ir profesionalų buvo brėžiama itin griežtai. Bet Lankauskas nepasidavė ir visus tuos metus daug tapė. Lyginant jo ankstyvuosius darbus, kuriuose dar pastebi žinomų dailininkų įtaką, su paskutiniaisiais (iš ciklo „Džiazas“, „Kvartetas“, „Po miesto dangum“, „Karnavalas“), akivaizdu, kad Lankauskas atrado savo individualų kelią ir nusipelno būti vadinamas dailininku.
