Knygnešė Uršulė Donėlaitė Juozui Tumui-Vaižgantui per valdininkės Šlapelytės malonę, 1928-08-08, Skuodas

 

Garbė Jezui Kristui!

 

Gerbiamas kun. Tumai

 

Aš esu Uršulė Donelaitė. Kreipiuosi prie Tamstos su prašymu. Nuolankiau prašau išklausyti manęs senutės.

Prašau, žinoma, jei ne per daug nuvarginsiu, pasirūpinti del manęs knygnešės pencijos, arba nors pašalpos.

Manau, kad Tamsta dar prisimeni t[u]os vargingus laikus lietuviškos spaudos, lietuviško rašto? Kada Tamstos paliepimu ir A. A. kun. D. Tumo, Šakės buvusio kamendoriaus, nešiojau ir vežiojau padedant // Vik. Narkui ir Kas. Baltiniui, iš Kretingos, Gargždų ir kitų vietų lietuviškas knygas.

A. A. D. Tumas, už mano drąsą ir paklusnumą, daug sykiu buvo žadėjęs senatvei prieglaudą, bet jį jau Dievas pašaukė pas save.

Esu visai pasenusi, be sveikatos, rankos atimtos jau nuo knygų nešiojimo, kojoms irgi vargai galiu vaikštinėti. Nebegaliu, nei į kaimą nueiti žebravoti. Trys metus gulėjau ant patalo, tik dabar šiek tiek stipresne esu Skuode pas vieną Dievo baiminga Mergele Pt. Skaraite, // kuri man suteikia prieglaudą.

Buvau nuteista ištremimui į Kuršus, net šešiolika metų slaptydamose nuo maskolių nešiojau knygas.

Dauguma mažiau išvargusiu gauna pencijas, o aš nei prieglaudos senatvej neužsitarnavau. Šakės bažnyčioj buvo užpuole maskoliai, pabėgau pro zakrastiją ir ten ramiai pasimelsti negalėdavau.

Labai prašau pasirūpinti, nes daugiau niekas manimi nebesirūpina. Prašau nors atsakymą duoti, ar aš galiu viltį turėti pagalbos.

Šį pavaseri Skuodo Kanau- // ninkas, man prašant, siuntė Tamstai prašymą pasirūpinti del manęs, bet ir Jis atsako negavęs.

Atleisk man vargdienei senutei už varginima, o aš maldausiu pas Dievą kad Tamstai atlygintų.

––– Rašyti nemoka. Rašau jiai prašant. Prašau atleisti už nemandagius išsireiškimus. Kaip sakė, taip rašiau.

 

Pašto valdininkė Šlapelytė

                                        Adresas:

                                        Skuodas

                                        Laisvės g. 5

1928 m. VIII-5 Pas Skaraitę

Skuode                            U. Donelaitė

 

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius,

f. 1, b. E84, l. 93r–94v

 

P. S. Juozui Tumui-Vaižgantui įvairių interesantų rašytų laiškų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugoma ištisomis archyvinėmis bylomis: nuo giminaičių ūkininkų, aprašančių ištikusias nelaimes bei prašančių paramos, iki asmeninio pasirinkimo klausimus sprendžiančių jaunų žmonių laiškų. Verčiant vieną iš tokių bylų, kai skirtingų braižų (dažnai sunkiai įskaitomų), kalbų, kreipinių mirgėjimas savotiškai sulieja tekstus į vieną masę, į akis krito pasveikinimas prieš kreipinį, tuometei korespondencijai nebebūdingas, lyg būtum įėjusi į trobą ir ištarusi „Garbė Jėzui Kristui“, o toliau – „Aš esu Uršulė Donelaitė“. Intrigai neatsispyriau ir perskaičiusi tekstą supratau, kad galiu pabūti dar viena šios knygnešės balso tarpininkė, po valdininkės Šlapelytės, perteikti jį dabarties skaitytojams ir skaitytojoms kaip savotišką „realybės prisilietimą“, beraštės knygnešės, kultūros tarpininkės balsą. Iš žinyno „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“ sužinome, kad Uršulė Donėlaitė (Donilaitė) gimė 1852 m. Telšių apskrityje ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo. „Lietuviškos spaudos gaudavo iš kitų knygnešių. Pati spaudos į Mažąją Lietuvą neidavo. Nešiodavo po kaimus, palikdama pasiskaityti, paskui vėl surinkdavo ir nešdavo į kitus kaimus. Žandarai apie ją žinojo ir ieškojo, bet sugauti nepavykdavo. Kun. Juozui Tumui-Vaižgantui redaguojant Tėvynės sargą, nunešdavo rankraščius ir korektūras į Mažąją Lietuvą. Dėl raginimo neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, o mokyti namie, policijos buvo suimta. Žmonės pasipiktino ir jėga ją išvadavo. Slapstėsi apie šešiolika metų“ (Benjaminas Kaluševičius, Kazys Misius, Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004, p. 122). Laiške minimas D. Tumas išties yra Domininkas Tumėnas (1860–1919) – Tumo bičiulis ir bendražygis dirbant lietuviškos spaudos rengimo bei platinimo darbą, kunigas, publicistas. Viktoras Norkus (1865–1918) ir Konstantinas Baltėnas (Baltinas, 1859–1929) abu buvo siuvėjai ir knygnešiai, kurie bendradarbiavo, kartu parsigabendavo spaudos iš Mažosios Lietuvos ir ją platindavo. Šlapelytės ir Skaraitės tapatybių nustatyti nepavyko.

P. P. S. Manydama, kad laiškų redagavimas ištrina tokios komunikacijos spontaniškumą, netaisyklingumą ir pernelyg ją priartina prie spaudos, laiško rašybos netaisiau. Šlapelytės autografo puslapio ribas pažymėjau dviem pasviraisiais brūkšniais (//), dėl aiškumo į autografą įterptas raides išskyriau laužtiniais skliaustais ([]).

 

Su geriausiais linkėjimais iš rankraštyno

Jurgita Žana Raškevičiūtė