Iš žiemos paistaliojimų

 

Slėptis

 

Tai kone magiškas veiksmas, kai drūčiai prisidirbęs imi ir išnyksti norinčių tave nukelnėti akyse. Nesvarbu, kur ir kaip išnyksti, bet tavęs niekas neranda. Pats nepatikimiausias slėpimosi būdas yra išrastas stručių. Jie kiša galvą į smėlį, o korpusą palieka lauke. Niekas nesirengia čia teikti metodinių nurodymų, kur ir kaip patikimiau slėptis, bet perspėju, jog tai daryti reikia gerai pasvarsčius ir ne paskubomis, kad neatsitiktų kaip stručiui.

Slėptis patartina tada, kai ima grėsti realus fizinio susidorojimo pavojus, arba dar prieš tai, kai iškreti kiaulystę ir jauti, kad geruoju nesibaigs. Slėpimosi lygis yra adekvatus iškrėstai kiaulystei. Išdavęs žmoną su jos drauge ir išsiviešinęs slėptis tegali Baltarusijoje, nes žmonos teisingumo ranka visur pasieks. Bet čia juokais. Nes tokie atvejai baigiasi arba taikos sutarties sudarymu, arba skyrybomis. Bet ne slapstymusi.

Daug prasčiau, kai lengvai pasiskolini didelę sumą ir neįstengi jos atiduoti. Gerai, jei kreditoriai – civilizuoti piliečiai ir grąžinti skolą reikalauja per teismą, o jei banditai, vežantys skolininką į miškelį, rišantys prie medžio ir iškaršę kailį nustatantys laiką, per kurį reikia skolą grąžinti? Tada belieka keisti arba tapatybę, arba lytį – kažin, ką lengviau ir pigiau?

Slėptis krūmuose ar miške nepatartina. Slėptis rūsiuose irgi ne išeitis. Po lova slėpėmės tik vaikystėje. Ir tai atrodydavo pati patikimiausia slėptuvė. Po moterų sijonais, kad ir kokie platūs jie būtų, irgi nepatartina. Negyvenamų salų šalyje neliko, visos privatizuotos.

Kas lieka? Airija? Ten krypsta visų prisidirbusiųjų pėdos. Bet tai lengviausias ir prieinamiausias būdas, nes, kaip rašė klasikas, „Tarybų Sąjunga priglaudžia negrus“. Reikėtų rašyti „juodaodžius“, bet nesinori iš dainos mėtyti žodžius. Tada sovietai, dabar britai ir airiai.

Mažumėlę susipainiojau, nes besislapstantys gali būti kalti ir nekalti… Vėl painiava, nes nekaltas pilietis neturi reikalo slėptis, nebent nuo COVID-19 izoliacijoje. Čia norėta atskirti tuos, kurie slepiasi nuo teisingumo, ir tuos, kurie slepiasi nuo pirmųjų. Kurie kalti, o kurie ne, atsakyti nesiimu. Spręskite patys. Nebūsiu moralistas ir nesmerksiu nei vienų, nei kitų. Saviems poelgiams jie turėjo savų priežasčių.

Bet nesusilaikau nuo vieno patarimo, kurį visi bus pamiršę: geriausia slėptuvė po žibintu – sena kaip pasaulis ir netgi banali tiesa. Rekomenduoju išbandyti, nepasigailėsite, tik pasirinkite vos spingsantį žibintą atkampioje gatvelėje, kad prietema ištrintų jūsų veido bruožus, paslėptų jūsų neatremiamą grožį.

Ir viskas pasibaigs kur kas sėkmingiau nei stručiui.

 

Slysti

 

Paslysti – tai veiksmas, kai viena ar abi kojos pataiko ant slidaus paviršiaus, o kūnas iš inercijos neišlaiko vertikalios pozicijos ir atsiduria horizontalioje. Šis bandymas paaiškinti paprasčiausią veiksmą dar kartą įrodo, kas yra slydimas, bet apie tai kiek vėliau. Paslysti galima visur, net lygioje vietoje. Garsiausia paslydimo lygioje vietoje istorija nutiko vienos partijos lyderiui, palikusiam savo automobilyje dėžutę nuo konjako butelio, pilną banknotų, arba vienai ministrei, visai Lietuvai apskelbusiai, kad yra davusi kyšį daktarui. Tokių istorijų begalė, bet ne vieta ir ne laikas jas prisiminti.

Taigi paslysti galima lygioje vietoje, jei viena koja pataikai ant slidaus paviršiaus ar ant slidaus daikto, chrestomatinis pavyzdys būtų banano žievė, bet gali būti ir ledo gabaliukas, sniego gniūžtė ar palietas aliejaus šlakelis, net vandens balutė. Būna, bet tik pasakose, kai žmogelis paslysta ant penkiasdešimt eurų. Nustebote, sakote, pinigai neslidūs? Klystate: jeigu būtų neslidūs, taip lengvai neišslystų iš rankų, įžengus į parduotuvę.

Paslysti galima kojai užkliuvus už nelygaus paviršiaus, ypač jei į tikslą žengi lydimas ne maršų, o laidotuvių muzikos ir kojas kilnoji ne kaip išmuštruoti garbės sargybos kuopos vyriokai, o kaip galudienis seniokas.

Tarp anksčiau išvardytų daiktų, kurie pasiunčia stačią žmogų į horizontalią padėtį, yra ir išmatos, švelniai kalbant, jos gali būti šunų ir kitų augintinių bei žmonių, kurie sąlygiškai gali tokie vadintis, jei tuštinasi viešose vietose ant tako. Šis paslydimas yra pats nemaloniausias ir nors reputacijai nepakenkia, bet drabužiai nukenčia.

Ne visada paslydimai pridaro nuostolių, lemia praradimus, sutrenktus sėdmenis, sukratytas smegenis. Pavyzdžiui, studentams kartais pavyksta praslysti pro kirvių kirvį profesorių ir gauti normalų pažymį nesimokius. Tai istorija irgi iš pasakų srities, bet stebuklų gyvenime pasitaiko. Kitaip sakant, neteko girdėti, kad kupranugariui pasisektų praslysti pro adatos skylutę, bet ką gali žinoti.

Mažiausiai viešojoje erdvėje yra aptarinėjamas slydimas paviršiumi. Temos, problemos, klausimo paviršiumi. Paradoksas. Tai daroma viešai, bet tik vienetai supranta, kad esamas ar būsimas politikas, užuot fundamentaliai atsakęs į klausimą, slysta jo paviršiumi. Beje, daugelis klausytojų ploja, nes kalbėtojas slysta tobulai tarsi Vanagas ir Drobiazko ant ledo savo geriausiais metais. Sklandi kalba, taisyklingas kirčiavimas, tobulas stilius, klausykis ir žavėkis, bet baigus kalbėti ausylesniam klausytojui kyla klausimas: ką jis pasakė, apie ką jis kalbėjo? Politiką daugelis einančiųjų į ją ir dar daugiau jais tikinčiųjų supranta kaip dailųjį čiuožimą. Svarbu kilnoti kojas, daryti trigubus suktukus ir nepargriūti.

Net mokant tobulai slysti svarbu nepaslysti ne laiku ir ne vietoje.

 

Šokti

 

Pasirinkimas neribotas, nes šokti galima į aukštį, žemyn, į šonus, atgal, iš lėktuvo su parašiutu ir be jo, šokti į akis, o už akių galima tik apkalbėti, šokti galima sportinius, linijinius, Lotynų Amerikos ir kitokius šokius. Su partneriu, partnere, su žmogumi ir su žmoga – Lietuvos įstatymai nereglamentuoja partnerio pasirinkimo. Šis veiksmas kelia nemažai pavojų ir rizikos. Nustebote? Ne malonumai, o rizika? Taip, taip, rizika ne laiku ir ne vietoje susijaudinti, įsimylėti, pamesti galvą ir palikti šeimą, pagaliau užsikrėsti kokia limpama liga, ką ir kalbėti apie realią grėsmę pakeisti savo seksualinius polinkius.

Gerai, jei šokant į aukštį prisižeminimo vietoje laukia krūva minkštų čiužinių, o jei betoninės ar medinės grindys? Apskritai, šuolis į aukštį yra patrauklus tik tarnyboje, kai imi ir pajunti po savimi minkštą ir patogią kėdę, turinčią daugybę papildomų funkcijų. Tik tokiu atveju reikia giliai įsidėti į galvą, kad kilti aukštyn yra kur kas sunkiau, nei šokti žemyn, todėl patartina atsidūrus viršuje nešokinėti į akis dar viršesniems, nes gali užtekti vieno kartelio, kai viskas apsisuks šimtu aštuoniasdešimt laipsnių ir vienu ypu nušoksi žemyn. Be parašiuto, be pusės metų išeitinės, kokia neseniai vienam tokiam generaliniam direktoriui teko: jis nešokinėjo niekam į akis ir tapo atpirkimo ožiu. Su tokia išeitine ir aš sutikčiau tapti atpirkimo ožiu.

Šokti priešais judančią transporto priemonę, nesvarbu: vaiko vežimėlį, dviratį, paspirtuką, mopedą, motociklą, automobilį, traukinį ar net kosminį laivą, nepatartina, nes net piliečiui pašlijusiu stogu turėtų būti aišku, jog svorio kategorijos ir iš to išplaukianti inercijos jėga nėra lygios.

Šokti žemyn, tarkime, iš meilužės buto, netikėtai sugrįžus jos vyrui, patartina tik tuo atveju, jei butas ne aukščiau kaip pirmame aukšte: nusileidęs žemėn šalin nueisite švilpaudamas, bet savo kojomis. Jei butas aukščiau, šalin nuvažiuosite greitosios pagalbos vežimėliu arba įpakuotas į lavonmaišį. Prisiminkite: tik vienas iš šimtų tūkstančių šokdamas iš devinto aukšto sveikas pasiekia žemę.

Šokti atgal, kai jau esi padaręs ne vieną ryžtingą žingsnį pirmyn, gali tik drąsuoliai, išmanantys strategiją ir taktiką, bet nebūtinai skaitę Lenino veikalą „Du žingsniai pirmyn ir vienas atgal“. Išstudijavę šį veikalą netoli tenuėjo.

Tikriausiai iš visų šokinėjimų pats gudriausias yra šokinėjimas vietoje, kitaip sakant, vaidini šokinėjantį stovėdamas lyg įkastas tvoros stulpas. Ir visi tuo tiki.

Daugiausia perspektyvų turi bandymas iššokti aukščiau bambos. Būkime teisingi: praktiškai to padaryti nė vienam dar nepavyko, bet juk joks grėsmingas Europos Sąjungos teisinis dokumentas nedraudžia bandyti iššokti aukščiau bambos.

 

Skristi

 

Norint skristi reikia sparnų, turint sparnus, patartina patikrinti, ar jie, kaip Ikaro, nėra sutvirtinti vašku. Kas atsitiko Ikarui, daugeliui mūsų žinoma iš mokyklos laikų.

Laimingi skrenda be sparnų, o nelaimingi sliūkina sparnus vilkdami purvina žeme.

Skrendama, paprastai, į laimę. Nelaimė, paprastai, pas mus atskrenda savais sparnais. Skristi galima greitai, lėtai ir iš viso neskristi, laukiant palankaus vėjo, oro ar tinkamo reiso patogiu laineriu.

Skraido ne vien laimingieji, džiugios žinios, kosminiai laivai su komerciniais turistais, bet ir akmenys į langus ar judančius taikinius, be to, dar skraido strėlės, ietys, kulkos, patrankų sviediniai, raketos, atominės ir paprastesnės bombos.

Skraido beveik visų rūšių paukščiai, net dinozaurų padermėje buvo skraidančių, neskraidantys turi sparnus, bet naudoja juos tik trumpiems skrydžiams.

Yra padermė žmonių skraiduolių. Vieni skraido nuo simpatijos prie simpatijos, ieškodami idealo ar turtų, kiti skraido iš vieno darbo į kitą, teisindamiesi nepakeliamomis sąlygomis, nepalankiu mikroklimatu ar dar šimtais savo elgesio ypatumų.

Dar neseniai matydavome plokščią Žemės vaizdą, dabar atsiradus dronams vis dažniau mums ją rodo iš paukščio skrydžio. Pasikeitus žiūros taškui, sumažėjo tikinčių, jog Žemė plokščia.

Skraidyti galima visoje erdvėje, jei koks diktatorius ar apsidraudėlis nepaskelbia virš savo urvo neskraidymo zonos. Tada jau laikykis netyčiomis ten užklydęs, nes pamiršta pasakyti, jog ne viskas skrenda horizontaliai ar vertikaliai žemyn, yra pragaištingų išradimų, kurie savo mirtinai pavojingus „žaisliukus“ siunčia vertikaliai aukštyn, tai vadinasi „žemė–oras“.

Skristi galima į kitą miestą, į kitą valstybę, į niekur ir į dausas. Visi išvardytieji, išskyrus minėtuosius skraiduolius, dar gali sugrįžti atgalios.

Svarbu, kad išskridus pavyktų pasiekti numatytąjį tikslą ir nusileisti reikiamame aerodrome, o ne kaimyninėje šalyje. Svarbu, kad, padarius gerą darbą, pavyzdžiui, pervedus per gatvę senutę, neimtų atrodyti, jog tai pakankamas pagrindas išaugti angelo sparnams. Tokiems piliečiams bandymas skristi baigiasi nusileidimu dausose.

Nors iš pirmo žvilgsnio dangaus erdvė beribė, visgi tam tikros eismo taisyklės egzistuoja, pabandyk jų nepaisyti ir kadaruosi ant aukštos įtampos linijos mėlyna liepsnele rūkstančiu kailiu.

Ir prisimink, kad ir kaip „reikėjo berniukams beribio dangaus“, Žemės traukos nenugalėsi, ji taip lengvai nepaleidžia iš glėbio savo vaikų.

 

Keliauti

 

Keliauti – vadinasi, įveikti atstumą iš taško A į tašką B. Nesvarbu, kaip: „Lamborghini“, „Žiguliais“, brikele, kupranugariu ar pasikinkius slibinus iš pasakos. Svarbu judėti ir persikelti erdvėje.

Tikslas – nesvarbu, nes daugiausia keliaujama be jokio tikslo arba tikslas yra pati kelionė, bet nebūtinai, nes galima išskirti svarbesnius kelionių tikslus: tarnybiniai reikalai, kai reikia patikrinti kitame mieste veikiantį filialą (rus. revizor prijechal – revizorius atvyko); šeiminiai, kai vykstama aplankyti gimdytojų po kelerių metų pertraukos arba kur buvus nebuvus atvyksta uošvienė; širdies reikalai, kai vykstama susipažinti su būsimaisiais uošviais; sveikatos reikalai, kai į didesnį medicinos centrą vykstama ko nors išsipjauti. Dar dažnai vykstama į kitą miestą nusikalsti: arba sprunkama ką nors nugvelbus, arba bėgama kiek kojos neša ką nors pritalžius.

Anaiptol čia išvardyti ne visi kelionių tikslai, nes dabar prakutusių lietuvių tikslas yra keliauti į užsienį. Ką, nebuvai Antalijoje? Nebuvau. Atsakau iš gėdos nudelbęs akis į gimtąją žemę, kurioje yra tokių grožybių, kurių neatstos nė šimtas vienon vieton sudėtų antalijų. Toliau ginčytis beprasmiška, nes užsienio kelionėmis susirgęs asmuo daug blogiau už antivakserius, jis girdi tik save ir už jo kalbą gražesnės muzikos nėra, o tiesa yra viena kaip sovietų laikais – jo tiesa.

Keliauti galima tik realiu laiku, visa kita yra fantastų išmonė.

Visokio plauko specialistai užpila keliautojus patarimais, kaip išvengti nesusipratimų svečioje šalyje, bet vieno patarimo įkalti į galvą nesugeba: nevalia diegti savo įpročių nuvykus į, tarkime, Vietnamą ar Iraną. Pasekmės kartais būna tragiškos, bet ne veltui sakoma, jog sunkiausia pabėgti nuo savęs, todėl naujalietuvis mėgina įvesti savą įprastą tvarką, kol neužsirauna.

Rengiantis į kelionę, apdairiai apsirūpinama visais būtinais daiktais visiems gyvenimo atvejams, bet ar pastebėjote dėsningumą: kone visada kas nors pamirštama. Ir tai dažniausia ne sąvaržėlė, o raktai, telefonas, jo kroviklis, draugų adresas, netgi piniginė su banko kortelėmis ir grynaisiais.

Kasdienybėje, niekur nejudėdamas, dažnai skundiesi esąs neturtingas, bet pabandyk išsiruošti kelionėn ir tada pasimato visi tavo turtai, ypač jei krauti daiktus patiki žmonai. Svarbiausia, kad pakuojami daiktai, kurių neprireiks per amžių amžius, protu tą suvoki, bet ranka nekyla jų atsisakyti.

Čia reikėtų atsiminti: koks atėjai į šį pasaulį – nuogas, neapsirūpinęs daiktais visiems gyvenimo atvejams, – toks ir turėtum išsirengti į kelią, nesvarbu, tolimą ar artimą, iš kurio sugrįžtama ir iš kurio nepareinama.

 

Pulti

 

Vos ištarus šį žodį atmintyje suskamba: „Pulkim ant kelių visi krikščionys, didžiai ištroškę Jėzaus malonės.“ Taigi puolama ant kelių ko nors prašant, pavyzdžiui, mylimosios (dabar reikėtų sakyti: mylimųjų) rankos, atleidimo prisikiaulinus, pasiduodant išgirdus komandą „ant kelių, rankas ant sprando“. Puolama ant kelių ką nors pametus, kuo brangesnis daiktas, tuo žemiau puolama. Puolama, bet ne ant kelių, gal greičiau ant pilvo, kai iškrypstama iš doros kelio ir nueinama šunkeliais.

Tai tik viena šio veiksmo pusė, susijusi su atgaila. Kita priskiriama jausmams. Puolama ant kaklo, kai dviejų žmonių draugystėje priartėjama prie tam tikros ribos. Kabinamasi ant kaklo, kai viena pusė trokšta, o kita ne. Puolama į glėbį ilgai nesimačius. Puolama slėptis nenorint matyti. Karštligiškai puolama nusimesti drabužius, kai reikalas pribręsta. Puolama teisintis sakant teisybę arba akiplėšiškai meluojant. Puolama išsisukinėti slepiant galus. Puolama neigti akivaizdžius dalykus. Puolama prisiekinėti Konstitucija, Šventuoju Raštu ar vaikų sveikata.

Toliau puolimas, susijęs su agresija. Puolamas priešas. Plačiu ar siauru frontais. Puolamas negražiai pasielgęs kaimynas arba agresyvus kaimyno šuo puola niekuo nekaltą pilietį. Plėšikas iš patiltės puola brangiais rūbais apsitaisiusį pilietį. Išauklėtas jaunuolis puola padėti senutei pereiti gatvę ar panešti nešulius. Būna, kad su nešuliais nueina tolyn, palikęs raudančią senutę. Psichopatriotų minia puola mažumas, tiek seksualines, tiek rasines. Yra tam tikra grupė žmonių, tikinčių, jog Žemę nuolatos puola ateiviai.

O kur dar smurtas artimoje aplinkoje?

Neužtektų septynių buivolo odų aprašyti, kiek ir kokių puolimų aptinkame gyvoje gamtoje. Daržus puola luzitaniniai arionai, sprendžiant iš pavadinimo, atkeliavę net iš Amerikos, – bulves puolantys kolorado vabalai irgi iš tenai, – sodus puola šalnos ir kitokie kenkėjai, miškus – tipografai. Vietines žuvis vidaus vandenyse puola invazinės, vietinių rūšių medžius išstumia invaziniai, kuriuos už didelius pinigus perka valdininkai ir kaišioja kur pakliūva, taip neva plėsdami žaliuosius plotus.

Akylesni skaitytojai tikriausiai bus pastebėję, kad šiame tekste vardijami tik puolimai, bet nė žodeliu neužsimenama apie apsigynimą nuo užpuolimo. Pasakysiu visiškai atvirai, nieko neslėpdamas ir daugelį jūsų nuvildamas: nėra universalios priemonės apsiginti nuo užpuolimo. Čia netinka krikščioniškas „atsuk kitą skruostą“, nes tai tiesioginis smurto skatinimas, netinka nešioti registruotą ar neregistruotą šaltąjį ar karštąjį ginklą, nes tavo savigyną apsukrūs advokatai lengvai pavers agresija, netinka ir Van Damme’o kovos įgūdžiai, nes lygiai taip pat gali likti kaltas. Išeitis viena: nelauk, kol užpuls, pulk pirmas ir ieškok apsukraus advokato.

 

Šluostyti

 

Dažniausiai šį veiksmą panaudojame šluostydami kitiems nosis. Gink Dieve, ne tiesiogine prasme, nebent tai būtų savas snargliuojantis kūdikis. Nosis šluostome kaimynams, statydami aukštesnius namus, pirkdami prabangesnes mašinas, netgi kapinėse lenktyniaudami paminklais artimiesiems. Nosis ypač mėgsta vieni kitiems šluostyti pramogų pasaulio veikėjai, besiturškiantys portalų balelėse. Vienas puikuojasi nauja mašina, kurią pasipuikavęs grąžina į saloną, kitas egzotiška kelione, trečias dar egzotiškesne. Ir jei pavyksta surinkti daug patiktukų, apima begalinis pasitenkinimas, o neretai net orgazmas. Galima drąsiai teigti, jog nosies šluostymas artimui savo yra savotiškas visuomenės pažangos variklis. Klausimas tik kur link varo laivą pukšėdamas toks variklis? Ar toli nuplauksime, ar neužneš ant seklumos ar rifų? Manyčiau, kad atsakymui neapsimoka aušinti burnos.

Kad šį veiksmą dažniausiai atlieka valytojos, irgi nėra reikalo aiškinti, bet tai vyksta realiame kasdieniame gyvenime. Politikoje visai kitaip. Ir dėsniai kiti, ir santykiai, ką ir kalbėti apie madas. Politikas, turiu galvoje rimtas politikas, valgantis sočią politinę duoną, turi giliai įsidėti į galvą, kad negali pasitikėti valytojomis, nesvarbu, kokią algą joms mokėsi – kaip universiteto profesoriui ar dar daugiau. Politikas pats privalo nusišluostyti savo pridirbinius, nes priešingu atveju yla atras laiką išlįsti iš maišo. Dažniausiai prieš rinkimus arba jų metu. Prisidirbai – šluostyk nusukęs šalin nosį ir prisimerkęs, o dar geriau dairydamasis, ar niekas neseka. Kita vertus, gal prisimerkti nereikėtų, nes kažkur netoliese konkurentas gali užsiimti tokiu pačiu veiksmu, tad pravartu tai fiksuoti ir atėjus momentui paviešinti.

Blogiausia politikoje, kad gali nesudėtingai nušluostyti veiksmus, bet ką daryti su ne vietoje ir ne laiku išsprūdusiais ir kontekstą gadinančiais bei mundurą teršiančiais žodžiais? Seilėtą burną gali nusišluostyti drėgna ar sausa servetėle, o kaip nušluostyti žodžius, kuriuos tau paskui konkurentai ar opozicija prikaišios visą politinį gyvenimą? Štai problema, kaip pasakytų Danijos princas. Na, niekas neišrado prietaiso, panašaus į dulkių siurblį, kuris gaudo pasakytus žodžius. Tad belieka ne mirkčiojant, o žiūrint tiesiai tautai į akis neigti juos sakius. Stenkis net suprakaitavęs, kai koks nors žurnaliūga ima ir įjungia diktofoną su tavo gėdingu įrodymu. Šluostykis toliau teigdamas, jog tai ištraukta iš konteksto, sumontuota ir apskritai čia ne mano balsas.

Savo, tai savo, bet nereikėtų pamiršti savo šluostę pasiūlyti ir viršesniam už save, jei nepasitaikys kiaulės snukis, už paslaugas grąžins dešimteriopai – gavęs Seime daugumą paskirs ministru ar bent viceministru.

Kitaip sakant, šis veiksmas daugiafunkcis, tik netingėk, tik nesišlykštėk, tik paprakaituok ir būsi ant arklio, ką ten gali žinoti, gal net ant balto kaip Żeligowskis. O jei suabejosi, patingėsi – suskilusi gelda po nosimi garantuota.

 

2022, žiema

Švendubrė