epitafijos
močiutei
vėl esu tas mikčiojantis vaikas
tamsiam kambary, apsupta
nesuprantamos baimės
vaiduoklių
Nijolė Miliauskaitė, „Uršulės S. portretas“
I.
stebėjau –
Tave fotografijoje –
atrodei lyg Medėja –
po kruvino akto
(fotografas –
buvo tikrasis –
mirties kaltininkas
jis priminė budelį:
mėsingas kaklas –
šuniškas šnopavimas –
pasruvusios akys –
įsisiurbusios –
į pozuojantį kūną
jis priminė budelį:
tapau šmėkla –
tamsiame objektyve)
II.
Tu –
visuomet –
liepdavai –
meluoti kunigui –
per išpažintį –
sakydavai:
„pasaulis yra grėsmė“
(pasaulis –
yra pasyvi baimė –
įsirangiusi viduriuose –
lyg kaspinuotis
negalėjau leisti –
kad jis dėdamas –
kiaušinėlius –
daugintųsi –
Tavo vaikiškam kūne)
III.
naktimis –
kai gulėdavome –
vienoje lovoje –
Tu atsidusdama –
kartodavai:
„bijoti reikia gyvųjų, ne mirusiųjų“
(Tavo sąmonėje –
esu tik vaiduoklis:
pamėlynavęs kūnas –
ir nukarusios krūtys
iš tiesų –
aš pulsuoju
lyg pasamdyta raudotoja –
kuri išreiškusi užuojautą –
vagia nuo kapo chrizantemas –
esu beginklė)
IV.
mes abi žinojome –
jog baimė –
turėjo personifikuotą –
žiurkės pavidalą:
drožinėjant –
totemines kaukes –
sakydavai, jog –
jos saugo –
nuo žiurkių antplūdžio
bet žiurkės –
nuolatos šmirinėdavo –
mano kambaryje:
tik spąstuose –
nerasdavau jų lavonų
(stebėdavau –
Tave miegančią:
Tavo kūnas –
taip krūpčiodavo –
lyg sapnuotum –
jų skeletus –
ir raudonas akis:
gerai žinojau:
Tavo sapnai –
buvo užkratas)
V.
mes išgyvenome –
Juodąją Mirtį
(praėjus košmarams –
atlikinėdavai –
vabzdžių laidojimo apeigas:
stebėdama –
jų spurdančius –
instinktyviai –
besipriešinančius –
kūnelius –
sakydavai:
„jiems sustingus –
mirtis atrodydavo –
lyg rykštė“)
VI.
per Tavo laidotuves –
svarsčiau –
jog tai aš turėjau būti –
Tavo vietoje
(bet juk tai tėra –
tik dar vienas jų žaidimas:
kol jie geria šv. Mišių vyną –
atlikinėja protokolus –
fotografuoja mano palaikus –
eina paskui juodus katafalkus –
mes lošiame kortomis –
ir jie negali girdėti –
šaižaus mūsų juoko)