Moris
Atidaviau morį į zoologijos sodą. Kai grįžau namo, iš pradžių Lilė be garso verkė, tada piktai švokštė, paskui užsidarė savo kambaryje ir nepasirodė vakarienės. Temstant išėjau į mansardą ir kurį laiką išsiblaškęs spoksojau į kačių ėdalo likučius baltame plastikiniame dubenėlyje. Katinas nesirodė jau dvi dienas ir mane tai šiek tiek neramino. Į kaimynų kiemą įsuko surūdijęs pikapas, šaligatviu pralėkė riedutininkas, o dangus kvartalo gale dažėsi nemaloniu žalsvų glitėsių atspalviu. Oras vėl buvo bjauriai įkaitęs ir vos pastebimai virpėjo tarytum suaustas iš milijonų stangrių laumžirgių sparnelių. Iš Lilės kambario sklido sausai traškanti elektroninė muzika ir dabar pajutau, kaip sugurgė mano skrandis. Tas ėdalas greičiausiai jau visiškai sušvinkęs. Pasilenkiau, paėmiau dubenėlį ir švystelėjau pro atvirą mansardos langą.
Vakar moris vos neperrėžė Lilei gerklės, o šiandien ji kūkčiojo iš gailesčio jam.
Rajoną iškeldinti ruošėsi jau šeštadienį, maždaug apie vidurdienį, kai neregistruotų ir neapgyvendintų morių choro aktyvumas pastebimai sumažėdavo ir gatvės sąlygiškai tapdavo ramesnės. Tačiau dabar informacija mus pasiekdavo nereguliariai ir niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kada viskas pagaliau prasidės. Lilė lentelėje nenoromis užrašė, kad Garfunkeliai, jos studijų draugės tėvai, savo morį užvožė ir užrakino ankštoje kepsninėje, kur ketino jį laikyti bent jau iki iškeldinimo. Žmonėms tiesiog trūko kantrybė, jie tapo atbukę, abejingi ir ignoravo tai, ką moris nepertraukiamai kalbėjo, todėl priėmė paprasčiausią, nors ir kiek brutalų, sprendimą. Tuo tarpu mūsiškis po vakarykščio incidento taikiai lindėjo už svetainės sofos iki pat šio ryto. Gofruoto pilko latekso gniužulas tūnojo paskendęs savo užsikirtusiame garsyne. Išorinės morio dumplės su pertrūkiais džeržgė, sunkė gilius, pratisus skardinius atodūsius, bet mudu su Lile negalėjome suprasti, ar tai kaip nors susiję su paskutine kalbos mutacijos stadija, ar jį tiesiog išvargino nepaliaujamas šnekėjimas ir tądien išsiliejusi sprangi vasaros tvankuma.
Žingsniavau po mansardą ir galėjau prisiekti, kad kažkur kiemo gilumoje girdžiu jų burnose gromuliuojamus akmenukus. Šios įkyrios, pabrėžtinai demonstratyvios oratorystės pratybos, kurias girdėti ir prie kurių priprasti turėjo visi aplinkiniai, kartodavosi beveik kas vakarą, vos tik masyvūs vyšniniai sutemų tumulai suplūsdavo į sodus, pavėsines ir nerakinamus teniso kortus. Vis daugiau rajono gyventojų gaudydavo palaidus morius ir išveždavo juos į eksperimentinius nukalbinimo tarnybos centrus, vietinį zoologijos sodą, laikinąsias užmiesčio prieglaudas. Bet atsirasdavo tokių, kurie, artėjant iškeldinimui, susitaikė su padėtimi ir neryžtingai apsisprendė savo neužsičiaupiančius morius išsigabenti kartu. Budrumas menko, buvo žmonių, priprantančių prie sinchroninio kalbėjimo gausmo, buvo jį netgi pamėgusių. Mūsų mėnesių mėnesius planuotas pasipriešinimas persimainė į dabar jau korijančią tylos užkardą, kuri vis labiau eižėjo, vis geriau praleido tikslias, koncentruotas kalbines injekcijas. Regis, neišvengiamai artėjo diena, kai moriai galutinai pasės mumyse kalbos daigą, tas perregimas raudono, sunokusio granato sėklas, kurios gerklose sudygs pirmaisiais aštriais embrionais. Neseniai pasirodė pirmieji šykščias telegramas primenantys pranešimai, kad mūsų nebylystė nebuvo, nėra ir niekada nebus saugumo garantas, ir baigtis bet kokiu atveju neišvengiama. Kad jau valandomis tobulėjančios keliapakopės morių kalbos registruotės švelniai, bet katastrofiškai suardys bežadės mūsų prigimties ribas.
Galbūt moriai repetavosi kažkokią pagrindinę, persmelkiančią Kalbą, kuri turėjo visiškai sutrikdyti mūsų nebylumą, o galiausiai – ir protą, šiam prisirpus žodžiais.
Žodžiai. Sūrios, traškios granulės, kurių tirštimas ima nevaldomai veržtis tau iš galugerklio, apvelia visą liežuvį šleikščiu metalo skoniu, lyg šparagą, įvyniojamą į ploną kumpio griežinėlį. Žodžiai spurda, šnara ir auga, jų geibus raumenynas stangrėja ir susiformuoja į elastingas sakinių juostas, šios kirmėliškai rangosi burnoje, susiveja į šiurkštų kiaušinio formos darinį, kurį skausmingai išstumi lauk. Tūkstančiai vyrų ir moterų, po nuožmių kalbinių sąrėmių su siaubu suvokiančių, kad glitus lukštas skilo ir pirmieji skiemenys savo sporomis užteršė visą nebylų pasaulį.
Nukalbinimo tarnybos centrai dar paliko vilties. Bet dabar jau niekas negalėjo atmesti ir kitų morių pasitelktų nenuspėjamų priemonių. Jie įgudo naudotis mūsų įrankiais ir galėjo imtis bet ko, kad mus įbaugintų. Tuo įsitikinau vakar, kai stovėjau tarp pakraupusios, akis išplėtusios Lilės ir beveidžio, į kablį sulinkusio mūsų morio. Visu savo kūnu jutau žemą, iš ramaus morio susitelkimo kylantį vibravimą, kai darnus trupinančių padargų mechanizmas tampriai įsitempia, o tvirto sukibimo vidinės dalys lėtai panyra, o paskui trūkčiodamos išneria iš slaptos, tirštos kalbos alyvos šaltinio. Lilė išgąstingu žvilgsniu man parodė į lentelę, numestą kitapus lovos, tačiau tą akimirką nieko negalėjau užrašyti ir paaiškinti. Virtuvinis peilis dunkstelėjo ant kilimo ir moris iš saldaus malonumo užsimerkė, nors ir neturėjo akių.
Mansardoje buvo jau visai tamsu. Atrodė, kad ten žemai, ant ilgai nešienautos, liepos sausros nugraužtos vejos, naktyje energingai šnekučiuojasi ir karštai diskutuoja skirtingų radijo stočių diktoriai, kurie pagaliau išspjovė sunkius akmenukus ir dabar miklina savo nepriekaištingą dikciją prieš sporto varžybų ar orų prognozės komentavimą. Muzika Lilės kambaryje nutilo. Aš svarsčiau, kad galbūt reikėtų po jos durimis pakišti lentelę su kvietimu nusileisti naktipiečių. Ir tada aiškiai suvokiau, kad už manęs kažko esama.
Katinas tupėjo ant palangės ir murkdamas dairėsi savo dubenėlio.
