Suaugusiesiems ir nelabai
Sandra Bernotaitė. Akys chimeros. Romanas. V.: Vaga, 2021. 295 p.
Net nežinau, su kuo lyginti, gal su Aldonos Ruseckaitės biografiniais romanais? Stilistiškai ši knyga įmantresnė, nors nuo pat pirmo puslapio erzina kvailokas Salomėjos Nėries šaržavimas. Viena ausimi girdėjau gandą, esą tai – KEKS’o programos dalis: puiku, nes šaltiniai nepražiūrėti. Pradžioje, kol dar esama gyvo veiksmo, įdomu, paskui pereinama prie nuobodokų tarpukario ideologinių dialogų.
Geto tema jaudina ir graudina kone visus. Techniškai ši knyga daug
Ina Pukelytė. Panelės iš Laisvės alėjos. Romanas. V.: Tyto alba, 2021. 232 p.
literatūriškesnė už Anetos Anros knygą „Jehudit. Pasaulis galėtų būti toks gražus“: kompozicija, sklandi kalba, racionalus pasakojimas, paskaitomumas. Lenkaitės Zosės linija išraiškingesnė už žydų aktorės Rachelės, bet kaip yra ištarusi Jūratė Visockaitė – šiek tiek paaugliams. Tai reiškia – normali populiarioji literatūra.
Ieva Dumbrytė. Šaltienos bistro. Romanas. V.: Kitos knygos, 2021. 215 p.
Kompromisas tarp Vilmos Fioklos Kiurės ir Gabijos Grušaitės: jaunatviškas cinizmas, kartos atpažįstamumas, gebėjimas rašyti atraktyviai ir juokingai. Satyra, distopija – reta! Pagrindinis veikėjas labai priminė man mane pačią jaunystėje, kai dirbau knygynų tinkle (beje, visa kas knygoje labai į jį panašu, nors vaizduojama maitinimo įstaiga). Kritikuojant kapitalizmą šiek tiek per daug Orwello simbolikos, bet be kiaulienos nebūtų ir šaltienos.
Spaudoje kadaise publikuoti Neringos eilėraščiai atrodė stipriau: knygoje kažkaip perdėm
Neringa Dangvydė. Kiaukuto nešėja. Eilėraščiai. U.: Kamonada, 2021. 61 p.
sentimentalu, nors turėtų būti atvirkščiai. Jeigu būtų išleista kartu su atsiminimais (nors didžiai abejoju, kad būtų išdrįsta dalintis ne pačiais saldžiausiais), knyga būtų įgavusi daugiau svorio. Trūksta konteksto – Neringos kaip gyvenimo veikėjos, aktyvistės, įsimylėjėlės ir svajotojos. Poetinė subjektė išsakė ne viską (gali būti, nemokėjo pasakyti).
Dovilė Zavedskaitė. Fidelis ir kiparisas. V.: Dvi tylos, 2021. 66 p.
Nedidelė naivizmo estetikos knygelė, kur tekstas pabrėžtinai sąveikauja su iliustracijomis. Esminė problema – tėvų skyrybos, bet ji nagrinėjama taip sentimentaliai, lyg tai būtų romantinė priežastis vaikui jaustis ypatingam. Tiesa, nagrinėjama ir mirties, tęstinumo problema, anotacijoje ji minima kaip pagrindinė, bet mano dėmesys labiau krypo į tėvų santykius. Ir tie multikultūriniai vardai, nors aiškiausiai proteguojama kultūra yra vartotojiška, kulinarinė.
Eglė Ramoškaitė. Ne tik geri, ne tik blogi. V.: Alma littera, 2021. 174 p.
Skaičiau dukrai, klausėsi susidomėjusi (man pačiai kūrinio problematika ir stilistika liko tolima, nors pripažįstu patyčių aktualumą). Trikdė vardų ir vietovardžių svetimkūniškumas, bet vaizduojama šalis veikiausiai nėra JAV, nes kaip mėgstamiausias pagrindinės veikėjos patiekalas minimi „amerikietiški blyneliai“, kurie jai žinomi lyg ir iš filmų. Kam tada tų netikroviškų vardų? Nebent tikimasi, kad knyga bus išversta ir išleista anglų kalba? Arba iškart ekranizuojama, bet juk tokios produkcijos – per akis. Prodiuseriai labiau ieško ko nors autentiško.
Ignė Zarambaitė. Juodavandeniai. Apysaka. V.: Nieko rimto, 2020. 144 p.
Gerai sumanytas siužetas, išmoningai papasakota nuaro istorija. Įspūdingai pavaizduota gamta, ypač vandens stichija, gerai suregzta detektyvinė intriga, paauglių realijų išmanymas. Labiau kliuvo kiek žurnalistinė kalba, formuluotės, klišės. Fiktyvi, tik vaizduotėje įvykusi sekso scena pasirodė neskoninga, bet nesinori vertinti davatkiškai: nesu prieš sekso aprašymus paauglių knygose. Pvz., Stepheno Kingo „Kerėje“, kurią suvokiu kaip paauglių lektūrą, irgi yra sekso scenų.
Autore ir jos debiutine knyga susidomėjau perskaičiusi pokalbį „Metuose“ –
Diana Ganc. Lota. V.: Dominicus Lituanus, 2020. 118 p.
pasirodė unikali, įdomi, iš teatro atsinešusi kažkokio antifilologinio maišto (bet vis vien negalinti savęs suvokti be filologinės raiškos). Pagrindinė knygos veikėja susitelkusi į save – vien dėl to nusipelnė mano simpatijų, nes intro-spekcija tikra, ne apie nulūžusį nagą. Šmėsteli mamos alkoholizmo problema, bet ji nevaizduojama kaip esminė.
Kotryna Zylė. Siela sumuštinių dėžutėje: nelabai baisios istorijos. V.: Aukso žuvys, 2021. 163 p.
Po „Sukeisto“ jau nelengva tikėtis stipresnės knygos. Įtraukia nuo pradžių, folkloras išradingai sušiuolaikintas, baseino istorija ypač kraupi. Dirbtinokas pasirodė tėčio balso įvedimas: idėja graži, bet dialogo (su prieštaravimais, ginčijimusi, kartų konfliktu) nėra, todėl lieka šiek tiek „bendrų fotografijų albumo“ įspūdis.
Dokumentinis komiksas – toks turbūt būtų žanras. Nors leidinys proginis –
Kronika: slaptos knygos istorija. Tekstas Danguolės Gervytės, iliustracijos ir dizainas Jūratės Tamošiūnaitės-Karašauskienės. K.: Artuma, 2022. 56 p.
išleistas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ jubiliejiniams metams, – parengtas kruopščiai ir kūrybingai (braukčiau tik skambius žodžius ketvirtame viršelio puslapyje). Perskaityti buvo smalsu ir dėl to, kad asmeniškai pažįstu kai kurias veikėjas. Beje, dalykinė klaida p. 30 – piešinyje nurodyta ne ta Kybartų bažnyčios dalis.
