Kugenumos užrašai

 

Vėlyvajai japonų modernistinės literatūros klasiko Ryūnosukės Akutagawos (1892–1927) kūrybai būdingas fragmentiškumas, net ir apsakymuose neretai nėra aiškios siužeto linijos. 1926 m., pablogėjus sveikatai, rašytojas su šeima keletą mėnesių praleido pajūrio vasarvietėje Kugenumoje. Čia pateikiamos tuo laikotarpiu parašytos miniatiūros „Moliuskų kiaukutai“ ir autobiografinių motyvų turintys „Kugenumos užrašai“ bei „Nelemties ženklai“.

Vertėja

 

Moliuskų kiaukutai

 

1. Katė

 

Gyvendami kaime, jie nusprendė laikyti katę. Katė buvo ilgauodegė. Įsigiję katę, džiaugėsi, kad pavyko atsikratyti pelių.

Po pusmečio jiems teko kraustytis į Tokiją. Žinoma, pasiėmė ir katę. Persikraustę po kurio laiko pastebėjo, kad katė nebegaudo pelių kaip anksčiau:

– Kažin kodėl? Gal dėl to, kad šeriam ją mėsa ir sašimiu?

– Neseniai R. man sakė, kad jei katė paragauja druskos, ji liaujasi gaudžiusi peles.

Po to pokalbio jie nusprendė pamėginti neduoti katei ėdalo.

Bet kad ir kiek jie laukė, katė nepagavo nė vienos pelės. O pelės kasnakt krebždėjo ant aukšto. Jie – ypač žmona – ėmė nekęsti katės dėl tokios tinginystės. Tačiau tai nebuvo tinginystė. Sulysusi katė ieškodavo žuvies kaulų ir kitokių maisto atliekų.

– Ji tiesiog sumiestėjo, – juokaudavo jis.

Po kurio laiko jie vėl persikraustė į kaimą. Bet katė ir ten nepeliavo. Galop jiems baigėsi kantrybė, ir jie prisakė smarkaus būdo tarnaitei nunešti katę į kalnus ir palikti.

Vieną vėlyvo rudens rytą eidamas per miškelį jis atsitiktinai pamatė tą katę. Ji tuo metu kaip tik dorojo žvirblį. Pasilenkęs keletą kartų pašaukė katę vardu. Katė aštriai spoksojo į jį ir nė nemanė prieiti. Tik triauškino žvirblio kaulelius.

 

2. Varlės kadžikos¹

 

Karštosiose versmėse apsistojusi motina per žmones pasiuntė sūnui vyšnių, į bambukų lapus susuktų ryžių paplotėlių ir šešiolika varlių kadžikų molio arbatinyje, o prie arbatinio rankenos pririšo paskubomis parašytą laišką.

Viena laiško pastraipų buvo tokia: „Visos šitos varlės – patinai. Patelių atsiųsiu vėliau. Patelių ir patinų nelaikyk viename narve. Nes patelės suėstų patinus.“

 

3. Vienos moters pasakojimas

 

Kai man buvo dvylika, mokyklos baigimo proga važiavome su ekskursija į Naoecu. (Mano pradinė mokykla buvo Šinšiū žemės² N. miestelyje.) Tuomet pirmąkart pamačiau jūrą. Ir dar pamačiau garlaivį. Kad pasiektume garlaivį, nuo prieplaukos turėjome lipti į baržą. Toje pačioje prieplaukoje klegėjo būrys kitos mokyklos mokinių, turbūt taip pat ekskursantų. Jie buvo belipą į baržą. Čia vienas gal dvidešimt penkerių metų mokytojas, vilkintis juoda vakarietiška eilute su stačiąja apykakle (ne, ne mano mokyklos mokytojas), netikėtai paėmė mane ant rankų ir įkėlė į baržą. Žinoma, jis tiesiog suklydo. Kai po kurio laiko mano mokytojas atėjo manęs pasiimti, tas atsiprašinėjo kartodamas: „Ji buvo labai panaši mūsų mokyklos mokinę.“

Kaip jaučiausi, kai tas mokytojas įkėlė mane į baržą? Aš gerokai nustebau, buvo ir baisu, bet menu, kad dar jaučiau ir tam tikrą džiugesį.

 

4. Vienas vairuotojas

 

Ketvirtasis Gindzos kvartalas. Vienas tramvajaus vairuotojas tikriausiai supainiojo raudoną signalinę vėliavėlę su žalia, ir tramvajus ūmai pajudėjo. Bet vos supratęs, kad klydo, jis išsyk labai garsiai tarė: „Klaida.“ Išgirdęs jo balsą, bemat įsivaizdavau kareivines ir pratybų aikštelę. Kažin, ar mano nuojauta buvo teisinga.

 

5. Nesėkmės

 

Kad ir ką tas vyras darė, jam vis nesisekė. Galop – galop jis tapo mėgėjų teatro aktoriumi ir turėjo vaidinti spektaklyje apie jaunesnįjį leitenantą Shirasę³, pavadinimu „Ekspedicija į Pietų ašigalį“. Žinoma, tai buvo pigus vasaros sezono spektaklis. Vilkėdamas pingvino kostiumu vyras vaikštinėjo tarp ledkalnių. Nuo didžiulio karščio jis galop nualpo ir numirė.

 

6. Tokijiečiai

 

Vienos užeigos šeimininkė užsakė obį⁴ ją aptarnaujančioje kimono parduotuvėje savo mėgstamai geišai. Kai obis buvo baigtas siūti, jis buvo pernelyg puošnus – tai buvo akivaizdu ir užsakovei, ir jaunam kimono parduotuvės savininkui. Nieko nesakęs, jis nusprendė už tą du šimtus jenų kainuojantį obį prašyti tik šimto penkiasdešimties jenų. Bet užeigos šeimininkė permanė, kaip jis jaučiasi.

Sumokėjusi už obį, šeimininkė jo nė nerodė geišai ir laikė komodoje. Po kurio laiko geiša paklausė, ar obis dar nebaigtas. Neturėdama kitos išeities šeimininkė parodė obį ir, nors iš tiesų jis jai atsiėjo šimtą penkiasdešimt jenų, pasakė, kad mokėjo šimtą dvidešimt. Mat iš geišos veido išraiškos buvo aišku, kad ir jai obis atrodo pernelyg puošnus. Bet geiša tylomis pasiėmė obį, o paskui nusiuntė šeimininkei šimtą dvidešimt jenų.

Nors jai ir buvo pasakyta, kad kainavo šimtą dvidešimt, geiša, žinoma, puikiai suprato, kad obis brangesnis. Ji atidavė obį savo jaunesniajai seseriai. Sakot, kad visa tai – kvailas varžymasis? Tokijiečiai – žmonės, negalintys liautis taip kvailai varžęsi.

 

7. Laiminga tragedija

 

Ji mylėjo jį. Ir jis ją mylėjo. Bet jie abu nedrįso vienas kitam prisipažinti.

Vėliau jis artimiau susipažino su kita – vadinkime ją trečiąja – moterimi. Pajutusi jam nepalankumą, ji artimiau susipažino su kitu – vadinkime jį ketvirtuoju – vyru. Staiga apimtas pavydo, jis mėgino atsikovoti moterį iš ketvirtojo. Juk ir ji, be abejo, ilgą laiką troško būti jam artima. Tačiau, laimei, – o gal nelaimei, – dabar ji jau buvo pamilusi ketvirtąjį. Ir dar, laimei, – o gal irgi nelaimei, – ir jis pats dabar jau nebepajėgė kietaširdiškai išsiskirti su trečiąja.

Jis susitikinėja su trečiąja, bet kartais prisimena ją. Ir ji, keliaudama su ketvirtuoju, klausydamasi jai neįprasto slėnio upės čiurlenimo, kartais prisimena jį…

 

8. Tikrovės pojūtis

 

Vieno žudiko žodžiai: „Aš jį nužudžiau. Žinoma, nieko keista, kad jis man vaidenasi. Jei rodytųsi negyvas, toks, koks buvo mano užmuštas, būtų nieko baisaus. Tačiau man kelia siaubą tai, kad jis stovi, kad jis kažką veikia ir yra visai toks pat, koks buvo gyvas. Jei jau vaidenasi, nejau negalėtų vaidentis miręs?“

 

9. Vyras su karučiu

 

Kai man buvo vienuolika ar dvylika, kartą, pamatęs šlaitu kylantį tuščių dėžių prikrautą karutį, norėjau jį pastūmėti. Karutį tempiantis vyras atsisuko ir garsiai mane subarė: „Ei!“ Dėl to nesusipratimo man, žinoma, buvo nesmagu.

Po kelių dienų jis vėl tempė tą patį karutį į tą patį šlaitą. Šįkart jis vežė anglis šiaudiniuose maišuose. Aš pagalvojau: „Kas man darbo“ ir likau stovėti šalikelėje. Čia karutis susiūbavo, ir iš jo iškrito vienas maišas. Vyras, nuleidęs karučio ienas ant žemės, grąžino maišą į karutį. Man tai nė kiek nebūtų rūpėję. Bet vyras pasilenkė ir keldamas maišą sau ant pečių tarė, tarsi kalbėtų su žmogumi: „Kur išsiruošei, gyvuly? Lipt iš vežimo dar anksti.“ Nuo tada aš jaučiau tam vyrui – tam iki juodumo įdegusiam vyrui su karučiu – kažkokį draugiškumą.

 

10. Vieno valstiečio logika

 

Vienas valstietis, kalnų kaimelio gyventojas, buvo nuteistas trims mėnesiams kalėjimo už tai, kad pavogė kaimyno karvę. Kalėjime jį vadino pavyzdingu kaliniu, mat jis neįtikėtinai stropiai laikėsi visų kalėjimo taisyklių. Bet grįžęs iš kalėjimo jis vėl pavogė tą pačią karvę. Supykęs kaimynas vėl kreipėsi į policiją. Kaimo policininkas išsyk jį areštavo ir rūsčiai subarė:

– Nejau dar nepasimokei?

Tas niūriai susiraukęs atsakė:

– Juk dėl to, kad pavogiau tą karvę, atsėdėjau tris mėnesius. Tad karvė mano. Bet kai grįžau namo, ji ir vėl buvo kaimyno tvarte (tiesa, dar riebesnė nei anksčiau), ir aš tik parsivedžiau ją pas save. Kas čia blogo?

 

11. Pavydas

 

„Atrodo, aš gana pavydus. Pavyzdžiui, kai apsistoju viešbutyje, vedėjas ir kambarinės mandagiai su manimi sveikinasi. O pasirodžius kitam svečiui, taip pat mandagiai sveikinasi ir su juo. Stebėdamas tai, negaliu nejausti tam po manęs atvykusiam svečiui tam tikro nepalankumo“, – taip kalbėjo džentelmeniškas, švelniausių manierų iš visų mano pažįstamų, vyras.

 

12. Pirmasis bučinys

 

Po vedybų jis nusprendė papasakoti žmonai apie visus savo ligtolinius ryšius su moterimis. Ir dėl to, kaip jis ir tikėjosi, jie buvo laimingi. Bet jis nepapasakojo jai vieno dalyko: kai jam buvo aštuoniolika, jis pasibučiavo su vyresne už save vieno viešbučio kambarine. Nutylėjo apie tai ne dėl to, kad norėjo nuslėpti. Tiesiog manė, kad neverta kalbėti apie tokią smulkmeną.

Po poros metų vieno pokalbio su žmona metu jis jai apie tai papasakojo. Žmonos išraiška išsyk pasikeitė, ir ji tarė: „Tu mane lig šiol apgaudinėjai.“ Ir tas nutikimas it rakštis tapo jų tarpusavio nedarnos priežastimi. Po barnių su žmona jis ne kartą sau galvojo: „Ar aš buvau pernelyg nuoširdus? O gal kaip tik kažkur mano širdies gilumoje buvo išlikę nenuoširdumo?“

 

13. Žodžiai, kurių nėra čionykščiuose žodynuose

 

Kai studijavo Edinburge, kartą skubėdamas į tramvajų jis pargriuvo ir neteko sąmonės. Pakeliui į ligoninę jis kliedėjo angliškai. Kai pasveiko, draugai jam apie tai papasakojo. Ir nuo tada jis labai pasikeitė: ėmė pasitikėti savo kalbinėmis žiniomis ir ilgainiui tapo žymiu anglistu – tokia buvo jo sėkmės istorija. Bet man įdomiau tai, ką jam mokantis užsienyje sakydavo namuose likusi jo motina: „Mano sūnus mokėsi ir išmoko viską apie japonų kalbą, tad jam teko keliauti į Vakarus mokytis žodžių, kurių nėra čionykščiuose žodynuose.“

 

14. Motina ir sūnus

 

Neseniai jis sužinojo, kad jo motina buvo geiša. Ir dar sužinojo, kad dabar ji atidarė restoraną Pekine, Jangžou gatvėje. Kadangi jis kaip tik ruošėsi keliauti į Pekiną porai dienų darbo reikalais, nusprendė po ilgos pertraukos pabandyti su ja susitikti.

Apsilankęs restorane, jis gal valandą kalbėjosi su ta ir dabar gausiai pudruota moterimi. Bet jos tušti saldūs žodžiai negalėjo jo nenuvilti. Buvo aišku, kad ji taip kalbėjo, nes jis, toks pedantiškas, jai buvo svetimas ir nemielas. Taip pat buvo akivaizdu, kad ji slėpė nuo dabartinio savo globėjo, jog ją aplankė sūnus.

Atsisveikinus jai tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito. Tačiau kitą dieną, pagalvojusi apie motinišką meilę ir panašiai, ji ėmė gailėtis elgusis taip atžariai. Ji žinojo, kur jis apsistojęs. Skubėdama suspėti prieš sutemstant, ji sėdo į nešvarų kinų rikšos vežimą ir nuvažiavo į jo viešbutį. Deja, jo ten jau nebebuvo, nes buvo ką tik iškeliavęs į Hankou. Jausdama keistą liūdesį, per dulkių debesis jį grįžo rikša atgal. Galvodama apie tai, kad ir ji jau spėjo pražilti.

Tą vakarą temstant jis, sėdėdamas prie lango traukinyje Pekinas–Hankou, galvojo apie viliokišką motinos veidą. Pavėluotai pajuto lengvą ilgesį. Bet jam buvo nemalonu dėl to, kad ji turėjo daug auksinių dantų.

 

15. Retorika

 

Tokaido geležinkelio trečios klasės traukinio vagonas. Darbovietės herbais paženklintu vatinuku vilkintis vyras, gal koks dailidė, žvelgdamas į jūrą prie Edžirio⁵, tarė kelionės draugui: „Žiū. Bangos kaip šunyčiai.“

 

1926 m. gruodis

 

 

Kugenumos užrašai

 

Gulėjau ant nugaros Kugenumoje, Adzumajos viešbučio antrame aukšte. Man galvūgaly sėdėjo žmona ir teta ir žiūrėjo į priešingą pusę, į jūrą kitapus kiemo. Neatsimerkdamas pasakiau: „Tuoj lis.“ Žmona su teta nekreipė į mane dėmesio. Žmona tik tarstelėjo: „Juk giedra.“ Bet nepraėjus nė porai minučių prapliupo itin smarki liūtis.

 

●

 

Žingsniavau takeliu per pušyną, aplink – nė dvasios. Priešais kraipydamas pasturgalį tipeno baltas šuo. Rausva jo sėklidžių spalva pažiūrėti atrodė vėsi. Pasiekęs posūkį, šuo staiga atsisuko į mane. Ir, esu tikras, patenkintas išsišiepė.

 

●

 

Šalikelės smėlyje pamačiau medvarlę. Svarsčiau, ką ji darytų, jei keliu važiuotų automobilis. Tai buvo siauras takelis, kuriuo vargu ar važinėjo automobiliai. Bet mane apniko nerimas, ir lazdos galu bloškiau varlę į žoles šalikelėje.

 

●

 

Tarp vienodai nuo vėjo pakrypusių pušų aptikau vakarietišką pastatą. Pastatas irgi buvo kreivas. Maniau, kad man pasirodė. Bet kad ir kiek žiūrėjau, pastatas buvo kreivas. Ir man dėl to pasidarė baisiai atgrasu.

 

●

 

Nuėjau į vonią maudytis. Buvo gal vienuolikta nakties. Prausykloje jaunuolis be jokio rankšluostėlio prausė veidą. Jis buvo liesas it peštas viščiukas. Man staiga pasidarė koktu, tad grįžau į savo kambarį. Kambario vidury buvo nusviesta pilvajuostė. Kai nustebęs atsijuosiau kimono, pamačiau, kad ta pilvajuostė mano. (Tai nutiko Adzumajoje.)

 

●

 

Kai sapnuoju, esu toks, kaip įprasta. Vakar (liepos 19 dieną) vakare drauge su Mosaku Sasakiu⁶ važiavau arkliu kinkoma karieta ir klausinėjau šiaudinę skrybėlę užsivožusį vežiką apie kainas Pekine ir panašiai. Bet prabudus vos po dvidešimties minučių man vėl užeina liūdesys. Tik kartais esu įprastinės nuotaikos – tarsi iš pilkos palapinės pro plyšį išvydęs šviesų peizažą. Atrodo, nykuma mane apima pamažu, nuo galvos.

 

●

 

Irgi vaikštinėdamas sutikau vaiką baltu maudymosi kostiumėliu. Vaikas prie ausų buvo prisitaisęs po mažą bambuko ūglio nuolupą – it kiškio ausis. Kai buvau gal dešimties metrų atstumu, aštrūs nuolupų smaigaliai sukėlė man keistą baimę. Ir prasilenkus su vaiku baimė kurį laiką neapleido.

 

●

 

Išsiblaškęs rūkiau ir galvojau apie visokius nemalonius dalykus. Mūsų čia pasisamdyta tarnaitė, nugara į mane sėdėdama kambaryje priešais, lankstė palutes. Nelauktai pasakiau jai: „Palutėje raitosi vikšras.“ Pats nežinau, kodėl taip pasakiau. Tarnaitė aiktelėjo: „Oi, tikrai vikšras.“

 

●

 

Atidarydamas skardinę sviesto prisiminiau vasarą Karuidzavoje. Čia man kažkas įgėlė į sprandą. Nustebęs atsisukau. Pamačiau nuskrendant sparvą, tokią, kokių daug Karuidzavoje. Čia tokių nebūna. Jos akys buvo žalios, kaip Karuidzavos sparvų.

 

●

 

Pastaruoju metu man nėra nieko baisiau nei debesingos vėjuotos dienos. Atrodo, tarsi priešiška aplinka mane vis labiau slėgtų. O štai šunys ir griaustinis, kurių seniau bijojau, dabar man buvę nebuvę. Ir užvakar (liepos aštuonioliktąją) praėjau pro kelis lojančius šunis. Bet kai pušų viršūnėmis atšniokščia vėjas, ir dieną slepiu galvą po antklode arba ieškau priebėgos gretimam kambary, pas žmoną.

 

●

 

Vaikštinėdamas vienas aptikau namą su dantisto iškaba. Bet kai po poros dienų ėjau pro ten su žmona, jo jau nebuvo matyti. Aš tvirtinau, kad jo tikrai ten būta, žmona – kad tikrai nebuvo. Paklausėm uošvienės. Ta atsakė, kad tokio namo nėra. Bet vis tiek esu tikras, kad jis ten buvo. Žodis „dantys“ buvo užrašytas senoviniu rašmeniu, o greta ir skiemeniniais rašmenimis užrašyta „Dantistas“ – jau vien dėl tos neįprastos iškabos žinau, kad man nepasirodė. (Tai nutiko po to, kai čia išsinuomojome vasarnamį.)

 

1926 m. liepos 20 d.

(Publikuota po mirties)

 

Nelemties ženklai

 

1923 metų žiemą (?) iš kažkur važiavau taksi Hongo prospektu pro pirmąją gimnaziją link Aidzomebašio. Tame prospekte itin mažai gatvės žibintų ir visuomet tamsu. Priešais mano taksi važiavo automobilis. Aš rūkiau ir, žinoma, nekreipiau į jį dėmesio. Bet kai taksi priartėjęs blausiai apšvietė jį priekiniais žibintais, pamačiau, kad tai aukso ornamentais puoštas katafalkas.

1924 metų vasarą Karuidzavoje ėjau takeliu drauge su Saisėjumi Murō⁷. Žingsnojom per drėgną smėlį, vakaras buvo labai tykus. Šnekučiuodamas su Murō žvilgtelėjau aukštyn. Mums virš galvų giedro dangaus fone juodavo akacijos šakos. Tarp jų tabalavo žmogaus kojos. Aiktelėjęs pasileidau bėgti. Murō mane vijosi, klausinėdamas, kas man yra. Aš susigėdęs nukreipiau kalbą kitur.

1925 metų vasarą pietavom vienoje užeigoje Tsukidžyje su Kan Kikuchiu, Masao Kume, Sōichiu Uemura⁸, „Nakayama Taiyōdō“ firmos direktoriumi ir kitais. Aš sėdėjau prie nišos šulo, man iš dešinės – Masao Kumė, iš kairės – Kan Kikuchis – taip buvome susėdę. Atsitiktinai žvilgtelėjau į butelį alaus ant stalelio. Jame atsispindėjo žmogaus veidas. Jis buvo toks pat kaip manasis. Bet butelis atspindėjo ne mano veidą. To įrodymas: aš buvau atsimerkęs, o mano šmėklos akys buvo užmerktos, veidas kiek pakreiptas aukštyn. Atsisukęs į geišą netolies, pasakiau: „Koks keistas veidas čia atsispindi.“ Geiša iš pradžių manė, kad juokauju. Tačiau vos atsisėdusi į mano vietą tarė: „Oi, išties, matau.“ Su manimi vietomis apsikeitę Kikuchis, paskui – Kumė irgi pritarė: „Tikrai, matyti.“ Kumė pastebėjo, kad tai už butelio stovinčios taurelių plautuvės atspindys. Bet manęs kažkodėl nepaliko nelemties nuojauta.

1926 metų sausio 10 dieną vėl važiavau taksi Hongo prospektu pro pirmąją gimnaziją link Aidzomebašio. Ir vėl priešais iš kažkur atsirado aukso ornamentais puoštas katafalkas. Tuomet aš dar nebuvau tarpusavy susiejęs minėtų reiškinių. Bet išvydęs tą automobilį – ypač pamatęs karstą jame – aiškiai pajutau, kad kažkas nežiniomis siunčia man perspėjimą.

 

(Perrašyta į švarraštį Kugenumoje 1926 m. balandžio 13 d.)

(Publikuota po mirties)

 

www.aozora.gr.jp

Parinko ir iš japonų kalbos vertė Rima Torres