Čiurlių vasara
Vasaros, kaip ir kiti metų laikai, nepriklausomai nuo mūsų valios ir norų kartojasi, atmintyje susilieja į ištisinę grandinę, keičiamės tik mes. Tam nereikia žiūrėti į veidrodį, tikrinti paso duomenų, tereikia pasirausti savo atmintyje ir paieškoti praėjusiais metais veiktų ar nenuveiktų darbų, pabandyti prisiminti tuometines nuotaikas, išsipildžiusius ar neišsipildžiusius norus, kad pajustum praeinančio laiko tylų šiurenimą. Asmeninė patirtis rodo, kad nepertraukiamą metų laikų virtinę galiu atmintyje (nors apytikriai) sustabdyti tiktai prisiminęs ir įvardinęs kurią nors veiklą.
Autoriaus piešinys
Paradoksalu, kad ne visados prisimenu artimųjų mirties ar gimimo metus, bet piešiniais ir rašiniais pakankamai tiksliai galiu apibūdinti vieną ar kitą praėjusią vasarą ar kitą metų laiką. Tarkime, kad buvo dar belapiai pavasariai, kai gyvenau tirpstančio sniego upokšnių čiurlenimo ir senų medžių kamienų stebėjimu; buvo vasaros su srauniomis šaltomis upelėmis ar liepos mėnesio netikėtomis liūtimis etc. Tada telieka sujungti gamtos įvykius su man artimesnių ar tolimesnių žmonių gyvenimais. Pasak graikų filosofo, antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi, telieka tai upei suteikti vardą. Praėjusi vasara mano atmintyje tikriausiai išliks kaip čiurlių vasara.
Čiurliai – paukščiai, kuriuos aš, kaip ir dauguma diletantų, painioju su kregždėmis. Vaikystėje tėvas visados taisydavo, sakydamas, kad tai jokios kregždės, o čiurliai. Vienintelė paguoda, kad esu toks ne vienas, kad dainos „Kregždutės, kregždutės, dangaus gyvos žirklės…“ autorius gal taip pat klydo. Praėjusią vasarą sėdint ant stogo, ištiestos rankos atstumu netikėtai nežinia iš kur, nežinia į kur prašvilpdavo paukštelių būriai. Susidomėjau ir sužinojau, kad čiurliai nieko bendro, be kūno formos, su kregždėmis neturi, kad jie artimesni kolibriams, kad jie yra mūsų vasarų miesto paukščiai, kad jie patekę ant žemės ar kito lygaus paviršiaus be išorinės pagalbos neįstengia pakilti ir dar pasitaikantys slampinėjantys, bet smalsūs katinai tikrai neištiesia pagalbos letenos (vos neparašiau „pagalbos rankos“). Nuo tada juos, dideliu greičiu atliekančius neįtikėtinus viražus, mačiau prie kaimo bažnyčių bokštų, prie mikrorajonų daugiaaukščių. Juos, atliekančius aukštąjį pilotažą, iš toli aplenkdavo visokiausi karksintys varniniai ar burkuojantys karveliniai. Kad čiurlių laikotarpis pas mus baigėsi, pirmiausia supratau iš rugpjūčio pradžioje ryte viena kryptimi, o vakare atgal iš artimiausio miesto sąvartyno skrendančių varninių paukščių. Bėda ta, kad po visų stebėjimų nežinau, kaip atpažinti skrendančias kregždes: jas ir čiurlius vienija įgimtas veržlumas ir panašios kūno formos.
Praėjusią vasarą buvau atitrūkęs nuo įprastinės gyvenimiškos aplinkos nedideliame Videniškių miestelyje, kurio net miesteliu daugelis nedrįsta vadinti. Kėlę penktą valandą ryto su sūnumi gerdavome kavą, skaičiuodavome prie musgaudžių prilipusias muses, stebėdavome nuo didikų Giedraičių statytos bažnyčios bokšto netikėtai išnyrančių ir vėl pranykstančių čiurlių viražus. Apačioje, užpelkėjusiose Siesarties pakrantėse, klykaudavo gervės. Vėliau giedrame danguje pasipildavo mūsų kraštuose neįtikėtinai balti debesėliai. Tai tęsdavosi iki sutemų ir nepastebėdavome, kaip diena tarsi prašokdavo pro šalį. Praėjusios akimirkos žavesį suvokiau tik grįžęs į įprastinį rutininį pasaulį. Supratau ir tai, kad pastaruosius metus maliavojau, nors ir ne visai suvokdamas, ne menkiausios svarbos dalykus. Senelis iš motinos pusės mirė apie 1919 metus nenustatyta liga. Kaip žinoma, tuomet siautė vadinamasis ispaniškasis gripas, jis pasiglemžė apie 50 milijonų gyvybių – šiek tiek daugiau nei žuvusiųjų Pirmajame pasauliniame kare. Anuomet apie virusus žinoma buvo labai nedaug ar visai nežinoma ir ligos, ypač atkampiame Lietuvos kaime, ko gero, tiksliau nebūdavo diagnozuojamos. Šiandien, gyvendami informacijos ir pertekliaus amžiuje, galime tik spėlioti ar spekuliuoti kalbomis apie vakcinavimosi reikalingumą (nereikalingumą), svarstyti, ar tai žeidžia asmens pasirinkimo laisvę ar jos nežeidžia.
Aštuoniolikto amžiaus viduryje Videniškių vienuolyne gyveno ir dirbo kunigas Mykolas Olševskis, kurio pamokslų rinkinys 1753 metais išspausdintas Vilniuje pavadinimu „Broma atwerta ing wiecznasti“. Knyga sulaukė daug leidimų, manoma, kad buvo nemokamai dalinama tikintiesiems. Nuo pat jos išspausdinimo iki šių dienų ji yra teologų ir filologų taikinys: skurdino lietuvių kalbą, kurios čia tik trečdalis, nes didžiąją dalį teksto užima slavizmai – polonizmai. Apie teksto turinį Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius kalbėjo kaip apie pasakaites, skirtas naiviems kaimiečiams, ruošėsi pats perrašyti šią knygą. Mane šis veikalas sužavėjo tuo, kad gyvename panašiu laikotarpiu: epidemijos kartkartėmis kildavo nuolatos, minėta knyga atsirado maro ir karo, pasiglemžusių didžiąją dalį Lietuvos gyventojų ir galutinai dėl tarpusavio nesusikalbėjimo ilgam pražudžiusių pačią valstybę, metu. Dabartinė visuomenė labiau apsišvietusi, bet joje ir aplink ją vykstantys procesai dažnai primena dviejų su puse šimtmečio senumo mąstyseną ir elgseną. Tai dar kartą įrodo, kad technologijų ir žinių vystymasis gerokai lenkia žmonijos vystymąsi. Albertas Einsteinas kitados kalbėjo apie du begalinius dydžius – visatos ir žmonių kvailumo, kurių neapibrėžtumą kasdien ir visur galime matyti.
Pradėjęs kalbėti pirmuoju asmeniu apie žmonių ir paukščių (čiurlių, kregždžių, varnų) ar gyvūnėlių (tingių katinų) elgsenos stebėjimus, galiu konstatuoti, kad savo tikrajai prigimčiai patys ištikimiausi išlieka pastarieji. Žmonės visados stengiasi iššokti aukščiau savęs kartu įtikinėdami savo rūšies atstovus, kad jie yra patys protingiausi ir geriausi. Gal tai ir yra tikroji žmogiškosios prigimties esmė?
