Tėvas

 

Trypčioju prie kuklaus kapelio Senosiose kapinėse. Šalia tėvas nervingai kilnoja ranką su laikrodžiu ir bumba:

– Janė visada vėluoja.

Apsidairęs:

– Nesižegnok, vaikeli, dar kas pamatys.

Vainiko kaspinu kapines juosiančia gatve pravažiuoja milicijos mašina. Iš rudens tamsos į blausią žvakelių šviesą atbanguoja tėvo pusseserė. Paminime kapelyje palaidotą prosenelę, žvalią ilgaamžę babytę, dar kiek pastovime ir skirstomės vengdami viską stebinčios raudonžvaigždės¹ akies.

Kopiant į kalną tėvas vis dirsčioja į laikrodį, nors einam namo, nors niekur nevėluojam. Tėvas niekada nevėluoja, ne taip kaip aš. Jis dažnai žvilgčioja į laikrodį. Žvilgčioja nervingai, kol prieinam gatvę. Virš mūsų galvų žvarbus ežero vėjas įsuka geltoną žibintą, suskilusiu šaligatviu pažyra atspindžių blykstės.

– Vaikeli. Tas laikrodis. Ne tas, bu-vo ki-tas, – trupina tėvas ir stabteli. – Žiūrėk – biblioteka. Karui baigiantis čia styrojo griuvėsiai. Skubėjau į namus iš Vijolių kaimo. Iki vėlumos žaisdavom futbolą. Taip aš, vaikas, užsimiršdavau nuo minčių apie dingusius brolius, apie rusų iškirstas obelis namo kieme, apie tame kieme sudegintas knygas.

Prie juoduojančių griuvėsių mane pasivijo kareivis su šautuvu: „Pacan, skolko vremia?“² Sumečiau, kad rusas gali norėti mano laikrodžio. Papurčiau galvą. Rusas pakėlė ranką ir pirštu bedė sau į riešą: „Čiasy, čiasy pokažy.“³ Aš vėl papurčiau galvą, tada rusas griebė mano kairį riešą, staigiai nutraukė laikrodį ir sušuko: „Čiasy, vot čiasy! Svoboden, pacan!“⁴ – stumtelėjo mane ir nuėjo.

Slapstydamasis už medžių, už griuvėsių aš atsargiai sekiau rusą. Sugalvojau planą – nusekti kareivį iki dalinio ir kreiptis į karininką, kad padėtų atgauti mano laikrodį. Laikrodis buvo naujas, šveicariškas, jauno vokietuko, kuris pas mus užeidavo, dovana.

„Ruki vverch!“⁵ – iš tamsos išniro rusas, įrėmė šautuvą man į kaktą. „Obernis i pošol, tvoju mat’!“⁶ – rusas tvojo šautuvo buože, apgręžė ir stumtelėjo priekin.

„Dabar nušaus, vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus“, – meldžiuos, einu medinėm kojom, atsisukt bijau, parako kvapas nuo kaktos nusirita į nugarą drebulio ratais, tie ratai nejučia stumia mane namo. Grįžęs praveriu duris. Gyvas. Nenušautas.

„Kur buvai? Kas atsitiko? Sakiau, kad vėlai nesivalkiotum“, – barėsi mama, bet aš ašarodamas puoliau ir apsikabinau ją.

Mama išklausiusi nežinojo, kaip mane guosti: „Svarbiausia, kad gyvas grįžai. O dėl laikrodžio – ką nors sugalvosim.“

Rytą mama išvežė iš mūsų parduotuvės į turgų kelis maišus cukraus. Po pietų grįžo patenkinta: „Va tau laikrodis, cukrų pardaviau, saugok laikrodį, o svarbiausia – save.“

Kitą rytą pažadino beldimas į namo duris, lydimas rusiškų keiksmų. Trys ginkluoti rusai atstatė šautuvus į mamą: „Tovarišč Alnėne, vy arestovany za sabotaž!“⁷

Mudu su tėvu nespėjom nė atsipeikėti, kai mamą išsivedė. Tėvas dirbo pašte, nulėkė į darbą pas viršininką.

Viršininkas buvo rusų kilmės ir per savo ryšius išsiaiškino, kad mama areštuota, laikoma kalėjime, kaltinama sovietų valdžios sabotažu, nes pardavė cukrų. Nors cukrus buvo tėvams dar priklausiusioje parduotuvėje⁸, bet mama jo parduoti negalėjo. Mamai grėsė sušaudymas. Tėvas lakstė kaip nesavas, ieškojo samanės, produktų, pasiėmė paslėptų auksinių šaukštų ir išėjo vaduoti mamos. Grįžo vėlai vakare, batai rankose, į save nepanašus, gi žinai, kad tavo senelis net vyno negerdavo. Tėvas pasakojo apie rusišką tvarką, kad nuo šiol tėvų parduotuvė su visomis prekėmis ir cukrumi „prinadležit narodu“⁹, liaudies turto grobstymas vadinsis sabotažu ir už tai bus sušaudymas.

Mamą išleido. Ji pėsčiom grįžo iš Kuršėnų. Rusai iš parduotuvės išsivežė prekes, o į patalpas atvežė jauną storą moterį pavarde Pivovarova.

Aš su tėvais, tavo seneliais, likome gyventi už sienos viename kambaryje su virtuvėle.